- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-1285-653/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20571-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- R. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. J., V. R., T. P.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės,
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. P. ir trečiojo asmens R. P. apeliacinį skundą dėl 2011-07-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-845-465/2011 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ieškovo pusėje dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. J. ir V. R. ieškinį, atsakovei J. P., atsakovės pusėje dalyvaujant tretiesiems asmenims R. P. ir T. P. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į J. R. iki 1940 m. nacionalizacijos Aukštagirio vienkiemyje turėtą žemę, į kurią pretenduoja L. J. ir V. R., Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr.30-1065 “Dėl sklypo Nr. 2 šalia (duomenys neskelbtini)duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo” buvo suformuotas natūra grąžintinas žemės sklypas Nr. 2 šalia (duomenys neskelbtini). Dalis iš atsakovės savavališkai pastatytų statinių yra šiame suformuotame sklype, dėl to nėra galimybės tęsti nuosavybės atkūrimo proceso, todėl remdamasi CK 4.103 str. 3 d. 3 p. ieškinyje prašoma įpareigoti atsakovę J. P. savo lėšomis per du mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos likviduoti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti valstybinėje žemėje priešais namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytus gyvenamąjį namą plane pažymėtą raide G, ūkinius pastatus – pažymėtus raide N, tris metalinius garažus ir sutvarkyti statybvietę. Savavališkos statybos aktas bei administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo nuginčyti, o savavališkos statybos faktas nėra ginčijamas.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad prie namo valdos dar 1977 m. lapkričio 15d.buvo suformuotas 6236 kv. m ploto žemės sklypas, įrašytas namo inventorinėje byloje ir buvo mokamas nuomos mokestis. Taip pat buvo pradėta šio sklypo išpirkimo procedūra. Sklypas gali būti padidintas iki 0,4 ha, jame nėra numatyta jokia individuali statyba, žemė nėra reikalinga miesto ir visuomenės reikmėms. Sutvarkiusi žemės išpirkimo procedūrą atsakovė įteisintų be leidimo pastatytus statinius. Aukštagirio Nr. 15 namų valda nėra suformuota, todėl neaišku, kuriuos pastatus ieškovas laiko savavališka statyba.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-07-26 apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino visiškai – įpareigojo atsakovę savo lėšomis nugriauti priešais namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valstybinėje žemėje savavališkai pastatytus statinius – vasarnamį, plane pažymėtą raide G, ūkinius pastatus, pažymėtus raide N ir tris metalinius garažus, pažymėtus raidėmis met ir sutvarkyti statybvietę. Statinių nugriovimui ir sklypo sutvarkymui, atsakovei J. P. nustatytas šešių mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), esančiame sklype atsakovei ir jos vaikaičiui R. P. nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato, šiltnamio bei kitų kiemo statinių (b.l.112-114). Atsakovė ir tretysis asmuo R. P. paaiškino, kad šalia esančiame sklype statiniai buvo statomi laikant, kad ir tas jų nuomojamas sklypas, o ateityje bus išpirktas. Savavališka statyba šalia esančiame sklype buvo konstatuota 2003 m. spalio 8 d. aktu. Teismas konstatavo, kad buvo pakankamai laiko vykdyti gretimo žemės sklypo, kiek tai leidžia teisės aktai, išpirkimo procedūras, o kilusius ginčus išspręsti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tik Vilniaus apskrities viršininko administracijai pareiškus ieškinį dėl statinių nugriovimo, 2010 m. balandžio 26 d. atsakovė su vaikaičiu R. P. kreipėsi į Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo išpirkimo. Atsakovės ir trečiojo asmens R. P. skundą dėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus veiksmų, atliekant buvusios žemės savininkės J. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribų kartografavimo darbus, išnagrinėjo Nacionalinė žemės tarnyba ir 2010 m. lapkričio 19d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą (b.l.102-106).Šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka administraciniam teismui skundžiamas nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad statiniai pastatyti savavališkai valstybei priklausančioje žemėje, todėl jų statyba negali būti įteisinta.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė J. P. ir trečiasis asmuo R. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Nurodė, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad statiniai yra valstybinėje žemėje. Apeliantai teigia, kad žemė, ant kurios stovi ginčo statiniai, nėra valstybinė, nes jie šią žemę išsipirko už investicinius čekius. Žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai šalys susitarė dėl esminių sąlygų, be to, pirkėjas savo prievolę pagal sutartį yra įvykdęs visiškai. Teismas neįvertino, kad apeliantai mokėjo žemės nuomos mokestį už visą namų valdos inventorizacinėje byloje nurodytą žemės plotą – 6236 kv.m., kuris buvo suformuotas 1977-11-15. Teismas rėmėsi įstatymo normomis (CK 4.103 str.), kuriuos šiuo metu nebegalioja. CK 4.103 str. pakeitimai įsigaliojo 2011-01-01. Šiuo metu galiojantys įstatymai numato galimybę įteisinti savavališkas statybas, o statinių griovimas yra ultima ratio. Įstatymų nustatyta tvarka įforminus žemės, ant kurios stovi statiniai, pirkimo-pardavimo sutartį, apeliantų teigimu nebūtų jokių kliūčių įteisinti statybą. Ginčo teritorijoje statyba yra galima.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliantai neįrodė, kad žemė yra privati atsakovės nuosavybė. Pagal CK 6.393 str. 1 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Tokios sutarties sudaryta nebuvo. LR Konstitucinis teismas 2011-01-31 nutarime išaiškino, kad CK 4.103 str. nustatytas teisinis reguliavimas apima iš esmės dvi skirtingas situacijas. Galimybė įteisinti neteisėtą statybą numatyta tuo atveju, jei toje vietoje statyba yra galima, tačiau šiuo atveju apeliantai tokių įrodymų nepateikė.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su skundu nesutiko, parašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad ginčo teisinių santykių metu galiojo Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės, kurių 8 p. nurodyta, jog miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Byloje nėra duomenų, kad dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo apeliantams būtų priimtas toks potvarkis, todėl valstybė niekada nebuvo išreiškusi valios sudaryti minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, nebuvo susitarta dėl esminių sąlygų. Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, fiziniams asmenims parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje. Dėl to apeliantų nurodoma 6236 kv.m. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negalėtų būti tvirtinama, nes prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms. Be to, apeliantai nurodė, kad mokėjo žemės nuomos mokestį už 6236 kv.m. žemės, todėl suvokė, jog žemė, ant kurios statomi statiniai, jiems nepriklauso ir yra valstybinė. Apeliantai tik 2010-04-26 kreipėsi dėl žemės sklypo išpirkimo. Apeliantai niekada nesikreipė į teismą dėl sandorio patvirtinimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.
Iš byloje esančios medžiagos bei LITEKO sistemos matyti, kad atsakovai nei šioje, nei kitose bylose nereiškė savarankiško reikalavimo teismine tvarka pripažinti žemės pirkimo sandorį galiojančiu (CK 1.93 str., 6.309 str. 3 d.). Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai teigė, jog žemės sklypo išpirkimo procedūra buvo tik pradėta. Pažymėtina, kad jokių duomenų, patvirtinančių, jog žemės savininką įgaliota atstovaujanti institucija įstatymų nustatyta tvarka buvo išreiškusi valią sudaryti pirkimo sandorį, apeliantai nepateikė, tuo labiau, kad, kaip nurodė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 199), pagal Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. tokios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovė neneigia, kad mokėjo žemės nuomos mokesčius, t.y. statė ginčo statinius aiškiai žinodama, jog žemės sklypas jai nuosavybės teise nepriklauso. Dėl išdėstyto, nesant žemės sklypo, kuriame pastatyti ginčo statiniai, notariškai arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, apeliantų teiginys, jog statiniai pastatyti ne valstybinėje žemėje, atmestinas kaip nepagrįstas.
Statybos teisiniai santykiai yra tęstiniai. Savavališkos statybos akto, reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo surašymas buvo atliktas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad atsakovė savavališkos statybos akto, administracinių teisių pažeidimo protokolo ir kitų ieškovo priimtų sprendimų dėl savavališkos statybos sprendimų įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.
CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas. Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) nustatyta ne tik teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.), bet ir tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (juos konstatavus konkrečioje byloje), leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalį, teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Taigi, tiek Statybos įstatymas, tiek 2011-01-31 LR Konstitucinio teismo nutarime Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pateikti išaiškinimai patvirtina, jog statybos įteisinimas yra galimas tik tuo atveju, jei statyba toje vietoje yra galima.
Nagrinėjamu atveju savavališkas statinys stovi valstybiniame žemės sklype, formuojamame pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino aplinkybę, kad savavališkas statinys yra kliūtis tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teises į valdytą žemę. Apeliantai neginčijo, jog statiniai buvo pastatyti nesant statybos leidimo ir neįrodė, jog ėmėsi priemonių ir turi realią galimybę pašalinti savavališkos statybos padarinius kitais minėtais būdais. Nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta duomenų apie apeliantų teisę į žemės sklypą, ant kurio yra pastatyti savavališki statiniai, aplinkybės nėra pasikeitusios iki šiol, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo spręsti dėl kitų savavališkos statybos pašalinimo būdų, kuomet apeliantė ginčo sklype negali įgyvendinti statytojo teises, leidžiančias įteisinti savavališką statybą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino apeliantų sąžiningumą, t.y. kad jie turėjo pakankamai laiko vykdyti ginčo žemės sklypo išpirkimo procedūras.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, todėl apeliantų nurodytos aplinkybės dėl CPK 4.103 str. netinkamos redakcijos taikymo šiuo atveju neturi esminės reikšmės, sprendžiant teismo sprendimo teisėtumo klausimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2011-07-26 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.