Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-866-719/2012

Teisėja Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00091-2011-5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-09-07 nuosprendžio, kuriuo L. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d., 183 str. 1 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto pasisavinimo), pagal 229 str. (dėl tarnybos pareigų neatlikimo), nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J., buvo kaltinamas tuo, kad jis būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – L. J. kontoros antstoliu, siekdamas asmeninės turtinės naudos piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį N. G. turtą 700 Lt, t.y. tyčia, pažeisdamas išvardytų teisės aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą ir savo nuostatą nesilaikyti galiojančių teisės aktų, siekdamas asmeninės turtinės naudos, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams ir 700 Lt turtinė žala N. G..

Taip pat L. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t.y. L. J. kontoros antstoliu, neatliko savo pareigų ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 str., tačiau nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir gynėjai advokatai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos duomenys patvirtina, kad antstolis L. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2010-05-06 patvarkymu vykdomąją bylą Nr. 0053/09/1775 nutraukė, o 700 Lt pasiliko sau kaip vykdymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria Zarasų rajono apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nors ir nustatyta, kad L. J. padarė tam tikrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų pažeidimus (1 t., 10-13 b.l.), tačiau jie negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, t.y. negali būti teigiama, jog tokiais savo veiksmais antstolis L. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 str. 1 d. ir 228 str. 2 d.

BK 183 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas laikomas baigtu tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, o būtent pradeda elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti – ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-123/2007). Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Subjektyviajai šios veikos pusei būdinga tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas (turtinė teisė), bet tik kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje. Šiuo atveju turimi galvoje ypatingi kaltininko įgaliojimai turtui ar turtinei teisei atžvilgiu, kurie yra teisiškai apibrėžti. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka antstolis turi atskirą depozitinę sąskaitą (sąskaitas) bei kitų sąskaitų. Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, 7 skyriaus „Išieškotų piniginių lėšų apskaita, paskirstymas ir išmokėjimas“ taisykles, kuriose atskleista depozitinės sąskaitos paskirtis. Šioje instrukcijoje numatyta, kad į depozitinę sąskaitą įskaičiuojamos pagal vykdomuosius dokumentus iš skolininko išieškotos sumos, įmokomos ir joje apskaitomos išieškotojo įmokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos, taip pat kitos faktinės išlaidos, kurias antstolis, vykdydamas antstolio funkcijas, privalo sumokėti tretiesiems asmenims, be to, iš šioje sąskaitoje esančių lėšų antstolis taip pat atsiskaičiuoja sau atlyginimą. Vadinasi, ką nurodė Zarasų rajono apylinkės teismas 2012-09-07 nuosprendyje, depozitinėje sąskaitoje esančias ir tretiesiems asmenims priklausančias lėšas antstolis valdo patikėjimo teise, tai nėra jo asmeninė nuosavybė, o piniginių lėšų, priklausančių tretiesiems asmenis, laikymas depozitinėje sąskaitoje negali būti vertinamas kaip lėšų pasisavinimas, kas rodo, kad antstolio veiksmuose nėra BK 183 str. įtvirtinto nusikaltimo – turto pasisavinimo – sudėties požymių.

BK 228 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. O tas, kas padarė šią veiką, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal BK 228 str. 2 d. Teismų praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t.y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis Nr. 2K–407/2009). Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais. Nagrinėjamoje byloje L. J. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 228 str. 2 d., kadangi antstolis, pažeidęs teisės aktų nustatytus reikalavimus ir pasilikęs savo depozitinėje sąskaitoje 700 litų, priklausančių N. G., svetimo turto nepasisavino ir nesukėlė būtinų, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 str. kilti, pasekmių – didelės žalos valstybei, bei fiziniam asmeniui - N. G..

Padaryta žala BK 228 str. prasme gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala turi būti paskaičiuota ir išreikšta konkrečia pinigų suma. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, N. G. nurodė, kad 700 Lt jam yra dideli pinigai nes jis turi finansinių įsipareigojimų bei nepilnamečius vaikus, bet tuo pačiu parodė, kad yra įmonės direktorius ir jo atlyginimas per mėnesį sudaro 10-11 tūkstančių litų (5 t., 62 b.l.), todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog negalima laikyti, kad N. G. L. J. veiksmais padaryta didelė žala. Be to, negalima daryti išvados, jog L. J. padaryti tam tikri CPK normų pažeidimai sukėlė didelę žalą valstybei. Įstatymas neįvardija neturtinės žalos formų. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Įstatymas nepateikia ir universalių kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Kiekvienu konkrečiu atveju ar padaryta žala laikytina didelė, sprendžia teismas. Priimdamas sprendimą, jis atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai, padarytos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytą žalą, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir institucijos autoritetui ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 str. numatytas didelės žalos požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei (kasacinė byla 2K-512/2004). Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra nurodęs, jog negali būti pritarta tokiai praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, drausminiams arba administraciniams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Šiuo atveju akivaizdu, jog L. J. nesurašydamas patvarkymų, ir nurašydamas pinigines lėšas (kaip vykdymo lėšas) bei laikydamas jas antstolio depozitinėje sąskaitoje, nesielgė tiek pavojingai ir nusikalstamai, kad ši jo veika galėtų būti vertinama kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika. Todėl nelaikytina, jog antstolis L. J. padarė didelę žalą fiziniam asmeniui bei valstybei, sumenkindamas antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskredituodamas valstybės tarnautojo vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, kas rodo, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. bei 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-161/2012). Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir L. J. inkriminuojamų veikų požymius.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo teiginiai dėl Zarasų rajono apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepasitvirtino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti Zarasų rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį dalyje dėl antstolio L. J. pripažinimo kaltu pagal BK 183 str. 1 d., 228 str. 2 d. nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro G. T. apeliacinį skundą atmesti.