Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Chemcentras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-595-480/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Chemcentras“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Agrobona“, D. A. dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Chemcentras“ ieškinyje prašo: 1) įpareigoti atsakoves nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, uždraudžiant UAB „Agrobona“ vykdyti veiklą prekiaujant tos pačios ar labai panašios cheminės sudėties produktais, kurie yra ieškovės UAB „Chemcentras“ asortimente: Lignum Twin (UAB „Agrobona“ suteiktas pavadinimas Bona Twin), Perifolis (UAB „Agrobona“ analogas Bona Superb, o bylos eigoje papildė, kad yra analogas ir Bona Gold), Lignum Contact (UAB „Agrobona“ suteiktas pavadinimas Bona Contact), Spuma (UAB „Agrobona“ suteiktas pavadinimas Bona Foamex) ir mikroorganizmais RHIZO-BIO TB, RHIZO-VAM BASIC, RHIZO-MICAGRO, RHIZO-BAC5+1 (UAB „Agrobona“ suteikti pavadinimai Bactolive-BIO, Bactolive-Humus, BACTOLiVE AGRO); 2) priteisti ieškovei UAB „Chemcentras“ solidariai iš atsakovių UAB „Agrobona“ ir D. A. 26 816,61 Eur žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo: 19 671,91 Eur sumą kaip ieškovės negautą grynąjį pelną, kai UAB „Agrobona“ prekiavo UAB „Chemcentras“ produktų pakaitalais (produktų analogais arba tapačiais produktais: Bona Superb ir Bona Gold (ieškovės analogo produkto pavadinimas Perifolis), Bona Contact (ieškovės analogiško produkto pavadinimas Lignum Contact) ir Bona Foamex (ieškovės analogiško produkto pavadinimas Spuma); 7 145,40 Eur sumą kaip atsakovės UAB „Agrobona“ gautą grynąjį pelną pardavus produktą BACTOLiVE AGRO; 3) priteisti 6 % procesines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 4-19, t. 7, b. l. 4-6). Nurodė, kad ieškovė yra cheminių medžiagų ir žaliavų didmenine prekyba užsiimanti įmonė, produktus tiekianti Lietuvos ir Pabaltijo šalių įmonėms, veiklą vykdo nuo 2007 m. birželio mėnesio, o viena iš pagrindinių jos sričių – cheminių produktų žemės ūkiui tiekimas. 2010 sausio 14 d. D. A. įsidarbino pas ieškovę žemės ūkio produktų vadove; pagrindinės jos pareigos buvo vadovauti finansinei ir ūkinei veiklai medžiagų ir žaliavos tiekimo organizavime, produkcijos realizavimui rinkoje; o nuo 2013 m. sausio 16 d. D. A. savo noru nutraukė darbo santykius su ieškove. Dar galiojant darbo sutarčiai su ieškove, D. A. pradėjo savo asmeninį verslą - 2012 m. gruodžio 4 d. ji įsteigė UAB „Agrobona“, kuri tiesiogiai konkuruoja su ieškove, nes vykdo iš esmės tapačią – didmeninę cheminių produktų žemės ūkiui pardavimo – komercinę veiklą. D. A. disponavo ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, ja pasinaudojo įsteigdama ir pradėdama veiklą įmonėje UAB „Agrobona“ ir neteisėtai bei nesąžiningai nuviliojo du stambius ieškovės klientus UAB „Litagros prekyba“ ir UAB „Agrimatco Vilnius“; pasisavino ieškovės įdirbiu, kontaktais ir lėšomis įvedamus naujus produktus (mikroorganizmų RHIZO-BIO TB, RHIZO-VAM BASIC, RHIZO-MICAGRO, RHIZO-BAC5+1 mišinius), kuriuos pristatinėja BACTOLiVE AGRO pavadinimu ir tiekia rinkai savo įmonės UAB „Agrobona“ vardu; žinodama ieškovės kainodarą, produktų cheminę sudėtį ir paklausą bei žaliavų tiekėjus, sąmoningai siūlo rinkai tos pačios ar labai panašios cheminės sudėties produktus mažesnėmis kainomis, tokiu būdu nesąžiningai susilpnindama ieškovės poziciją ir reputaciją rinkoje. Atsakovės, turėdamos tikslą nesąžiningai konkuruoti ir siekdamos naudos sau, pasinaudojo/neteisėtai perdavė ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl darbo santykių su ieškove, nepraėjus vieneriems metams nuo darbo santykių pasibaigimo ir tokiu būdu pažeidė Konkurencijos įstatymo (toliau - KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus. UAB „Agrobona“ veiksmai laikytini nesąžiningais bei prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei geriems papročiams, nes atsakovės akivaizdžiai kopijuoja ieškovės veiklos modelį ir konkuruoja su ieškove išimtinai komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Ieškovės teigimu, UAB „Agrobona“ produktų (Bona Twin, Bona Superb, Bona Contact, Bona Foamex) sudėtis visiškai (100 proc.) atitinka ieškovės produktų (Lignum Twin, Perifolis, Lignum Contact, Spuma) sudėtį. D. A. perka iš bendro tiekėjo Evonik žaliavas ir organizuoja identišką ieškovės prekiaujamiems produktams gamybą. Ji, neteisėtai pasisavindama visą informaciją apie naujus produktus RHIZO-BIO TB, RHIZO-VAM BASIC, RHIZO-MICAGRO, RHIZO-BAC5+1 iš ieškovės ir šios sąskaita, tapo vienintele mikroorganizmų RHIZO platintoja Lietuvoje ir Baltijos valstybėse, užkirsdama kelią prekiauti tais pačiais produktais ieškovei. UAB „Agrobona“ su ieškove konkuruoja iš esmės tik kainos skirtumu, nes siūlo tokius pačius, tik pigesnius produktus, ir taip iškreipė iki to nusistovėjusias ieškovės produkcijos kainas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nustatė, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog D. A. buvo supažindinta su informacijos, kuri sudaro įmonės komercinę paslaptį, sąrašu ir tokios informacijos saugojimo priemonėmis bei tvarka. Ieškovės vadovas R. K. pripažino, kad rašytinių sutarčių dėl konfidencialumo nebuvo, taip pat pripažino, kad D. A. žemės ūkio produktų vadovės pareiginių nuostatų nepasirašė. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad pareiginių nuostatų turinys atsakovei buvo žinomas, nes ieškovės vadovo pateiktame nešiojamame kompiuteryje, su kuriuo D. A. dirbo eidama pareigas UAB „Chemcentras“, yra saugomas dokumentas, kurio pavadinimas „žemės ūkio produktų vadovo pareig instrukc“, tačiau atsidarius dokumentą matyti, kad tai „Uždarosios akcinės bendrovės “Chemcentras“ technologo pareiginiai nuostatai“. Be to, ir pats ieškovės vadovas R. K. pripažino, jog „jos pačios (t. y. D. A.) pareigybinės instrukcijos nebuvo“. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog D. A. buvo susipažinusi su savo pareiginių nuostatų tekstu ir puikiai suprato jų turinį, kuriame buvo tiesiogiai įvardinta jos pareiga saugoti komercines ir technologines įmonės paslaptis. Nors tarp šalių vyko derybos dėl nekonkuravimo susitarimo, tačiau toks susitarimas nebuvo pasiektas. D. A. nepasirašė jai siūlyto 2011 m. vasario 7 d. susitarimo dėl nekonkuravimo, nes nesutiko su jo sąlygomis ir apie tai informavo darbdavį. Byloje nėra duomenų, kad D. A. buvo supažindinta su 2011 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 110207 „Dėl nekonkuravimo priedo mokėjimo“, o ieškovės parengta 2013 m. balandžio 8 d. pažyma dėl priskaityto ir išmokėto nekonkuravimo priedo D. A. nesudaro pagrindo vertinti buvus tokį susitarimą, nes iš atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovės pavedimuose į atsakovės sąskaitą buvo nurodoma mokėjimo paskirtis, išskiriant už atitinkamą mėnesį mokamą darbo užmokestį, išmokas pagal avansus, komandiruotės išlaidas, palūkanas už darbovietei suteiktą paskolą, tačiau pavedimuose nenurodyta apie nekonkuravimo priedo mokėjimą. Teismas laikė pagrįstais D. A. argumentus, jog ji neturėjo pagrindo manyti, kad jai yra išmokamos lėšos pagal nesudarytą susitarimą dėl nekonkuravimo. Teismas sprendė, kad D. A. neturi nekonkuravimo įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu dėl konkuruojančios veiklos, todėl atsakovės ūkinės veiklos laisvė užsiimti konkuruojančia veikla negali būti ribojama. Be to, net ir esant priešingai išvadai, atsakovės laisvė ieškovės atžvilgiu užsiimti konkuruojančia veikla po 2014 m. sausio 16 d. negali būti ribojama (KĮ 15 str. 4 d.).

Teismui nekilo abejonių, kad D. A. ryšiai ir tiesioginiai kontaktai su žaliavos tiekėju Evonik, ieškovės klientais UAB „Litagros prekyba“, UAB „Agrimatco Vilnius“, taip pat ir įmone „Agra Corpotaration“, jai buvo ir yra žinomi jos asmeninių ryšių bei ilgamečio įdirbio dėka ir nėra pagrindo teigti, kad duomenys apie šiuos klientus yra ieškovės komercinė paslaptis, apie kurią D. A. galėjo žinoti tik darbo pas ieškovę dėka. Po 2010 m. sėkmingo sezono šalys pradėjo nesutarti dėl darbo užmokesčio, dėl naudojimosi automobiliu įmonės reikmėms, todėl, kai tolimesnis bendras darbas tapo negalimas, D. A. pradėjo kurti savarankišką verslą. Tačiau vien ši aplinkybė savaime neduoda pagrindo manyti, kad ji veikė nesąžiningai ieškovės atžvilgiu. Byloje nėra ginčo, kad D. A. įsteigė UAB „Agrobona“ dar dirbdama ieškovės įmonėje (2012 m. gruodžio 4 d.), o ieškovė ir UAB „Agrobona“ yra konkurentės. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovė, dar dirbdama UAB „Chemcentras“, iš ieškovei priklausančio elektroninio pašto derino su ieškovės tiekėju Evonik produktus savo steigiamai įmonei, galėjo būti reikšminga darbo drausmės pažeidimo, bet ne neteisėtu pasinaudojimo ieškovės komercine paslaptimi prasme. D. A. po darbo sutarties su ieškove nebuvo saistoma įsipareigojimais dėl nekonkuravimo. D. A. ne vienerius metus dirbusiai vadovaujantį darbą didelėse agrochemine produkcija prekiaujančiose įmonėse, tokio verslo modelis yra gerai žinomas ir gerai suprantamas (know-how). Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės vadovo R. K. paaiškinimai. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė pasinaudojo ieškovei reikšminga verslo informacija, kurią sudaro 2012 m. spalio 25 d. ieškovės direktoriaus elektroniniu laišku persiųsta duomenų bazė, kurioje surinkti duomenys apie pardavimus, produktus, jų kiekius ir kuri sudaryta pagal buhalterinius duomenis. Neabejotina, kad D. A. dėl jai pavestų funkcijų žinojo tam tikrą ieškovės informaciją, susijusią su bendrovės tiekėjais, klientais, tačiau jos atskleidimo ir panaudojimo neteisėtumo įrodomieji faktai byloje nenustatyti. Atsakovė neneigia bendradarbiavimo su tiekėju Evonik, tačiau su šios kompanijos atstovais ji bendradarbiavo dar iki darbinės veiklos pas ieškovę pradžios, aktyviai domėjosi ir iš kompanijos atstovų jau buvo gavusi informacijos apie Evonik gaminamus produktus. Šias aplinkybes patvirtina elektroninių laiškų turinys, liudytojo Dr. E. S. parodymai ir ieškovės vadovo R. K. paaiškinimai. Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti minėto liudytojo duotais parodymais, nes ne vien šio liudytojo parodymai lemia bylos baigtį, o jie vertintini kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas sprendė, kad ryšiai ir tiesioginiai kontaktai su tiekėju Evonik D. A. buvo prieinami ne dėl darbo santykių su ieškove. Nė vienam iš Evonik produkcijos pardavėjų (įskaitant ir ieškovę) nėra suteiktos išskirtinės teisės prekiauti Evonik produktais Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Lenkijoje; tiekėjas neįžvelgia teisinių kliūčių UAB „Agrobona“ prekiauti Evonik produktais ar jų mišiniais bet kurioje iš nurodytų valstybių; ieškovė ir po UAB „Agrobona“ įsteigimo sėkmingai dirbo su Evonik, o šis bendradarbiavimas buvo ženkliai apribotas tik 2015 m., Evonik nutraukus distribucijos sutartį su ieškove, kuri pažeidė sutarties sąlygas. Tiekėjas Rhizo Mic UG yra nedidelė įmonė, vieno iš Evonik darbuotojų E. S. šeimos verslas. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovės darbuotojai nesikreipė į Rhizo Mic ir nerodė susidomėjimo įmonės produkcija, o ieškovės direktorius R. K. mastė apie darbą su kitais gamintojais ir buvo pradėjęs jų ieškoti, todėl 2013 m. balandžio 4 d. Rhizo Mic atsisakymas parduoti savo produktus ieškovei neteikia pagrindo išvadai, kad UAB „Agrobona“ neteisėtai pasinaudodama ieškovės komercinėmis paslaptimis ir nesąžiningai konkuruodama perėmė ieškovės tiekėją Rhizi Mic UG. Ieškovės teiginius, kad atsakovė turėjo galimybę pasiūlyti palankesnes produkcijos pardavimo sąlygas (mažesnę kainą), teismas laikė abstrakčiais, nes neįrodyta, kad D. A., panaudodama būtent tą informaciją, kurią žinojo dirbdama pas ieškovę, ne tik galėjo, tačiau ir realiai siūlė klientams (pirkėjams) tokias savo produkcijos pardavimo sąlygas, kurių dėka įgijo konkurencinį pranašumą. Todėl atsakovių veiksmai dėl produkcijos pardavimo, kad ir panašiomis sąlygomis kaip ir ieškovė, neatitinka nesąžiningos konkurencijos sampratos, jos sąlygų, o priešingas jų vertinimas laikytinas nepagrįstu UAB „Agrobona“ ūkinės veiklos laisvės ribojimu.

Teismo vertinimu, ieškovės ir atsakovės konkurencinė veikla sutampa gana siauroje rinkoje. Tiek ieškovės, tiek atsakovės bendrovių veikloje gali būti sudaromi komerciniai sandoriai, kada dalis kontrahentų bus tie patys rinkos dalyviai, tačiau tai nereiškia nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo. Nors D. A. pripažino, kad siūlė dirbti su UAB „Agrobona“ ieškovės klientams, tačiau, teismo vertinimu, tai nesidaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus perimant ieškovės klientus KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies prasme. Byloje nėra įrodymų, kad buvę ieškovės klientai būtų nutraukę ilgalaikius komercinius sandorius su ieškove, o atsakovė, kuriai netaikytini jos teisių suvaržymai, savo interesais pasinaudojo ieškovės sukaupta informacija apie klientų sąrašus, jų kontaktinius duomenis, sutarčių sąlygas, parduodamos produkcijos kainodarą ir kt. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad atsakovė, nesąžiningai konkuruodama, pasinaudojo ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija ir perviliojo klientus.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės nurodomi produktai yra tapatūs. Iš pateiktų Perifolio (Break Thru S240, platinamas ieškovės) ir Bona Superb (Break Thru S200 + Break Thru AF 5503) bei Bona Gold (abi buvo platinamos atsakovės) saugos duomenų lapų matyti, kad produktai yra skirtingi savo toksinėmis savybėmis: Perifolis yra ženklinamas kaip kenksmingas ir pavojingas aplinkai, o Bona Gold ir Bona Superb - nėra. Bona Superb ir Perifolio sudėtyje nėra nei vienos sutampančios veikliosios medžiagos. Bona Superb yra Break Thru S200 ir Break Thru AF 5503 mišinys. Bona Gold yra trijų Evonik žaliavų mišinys, tačiau jos sudėtyje žaliavos Break Thru S240 nėra. Tuo tarpu Perifolis yra Evonik produktas Thru S240 tik kitu pavadinimu. Veikliųjų medžiagų gamintojo Evonik teigimu, taip pat liudytojo Dr. E. S. paaiškino, kad Perifolis ir Bona Superb bei Bona Golg skiriasi savo chemine sudėtimi ir techniniais parametrais, todėl šie produktai yra visiškai skirtingi. Teismas nesivadovavo ieškovės atliktais tyrimais, nes su tyrimo medžiaga nepateikti įrodymai, kad tyrimui buvo naudojamas atsakovės platintas produktas Bona Superb, pačiai ieškovei pripažįstant, jog atsakovė šiuo metu veiklos nevykdo, bei nesant tyrimą atlikusių asmenų, jų kompetenciją patvirtinančių įrodymų. Evonik yra tik pateikusi UAB „Agrobona“ pasiūlymus dėl galimo mišinio iš produktų Break Thru S200 ir Brek Thru S233, UAB „Agrobona“ tokį mišinį norėjo pavadinti Bona Twin, tačiau pagal UAB „Agrobona“ pateiktus konfidencialius duomenis apie realizuotų produktų apimtis, kurie atitinka įmonės finansinės atskaitomybės duomenims, akivaizdu, jog UAB „Agrobona“ rinkoje neprekiavo produktu Bona Twin. Byloje nėra duomenų apie faktinius Lignum Contact pardavimus bei duomenų, kad šį produktą ieškovė buvo pristačiusi rinkai. Teismas nustatė, kad Break Thru AF 5503 sukurta ir pagaminta Evonik bei laisvai ir be jokių apribojimų platinama Evonik klientams, ji kaip generinio agrocheminio produkto pagrindas, gali būti naudojama bet kurio subjekto ir rinkoje parduodama įvairiais pavadinimais, tačiau Bona Foamex, Spuma ir Break Thru AF5503 saugos duomenų lapuose pateikiama informacija neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovės produktas Spuma tikrai yra Break Thru AF5503, nes šio produkto gamintoju nėra nei ieškovė, nei Evoniks, o yra UAB „Nando“, ir šis produktas turi pavojingą sudedamąją medžiagą Silanamine, 1.1.1 –trimethyl-N-(trimethylsilyl), kai tuo tarpu kituose dviejuose produktuose pavojingų sudedamųjų medžiagų pagal reglamentą 1272/2008/EB nėra. Teismo vertinimu nenustatyta, kad UAB ,,Agrobona“ prekyba ginčo produktais, kurie yra ieškovės asortimente yra tos pačios ar labai panašios cheminės sudėties produktai, o prekyba jais patvirtina atsakovių nesąžiningos konkurencijos faktą. Teismas sprendė, kad neįrodyta atsakovių valia nesąžiningai konkuruoti su ieškove, tokiu būdu siekiant sau naudos gavimo ieškovės sąskaita. Nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 str.), atsakovių civilinė atsakomybė negalima. Teismas nurodė, kad ieškovė klaidingai skaičiuoja prašomą priteisti žalą, orientuodamasi į negautas pajamas, o ne į grynąjį pelną, todėl net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovės atliko neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus bei įrodytas priežastinis ryšys, žalos dydis galimai būtų 1 989,42 Eur. Tačiau, įvertinęs visą bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovės reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str., 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovė UAB „Chemcentras“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; prijungti naujus įrodymus – atsakovių klientams UAB „Agrimatco“, AB „Kauno grūdai“, „Latraps“ ir „Belagrolyga“ 2013 m. pateiktus komercinius pasiūlymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovių teiktus komercinius pasiūlymus apeliantės klientams AB „Kauno grūdai“, „UAB „Agrimatco“, „Latraps“ ir „Belagrolyga“ gavo po sprendimo priėmimo, todėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti teismui bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Be to, jų gavimas buvo itin sudėtingas ir pareikalavo daug laiko bei pastangų. Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, nesąžiningai konkuruojant su apeliante, pasinaudojant apeliantės konfidencialia informacija. Taip pat pateikti komerciniai pasiūlymai pagrindžia UAB „Agrobona“ parduodamų produktų tapatumą apeliantės produktams.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovės neatliko neteisėtų veiksmų, turėdamos tikslą nesąžiningai konkuruoti su apeliante. D. A. buvo supažindinta su apeliantės komercine paslaptimi, suprato jai patikėtos informacijos konfidencialų pobūdį ir turėjo pareigą šią informaciją saugoti, tačiau sąmoningai jos nesilaikė, panaudodama apeliantės komercinę paslaptį UAB „Agrobona“ veikloje. Teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, jog D. A. parašu nepatvirtino susipažinusi su komercinių paslapčių sąrašu. Vien šis faktas nepaneigia apeliantės atsakovei D. A. perduotos informacijos konfidencialaus pobūdžio ir jos pareigos šią informaciją saugoti kaip apeliantės komercinę paslaptį. Ginčas byloje kilo dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, todėl teismas turėjo vertinti atsakovei patikėtos informacijos turinį (pobūdį) ir įstatyminės pareigos saugoti ją vykdymo aplinkybes. D. A. apeliantės perduota informacija neabejotinai laikytina komercine paslaptimi, kurią atsakovė privalėjo saugoti nepaisant to, ar ji su tuo (ne)sutiko. Todėl neteisėta teismo išvada, jog D. A. nebuvo saistoma jokiais įsipareigojimais dėl komercinės paslapties saugojimo, taip pat ši išvada prieštarauja KĮ 15 straipsnio 4 daliai, nes D. A. turėjo pareigą apeliantės komercinę paslaptį saugoti vienerius metus po darbo santykių pabaigos. D. A. rengė ir supažindindavo kitus apeliantės darbuotojus su pareiginiais nuostatais, kuriuose buvo įtvirtinta komercinių paslapčių apsaugos tvarka. Todėl ji negalėjo nežinoti, ką apeliantė laiko komercine paslaptimi ir kokios yra apeliantės darbuotojų pareigos. Tiek iš bylos aplinkybių, tiek iš sukauptos gyvenimiškos patirties bei turimo išsilavinimo D. A. negalėjo nesuprasti jai perduodamos informacijos pobūdžio ir su ja susijusių pareigų, todėl šios informacijos panaudojimas UAB „Agrobona“ veikloje neteisėtas ir laikytinas nesąžiningos konkurencijos veiksmais, sąlygojančiais civilinę atsakomybę. Draudimas atskleisti komercines paslaptis yra įtvirtintas įstatymuose, o jų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. D. A. atliko neteisėtus veiksmus bei pradėjo vykdyti nesąžiningą konkurenciją dar nenutrūkus darbo santykiams su apeliante. Ji asmeniniais tikslais pradėjo kaupti apeliantės komercinę paslaptį sudarančią informaciją; įsteigė UAB „Agrobona“ išimtinai konkuravimo su apeliante tikslais bei UAB „Agrobona“ vardu ir interesais kreipėsi į apeliantės klientus. Visus šiuos veiksmus D. A. padarė pasinaudodama apeliantės komercine paslaptimi (klientų sąrašais); resursais (technine ir programine įranga, el. pašto adresu, ryšio paslaugomis) bei reputacija. Tokia situacija prieštarauja sąžiningai verslo praktikai bei geriems papročiams KĮ 15 straipsnio prasme.Apeliantė su D. A. derino nekonkuravimo susitarimo sąlygas. Nors atsakovė ir negrąžino apeliantei pasirašyto nekonkuravimo susitarimo, tačiau priėmė beveik du metus apeliantės pagal šį susitarimą jai mokėtas sumas. DNB banko pažyma patvirtina ženkliai didesnių nei numatyta atsakovės darbo sutartyje sumų gavimą kas mėnesį, todėl D. A. suprato, jog jai buvo mokamos ženkliai didesnės lėšos būtent pagal sudarytą nekonkuravimo susitarimą, o priimdama jas, prisiėmė ir pareigą nekonkuruoti su apeliante.Po darbo santykių su apeliante nutraukimo atsakovės atliko neteisėtus veiksmus (nesąžiningos konkurencijos veiksmus), kurie pasireiškė tuo, kad D. A. perviliojo apeliantės klientus, jai buvo žinoma apeliantės komercinę paslaptį sudaranti informacija, o įkūrus konkuruojančią įmonę, apeliantė neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirbo išimtinai D. A.. Atsakovės, turėdamos žinių apie klientus, kainas ir teikiamas paslaugas, galėjo jiems pasiūlyti palankesnes sąlygas, tokiu būdu neteisėtai įgijo pranašumą prieš apeliantę ir juo pasinaudojo įsitvirtindamos rinkoje. Apeliantės klientai išėjo pas UAB „Agrobona“, o ne visai neteko poreikio pirkti produktus. Ir toliau produktus jie perka iš UAB „Agrobona“, kuri prekiauja išimtinai apeliantės produktų kopijomis (analogais), t. y. UAB „Agrobona“ nesukūrė jokių kokybiškai naujų produktų. UAB „Agrobona“ įsteigė, joje įsidarbino ir ją kontroliuoja būtent D. A., kuri su iš apeliantės perviliotais tais pačiais klientais dirbo darbo santykių su apeliante metu. Taigi, apeliantės klientai de facto buvo pervilioti atsakovių. D. A. kompetencija ir patirtis apsiribojo tik apeliantės sukurtų produktų įvedimu į rinką ir jų realizavimu, o ne naujų produktų sukūrimu. Todėl nesinaudodama apeliantės komercine paslaptimi (informacija apie rinkoje paklausius produktus ir jų savybes, sudėtį ir t.t.), ji neturėtų net teorinių galimybių savarankiškai pradėti su apeliante konkuruojantį verslą, nes neturėtų paties produkto. Tai patvirtina ir tai, jog faktiškai visi UAB „Agrobona“ produktai turi analogus apeliantės sukurtiems produktams. Jokios patirties, susijusios su būtent tokio pobūdžio produktų žaliavų importu, lauko tyrimais ir gamyba, D. A. neturėjo ir negalėjo turėti iš ankstesnės darbo patirties vien dėl to, kad paviršiaus aktyvių produktų gamybą Lietuvoje pradėjo apeliantė 2009-2010 metais. Nepagrįsta teismo išvada, jog esą visą know how ir su klientais susijusią informaciją, reikalingą su apeliante konkuruojančiam verslui pradėti, D. A. turėjo sukaupusi iki darbo pas apeliantę. Atsakovės panaudojo apeliantės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, t. y. informaciją apie apeliantės produktus, klientus, pardavimo sąlygas, apimtis ir t.t., nesąžiningos konkurencijos tikslais – klientų perviliojimu. Būtent šios informacijos visuma suteikė joms nesąžiningą konkurencinį pranašumą, nes atsakovės, žinodamos šią informaciją, pasiūlė apeliantės klientams žemesnes kainas ir/ar kitas geresnes paslaugų teikimo sąlygas. Teismas padarė neteisėtą išvadą dėl apeliantės ir UAB „Agrobona“ produktų tapatumo. Pati D. A. pripažino, kad produktų fizikinės savybės tapačios. Ji pripažino, kad identiški produktai Bona Contact - Lignum Contact, Spuma - Bona Foamex. Atsakovė, vardijant konkuruojančius produktus, kartu paminėjo ir Perifolį, t. y. pripažino, kad Perifolis - konkuruojantis produktas jos prekiaujamiems produktams Bona Superb ir Bona Gold. Todėl šis faktas laikytinas nustatytu ir teismas neturėjo teisės konstatuoti esant kitaip nei pripažino pačios šalys. Ginčo produktų tapatumą patvirtina ir apeliantės klientams atsakovės pateikti komerciniai pasiūlymai, kuriuose nurodyta, jog siūlomi įsigyti UAB „Agrobona“ produktai (Bona Gold, Bona Foamex) yra panašūs/tapatūs apeliantės produktams (Perifolis, Spuma). Produktų panašumą patvirtina ir tai, kad tų pačių produktų pardavimas apeliantei sumažėjo, o UAB „Agrobona“ proporcingai juos padidino tiems patiems klientams. Tai rodo, kad klientai (rinka) šiuos produktus vertina kaip analogus. Teismas be pagrindo vadovavosi bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo E. S. paaiškinimais, kuris pripažino, kad su D. A. jį sieja asmeniniai santykiai. Be to, jo paaiškinimai prieštarauja byloje surinktai medžiagai, yra nenuoseklūs ir subjektyvūs.

Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliaciniame skunde argumentų dėl neturtinio reikalavimo (įpareigojimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus) nepateikta, prašymo jį tenkinti neišreikšta, žyminio mokesčio už neturtinį reikalavimą nesumokėta, todėl apeliantė sutiko su sprendimo dalimi, kuria šis reikalavimas atmestas. Taip pat apeliantė neužsimena, kad atsakovės tariamai „nuviliojo“ jos tiekėjus Evonik ir Rhizo-Mic UG, neprieštarauja teismo išvadai, jog konstatuoti buvus tokius atsakovių veiksmus nėra pagrindo, todėl apeliantė ir su šia sprendimo dalimi sutinka.Abi proceso šalys turėjo vienodas galimybes rinkti bei teikti pirmosios instancijos teismui įrodymus. Nesuprantama, kodėl apeliantė jai reikšmingus įrodymus surinko tik po sprendimo priėmimo, ar tikrai juos surinko po sprendimo priėmimo ir ar tai padarė teisėtais būdais, nes byla pradėta 2013 m. gegužės 14 d. Visi apeliantės pateikti komerciniai pasiūlymai nepasirašyti, nepatvirtinti juos išdavusių ar gavusių asmenų (CPK 114 str.) ir neaišku, iš kokių šaltinių jie gauti, o pateikti duomenys neturi įrodomosios reikšmės. Todėl prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo atmestinas.Apeliantė iš esmės neginčija, kad D. A. nebuvo supažindinta su 2011 m. sausio 3 d. komercinių paslapčių sąrašu ir pareiginiais nuostatais. Supažindinimo pareigos neatliko apeliantės direktorius, kuriam D. A. buvo tiesiogiai pavaldi, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė ėmėsi protingų pastangų savo komercinės paslapties slaptumui išsaugoti. Apeliantės komercine paslaptimi atsakovės niekada nesinaudojo. UAB „Agrobona“ veikla rėmėsi ne apeliantės duomenimis, bet asmeniniu ilgamečiu D. A. įdirbiu, sukauptomis žiniomis, produktų tiekėjų suteikta parama, medžiaga ir konsultacijomis. Iki D. A. išeinant iš darbo apeliantė nebuvo sudariusi sutarčių 2013 metams nei su UAB „Agrimatco Vilnius“ nei su UAB „Litagros prekyba“ (su UAB „Agra Corporation“ santykių nebuvo ir 2012 m.). D. A. nedalyvavo derybose dėl apeliantės sutarčių 2013 metams sudarymo, todėl jai nebuvo žinomos nei faktinės apeliantės 2013 m. pardavimo kainos, nei faktiškai sutartos parduoti produkcijos nomenklatūra bei apimtys. Byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad D. A. atskleidė ar atsakovės pasinaudojo apeliantei reikšminga verslo informacija. Byloje pakankamai įrodymų, kad UAB „Agrobona“ verslo pradžiai ir plėtrai turėjo pakankamai asmeninių žinių ir tiekėjų pateiktų duomenų.Faktinę veiklą UAB „Agrobona“ pradėjo 2013 m. vasario 15 d., įsigydama prekes iš tiekėjo Evonik. Keli elektroniniai laiškai, kuriuos paskutinėmis darbo savaitėmis D. A. išsiuntė iš savo darbinio apeliantės elektroninio pašto, teismo pagrįstai įvertinti kaip darbo drausmės pažeidimas, nes patys savaime apeliantei žalos negalėjo sukelti ir nesukėlė.Teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kad D. A. neturėjo nekonkuravimo įsipareigojimų apeliantės atžvilgiu, nes darbo sutartyje papildomų nekonkuravimo sąlygų nenumatyta, ji nepasirašė 2011 m. vasario 7 d. susitarimo dėl nekonkuravimo Nr. 11/01/17. D. A. nebuvo supažindinta, nematė ir nežinojo, kad nesudaryto susitarimo dėl nekonkuravimo pagrindu darbdavys 2011 m. vasario 7 d. išrašė įsakymą dėl 1 525,78 Lt nekonkuravimo priedo mokėjimo. Apeliantė su D. A. atsiskaitydavo pavedimu į atsiskaitomąją sąskaitą banke, pavedimuose nebuvo nurodoma apie nekonkuravimo priedo mokėjimą, todėl D. A. neturėjo pagrindo manyti, kad jai yra išmokamos lėšos pagal nesudarytą susitarimą dėl nekonkuravimo. Nepagrįstas skundo argumentas, kad faktas, jog klientai pasirinko UAB „Agrobona“ ir jos produktus rodo apeliantės komercinės paslapties panaudojimą ir nesąžiningą konkurenciją. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės pardavimų sumažėjimo negalima vienareikšmiškai sieti su atsakovių veiklos pradžia, nes tokį sumažėjimą nulėmė ir kiti faktoriai. D. A. žinių dėka apeliantė sėkmingai įėjo į rinką 2010 m., taip pat sėkmingai startavo ir UAB „Agrobona“, 2013 m. pristatydama jau kitus produktus. Todėl žaliavos tiekėjui Evonik suteikiant visapusišką techninę paramą bei informaciją, ūkio subjektas neprivalo būti produkto „kūrėjas“. Šiuo atveju juo nebuvo nei apeliantė, nei atsakovės. Byloje daryti išvadą apie atsakovių nesąžiningos konkurencijos veiksmus nėra pagrindo. Byloje nėra pagrindo išvadai apie apeliantės ir UAB „Agrobona“ produktų tapatumą. Apeliantės produktas Perifolis skiriasi nuo atsakovių Bona Superb ir Bona Gold savo cheminėmis, toksinėmis savybėmis; Perifolio ir atsakovių Bona Superb ir Bona Gold sudėtyje nėra nei vienos sutampančios žaliavos; Perifolis yra universalus, o Bona Superb ir Bona Gold labiau specializuoti produktai. Atsakovės konkuravo sąžiningai, nes UAB „Agrobona“ veiklai buvo pasirinkti tokie produktai, kurie skyrėsi nuo apeliantės produktų, arba tokie, kurių apeliantė neplatino ir neketino platinti. Ginčo produktų receptūros buvo pateiktos tiekėjo Evonik, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė buvo ginčo produktų „kūrėja“ ar „gamintoja“. Nėra pagrindo išvadai, kad D. A. pripažino produktų tapatumo faktą, nes ji kalbėjo apie fizikines produktų savybes, kurios atitinkama dalimi gali sutapti, tačiau jos nėra absoliutus ir vienintelis produktų palyginimo rodiklis. Liudytojas E. S. paaiškino, kad produktai gali būti lyginami pagal jų chemines, toksikologines, technines savybes, pozicionavimą rinkoje. Apeliacinės instancijos teismui pateikti UAB „Agrobona“ 2013 m. komerciniai pasiūlymai negali patvirtinti produktų tapatumo, nes šalių produktai yra konkuruojantys, kas ir yra šiuose komerciniuose pasiūlymuose pažymėta. Liudytojas E. S. patvirtino savo darbdavių rašytiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją bylai aktualiais klausimais. Byloje pateikti Evonik ir Rhizo-Mic UG dokumentai buvo rengti ir pasirašyti už atitinkamas sritis atsakingų įmonių darbuotojų, liudytojas E. S. dviejuose laiškuose pasirašė kaip antrasis asmuo. Todėl šios aplinkybės eliminuoja net ir teorinę galimybę, kad liudytojo parodymai galėjo būti įtakojami jo paties dalykinių, asmeninių ar bet kokių kitų santykių su atsakovėmis. Apeliantė nekonkretizuoja, kokie šio liudytojo parodymai prieštarauja byloje surinktai medžiagai. D. A. asmeninis susirašinėjimas, panaudojant darbinį apeliantės pašto adresą, nereiškia ir negali reikšti nei nesąžiningos konkurencijos, nei komercinės paslapties atskleidimo, nei liudytojo parodymų nepatikimumo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad atsakovė D. A. nuo 2010 m. sausio 14 d. dirbo pas ieškovę (apeliantę) žemės ūkio produktų vadove. Prieš mėnesį iki darbo sutarties nutraukimo (2013 m. sausio 16 d.) įkūrė UAB „Agrobona“. Nėra ginčo byloje dėl to, kad apeliantė ir UAB „Agrobona“ yra konkurentai toje pačioje rinkoje. Tarp šalių kilo ginčas dėl apeliantės komercinės paslapties atskleidimo bei panaudojimo, nesąžiningos konkurencijos ir atsakovių padarytos apeliantei žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Pirminiame ieškinyje apeliantė buvo pareiškusi ir reikalavimą įpareigoti atsakoves nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, uždraudžiant UAB „Agrobona“ vykdyti veiklą prekiaujant tos pačios ar labai panašios cheminės sudėties produktais, tačiau apeliaciniame skunde prašoma tik priteisti žalą, be to, ir jokie argumentai dėl paminėto reikalavimo nepateikiami. Todėl, atsižvelgiant į tai bei įvertinant, jog absoliučių skundžiamo sprendimo pagrindų apeliantė nenurodo, o teisėjų kolegija ex officio jų neįžvelgia, skundžiamo sprendimo pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, anot jos, patvirtinančius, jog atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, UAB „Agrobona“ parduodamų produktų tapatumą - atsakovių teiktus komercinius pasiūlymus apeliantės klientams AB „Kauno grūdai“, UAB „Agrimatco“, „Latraps“, „Belagrolyga“. Nurodo, kad šiuos įrodymus gavo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, nes jų gavimas buvo itin sudėtingas, dėl ko nesuspėjo jų pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovių argumentais, kad apeliantės nurodomi motyvai dėl įrodymų teikimo tik apeliacinės instancijos teismui nėra įtikinami, nes bylinėjimasis pirmosios instancijos teisme truko ilgiau nei du metus. Kita vertus, CPK 314 straipsnio nuostatų, jog apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikiami tik įrodymai, kurių pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo ar teismas buvo juos nepagrįstai atsisakęs priimti, taikymas neturėtų tapti besąlygine kliūtimi ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, jų pernelyg formalizuotas taikymas neturėtų įgyti prioriteto teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principo atžvilgiu. Šiuo atveju naujus įrodymus apeliantė teikia su apeliaciniu skundu, atsakovės su jais yra susipažinusios ir atsiliepime teikia ne tik savo argumentus, bet taip pat ir savo papildomą įrodymą, dėl ko nėra jokio pagrindo manyti, kad įrodymų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą ar pažeis šalių lygiateisiškumo principą. Todėl teisėjų kolegija priima abiejų šalių teikiamus įrodymus.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl nekonkuravimo susitarimo

Apeliantė ieškinį (ir apeliacinį skundą), be kita ko, grindžia 2011 m. vasario 7 d. susitarimu dėl nekonkuravimo Nr. 11/01/17 (t. 1, b.l. 95-96), taip pat nurodo, kad D. A., remiantis apeliantės vadovo tos pačios dienos įsakymu, buvo mokamas nekonkuravimo priedas (t. 1, b.l. 97). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus tokį susitarimą. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos duomenys leidžia spręsti apie apeliantės ir D. A. derybas dėl nekonkuravimo susitarimo sudarymo. Tačiau apeliantės teikiamas į bylą 2011 m. vasario 7 d. susitarimas D. A. nėra pasirašytas. Turint omenyje, kad po šios datos D. A. dirbo pas apeliantę dar dvejus metus, menkai tikėtina, kad apeliantė per tokį ilgą laiko tarpą būtų nepastebėjusi, jog šis susitarimas nepasirašytas. Iš apeliantės vadovo tos pačios dienos elektroninio laiško turinio matyti, kad D. A. buvo siūliusi savo sąlygas (10 metų) kompensavimui už nekonkuravimą, tačiau apeliantės vadovas pasiūlė 24 mėnesių terminui priedą po 2 000 Lt (t. 1, b.l. 92). Pažymėtina, kad tame laiške buvo nurodyta „laukiu komentarų, o jei viskas gerai paruoščiau pačią sutartį“. Tačiau įrodymų, kad tokios sąlygos buvo atsakovės priimtos, byloje nėra, nors į bylą pateiktas tos pačios dienos apeliantės vienašališkai pasirašytas susitarimas ir netgi įsakymas dėl priedo mokėjimo. Tuo tarpu laiške, kaip minėta, nurodyta, kad susitarimas dar tik bus rengiamas gavus atsakovės komentarus. Todėl šiuo aspektu nekonkuravimo susitarimo pasiekimo įrodymas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra labiau abejotinas nei įtikinamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dėl nesutikimo su apeliantės teiginiais dėl nekonkuravimo priedo faktinio mokėjimo - iš atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovės pavedimuose į atsakovės sąskaitą 2010 m. vasario mėn. – 2012 m. gruodžio mėn. buvo nurodoma mokėjimo paskirtis, išskiriant už atitinkamą mėnesį mokamą darbo užmokestį, išmokas pagal avansus, komandiruotės išlaidas, palūkanas už D. A. darbovietei suteiktą paskolą, beje, kurią D. A. prisiteisė iš apeliantės prieš nagrinėjamo ieškinio pateikimą (t. 2, b. l. 41, 100-112), tačiau pavedimuose niekada nebuvo nurodyta apie nekonkuravimo priedo mokėjimą. Dar daugiau, iš pačios apeliantės pateiktos 2013 m. balandžio 8 d. pažymos duomenų matyti, kad iki ir po 2011 m. vasario mėn. atsakovei buvo mokamos skirtingo dydžio sumos per mėnesį, o daugeliu atveju jos iki 2011 m. vasario mėn. buvo netgi didesnės nei mokamos po apeliantės nurodomo nekonkuravimo susitarimo pasiekimo (t. 1, b. l. 98).

Paminėtų motyvų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, susiję su D. A. įsipareigojimais dėl nekonkuravimo tam tikrą laikotarpį apskritai, nėra įrodyti. Todėl atsakovių galimybė sąžiningai konkuruoti yra nepaneigiama (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, vien tokia išvada savaime neturi lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui, nes apeliantė nurodo aplinkybes, susijusias su Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, CK 116 straipsnio 4 dalies (ginčui aktualiu laikotarpiu redakcijoje – analogiškos 3 dalies) taikymu.

Dėl komercinės paslapties atskleidimo/panaudojimo

Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant (inter alia) 3 punkte nurodytos informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (nagrinėjamo ginčo atveju tai galėtų būti UAB „Agrobona“ atsakomybės teisinis pagrindas). Pagal to paties straipsnio 4 dalį asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta (nagrinėjamo ginčo atveju tai galėtų būti D. A. atsakomybės teisinis pagrindas). CK 116 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuostolius turi atlyginti asmenys, neteisėtai įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, taip pat ir darbuotojai, kurie atskleidė tokią paslaptį pažeisdami darbo sutartį (nagrinėjamo ginčo atveju tai galėtų būti abiejų atsakovių atsakomybės teisinis pagrindas). Taigi, nagrinėjamu atveju bet kurios atsakovės (ar abiejų) atžvilgiu atsakomybė pagal paminėtas teisės normas yra sietina, visų pirma, su apeliantės komercinių paslapčių sužinojimu ir panaudojimu UAB „Agrobona“ veikloje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovių (ar vienos iš jų) atsakomybei būtina nustatyti visas įstatyme nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Apeliantė pagrįstai nurodo (teisėjų kolegija nekartoja) kasacinio teismo praktiką, kad šios kategorijos bylose įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas turi savo specifiką – dažniausiai tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Kita vertus, tai neeliminuoja pareigos įvertinti juos (kaip ir bet kuriuos kitus įrodymus) pakankamumo aspektu ir daryti išvadas ne tik jų pagrindu, bet ir byloje esančių kitų įrodymų bei faktinių aplinkybių viseto kontekste (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju vertinant schematiškai tik tam tikras faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, iš tikrųjų galima daryti prielaidas apie galimą apeliantės komercinių paslapčių pa(si)naudojimą, nesąžiningą konkurenciją UAB „Agrobona“ veikloje: D. A. įsidarbino pas apeliantę, žinojo ginčui aktualią jos veiklos sritį, dar dirbdama pas apeliantę įkūrė konkuruojančią bendrovę UAB „Agrobona“, nutraukė darbo santykius su apeliante, UAB „Agrobona“ tame pačiame rinkos segmente užmezgė komercinius ryšius su apeliantės žaliavų tiekėjais bei kai kuriais klientais (pirkėjais), prekiavo, anot apeliantės, tapačiais produktais, t.y. prielaidas apie „klasikinę“ nesąžiningą konkurenciją pasinaudojant kito ūkio subjekto komercinėmis paslaptimis. Tačiau atsižvelgiant į šalių dėstomas aplinkybes šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, reikšminga nustatyti ir tai, ar D. A. informaciją, kurią apeliantė įvardija savo komercinėmis paslaptimis, iš tikrųjų sužinojo būtent tik darbo pas apeliantę dėka, o kitokiu atveju jai tokia informacija nebūtų žinoma, ir po to panaudojo savo įkurtos bendrovės veikloje nesąžiningai sukuriant UAB „Agrobona“ konkurencinį pranašumą. Kitaip tariant, ar nėra taip, kad pati apeliantė įgijo tam tikrą rinką ir vykdė joje veiklą remdamasi D. A. jau turėta informacija, kuri trečiųjų asmenų atžvilgiu vėliau iš tikrųjų gali būti vertinama kaip apeliantės komercinė paslaptis, ir reikalauja žalos atlyginimo remdamasi iš esmės tik D. A. darbo pas apeliantę faktu („jeigu taip, tai dėl to“). Jau minėta, kad tokio pobūdžio bylose ieškovų ieškiniams pagrįsti iš tikrųjų gali būti pakankami ir netiesioginiai įrodymai, tačiau, kita vertus, ieškovas, be kita ko, turėtų pagrįsti, kokie konkrečiai jo turėti duomenys (informacija), laikytini komercinėmis paslaptimis, buvo sužinoti/atskleisti/panaudoti, kodėl ir kaip jie suteikė nesąžiningą konkurencinį pranašumą kitam ūkio subjektui. Šiuo aspektu apeliantė ieškinyje iš esmės įrodinėjo teikėjų/pirkėjų dalinį sutapimą, platinamų paviršiaus aktyviųjų medžiagų (toliau – PAM) produktų tapatumą, kainodarą.

Pagal į bylą pateiktus įrodymus apeliantės komercinių paslapčių sąrašas patvirtintas tik 2011 m. sausio 3 d. įsakymu (t. 1, b.l. 30-31). Pati apeliantė nurodo, kad iki 2010 m. (D. A. darbo pradžios) ji prekybos PAM nevykdė, jai buvo reikalingas specialistas, galintis padėti įvesti naujai sukurtus produktus į rinką. Apeliantė ir neteigia, jog ji jau žinojo ar turėjo susitarimus su savo tiekėjais, sukurtus PAM produktus, kainodarą ir pan., t.y. duomenis, galimus laikyti komercine paslaptimi. Taigi, apeliantė turėjo tik ketinimus vykdyti verslą su PAM. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis D. A. ilgamete darbo agrosektoriuje patirtimi inter alia atsakingose pareigose (teisėjų kolegija jų nekartoja), apeliantės siūlymu D. A. įkurti bendrovėje agro departamentą, D. A. parengtu veiksmų ir pajamų plano projektu, sėkmingu apeliantės įėjimu į rinką jau pirmaisiais veiklos metais, sprendė, kad nekyla abejonių, jog ryšiai ir tiesioginiai kontaktai su žaliavos tiekėju Vokietijos įmone Evonik Industries AG, UAB „Chemcentras“ klientais (pirkėjais) UAB „Litagros prekyba“, UAB „Agrimatco Vilnius“, o taip pat ir įmone „Agra Corpotaration“, D. A. buvo ir yra žinomi jos asmeninių ryšių bei ilgamečio įdirbio dėka ir nėra jokio pagrindo teigti, kad duomenys apie paminėtus klientus yra apeliantės komercinė paslaptis, apie kurią D. A. galėjo žinoti tik darbo pas apeliantę dėka. Juo labiau, kad Vokietijos įmonė Evonik Industries AG, su kuria D. A. susirašinėjo dar 2009 m. spalio mėn. (t. 2, b.l. 122-126, 151-152), yra plačiai žinoma tarptautinė įmonė, o pagrindinių PAM pirkėjų ratas Lietuvoje yra labai ribotas (vienuolika didelių įmonių). Tai, kad D. A. dar iki darbo pas apeliantę buvo žinoma dalis potencialių klientų, pripažino ir pats apeliantės vadovas pirmosios instancijos teismo posėdyje, be kita ko, nurodęs ir tai, kad D. A. parengė būsimo agro departamento veiksmų ir pajamų plano projektą 2009 m. lapkričio mėn., t.y. dar iki darbo sutarties sudarymo, taip pat dar iki darbo sutarties sudarymo bendravo su būsimais apeliantės tiekėjais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad D. A. dar ir iki darbo sutarties sudarymo turėjo esminę informaciją apie apeliantės tiekėjus/pirkėjus. Dėl to apeliantė, siekdama žalos atlyginimo, turėtų įrodyti, kokią anksčiau nežinotą konkrečią informaciją, sudarančią komercinę paslaptį, D. A. sužinojo būtent darbo pas apeliantę metu ir ją panaudojo įkurtos bendrovės veikloje, pavyzdžiui, naujai atsiradusius nežinotus tiekėjus/pirkėjus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepateikus tokių įrodymų, padarytos aptariamu aspektu apeliantei nepalankios išvados, grindžiamos pirmiau paminėtais motyvais, nėra paneigiamos. Iš tikrųjų neatmestina, kad per trejus darbo metus galėjo atsirasti naujos tokio pobūdžio informacijos, pavyzdžiui, galbūt galima būtų sutikti su apeliante, kad D. A. iki darbo santykių su apeliante galėjo nežinoti apie kai kuriuos ne Lietuvos pirkėjus (papildomai pateiktuose įrodymuose apeliantė nurodo „Latrans“, „Belagrolyga“). Tačiau pažymėtina, kad ieškinys dėl atlyginimo žalos, kuri būtų kilusi iš UAB „Agrobona“ santykių su šiais apeliantės klientais, negrindžiamas, o bylos duomenimis ir apskritai nustatyti tik trys bendri abiejų konkuruojančių bendrovių Lietuvos klientai. Šiame kontekste pastebėtina, kad sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo tenkinimo, t.y. ar/kokia žala padaryta, spręstina būtent dėl veiklos šių bendrų klientų atžvilgiu, o kitos aplinkybės, pavyzdžiui, atsakovių pasiūlymai kitiems bendriems klientams, gali būti reikšmingos tik nustatant konkurencijos nesąžiningumo aspektą aplinkybių visumos kontekste ir jos bet kuriuo atveju nelemtų žalos priteisimą.

Apeliantė įrodinėja, kad D. A. iki darbo pas apeliantę negalėjo žinoti visos know how ir su klientais susijusios informacijos, reikalingos verslui pradėti, juo labiau, sėkmingai. Tačiau jau minėta, kad yra pagrindas manyti, jog dar iki įsidarbinimo pas apeliantę D. A. turėjo esminę informaciją tiek apie tiekėjus bei jų teikiamą produkciją, tiek apie klientus. Taip pat minėta, jog pakankamai realu, kad per trejus darbo metus galėjo būti įgyta ir tam tikros papildomos informacijos, patirties. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo pozicija, kad, pavyzdžiui, informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo, o pasibaigus darbo santykiams jie gali be jokių apribojimų naudoti tokią informaciją savo naudai ir interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Apeliantė pagrįstai nurodo, kad informacijos apie klientus turinį ir vertę sudaro ne vien tik kliento pavadinimas, kontaktiniai duomenys, tačiau ir jo poreikiai, galimybės, jam taikomos pardavimo kainos, nuolaidos ir pan. Tačiau ji, deklaruodama tokius iš esmės teisingus bendro pobūdžio teiginius, faktiškai nepagrindžia, kokiu konkrečiu turiniu (be jau minėtų nurodomų tiekėjų, pirkėjų pavadinimų) jie tiesiogiai reikšmingi ginčo išsprendimui. Tuo tarpu vien UAB „Agrobona“ siūlomų produktų mažesnės kainos nustatymas, apeliantės apyvartos sumažėjimas savaime nėra tik nesąžiningos konkurencijos požymiai, šios aplinkybės ir jų reikšmė nesąžiningos konkurencijos nustatymui vertintinos tik aplinkybių visumos kontekste. Pažymėtina, kad apeliantė niekaip nepaneigia atsakovių aiškinimo, jog iki D. A. išeinant iš darbo apeliantė nebuvo sudariusi sutarčių 2013 metams nei su UAB „Agrimatco Vilnius“ nei su UAB „Litagros prekyba“ (su UAB „Agra Corporation“ santykių nebuvo ir 2012 m.), D. A. nedalyvavo derybose dėl apeliantės sutarčių 2013 metams sudarymo, todėl jai nebuvo žinomos nei faktinės apeliantės 2013 m. pardavimo kainos, nei faktiškai sutartos parduoti produkcijos nomenklatūra bei apimtys.

Apeliantė nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl abiejų bendrovių PAM produktų netapatumo, be pagrindo vadovavosi bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo E. S. parodymais. Dėl pastarosios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šio liudytojo parodymais neturi pagrindo nesivadovauti, nes ne vien jie lemia bylos baigtį, o vertintini jie kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Vertinant produkcijos (ne)tapatumą, visų pirma pažymėtina, kad pati apeliantė savo procesiniuose dokumentuose vartoja įvairias sąvokas: „tapati“, „panaši“, „kopijos“, „analogai“, „pakaitalai“. Tačiau visuotinai žinoma, kad, pavyzdžiui, daugelis platinamų farmacinių, o ir agrocheminių produktų neatitinka originalo, bet tai per se nevertinama, kaip nesąžininga konkurencija. Kaip matyti iš teisme atliktos verslo/finansinės ekspertizės akto visą 2010-2013 m. m. laikotarpį absoliuti dauguma apeliantės pajamų buvo gaunama iš prekybos Perifoliu, ženkliai mažesnė dalis – iš prekybos Spuma. Tačiau jau ieškinyje pati apeliantė nurodė, kad UAB „Agrobona“ platinta Bona Superb nėra 100 proc. apeliantės Perifolio analogas (t. 1, b.l. 3), o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė skirtingą jų toksiškumą bei veikliųjų medžiagų sudėtį. Pastaruoju aspektu tai pasakytina ir apie apeliantės nurodomą atsakovės produktą Bona Gold (t. 3, konfidenciali medžiaga). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB „Agrobona“ rinkoje neprekiavo produktu Bona Twin (apeliantės produktas Lignum Twin); byloje nėra jokių duomenų apie apeliantės faktinius Lignum Contact (UAB „Agrobona“ – Bona Contact) pardavimus bei duomenų apie tai, kad šį produktą apeliantė buvo pristačiusi rinkai, byloje esančiose 2013 m. apeliantės pardavimų prognozėse taip pat nebuvo planuojami šio produkto pardavimai 2013 m. (t. 1, b.l. 156); Break Thru AF 5503 (apeliantės - Spuma, UAB „Agrobona“ – Bona Foamax) yra sukurta ir pagaminta Evonik Industries AG bei laisvai ir be jokių apribojimų platinama klientams ir ji, kaip generinio agrocheminio produkto pagrindas, gali būti naudojama bet kurio subjekto ir rinkoje parduodama įvairiais pavadinimais, o saugos duomenų lapuose pateikiama informacija neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovės produktas Spuma tikrai yra Break Thru AF5503, nes šio produkto gamintoju nėra nei apeliantė, nei Evonik Industries AG, o yra UAB „Nando“. Pažymėtina, kad apeliantė savo apeliaciniame skunde, įrodinėdama produktų tapatumą, iš esmės ir nepateikia argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, o skundą grindžia iš esmės tuo, kad D. A. teismo posėdžio metu pripažino produktų fizikinių savybių tapatumą, esą dėl ko apeliantė atsisakė prašymo skirti produktų ekspertizę (pastebėtina, kad nepaisant teismo nurodytų argumentų, tokios ekspertizės neprašoma ir apeliacinės instancijos teisme). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai, remdamasi liudytojo E. S. parodymais, nurodo, jog fizikinių savybių sutapimas dar nebūtinai reiškia cheminių, toksinių, techninių savybių sutapimą. Nors apeliantė įvardija save kaip produktų kūrėją, o atsakovę kaip pardavėją, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad apeliantė tik realizuoja gryną tiekėjo produktą, o atsakovė – ir gryną (Bona Contact, Bona Foamax), ir mišinį (Bona Superb. Bona Gold).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės patikslinto ieškinio pirmąjį reikalavimą dėl padarytos apeliantei žalos UAB „Agrobona“ prekiaujant Bona Gold, Bona Superb, Bona Contact, Bona Foamax produktais, apeliacinio skundo argumentais nėra paneigiama. Sutiktina su teismo išvada ir dėl patikslinto ieškinio antrojo reikalavimo – žalos atlyginimo dėl UAB „Agrobona“ prekybos BACTOLiVE AGRO produktu, tiekėjas RHIZO MIC UG.

Iš bylos duomenų matyti, kad su šiuo tiekėju ir jo produkcija buvo susipažinta D. A. darbo pas apeliantę metu - 2012 m. rugsėjo mėn., kai Frankfurto oro uoste įvyko šios įmonės produktų prezentacija. Tačiau, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas ir nepaneigia apeliantė, iki pat 2013 m. balandžio mėn. apeliantės darbuotojai iš esmės nesikreipė į RHIZO MIC UG su savo pasiūlymais. Dar daugiau, apeliantės vadovas teismo posėdyje nurodė, kad „ ...buvome susitikę su tiekėjais ir gamintojų atstovais, kalbėjome apie eigą. Mąstėme, ar tęsti su tuo pačiu gamintoju ar pradėti su kitais“ (t. 5, b. l. 94). Taigi, net tuo atveju, jei pripažinti, kad šis tiekėjas, jo produkcija bei apeliantės pasvarstymai dėl galimybės dirbti su juo D. A. ir būtų žinomi dėl darbo pas apeliantę, galutinis šios apsisprendimas dėl ryšių su šiuo tiekėju nei buvo priimtas, nei buvo žinoma, kad ateityje verslo santykiai bus užmegzti. Tik iš apeliantės vadovo 2013 m. balandžio 2 d. elektroninio laiško (taigi, rašyto vos prieš tris savaites iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo) turinio matyti, kad apeliantė nurodė tikinti, jog „...jūs dar vis nusiteikę bendradarbiauti, ir mes galime būti antruoju jūsų platintoju Baltijos šalyse“ (t. 1, b.l. 117). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pasinaudota apeliantės komercine paslaptimi, nes dalyvavimo prezentacijoje faktas ar apeliantės pasvarstymai dėl (ne)bendradarbiavimo savaime nelaikytini komercine paslaptimi (nesukuria konkurencinio pranašumo prie kitus rinkos dalyvius), ir kad buvo „nuviliotas“ apeliantės tiekėjas, nes jis nei tokiu buvo faktiškai, nei buvo akivaizdžiai realūs požymiai, kad apskritai tokiu jis, netapęs beveik pusę metų, artimiausioje ateityje taps, o D. A. tai būtų žinoma.

Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovės pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog UAB „Agrobona“ už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjusi iš viso 1 105 Eur (t. 8, b.l. 29-32). Atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Chemcentras“ 1 105 Eur už advokato pagalbą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrobona‘.