- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-26
- Bylos Nr.
- e2A-215-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00014-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- D. Č.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1910-258/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Igliona“ ieškinį atsakovei D. Č. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Igliona“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės D. Č. 82 540,91 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 10 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. buvo vienintelė BUAB „Igliona“ akcininkė ir vadovė. BUAB „Igliona“ bankroto byloje patvirtinti 82 540,91 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, susidarę atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu. Atsakovė nevykdė jai, kaip bendrovės vadovei, įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl savalaikio bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teismo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai susidarė įmonei jau esant nemokiai, t. y. 2008 m. Nors atsakovė 2009 m. balandžio 30 d. pateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2008 metus, bet į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Nemokios bendrovės vardu toliau vykdoma ūkinė komercinė veikla pažeidė bendrovės ir jos kreditorių teises, padarė žalą kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 3 498,75 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, taip pat priteisė iš atsakovės valstybės 82,50 Eur žyminio mokesčio bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi iškelta UAB „Igliona“ bankroto byla, konstatavus įmonės nemokumą pagal jos 2012 m. balanso duomenis ir nesant duomenų apie įmonės vykdomą veiklą.Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog BUAB „Igliona“ buvo nemoki dar 2008 m. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies pagrindu. 2008 m. gruodžio 31 d. BUAB „Igliona“ pradelsti įsipareigojimai jos kreditoriams neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, o 2009 m. kovo mėn. – 2010 m. lapkričio mėn. įmonė statybinės technikos nuomai turėjo pakankamai didelės vertės užsakymus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo laikotarpiu atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nesikreipdama į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2011 m. vasario 15 d. priimtas teismo įsakymas išieškoti iš UAB „Igliona“ 14 938,67 Eur kreditorės UAB „Transdeima“ naudai, 2011 m. liepos 15 d. susiformavo 20 375,34 Eur skola kreditorei UAB „Pohjola“, 2011 m. rugsėjo 26 d. VMI sprendimu nutarta išieškoti iš įmonės 35 369,86 Eur mokestinę nepriemoką.Teismas sprendė, kad esant tokiems įmonės įsipareigojimams bei įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutarčiai iškelti BUAB „Igliona“ debitorei BUAB „Luidas“ bankroto bylą, o įmonės vadovei iki 2012 m. gegužės 1 d. sudarius tikslius 2011 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, ši nedelsdama turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iniciavimo, siekiant sustabdyti naujų skolų susidarymą. Todėl teismas pripažino, kad atsakovė po 2012 m. gegužės 1 d. nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos inicijavimo, tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių padidėjo įmonės įsiskolinimai: 316,59 Eur skolos padidėjimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), 178,93 Eur susidariusi skola UAB „Omnitel“, 2 850,31 Eur skola UAB „Pohjola“ ir 152,92 Eur skola UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“; iš viso 3 498,75 Eur. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 3 498,75 Eur žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė D. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį dėl ieškovės naudai iš atsakovės priteistų 3 498,75 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, taip pat dėl valstybės naudai iš atsakovės priteistų 82,50 Eur žyminio mokesčio bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė tuo faktiniu pagrindu, jog BUAB „Igliona“ buvo nemoki 2008 m., o atsakovė, kaip įmonės vadovė, nesikreipusi dėl bankroto bylos iškėlimo 2009 m. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas. Todėl nagrinėjamos bylos ginčo ir įrodinėjimo objektą sudaro tik ieškovės nurodomas faktinis ieškinio pagrindas, t. y. ar BUAB „Igliona“ buvo nemoki 2008 metais. Ieškovė neįrodinėjo įmonės nemokumo 2011 m. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Tačiau teismas tenkindamas ieškinį iš dalies nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir vertino įmonės mokumą ir 2011 m., remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis.Teismas klaidingai sprendė, kad atsakovė nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iniciavimo 2012 m. gegužės 1 d., kadangi 2011 m. susidarė įmonės įsiskolinimai UAB „Transdeima“, UB „Pohjola“ ir VMI. Vien įsiskolinimų atsiradimo faktas neįrodo įmonės nemokumo.Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi iškėlus BUAB „Igliona“ debitorei BUAB „Luidas“ bankroto bylą, atsakovė tik 2012 m. kovo 28 d. gavo laišką iš BUAB „Luidas“ bankroto administratoriaus, kuriuo buvo informuota apie BUAB „Luidas“ bankroto bylos iškėlimą. Tačiau atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad BUAB „Igliona“ reikalavimas bus bent iš dalies patenkintas ir įmonė galės vykdyti ūkinę veiklą. Tik vėliau paaiškėjus, kad to padaryti nepavyks, atsakovė 2013 m. gegužės 24 d. kreipėsi į VMI dėl BUAB „Igliona“ bankroto bylos iniciavimo.Taip pat teismas, spręsdamas dėl atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo 2012 m. gegužės 1 d., neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir klaidingai apskaičiavo kilusios žalos dydį. Teismas klaidingai vertino 2 850,31 Eur įsiskolinimą UAB „Pohjola“, kuris susidarė per laikotarpį nuo 2011 m. liepos 16 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d.Ieškovė BUAB „Igliona“ prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Priešingai nei teigia atsakovė, teismas, spręsdamas klausimą dėl buvusios įmonės vadovės atsakomybės, privalėjo įvertinti visus surinktus įrodymus ir nustatyti įmonės nemokumo momentą, t. y. įvertinti ne tik įmonės mokumą 2008 metais. Dėl tos pačios priežasties atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neįrodinėjo įmonės nemokumo vėlesniais periodais.Atsakovė apeliaciniame skunde pakeitė savo pozicija dėl skolininkės BUAB „Luidas“ bankroto bylos iškėlimo. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė laikėsi pozicijos, kad įmonės nemokumas atsirado būtent dėl skolininkės BUAB „Luidas“ bankroto. Atsakovė nurodė, kad ji pati neiniciavo įmonės bankroto bylos iškėlimo, nes nežinojo kaip tai padaryti. Tačiau apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ji tikėjosi atgauti skolas iš BUAB „Luidas“. Atsakovė, sužinojusi apie BUAB „Luidas“ bankrotą, nusprendė vietoje kreipimosi į teismą dėl BUAB „Igliona“ bankroto bylos iniciavimo toliau tęsti veiklą. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad galėjo būti atgauta bent dalis skolos iš BUAB „Luidas“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl ginčo esmės
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl apeliantės D. Č., buvusios bankrutavusios ieškovės vadovės, civilinės atsakomybės, neatliekant pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iniciavimo.Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal šio straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos savininkams (akcininkams) civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė (buvusi ieškovės vadovė ir vienintelė akcininkė) po 2012 m. gegužės 1 d. nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos inicijavimo, tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių padidėjo įmonės įsiskolinimai: 316,59 Eur skolos padidėjimas VMI, 178,93 Eur susidariusi skola UAB „Omnitel“, 2 850,31 Eur skola UAB „Pohjola“ ir 152,92 Eur skola UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, vertindamas įmonės nemokumą 2011 m., kadangi nagrinėjamos bylos ginčo ir įrodinėjimo objektą sudaro tik ieškovės nurodomas faktinis ieškinio pagrindas – BUAB „Igliona“ (ne)mokumas 2008 metais ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir neturi teisės nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį apeliantei, reikalaudama priteisti 82 540,91 Eur žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. Ieškovė pareikštu ieškiniu įrodinėjo, jog BUAB „Igliona“ buvo nemoki dar 2008 m., tačiau apeliantė, būdama įmonės vadove, nevykdė jai įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl savalaikio bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl ji turinti atlyginti žalą, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies, konstatuodamas, kad ieškovė tapo nemokia 2011 metais, apeliantei atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2012 m. gegužės 1 d., todėl priteisė ieškovei iš apeliantės žalos atlyginimą, susidariusį tik po 2012 m. gegužės 1 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį mažesne apimtimi (konstatuodamas vėlesnį ieškovės nemokumo atsiradimo momentą ir apskaičiuodamas žalos dydį už mažesnį laikotarpį) nei reikalavo ieškovė, neperžengė ieškinio reikalavimo ribų.Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė dėl įmonės nemokumo atsiradimo momento 2011 metais ir apeliantės pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iniciavimo 2012 m. gegužės 1 d., nes vien ieškovės įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo faktas neįrodo įmonės nemokumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems skundo argumentams. Įmonės nemokumą apibūdinantys kriterijai įtvirtinti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Įmonės nemokumas tai būsena, kai įmonė nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.Spręsdamas dėl ieškovės nemokumo 2011 metais, pirmosios instancijos teismas rėmėsi bylos duomenimis (ieškovės bankroto administratorės sudaryta kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo lentele) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (jų apeliantė neginčija) apie 2011 m. ieškovės įsipareigojimus – 2011 m. vasario 15 d. priimtas teismo įsakymas išieškoti iš UAB „Igliona“ 14 938,67 Eur kreditorės UAB „Transdeima“ naudai, 2011 m. liepos 15 d. susiformavo pradelsta 20 375,34 Eur skola kreditorei UAB „Pohjola“, 2011 m. rugsėjo 26 d. VMI sprendimu nutarta išieškoti iš įmonės 35 369,86 Eur mokestinę nepriemoką, taip pat faktu, kad 2012 m. kovo 19 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2011m. gruodžio 23 d. nutartis iškelti debitorei UAB „Luidas“, kurios įsipareigojimas ieškovei 31 273,88 Eur, bankroto bylą. Pagal byloje ir teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius ieškovės bankroto bylos duomenis, kurie bylos šalims yra žinomi, (CPK 179 straipsnio 3 dalis), įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-344-781/2018, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, konstatuotas ieškovės nemokumas 2012 metais. Minėtoje byloje teismas, įvertinęs ieškovės 2012 m. balanso duomenis, nustatė, kad įmonės turtą sudaro 186 933 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas – 40 340 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 217 440 Lt, kad įmonė nekilnojamojo turto neturi, duomenų apie veiklos vykdymą nėra. Viešai prieinamuose juridinių asmenų registro duomenyse (CPK 179 straipsnio 3 dalis) yra ieškovės 2012 m. metų balansas, kuriuo Vilniaus apygardos teismas, iškeldamas ieškovės bankroto bylą, vadovavosi ir kuriame yra užfiksuoti praėjusio ataskaitinio laikotarpio, t. y. 2011 metų, įmonės finansinės būklės duomenys. Viešajam registrui buvo pateiktas ir ieškovės 2011 metų balansas. Iš šio balanso bei 2012 m. balanso praėjusio ataskaitinio laikotarpio duomenų, matyti, kad 2011 metais įmonė turėjo turto už 186 348 Lt (53 970 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 393 743 Lt (114 036 Eur), iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė net 217 033 Lt (62 857 Eur). Įvertinusi šiuos duomenis bei pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus apie 2011 metais įmonės pradelstus 70 683,87 Eur (14 938,67 Eur+20 375,34 Eur+35 369,86 Eur) įsipareigojimus, kurie viršija į balansą įrašyto turto vertę (53 970 Eur), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės turtinę padėtį pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisingai konstatavo ieškovę buvus faktiškai nemokia jau 2011 metais ir pagrįstai sprendė apie atsakovės pareigos inicijuoti ieškovės bankroto bylos iškėlimą atsiradimą nuo 2012 m. gegužės 1 d., t. y. kai iš sudaryto ir patvirtinto 2011 m. balanso bei informacijos apie debitorės UAB „Luidas“ su 31 273,88 Eur įsipareigojimu bankrotą atsakovė sužinojo ir turėjo sužinoti apie ieškovės nemokumą.Apeliantė nurodo, jog pagrįstai tikėjosi, kad ieškovės reikalavimas BUAB „Luidas“ bankroto byloje bus bent iš dalies patenkintas ir įmonė galės vykdyti ūkinę veiklą, bet vėliau paaiškėjus, kad to padaryti nepavyks, apeliantė 2013 m. gegužės 24 d. kreipėsi į VMI dėl UAB „Igliona“ bankroto bylos iniciavimo. Teisėjų kolegija tokį apeliantės argumentą atmeta kaip deklaratyvų. Apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti ieškovės turėtą galimybę atgauti bent dalį skolos iš BUAB „Luidas“ ar ketinimą tęsti ieškovės veiklą. Kita vertus, net ir atgavus visą 31 273,88 Eur dydžio BUAB „Luidas“ įsiskolinimą ir šia suma padengus dalį ieškovės įsipareigojimų kreditoriams, pagal aptartų balansų duomenis ieškovės finansinė padėtis vis tiek būtų kritinė.Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo priteistos atlyginti žalos dydžio paskaičiavimą dėl ginčo laikotarpiu susidariusio įsiskolinimo UAB „Pohjola“. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš apeliantės 3 498,75 Eur žalai, susidariusiai nuo 2012 m. gegužės 1 d., atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šią žalą sudaro: 316,59 Eur ieškovės įsiskolinimo VMI padidėjimas, 178,93 Eur skola AB „Telia Lietuva“ (buvusi – UAB „Omnitel“), 2 850,31 Eur skola UAB „Pohjola“ ir 152,92 Eur skola UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“.Pagal kreditorės UAB „Pahjola“ 2014 m. sausio 9 d. palūkanų skaičiavimo lentelę 2 850,31 Eur (9 841,57 Lt) ieškovės įsiskolinimą sudaro palūkanos, skaičiuotos nuo 20 375,35 Eur (70 352 Lt) išieškomos sumos už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 16 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. (851 dienos), taikant 6 procentų palūkanų normą. Atsižvelgiant į tai, kad priteistinos žalos dydis turėjo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gegužės 1 d., pirmosios instancijos teismo priteistas žalos už ieškovės susidariusį įsiskolinimą UAB „Pohjola“ atlyginimas mažintinas iki 1 822,34 Eur (2 850,31 Eur / 851 d. x 562 d.).Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai iš esmės taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, tačiau neteisingai apskaičiavo priteistinos žalos dydį, todėl apeliantės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – sprendimu ieškovei iš apeliantės priteistą žalos atlyginimo sumą sumažinant iki 1 676,41 Eur (3 498,75 Eur – 1 822,34 Eur).Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Igliona“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Igliona“ (j. a. k. 124258540) naudai 1 676,41 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 41 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 1 676,41 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 82,50 Eur (aštuoniasdešimt du eurus 50 ct) žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.“