Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kentauras LT“ bankroto administratoriaus L. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-776-766/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kentauras LT“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

5. Ieškovė su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovei UAB „Kentauras LT“ bankroto byla iškelta 2018 m. spalio 17 d., bendrovės direktorius V. R. bankroto administratoriui bendrovės dokumentus perdavė 2018 m. lapkričio 5-12 dienomis, todėl ieškinio senatis negali būti taikoma. Bankroto administratorius ieškinį dėl skolos priteisimo ruošė remdamasis UAB „Kentauras LT“ direktoriaus V. R. perduotais bendrovės dokumentais bei VĮ „Registrų centras“ viešai teikiamais duomenimis.

7. Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad UAB „Kentauras LT“ vadovas V. R. įmonės bankroto administratoriui pateikė buhalterinius dokumentus, su kuriais susipažinęs jis nustatė, jog 2014 metais bendrovei vadovavo atsakovas A. L.. Tuo laikotarpiu į įmonės kasą nebuvo grąžinta 5601,97 Eur suma. Nurodė, jog tarp pateiktų dokumentų yra 2014 m. balandžio 12 d. sprendimas ir 2014 m. sausio 31 d. avansinė apyskaita, iš kurių matyti, kad tuometinis bendrovės vadovas – atsakovas A. L., negrąžino bendrovei pinginių lėšų; jokių kitų dokumentų, kad lėšos nebuvo grąžintos nepavyko rasti. 2014 m. sausio 31 d. avansinė apyskaita yra paskutinis dokumentas, kuriame nurodytas negrąžintas pinigų likutis bendrovei. Ieškovės atstovo teigimu, dėl negrąžinto 5601,97 Eur pinigų likučio yra atsakingas atsakovas. 2014 metais į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kentauras LT“ niekas nesikreipė, tų metų akcininkų sprendimų rasti nepavyko. Atsakovo atleidimo iš darbo fakto neginčija. Atleidus atsakovą iš bendrovės direktoriaus pareigų, 2014 m. balandžio mėnesį bendrovės direktoriumi buvo paskirtas V. R.. Atleidžiant atsakovą iš darbo, 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu jam priklausantis darbo užmokestis ir išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovui išmokėti nebuvo, o buvo užskaityti į bendrovės sąskaitą kaip trūkstamos sumos padengimas. N. A. buvo UAB „Kentauras LT“ vienintelė akcininkė iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ir šiuo metu ji yra vienintelė akcininkė. Pareikštas ieškinys atsakovui yra paprasčiausias įsiskolinimo priteisimas, t. y. ieškinys dėl skolos priteisimo. Negalėjo paaiškinti aplinkybių, kodėl V. R. nesikreipė dėl žalos išieškojimo iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovės BUAB „Kentauras LT“ bankroto administratorius L. T. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei jos identifikavo kaip paskolos teisinius santykius, nors tokie iš esmės nesusiklostė ir apeliantas ieškinio nereiškė šiuo pagrindu. Ieškinys buvo reiškiamas skolos pagrindu, tačiau skola gali susiformuoti ne tik, kad paskolos teisinių santykiu pagrindu, o ir kitais pagrindais, kaip ir šiuo atveju, kuomet atsakovas būdamas įmonės atskaitingu asmeniu negrąžino įmonei jam patikėtu piniginių lėšų. Apeliantas niekuomet nenurodė, jog buvo sudaryta paskolos sutartis ar šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Šalis siejo pasitikėjimo, t.y. fiduciariniai santykiai.

15.2. Skolos atsiradimo faktą įrodo byloje esantys gausūs objektyvūs įrodymai, kurie patvirtina ne tik, kad atsakovas buvo įmonės atskaitingas asmuo, kuris operavo didelėmis lėšomis įmonės vardu, tačiau ir tai, kad disponavo įmonės lėšomis kalbant tiek apie grynus pinigus, tiek apie įmonės banko sąskaitas. Taip pat būdamas atskaitingu asmeniu dengė Įmonės išlaidas bei apmokėdavo sąskaitas. Tai patvirtina ir detalios apelianto buhalterės sudarytos ataskaitos, iš kurių yra matyti, kad atsakovas būdamas atskaitingu asmeniu išgrynino pinigines lėšas banko bankomatuose, tačiau atgal į įmonę jų visa apimtimi neįnešė ir/ar neperdavė grynaisiais pinigais atgal į įmonės kasą. Šiuo atveju nustatytas atitinkamas sistemiškas atsakovo veikimas būnant įmonės vadovu, tai patvirtina gausūs objektyvūs duomenys, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas buvo tik formalus įmonės vadovas, nes tą iš esmės paneigia byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad įmonės pingines lėšas tiek banko sąskaitose, tiek kasoje visiškai kontroliavo atsakovas.

15.3. Atsakovas būdamas įmonės vadovu ir atsakingu asmeniu, iš esmės pažeidė savo pareigas ir veikė nesivadovaudamas įmonės interesais, kuriuos pažeidė, galimai elgdamasis nesąžiningai. Juo labiau, kad kaip matyti iš bylos duomenų, visi byloje apklausti buvę apelianto darbuotojai vieningai nurodė, kad atsakovas įmonėje dirbančių asmenų buvo laikomas atskaitingu asmeniu ir vadovu, patvirtinant, kad jis tvarkė įmonės turtą ir, kad po jo vadovavimo susidarė lėšų trūkumas, o pats atsakovas netgi pripažino, kad laikinas direktorius buvo susisiekęs su juo telefonu ir šaukė, kad jis įmonei yra skolingas 20 000,00 Lt. Tokiu būdu buvo įrodytas ne tik, kad žalos kilimo faktas bei dydis, tačiau ir nustatytos vadovo atsakomybės kilimui reikšmingos aplinkybės, į kurias pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė ir neįvertino.

15.4. Atsakovo veiksmai yra pripažinti neteisėtais, nes įmonės turtas nebuvo perduotas įmonei, dėl ko susidarė atitinkamas įsiskolinimas, kuris turi būti priteistas iš atsakovo. Tokiu būdu įmonė patyrė žalą, o to eigoje buvo pažeisti norminiai teisės aktų reikalavimai bei pasitikėjimo santykiai tarp įmonės ir jos vadovo. Atkreiptinas dėmesys, kad yra įrodomas ir priežastinis ryšys tarp kilusios žalos, t.y. susidariusio įsiskolinimo bei atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi atsakovas nusiėmė įmonės pinigines lėšas, tačiau jų negrąžino įmonei, taip sukeliant įmonei žalą , kadangi jos turtas yra galimai neteisėtai pasisavinamas arba iššvaistytas, nes niekuomet nebuvo grąžintas, o atsakovas savavališkai paliko savo darbo vietą ir nebetęsė savo darbo funkcijų. Vadovaujantis pateiktais duomenimis, galima pagrįstai spręsti, kad atsakovas būdamas įmonės vadovu, priėmė sprendimus ir atliko veiksmus, kuriais įmonei padarė žalą, kurių eigoje susidarė įsiskolinimas, be to elgėsi nesąžiningai, aplaidžiai bei nerūpestingai, taip pažeidė pasitikėjimo santykius susiklosčiusius tarp jo ir įmonės. Tokiu būdu dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų įmonei kilo žala, kuri iš esmės turi įtakos ir kreditorių interesams bei teisėms.

15.5. Atsakovui kilo pareiga paneigti kaltės prezumpciją, įrodant, kad lėšos buvo grąžintos įmonei, o ne iššvaistytos ar pasisavintos, taip pat priimti sprendimai nesukėlė įmonei žalos ir nesuformavo įsiskolinimo, o jam nenuginčijus prezumpcijos – atlyginti neteisėtais veiksmais padaryta žalą, kuri kilo kreditorių teisėtoms teisėms bei interesams.

15.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nes teismas išvadą, jog apelianto ieškinys nėra tenkinamas, padarė nesiaiškinęs, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ir skirtingų įrodinėjimo priemonių, išsamiai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos bei išsamių liudytojų parodymų, kurių tarpusavyje negretino, o to eigoje iš esmės netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių ir nekonstatavo akivaizdaus fakto, kad atsakovas būdamas atskaitingu įmonės asmeniu negražino jam perduotų įmonės lėšų ir taip sukėlė įmonei žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 5 d. UAB „Kentauras LT“ su atsakovu A. L. pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 3, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą bendrovės direktoriumi, nustatant darbdavio iniciatyva išbandymo laikotarpį iki 2014 m. vasario 6 d. Darbo sutartis įsigaliojo 2013 m. lapkričio 5 d., atsakovas turėjo pradėti dirbti 2013 m. lapkričio 6 d. 2013 m. lapkričio 5 d. atsakovas pasirašė Visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 5. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, jog atsakovas A. L. nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas (išrinktas) UAB „Kentauras LT“ direktoriumi, o N. A. nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. yra vienintelė bendrovės akcininkė. To paties išplėstinio išrašo duomenimis nustatyta, jog nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. spalio 30 d. UAB „Kentauras LT“ direktoriumi buvo paskirtas (išrinktas) V. R..

19. Iš UAB „Kentauras LT“ 2014 m. sausio 31 d. Avanso apyskaitos laikotarpiu 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. matyti, jog šiuo laikotarpiu bendrovė iš viso gavo 45343,36 Lt lėšų, išleido – 33498,26 Lt, lėšų liktis –17385,60 Lt (5601,97 Eur). UAB „Kentauras LT“ 2014 m. balandžio 12 d. Vienintelio akcininko sprendimu Nr. 7 patvirtinta, jog bendrovės direktorius A. L. atstovavęs įmonę nuo 2013 m. lapkričio 6 d., neinformavęs bendrovės vienintelės akcininkės, nepateikęs prašymo dėl atleidimo iš pareigų, savavališkai atsistatydino iš pareigų 2014 m. balandžio 11 d., neatsiskaitė su įmone kaip atskaitingas asmuo, kuris turėjo teisę disponuoti grynaisiais pinigais įsigyjant prekes įmonės reikmėms, pagal avansinę apyskaitą, kur atskaitingas asmuo liko skolingas įmonei pinigines lėšas, gautas avansu. Sprendimu vienintelė akcininkė N. A. nusprendė ir įpareigojo laikinai einantį direktoriaus pareigas V. R. įvertinti atsakovo A. L. padarytą nuostolį įmonei, įvardijant pinigine išraiška ir pateikti bendrovės vienintelei akcininkei. Duomenų apie šio sprendimo įteikimą atsakovui ieškovė į bylą nepateikė. UAB „Kentauras LT“ 2014 m. gegužės 12 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. 8 nuspręsta direktoriaus A. L. mokamą darbo užmokestį už 2014 m. balandžio mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 845,50 Lt sumą, padengti nuskaitant iš A. L. avansinės apyskaitos 845,50 Lt sumos į bendrovės lėšas iš A. L. patvirtina bendroves Apyvartos žiniaraštis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d.

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad 2018 m. spalio 17 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Kentauras LT“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas L. T.. Minėtoje nutartyje teismas nustatė, kad atsiliepime į ieškinį atsakovės UAB „Kentauras“ vadovas V. R. nurodė, kad su ieškiniu ir jame nurodytais argumentais sutinka, nuo 2014 m. įmonėje susidarė sunki materialinė padėtis, po to, kai antstolis areštavo įmonės sąskaitas. Įmonė įkeisto turto neturi, teismuose nėra iškelta civilinių bylų, šiuo metu nėra vykdomi jokie išieškojimai nei ginčo nei ne ginčo tvarka. Vienintelis pradelstas įsiskolinimas yra VSDFV Vilniaus skyriui. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė UAB „Kentauras“ LR Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą balansą pateikė už 2014 metus. Iš teismui pateikto 2016 m. balanso duomenų matyti, kad atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. turto vertė sudarė 9774,80 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 21279,22 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai). VĮ Registrų centras ir VĮ Regitra duomenimis UAB „Kentauras“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, įmonės darbuotojai atleisti 2015m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos tesimo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi UAB „Kentauras LT“ pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto.

21. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. balandžio 9 d. UAB „Kentauras LT“ akcininkams adresu (duomenys neskelbtini) registruota pašto siunta išsiuntė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Minėtu prašymu atsakovas prašė atleisti jį iš darbo 2019 m. balandžio 11 d. Nurodė, kad tris mėnesius negauna atlyginimo ir neturi kur dirbti. Pašto siunta grįžo neįteikta su žyma „persikraustė“.

Dėl ieškinio dalyko suformulavimo

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).

24. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei juos identifikavo kaip paskolos teisinius santykius, nors tokie remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesusiklostė. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad šie santykiai turėjo būti kvalifikuoti kaip žalos atlyginimas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad byloje vyrauja viešasis interesas – ieškovė bankrutavusi įmonė, pirmosios instancijos teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas, pakeistas, atitiktų faktinį pagrindą, būtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos ir tai padaryta laikantis CPK nuostatų, nes aiškus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra reikšmingas užtikrinti tinkamą atsakovų teisės į gynybą įgyvendinimą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, netinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijoje (CPK 138 straipsnis), taip nesuteikdamas ieškovei galimybės patikslinti ieškinio pagrindą (CPK 141 straipsnio 1 dalis). T.y. iš esmės pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu nebuvo aiškiai suformuoti ieškinio reikalavimai, nes buvo nurodoma, kad reikalavimai kyla iš skolos teisinių santykių, taip pat ir dėl padarytos vadovo žalos. Todėl teismo vertinimu ir atsakovas neturėjo galimybės tinkamai atsikirsti į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis, 12 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

25. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos jos sąlygos – neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau -CK) 6.248 straipsnio 1 dalis)), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas). Tačiau bendrovės vadovui kyla atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

26. Bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, Akcinių bendrovių įstatyme ( toliau –ABĮ) ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą. Atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus ar fiduciarinių pareigų pažeidimą taikoma ne tik formaliai paskirtam (de jure) vadovui, bet ir faktiniam bendrovės vadovui.

27. Nagrinėjamu atveju, ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, jog administratoriui perduotais dokumentais, atsakovas kaip atskaitingas asmuo ieškovei yra skolingas 5601,97 Eur, kadangi sutikrinus perduotus bendrovės dokumentus, rastas UAB „Kentauras LT“ vienintelio akcininko 2014 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriame pažymėta, jog atsakovas neatsiskaitė su bendrove kaip atskaitingas asmuo. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad tai patvirtina ir detalios įmonės buhalterės sudarytos ataskaitos, iš kurių yra matyti, kad atsakovas būdamas atskaitingu asmeniu išgrynino pinigines lėšas banko bankomatuose, tačiau atgal į įmonę jų visa apimtimi neįnešė ir/ar neperdavė grynaisiais pinigais atgal į įmonės kasą. Tuo tarpu atsakovas teigė, kad realiai direktoriaus pareigų niekada neatliko, o dirbo fizinius darbus, tik vienintelį kartą su buhaltere ėjo į banką pasirašyti, kai buvo atidaroma įmonės sąskaita įmonės vardu ir išduodamas kodų generatorius, jokių buhalterinių dokumentų nepasirašinėjo. Bankas dokumentus ir kodų generatorių išdavė buhalterei. Jis pasirašydavo dokumentus, kuriuos jam paduodavo. Pasirašinėdavo ir buhalterinius dokumentus, tačiau į juos nesigilindavo, nueidavo į buhalteriją ir pasirašydavo ten, kur pasakydavo pasirašyti. Atsakovas pirko benziną už pinigus, kuriuos jam duodavo arba pervesdavo pavedimu, banko kortelės neturėjo. Pirkimo čekius atiduodavo tą pačią dieną, tačiau kitos bendrovės „Artela“ buhalterei.

28. Iš byloje pateiktų 2013 m. lapkričio 30 d. ir 2014 m. sausio 31 d. avanso apyskaitų kopijų matyti, kad atsakovo vardu buvo išmokėti pinigai, tačiau byloje nėra visų pirminių dokumentų, patvirtinančių šių išmokėjimų 5601,97 Eur sumai faktą. Pažymėtina, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis nustato, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, o pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktas nustato, kad atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito įmonėje patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu.

29. Taigi, pagal teisės aktų reikalavimus bet kuri įmonės atliekama ūkinė finansinė operacija, t.y. tiek išlaidos, tiek ir lėšų įplaukos turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir pagrįsta atitinkamu finansiniu dokumentu. Paminėtame teisiniame reglamentavime dėl apskaitos tvarkymo yra nurodyta kokia tvarka ir kokių dokumentų pagrindu atskaitingi asmenys pagrindžia įmonės lėšų panaudojimą, t.y. tuo pačiu apibrėžia, kokie įrodymai gali patvirtinti tinkamą lėšų panaudojimą – atskaitingas asmuo pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, nurodant joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Teismas pažymi, kad tinkamais įrodymais galėtų būti laikomi būtent šie dokumentai. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra pateikta pirminių dokumentų, be to pirmosios instancijos teismas ir netyrė ir nevertino kokie dokumentai be 2013 m. lapkričio 30 d. ir 2014 m. sausio 31 d. avanso apyskaitų patvirtina, kad atsakovo vardu buvo išmokėti pinigai, ar atsakovas avanso apyskaitoje nurodytas pinigus realiai gavo ir jais disponavo.

30. Iš ieškovės pateiktų UAB „Kentauras LT“ banko sąskaitų išrašų laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. bei nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius pinigus kopijų matyti, kad atsakovo vardu buvo įmokėti grynieji pinigai į įmonės sąskaitą. Tai pat iš banko sąskaitų išrašų laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. kopijų matyti, kad iš įmonės sąskaitos buvo išimami grynieji pinigai, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, kad visi šie mokėjimai buvo atliekami atsakovo vardu. Svarbu pažymėti tai, kad iš 2014 m. vasario 5 d. įmonės kasos ir jos dokumentų priėmimo – perdavimo akto kopijos matyti, kad įmonės inventorizacijos metu įmonės kasoje pertekliaus bei trūkumų nerasta, aktą pasirašė atsakovas A. L. ir vyr. buhalterė L. T.. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, tačiau šias aplinkybes reikalinga ištirti ir įvertinti.

31. Kaip minėta atsakovo vertinimu, jis nors ir dėjo parašus ant tų dokumentų, ant kurių prašydavo padėti parašus bet jis įmonės pinigais nedisponavo. Nurodė, kad yra baigęs 10 klasių – 8 klases Rusijoje, yra rusakalbis nevisiškai supranta lietuvių kalbą, rašyti lietuviškai nemoka, Lietuvos pilietybės neturi ir jokio supratimo apie vadovo darbą neturėjo. Jis dirbo paprastus darbus, už darbą atlyginimo kiekvieną mėnesį negaudavo, gavo gal tik du kartus, nepilnai 800 litų. Parašė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, tačiau nei dokumentų, nei atsiskaitymo negavo. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis buvo kviečiamas į FNTT. Teismas užklausė duomenų dėl galimai buvusio įmonės vadovo V. R. padarytų nusikalstamų veikų.

32. Iš 2019 m. kovo 25 d. teismui pateikto Finansinių nusikaltimų tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos (toliau – FNTT) rašto matyti, kad šioje tarnyboje buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose proceso dalyviu buvo V. R.: (duomenys neskelbtini) (pradėtas 2014-11-03 dėl UAB „Baltmaris“ apgaulingo apskaitos tvarkymo). Šiame ikiteisminiame tyrime V. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio l dalyje padarymo. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-10-27nutrauktas, vadovaujantis LR BPK 212 straipsnio l dalies 2 p.; 2014-02-10 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „.Artela“ veiklos (šiame ikiteisminiame tyrime V. R. buvo apklaustas liudytoju). 2015-06-18 ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini) nusikalstamų veikų padarymu kaltinant D. R. ir J. M., vadovaujantis LR BPK 220 straipsniu, perduota Radviliškio rajono apylinkės teismui.

33. Iš FNTT 2014 m. balandžio 28 d. šaukimo nustatyta, kad A. L. buvo šaukiamas kaip liudytojas procesinių veiksmui atlikimui 2014 m. gegužės 6 d. Žyma apie atvykimą patvirtina, kad minėtoje apklausoje A. L. dalyvavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės svarbios nustatant kas faktiška tvarkė ieškovės buhalteriją, kadangi kaip nurodė atsakovas A. L., UAB „Kentauras LT“ pirkimo čekius atiduodavo kitos UAB „Artela“ buhalterei.

34. Iš LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo J. M. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir D. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nr. (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendis minėti asmenys ištesinti, jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

35. Taip pat iš LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad Radviliškio apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. Nr. (duomenys neskelbtini),V. R. pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpyje nuo 2006-07-27 iki 2006-12-31, būdamas UAB „Ramvita“ direktoriumi ir sutinkamai su Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kur nurodoma, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai tai yra galimybė padaryti, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nurodoma, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio pasikeitimu, pagal 2006-10-17 kasos pajamų orderį įformino 19107,15 Lt grynų pinigų priėmimą į kasą, tačiau surašydamas kasos operacijas į kasos knygą šio pajamų orderio neįrašė į kasos pajamas ir kasoje apskaičiavo neteisingą dokumentinį pinigų likutį, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur nurodoma, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus rekvizitus; 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, pateikė UAB „Ramvita“ buhalterinę apskaitą nuo 2006-07-26 iki 2006-09-07 tvarkiusiai vyriausiajai buhalterei į buhalterinę apskaitą įrašyti UAB „Šarūnkalnio dujos“ vardu surašytas sąskaitas – faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus pasirašytus savo, kaip bendrovės direktoriaus, vardu, neįsitikinęs apskaitos dokumentuose įrašytų rekvizitų apie mazuto tiekėją ir pinigų gavėją teisingumu, kuriais įformintas mazuto įsigijimas už 235935,00 Lt sumokėjimas, tokiu būdu V. R. aplaidžiai organizavo teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „Ramvita“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-07-27- 2006-12-31 laikotarpį. Be to, V. R., nuo 2006-07-27 būdamas UAB „Ramvita“ direktoriumi, pagal 2006-10-17 kasos pajamų orderį įforminęs 19107,15 Lt grynų pinigų priėmimą į kasą, tačiau surašydamas kasos operacijas į kasos knygą šio pajamų orderio neįrašė į kasos pajamas, tokiu būdu, nepateikdamas juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių šių pinigų panaudojimą, laikotarpiu nuo 2006-10-17 iki 2006-12-31 iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „Ramvita“ turtą.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu nors nurodyti duomenys dėl ikiteisminių tyrimų šiuo konkrečiu atveju nėra susiję su BUAB „Kentauras LT” bet atsižvelgiant į atsakovo paaiškinimus, į tai, kad įmonei galimai vadovavo faktinis vadovas V. R. byloje reikalinga papildomai aiškintis faktines aplinkybes dėl įmonės valdymo. Reikalinga įvertinti, kas faktiškai valdė įmonę, kokius veiksmus, kaip vadovas atliko atsakovas, ar jo parašas buvo patvirtintas banke, kas disponavo lėšomis esančiomis banke, ar atsakovo vardu buvo išduotas Pin generatorius. Taip pat svarbu kokia veikla buvo vykdoma, kas sprendė organizacinius klausimus, t.y. iš esmės kas faktiškai atliko vadovui būdingas funkcijas, nes apeliacinio teismo vertinimu atsakovo sukeltos abejonės dėl įmonės vadovo funkcijų nėra pašalintos. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės svarbios nustatant kieno veiksmais padaryta žala BUAB „Kentauras LT“ .

37. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas). Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 punktą).

38. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galimi atvejai, kai verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai yra sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

39. Šiuo atveju, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, atsakovo paaiškinimus, liudytojų duotus parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės dėl įmonės valdymo, bei nenustatyta ar atsakovas buvo įmonės vadovas ir jo veiksmais galimai padaryta žala, ar įmonei faktiškai vadovavo kitas asmuo. Pažymėtina, kad CPK 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, arba paneigtų, kad atsakovas sistemingai atliko veiksmus, būdingus bendrovės vadovui. Teisėjų kolegijos vertinimu dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir tai galėjo turėti įtakos įrodymų vertinimui bei teisingo bei pagrįsto sprendimo priėmimui. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui tikslinga būtų apklausti atsakovo A. L. darbo laikotarpiu įmonėje dirbusias buhalteres I. S. ir L. T., kurios buvo atsakingos už įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, siekiant įsiaiškinti kieno vardu, kokiu būdu ir kokiai paskirčiai buvo išmokėti 5601,97 Eur bei kitas aplinkybes dėl įmonės vykdomos veiklos, valdymo. Taip pat, esant pagrindo tikslinga spręsti dėl kitų asmenų įtraukimo į bylą.

41. Dėl senaties termino teismas pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas nustato, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje ĮBĮ normoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė yra taikoma ne visiems be išimties bankroto administratoriaus reiškiamiems reikalavimams, o tik tiems, kuriais ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-281-464/2018). Bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos nagrinėti iš naujo, klausimas dėl ieškinio senaties taikymo spręstinas pirmosios instancijos teisme, todėl šiuo klausimu nėra tikslinga plačiau pasisakyti.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

43. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl ieškinio pagrindo tikslinimo, dėl ko skundžiamu sprendimu buvo netinkamai kvalifikuoti šalių ginčo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tai turėjo įtakos pagrįsto bei teisingo sprendimo priėmimui. Nesustačius kas faktiškai vadovavo įmonei žalos atsiradimo metu, kas realiai disponavo įmonės lėšomis, konstatuotina, kad liko neatskleista bylos esmė. Atsižvelgiant į tai, proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei.

46. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.