Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-133-252-2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Nijolės Danguolės Smetonienės, Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. ir atsakovo V. Š. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-786/2016 pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovams V. Š., B. Š., J. Š., institucijai, teikiančiai išvadą byloje – Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, neturtinės žalos, dėl statinio pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovo V. Š. priešieškinį ieškovei D. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl sutuoktinio kaltės nutraukiant šalių santuoką ir neturtinės žalos priteisimo

Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinio pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos - tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos (CK 3.26, 3.27, 3.30, 3.35 ir kt. straipsniai). Apeliantas išskiria tik CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytas prezumpcijas, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, o būtent: sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, sutuoktinio neištikimybė, sutuoktinio žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, sutuoktinio šeimos palikimas ir daugiau kaip vienerius metus visiškas nesirūpinimas ja. Nors šiais atvejais sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau įrodinėjant sutuoktinio kaltę reikia įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija ir kad sutuoktinių bendras gyvenimas tapo negalimas būtent dėl šių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, o būtent nustatė, kad šeima iširo dėl atsakovo žiauraus elgesio su ieškove, atsakovo nesirūpinimo šeima, jo girtavimo ir pan. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiek prezumpcijos (žiauraus elgesio su ieškove) faktu, tiek nustatė ir kitų sutuoktinio pareigų nevykdymą (CK 3.60 straipsnio 1 ir 2 dalis). Kolegija daro išvadą, jog ieškovė įrodė, kad atsakovas pažeidė sutuoktinio pareigas – girtavo, įžeidinėjo ieškovę, smurtavo, buvo neištikimas. Šias aplinkybes patvirtina Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato pažyma, iš kurios matyti, kad 2014-04-17 V. Š. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl smurto artimoje aplinkoje prieš ieškovę ir jam paskirta kardomoji priemonė – gyventi skyriumi (2 t., 103). CPK 179 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie V. Š. patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje yra nutrauktas šalims susitaikius BPK 212 straipsnio 5 punkto ir/arba BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nors apelianto atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad jis ieškovės atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ši teismo išvada yra grindžiama prielaidomis yra nepagrįsta. Be to, byloje yra pateiktas apelianto susirašinėjimas su kita moterimi ir jo turinys akivaizdžiai patvirtina neištikimybės faktą. Juolab, kad šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos ieškovės seserys A. Č. ir V. S., kurioms per klaidą atsakovas siuntė atitinkamo pobūdžio žinutes, o sesuo – D. Š. guodėsi dėl vyro elgesio ir neištikimybės. V. S. patvirtino, kad gavo vienos iš moterų su kuriomis jos žiniomis bendravo atsakovas telefono numerį ir su teta N. P. jai skambino, prašydamos palikti Š. šeimą ramybėje, po ko ši moteris nutraukė santykius su V. Š. Liudytoja N. P. (ieškovės teta), patvirtino, girdėjusi kaip atsakovas nepagarbiai bendraudavo su ieškove ir turėjo pokalbį su atsakovu dėl kitos moters ir jo santykių. Šeimos santykiai yra grindžiami abipusiu šeimos narių pasitikėjimu, meile, pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Byloje, be paties apelianto samprotavimų apie ieškovės kaltę, neigimo buvus neištikimam, nesama jokių kitų patikimų duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad ieškovė iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinės, pareigas, būtų nesirūpinusi šeima ar jos netinkamas elgesys būtų įtakojęs šeimos iširimą. Tik tokių aplinkybių nustatymas leistų jos elgesį traktuoti kaip kaltę dėl nesusiklosčiusių šeimyninių santykių ir dėl šeimos iširimo. Tokią apelianto pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiama sutuoktinės kaltė dėl santuokos iširimo, suponuoja šalių rungimosi byloje principas (CPK 12, 177, 178 straipsniai).Priešingai, byloje ieškovės paaiškinimus patvirtino liudytojų parodymai, kuriais nustatyta, kad pats apeliantas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nes atsakovas girtavo ir konfliktai šeimoje kildavo būtent dėl šio jo pomėgio, atsakovas smurtavo prieš savo sutuoktinę, buvo neištikimas, neteikė pakankamos materialinės paramos šeimai. Apelianto reikalavimas nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra nepagrįstas. V. Š. nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo, taigi jis neįrodė, kad ieškovė netinkamai vykdė savo kaip sutuoktinės pareigas, nustatytas CK 3.60, 3.26-3.28 straipsniuose, t. y. sutuoktinių lygiateisiškumo, lojalumo ir pagarbos vienas kitam. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktus ir kitas reikšmingas aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad būtent atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30 straipsniuose, nepateisinamai ilgą laiką trunkančiu netinkamu elgesiu šeimos narių atžvilgiu prisidėjo prie santuokos iširimo ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, todėl visiškai pagrįstai pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat ginčija neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą. Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti neturtinės žalos, padarytos dėl santuokos nutraukimo, atlyginimo. Nustatydamas ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmos instancijos teismas įvertino aplinkybes, dėl kurių santuoka iširo, santuokos trukmę ir šalių turtinę padėtį, taip pat ieškovės išgyvenimus dėl atsakovo veiksmų ir kolegijos vertinimu, pagrįstai priteisė jai 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nepažeisdamas CK 3.70 straipsnio 2 dalies normos. Atsakovas, kuriam CK 3.61 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, šios galimybės neišnaudojo ir ginčydamas savo kaltę nepateikė įrodymų, paneigiančių surinktais įrodymais nustatytus jo netinkamo elgesio faktus (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismo priteistas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus nurodytas aplinkybes, laikytinas teisingu, sąžiningu ir protingu (CK 1.5 straipsnio 3 ir 4 dalis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Apeliantas nurodo, kad sutinka su teismo priteistomis sumomis dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos, tačiau nesutinka su teismo priteistu nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimu už 36 mėnesius iki ieškinio pateikimo dienos. CK 3.200 straipsnis numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. D. Š. ieškinį, surašytą 2014-03-25 pateikė 2014-03-27, todėl pirmiau aptartos normos kontekste reikalavimo teisę į išlaikymo įsiskolinimą, ieškovė turi nuo 2011-03-27 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos arba jei iki teismo sprendimo priėmimo vaikas sulaukė pilnametystės, tai iki šios dienos. Apeliantas V. Š. teigia, kad ieškovė su vaikais buvo nuolat finansiškai remiami, todėl išlaikymo įsiskolinimas nesusidarė ir nurodo, kad iš jo sūnui E. Š. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2015 m. spalio 12 d.(pilnametystės) turėtų būti priteista išlaikymui 3000 Eur, o V. Š. nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d.(sprendimo priėmimas) 5000 Eur. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodoma suma, kurią ji neva skyrė vaikų išlaikymui per minėtą laikotarpį, neatitinka jos gaunamų pajamų net ir jas sudėjus su 4 344,30 Eur suma, kurią ieškovė pripažįsta kaip atsakovo suteiktą finansinę paramą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t.y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-18 nutartis Nr. 3K-3-404/2013).Byloje nustatyta, kad atsakovas aptariamu laikotarpiu gavo pajamas, dirbdamas Norvegijoje. Jis pats pripažino, kad jo gaunamas mėnesio atlyginimas tuo metu siekė 2316,96 Eur, 2010 metais jis deklaravo 15 496,51 Eur. V. Š. nuo 2016 m. balandžio 11 d. nedirba ir yra registruotas darbo biržoje. AB DNB banko duomenys patvirtina, kad nuo 2013 m. vaikų indėlių sąskaitose atsakovas kaupė pinigus, tačiau lėšos vaikų poreikiams nebuvo panaudotos. Ieškovė nurodė aptariamu laikotarpiu gavusi 1600 Lt atlyginimą (kas atitinka 463,39 Eur). Tai rodo, kad atsakovo pajamos buvo žymiai didesnės už ieškovės, kitą vertus, ieškovė nurodė, kad atsakovui vengiant pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, ji per trijų metų laikotarpį patyrė vaikų išlaikymui 21 888 Eur, kas akivaizdžiai neatitinka jos gaunamų pajamų. Šiuo atveju iš atsakovo apeliacinio skundo galima suprasti, kad jis sutinka su teismo priteistomis sumomis vaikų išlaikymui, t.y., kad E. Š. iki jo pilnametystės iš tėvo būtų priteista po 200 Eur kas mėnesį, o kitam sūnui – V. Š. iki teismo sprendimo priėmimo ir vėliau - po150 Eur. Tačiau nesutinka su įsiskolinimo priteisimu iš esmės, neginčydamas teismo nustatytų sumų mėnesiui kiekvienam vaikui už šį laikotarpį, t.y. 150 Eur kas mėnesį už 36 mėnesius iki ieškinio padavimo dienos, t.y. 5400 Eur suma skirta sūnaus E. Š. išlaikymui ir po 100 Eur kas mėnesį už 36 mėnesius iki ieškinio pateikimo – 3600 Eur sūnaus V. Š. išlaikymui. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymo dviems jo vaikams įsiskolinimą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pati ieškovė pripažino, jog atsakovas tuo laikotarpiu perdavė ne mažiau nei 4344 Eur. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, nuostatas, todėl yra pagrindas pakeisti bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, sumažinant iš atsakovo priteistą vaikams išlaikymo įsiskolinimą, tačiau ne tokia apimtimi kokia prašo atsakovas. Kolegija įvertinusi tuos faktus, kad pati ieškovė pripažino gavusi iš atsakovo vaikų poreikiams 4344 Eur. per nurodytą įsiskolinimo laikotarpį, taip pat įvertinusi tai, kad ieškovė įrodinėja ir teigia, jog visos uždirbtos atsakovo lėšos buvo investuojamos į jų buities kūrimą, t.y. viralinės rekonstrukciją, taip pat į tai, kad nurodyta ieškovės įsiskolinimo suma už tris metus viršija jos gaunamą darbo užmokestį, kurį ji pati nurodė, nors nepateikė iš darbovietės pažymos apie jos gautą tuo laikotarpiu darbo užmokestį, yra tik VSDFV pažyma, kuri patvirtina, jog jos darbo užmokestis(teismas tiksliai negali paskaičiuoti koks buvo taikomas neapmokestinamas minimumas nuo priskaityto atlyginimo, kuris nurodomas kaip draudžiamosios pajamos) buvo apie 421 Eur mėnesiui(36 mėn. sudaro15170 Eur), konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą už tris metus iki ieškinio padavimo dienos neatsižvelgė į šias aplinkybes, todėl toje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą. Ieškovė nepateikė įrodymų iš kokių lėšų ji vaikų išlaikymui per tris metus išleido daug daugiau lėšų nei buvo jos pajamos. Atsakovas teigia, kad visos jo uždirbamos lėšos buvo skiriamos namų ūkiui, t.y. įrenginėjo šeimai namus, tačiau kolegija pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad iš esmės viralinės rekonstrukcija iki 2011 metų buvo baigta ir į įrodymus byloje, jog šalys nuo 2011 metų faktiškai kartu nebegyveno, nes būtent tada ieškovei tapo žinoma apie atsakovo neištikimybę ir būtent 2014 pareikšdama ieškinį tik dėl išlaikymo priteisimo ir įsiskolinimo priteisimo ji nurodė aplinkybę, kad vaikams neteikiamas išlaikymas ir jis neteikiamas jau nuo 2011 metų.Todėl apeliacinės instancijos teismas mano yra teisinga ir sąžininga priteistą išlaikymo įsiskolinimą mažinti atsižvelgiant į 50, 51 ir 52 punktuose nurodytas aplinkybes. Ieškovė teigia, kad vyresnio sūnaus E. išlaikymui būtinos didesnės išlaidos, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir preziumuojant, kad abu tėvai privalo teikti vaikui išlaikymą, konstatuotina, kad sūnaus E. išlaikymui bendra mėnesio suma galėjo būti 300 Eur(šalys neginčija teismo nustatytą dydį įsiskolinimo laikotarpiui), todėl įvertinant, kad abiejų tėvų dalys yra lygios, įsiskolinimas būtų 5400 Eur kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas. Tačiau iš šios sumos atimtina 2/3 ieškovės pripažintos gautos sumos per tris metus (15000 lt), t.y. 2896 ir iš atsakovo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už tris metus iki ieškinio padavimo dienos yra 2504 Eur. Pirmos instancijos teismas išlaikymo įsiskolinimą priteisė sūnui E., tačiau atsižvelgiant į tai, kad vaikui išlaikymą teikė tik ieškovė, tai išlaikymo įsiskolinimas priteistinas ieškovei už sūnaus E. išlaikymą, o ne pačiam sūnui.Analogiškai paskaičiuotinas ir išlaikymo įsiskolinimas sūnui V., kuriam pirmos instancijos teismas nustatė 100 Eur mėnesiui, todėl bendra abiejų tėvų skirtina suma sūnaus išlaikymui laikytina 200 Eur, o atsakovui tenkanti įsiskolinimo dalis sudaro 3000 Eur. Iš šios sumos atėmus 1/3 dalį skirtų atsakovo lėšų, kurias nurodė pati ieškovė, įsiskolinimo priteistinas dydis būtų 2152 Eur. Išlaikymo įsiskolinimas taip pat priteistinas ne vaikui, o ieškovei. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įsiskolinimo suma yra mažintina, tačiau kartu pripažįsta, kad apeliantas neįrodė, kad jis be nurodytos 4344 Eur sumos ir savaitės kelionės į Norvegiją ir Olandiją, yra prie vaikų išlaikymo prisidėjęs papildomai, todėl dar labiau mažinti šias sumas ir konstatuoti esant įrodytu nuolatinį nepilnamečiams vaikams pakankamą išlaikymo 2011 m. kovo 27 d. iki 2014 m kovo 27 d., teikimą negalima (CPK 178 straipsnis).Pirmos instancijos teismo priteistas išlaikymo įsiskolinimas sūnaus E. išlaikymui už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos 2014-03-27 iki jo pilnametystės 2015-10-12 pagrįstas ir apeliantas jo neginčija, o sūnaus V. išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo 2016-09-27 taip pat pagrįstas ir apeliantas jo neginčija. Tokiu būdu bendra įsiskolinimo sumą už sūnaus E. išlaikymą ieškovei priteistina 4596,72 Eur, o už sūnaus V. išlaikymą ieškovei priteistina 4045,40 Eur. Nustatyta, kad tiek ieškovės turtinė padėtis, tiek atsakovo palyginus pagal įsiskolinimo laikotarpį yra pablogėjusi, nes ieškovė nebegyvena B. Š. nuosavybės teisėmis priklausančiame pastate, nuomojasi butą Biržų mieste, o atsakovas nebedirba Norvegijoje, gyvena Lietuvoje ir yra registruotas darbo biržoje. Tačiau įvertinus tai, kad dirbdamas ir gyvendamas Norvegijoje gaudavo išmokas vaikams, šie pinigai pagal jų tikslinę paskirtį - vaikų poreikių tenkinimui nebuvo panaudoti, kita vertus, jis yra darbingo amžiaus ir pripažino, kad gauna papildomų pajamų, kurių turinio teismui neatskleidė, todėl konstatuotina, jog priteistas iš apelianto jo vaikų išlaikymo įsiskolinimo dydis jo nėra neatitinkantis jo turtinės padėties bei iš esmės nepažeidžia apelianto vaikų interesų.

Dėl pastato pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo ir kompensacijos priteisimo

Dėl sprendimo dalies, kuria padalintas kilnojamasis turtas iš esmės ginčo nėra ir nei viena šalis toje dalyje apeliacinio skundo neteikia. Atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl kompensacijos ieškovei priteisimo už nekilnojamąjį turtą. Apeliantės D. Š. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio nekilnojamojo turto objekto nepripažino bendrąja jungtine nuosavybe ir netenkino jos reikalavimo atidalinti ieškovę iš statinio priteisiant jai iš atsakovo V. Š. 13000 Eur kompensacijos. Apeliantė D. Š. teigia, kad santuokoje su V. Š. įgijo 72/100 dalį nekilnojamojo turto - pastatą - viralinę, esančią (duomenys neskelbtini) rajone, kartu teigdama, kad atsakovui jos uošviui B. Š. dalinės nuosavybės teise priklauso 28/100 dalys šio statinio. Tiek apeliantas V. Š., tiek šį statinį nuosavybės teisėmis valdantis B. Š. nesutinka su tokiais reikalavimais, iš esmės teigdami, kad statinys priklauso B. Š. ir J. Š. - atsakovo tėvams. Tvirtina, kad statiniui buvo naudotos B. Š. įsigytos statybinės medžiagos, o V. Š. prisidėjo tik savo darbu. B. Š. teigimu, su sūnaus šeima buvo sutarta, kad jie laikinai galės gyventi šiame pastate, kol įsigys savo būstą, tačiau jokio susitarimo, kad ginčo statinys atiteks sūnui nebuvo. Apylinkės teismas, atmesdamas prašymą dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo, konstatavo, kad rašytiniai bylos duomenys, šalių ir liudytojų paaiškinimai, leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurios tikslas pastatyti arba rekonstruoti nekilnojamąjį objektą ir tokiu būdu tapti pastato savininkais dalinės nuosavybės teise. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad B. Š. iš esmės pripažino, kad ieškovė gyvendama santuokoje investavo į B. Š. ir J. Š. priklausančius pastatus bei į tai, kad šalys teismo posėdžio metu buvo sutariusios dėl taikos sutarties sudarymo ir 13000 Eur kompensacijos bei įvertinęs, kad atsakovas B. Š. nesutiko su žemės sklypo atidalinimu, ekspertizės paskyrimu, tenkino ieškovės reikalavimą dėl 13000 Eur kompensacijos priteisimo. CK 3.118 straipsnyje nustatyta, jog dalijant sutuoktinių turtą visų pirma reikia nustatyti turto priklausomumą ir sudaryti jo balansą. Sudaręs dalijamo turto balansą, nustatęs turto vertę (CK 3.119 straipsnis) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 ir 3.123 straipsniai), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiems sutuoktiniams. Įstatymas reglamentuoja, kad nutraukiant santuoką, dalijamas turtas, sutuoktiniams priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl pirmiausia nustatoma, koks sutuoktinių turtas priklauso jiems šia nuosavybės forma (CK 3.118 straipsnis). Šalims nesutariant dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į jį apimties, šiuos klausimus, ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, išsprendžia teismas. Tik konstatavęs pakankamą teisinį pagrindą ginčo turtą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, teismas gali jį dalyti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad dalijant santuokoje įgytą turtą, teismui itin svarbu tiksliai ir teisingai nustatyti visą turtą, kurį sutuoktiniai įgijo gyvendami santuokoje, nes, to nepadarius, pažeidžiami sutuoktinių interesai. Kai šalys nesutaria dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į konkretų turtą apimties, šį klausimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, išsprendžia teismas (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad socialinė-ekonominė aplinka (tam tikrą laiką trunkantis ekonominis ir teisinis neapibrėžtumas, objektyviai suponuotas sparčių visuomeninių-politinių pokyčių atsikūrusioje valstybėje), šeimos narių veiklos pobūdis, yra tie visuomenės narių elgesį įgyvendinant šeimos turtines teises įtakojantys veiksniai, dėl kurių galimi ir neretai naudojami įvairūs teisiniai mechanizmai, kurių pagalba siekiama apsaugoti šeimos narių turtinius interesus nuo įvairių rizikų. Šeimos turtinių interesų apsaugai, kaip rodo praktika, plačiai taikoma tokia visuotiniu pasitikėjimu dėl tiesioginės giminystės ir svainystės (CK 3.132 str., CK 3.136 str.) pagrįsta turtinių teisinių santykių formavimosi schema, kai sutuoktinių turto tikrasis teisinis režimas neatitinka apibrėžtojo turto sandoriuose ir išviešinto viešuosiuose registruose. Civilinių teisių įgyvendinimo sąžiningumo ir teisingumo imperatyvai, taip pat draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, suponuoja, kad sutuoktinių turtinių teisių įgyvendinimas tokiais būdais, kurias siekiama apsaugoti nuo galimų rizikų, kylančių turtui, esančiam bendrąja jungtine nuosavybe, yra priešingas teisei, todėl taip įgyvendinamos subjektinės teisės neturi būti ginamos (CK 3.5 str.), o tai reikštų, kad pvz. kreditoriaus teisių gynimui išieškojimas galėtų būti nukreiptas į turtą, kuris sutuoktiniams siekiant priešingų teisei tikslų apsimestinai yra kitų asmenų nuosavybė, pripažinus jį bendrąja jungtine nuosavybe. Tuo pačiu principu negali būti paneigta vieno iš sutuoktinių teisė į turtą, kuris sutuoktiniams siekiant priešingų teisei tikslų apsimestinai yra nurodoma kaip kitų asmenų nuosavybė, nes tai prieštarautų teisingumui – vienas sutuoktinis, nors jo veiksmais siekta vieningo su kitu sutuoktiniu tikslo, be teisėto pagrindo įgytų turtinį pranašumą, grindžiamą tiesioginės giminystės linija su sandoriuose įvardintu asmeniu. Todėl ta apimtimi, kiek subjektinių teisių įgyvendinimas, kuriuo siekta santuokoje įgyto turto apsaugos nuo galimų rizikų, liečia sutuoktinius, jų turtinės teisės, nors ir įgyvendintos priešingai teisei, turi būti ginamos sutuoktinių lygiateisiškumo pagrindu (CK 3.3 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis byloje 3K-3-304/2008; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-298/2014; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-225-686/2015.).Prejudicinę galią šioje byloje turinčioje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje konstatuota, kad apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, susijusias su šalių jungtinės veiklos sutarties sudarymu ir vykdymu, rėmėsi rašytiniais įrodymais - pažymomis apie šalių darbą, lokaline sąmata, kvitais, pirkimo čekiais, statybinių reikmenų užsakymais, tačiau nevertino pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ieškovės pakviestų liudytojų parodymų, kaip ir buvo konstatuota šia nutartimi, taip ir skundžiamu sprendimu teismas dėl ieškovės prašomų taikyti materialinės teisės normų – CK 4.47 straipsnio 4 punkto, 4.56 straipsnio 1 dalies normų nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad CK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ įtvirtinta aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose taisyklė, juolab, kad ginčo klausimas yra susijęs ir su nepilnamečių vaikų interesais, turėjo vertinti abiejų šalių poziciją dėl siekio sukurti gyvenamąjį būstą ieškovės ir atsakovo šeimai, turėjo pasiūlyti teikti įrodymus dėl šio turto, vertinti jau apklaustų liudytojų parodymus, susijusius būtent su ginčo statinio projektavimu, statybinių medžiagų įsigijimu, statybos eiga, skirti ekspertizę, siekiant nustatyti kokia yra ginčo statinio vertė, koks plotas buvo iki viralinės rekonstrukcijos, kiek sukurta bendro turto, nes tik tokiu atveju būtų galima spręsti dėl kompensacijos ir jos konkretaus dydžio priteisimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas bylos duomenų CK 4.47 straipsnio ir 4.56 straipsnio kontekste, nebuvo aktyvus, kaip to reikalauja CPK 376 straipsnis, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo dalyje dėl pastato pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo ir kompensacijos priteisimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą šioje dalyje iš esmės, neišsiaiškino esminių aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla šioje dalyje iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai). Nustatyti proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl pastato pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo ir kompensacijos priteisimo naikinamas ir byla dalyje perduotina nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Esant tokiam procesiniam sprendimui, teismas plačiau dėl ieškovės išvestinio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų už ginčo statinio kadastrinių matavimų atlikimą priteisimo nepasisako, nes šis klausimas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus skundžiamą Biržų rajono apylinkės teismo sprendimą pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių, proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė privalėjo mokėti 1540 Eur žyminį mokestį už pareikštus tiek turtinius, tiek neturtinius reikalavimus. Faktiškai yra sumokėjusi 132,06 Eur žyminį mokestį. Kitos žyminio mokesčio dalies sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys dėl santuokos nutraukimo patenkintas pilnai, dėl neturtinės žalos patenkintas iš dalies, dėl turto padalinimo ir reikalavimo pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe dalį turto bei atidalinti ją iš dalinės nuosavybės klausimas perduotas nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, iš ieškovės valstybei priteistina 13 Eur žyminio mokesčio dalis už pareikštą reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nes jis patenkintas 70 procentų dalyje, o iš atsakovo ieškovei priteistinas 41 Eur už santuokos nutraukimą ir 30 Eur už neturtinės žalos priteisimą. Likusioje dalyje ieškovės žyminio mokesčio sumokėjimo dalis ir atidėto dalis paliktina spręsti kai bus iš esmės išspręstas klausimas dėl turto padalinimo tarp šalių.Atsakovas už pateiktą priešieškinį yra sumokėjęs tik žyminį mokestį už santuokos nutraukimą. Netenkinus jo ieškinio toje dalyje žyminis mokestis jam nepriteistinas. Iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei už išlaikymo įsiskolinimo priteisimą ir už išlaikymo priteisimą ir tai sudarytų 4596,72 plius 4045,40 plius 150x12 mėn. Viso suma 10442,12 Eur, kuri pagal CPK 80 str. 1 d, apmokestina 3 procentų dydžio suma yra 313 Eur., kuri priteistina valstybei.Dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų parengimą, t.y. advokatų suteiktas teisines paslaugas , apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nepaskirsto, nes neaišku kiek advokatas galėjo sugaišti laiko rengdamas procesinį dokumentą toje dalyje, kurioje ieškinys ir priešieškinys patenkinti ir kurioje dalyje yra perduota nagrinėti iš naujo. Todėl dėl turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą turės išspręsti pirmos instancijos teismas nagrinėdamas turto padalinimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 3 ir 4 p,

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistas išlaikymo įsiskolinimas jo sūnums E. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) sūnaus E. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą 4596,72 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus devysniasdešimt šešis eurus ir 72 eurocentus).

Priteisti iš atsakovo V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) sūnaus V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą 4045,40 Eur (keturis tūkstančius keturiasdešimt penkis eurus ir keturiasdešimt eurocentų).

Priteisti iš V. Š. 71 Eur (septyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ieškovei D. Š. ir 313 Eur (tris šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio valstybei.

Kitoje dalyje bylinėjimosi išlaidų klausimą perduoti spręsti pirmos instancijos teismui, išnagrinėjus šalių turto padalinimo klausimą.

Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį dėl pastato pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo ir kompensacijos priteisimo bei santuokinio turto padalinimo panaikinti ir perduoti bylą toje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.