- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-18
- Bylos Nr.
- e2S-2137-601/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06879-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- N. Š.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-16539-1088/2025 pagal ieškovo N. Š. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialui (duomenys neskelbtini) seniūnijai dėl rašto ir nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas N. Š. 2025 m. balandžio 17 d. kreipėsi į teismą ir, patikslinęs reikalavimus, prašo: (i) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2025 m. kovo 24 d. raštą Nr. 11-2-154 „Dėl valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini) gatvės ribose, esančių tvoros, vartų, dekoratyvinių medžių pašalinimo prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Kaunas“, kuriuo reikalaujama, kad ieškovas iki 2025 m. balandžio 24 d. pašalintų iš (duomenys neskelbtini) g. ribų dekoratyvinius medelius, statinius – tvorą ir vartus, įrengtus prie ieškovo namų valdos; (ii) panaikinti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės – Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gatvės, t. y. kelio (gatvės) Nr. (duomenys neskelbtini) ir kelio (gatvės) Nr. (duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 18 d. atliktą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal 2025 m. kovo 6 d. kadastrinių matavimų bylos duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2025 m. kovo 24 d. rašte Nr.11-2-154 „Dėl valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini) gatvės ribose, esančių tvoros, vartų, dekoratyvinių medžių pašalinimo prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Kaunas“ nurodyto reikalavimo pašalinti iš (duomenys neskelbtini) g. ribų dekoratyvinius medelius, statinius – tvorą ir vartus, įrengtus prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Kaune, vykdymą ir uždraudė Kauno miesto savivaldybės administracijai ir jos filialui – (duomenys neskelbtini) seniūnijai patiems šalinti iš (duomenys neskelbtini) g. ribų dekoratyvinius medelius, statinius – tvorą ir vartus, įrengtus prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Kaune.
3. Kauno miesto savivaldybė 2025 m. gegužės 26 d. teismui pateikė prašymą panaikinti 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja nurodė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai saugo ieškovo savavališkai užimtą valstybinę žemę ir kartu pažeidžia Kauno miesto savivaldybės – kaip valstybinės žemės patikėtinio ir (duomenys neskelbtini) gatvės savininko – teises bei įstatymais nustatytas funkcijas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Žemės naudojimo valstybinės priežiūros departamento Vidurio Lietuvos antrojo žemės naudojimo priežiūros skyriaus darbuotojai 2024 m. rugpjūčio 13 d. atlikto patikrinimo metu nustatė, kad ieškovas be jokio teisinio pagrindo aptvėrė ir kaip nuosavą kiemą naudoja 82,98 kv. m valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) gatvėje, pastatė 32,86 m tvorą ir pasodino augalus, nors privalomasis nurodymas šiuos pažeidimus pašalinti nebuvo ginčijamas. Kadastriniai matavimai, Bendrojo plano sprendiniai ir teisės aktai patvirtina, kad ši teritorija yra gatvė ir inžinerinės infrastruktūros zona, kurioje savivaldybė privalo vykdyti priežiūrą, užtikrinti eismo saugumą ir šalinti savavališkai pastatytus objektus (Kelių įstatymo 21 straipsnis). Nutartimi uždraudus savivaldybei atlikti šias teisines pareigas, neleistinai suvaržomas jos materialusis teisinis suinteresuotumas ir galimybė vykdyti privalomas viešąsias funkcijas, nors ieškovas neturi jokios ginčytinos subjektinės teisės į valstybinę žemę, kurią laikinosios apsaugos priemonės turėtų saugoti. Savivaldybei aiškiai įrodžius, kad pritaikytos priemonės tiesiogiai trikdo jos, kaip kelio savininko ir valstybinės žemės patikėtinio, funkcijų vykdymą bei nepagrįstai saugo akivaizdžiai savavališkai užimtą valstybinės žemės plotą, egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas panaikinti 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinasias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
4. Ieškovas prašė netenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymo. Nurodė, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ginčo teisme išnagrinėjimo nuspręsta išsaugotį esamą padėtį, todėl (duomenys neskelbtini) gatvės savininkės teisės realiai apribotos nebuvo. Ir, nors ieškovas sutinka, kad Kauno miesto savivaldybės, kaip valstybinės žemės patikėtinio ir (duomenys neskelbtini) gatvės savininko teisėtus interesus kažkiek riboja tai, jog faktiškai ieškovas naudojasi valstybinės žemės dalimi, esančia šalia ieškovo žemės sklypo, tačiau pažymi, kad tai trunka jau bene 30 metų, tad toks ribojimas atsirado ne dėl to, kad teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones.
5. Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialas – (duomenys neskelbtini) seniūnija prašė tenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymą ir panaikinti 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gatvė Nekilnojamojo turto registre yra registruota kaip susisiekimo komunikacija. Šios gatvės kadastriniai matavimai yra atlikti kelis kartus ir šiuose matavimuose už namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, ribos pasodinti augalai, pastatyta tvora yra pažymėti, kaip savavališki, jais yra užimta valstybinė žemė ir (duomenys neskelbtini) gatvė. Ieškovas savo žemės sklypą naudoja ne pagal nustatytas ribas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismas skundžiama 2025 m. liepos 10 d. nutartimi netenkino Kauno miesto savivaldybės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
7. Teismas laikė, kad laikinosios apsaugos priemonės atitinka ieškinio dalyką ir yra proporcingos. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos būtent ieškovo reikalavimo užtikrinimui – ginčijamas (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas, kuriuo reikalaujama pašalinti tvorą, vartus ir dekoratyvinius medžius, todėl ir laikinai sustabdytas būtent šio rašto vykdymas bei uždrausta savivaldybės administracijai ir seniūnijai patiems atlikti šalinimo darbus. Teismo vertinimu, priemonės neviršija pareikštų reikalavimų masto ir nėra neproporcingos nei reikalavimo pobūdžiui, nei jo apimčiai.
8. Teismas taip pat akcentavo, kad laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai neriboja savivaldybės, kaip (duomenys neskelbtini) gatvės savininkės ir valstybinės žemės patikėtinės, teisių – jos tik laikinai apriboja faktinę galimybę įgyvendinti su kelių ir gatvių priežiūra, taisymu, tiesimu ir saugaus eismo organizavimu susijusias funkcijas konkrečioje vietoje. Tačiau tokie laikini suvaržymai, teismo nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo naikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 149 straipsnį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja Kauno miesto savivaldybė apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį ir, išsprendus klausimą iš naujo, priimti naują sprendimą – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi. Atskirajame skunde apeliantas nurodė šiuos esminius argumentus:
1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 144 straipsnio 1 dalį, formaliai apsiribodamas ieškovo pareikštų reikalavimų apimtimi ir visiškai nepatikrinęs, ar egzistuoja abi kumuliatyvios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas ir reali teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė. Teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl laiko ieškinį tikėtinai pagrįstu situacijoje, kai pats ieškovas neprieštarauja ilgalaikiam savavališkam valstybinės žemės naudojimui ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomasis nurodymas, kuriame konstatuotos šios aplinkybės, nėra ginčijamas;
1.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nenuginčijo byloje esančių Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikrinimo ir privalomojo nurodymo duomenų, iš kurių matyti, kad ieškovas savavališkai, už savo sklypo ribų, yra aptvėręs ir kaip vientisą masyvą su savo namų valdos sklypu naudoja 82,98 kv. m savivaldybei patikėjimo teise priklausančios valstybinės žemės. Nepasisakius dėl šių esminių aplinkybių, teismo išvada dėl ieškovo subjektinės teisės, vertos laikinųjų apsaugos priemonių apsaugos, yra nemotyvuota ir prieštaraujanti CPK 5 straipsnyje įtvirtintam materialiniam suinteresuotumui ir teisės gynybos paskirčiai;
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir deklaratyviai konstatavo, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis „nėra ribojamos“ savivaldybės, kaip (duomenys neskelbtini) gatvės savininkės ir valstybinės žemės patikėtinės, teisės, nors skundžiama nutartimi savivaldybei faktiškai uždrausta įgyvendinti teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatyme, Žemės įstatyme, Kelių įstatyme, Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse) įtvirtintas funkcijas – prižiūrėti vietinės reikšmės kelią, užtikrinti eismo saugumą, šalinti savavališkus statinius ir želdinius kelio juostoje ir apsaugos zonoje. Tokiu būdu teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovo interesą išlaikyti savavališkai įvykdytą faktinę situaciją ir sumažino Konstitucijoje saugomų viešojo intereso ir savivaldybės, kaip viešojo turto valdytojos, teisių reikšmę;
1.4. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl savivaldybės teisių ir funkcijų ribojimą vertina tik kaip „laikinus ribojimus“, neturinčius teisinės reikšmės CPK 149 straipsnio 3 dalies prasme, nors savivaldybė aiškiai pagrindė, kad negalėdama vykdyti Kelių įstatymo 21 straipsnyje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų pareigų, ji realiai negali valdyti ir naudoti jai patikėtos valstybinės žemės ir gatvės kaip inžinerinio statinio, taip pat negali pašalinti eismui pavojų keliančių kliūčių. Teismas formaliai nurodė, kad laikini ribojimai „neteikia pagrindo prašymą tenkinti“, tačiau neatsakė į savivaldybės argumentus dėl realaus ir tęstinio nuosavybės teisės ir viešųjų funkcijų įgyvendinimo suvaržymo;
1.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino į bylą pateiktų objektyvių duomenų apie ginčo teritorijos teisinį statusą – Nekilnojamojo turto registro duomenų, pakartotinių kadastrinių matavimų, viešai prieinamų REGIA žemėlapių, Kauno miesto Bendrojo plano sprendinių, kurie patvirtina, kad ieškovo užimtą teritoriją sudaro (duomenys neskelbtini) gatvės, kaip susisiekimo komunikacijos ir inžinerinės infrastruktūros koridoriaus, dalis, kurioje nėra jokių įsiterpusių gyvenamosios paskirties sklypų. Nutartyje nepateikta jokia priešinga išvada ar argumentuotas šių įrodymų atmetimas, todėl konstatuotina, jog teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir nepateikė motyvų, leidžiančių patikrinti, kodėl šiems įrodymams nesuteikė lemiamos reikšmės;
Atsiliepimas
1.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pats ieškovas atsiliepime pripažino faktiškai jau apie 30 metų besinaudojantis savivaldybei priklausančia valstybine žeme kaip savo kiemu, neturėdamas jokio tam teisinio pagrindo. Ši aplinkybė, vertinama kartu su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuoju nurodymu ir kitais įrodymais, akivaizdžiai kelia abejonių dėl ieškinio pagrįstumo ir paneigia būtinybę laikinomis apsaugos priemonėmis saugoti būtent savavališkai susiklosčiusią padėtį, tačiau teismas šio ieškovo pripažinimo nutartyje apskritai neanalizavo.
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas N. Š. apeliacinės instancijos teismo prašo Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-16539-1088/2025, palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
2.1. Apeliantė nepagrįstai tapatina laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukuriamus laikinus ribojimus su savivaldybės subjektinių teisių paneigimu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones Kauno miesto savivaldybė išlieka valstybinės žemės patikėtinė ir (duomenys neskelbtini) gatvės savininkė; laikinai apribojamas tik vienas konkretaus teisinio ginčo sprendimo būdas – savavališkas statinių ir medžių pašalinimas iki teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokie ribojimai yra laikino pobūdžio ir tiesiogiai susiję su ieškinio užtikrinimu, todėl savaime nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones pagal CPK 149 straipsnio 3 dalį;
2.2. Atskirajame skunde ignoruojamas ieškovo materialusis teisinis suinteresuotumas ir CPK 5 straipsnio prasmė. Ieškovas į teismą kreipėsi ginčydamas konkretų savivaldybės administracijos filialo raštą bei gindamas savo teisę spręsti nustatytą žemės naudojimo pažeidimą teisėtais būdais – inicijuojant įsiterpusio valstybinės žemės ploto sujungimą su jo ir kaimyninių sklypų žeme formavimo ir pertvarkymo projekto būdu. Kol šis ginčas dėl žemės formavimo ir žemės naudojimo pažeidimų šalinimo būdo neišspręstas, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones tam, kad nebūtų iš anksto, vienašališkai savivaldybės veiksmais panaikinta galimybė pasirinkti kitokį, teisės aktų leidžiamą pažeidimų šalinimo būdą;
2.3. Apeliantės argumentai faktiškai siekia paneigti ieškovo teisę apskritai ginčyti administracinį sprendimą teisme. Iš atskirojo skundo ir savivaldybės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turinio matyti, kad savivaldybė laiko bet kokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje negalimu vien dėl to, kad pati laiko žemės naudojimo pažeidimą akivaizdžiu ir nesvarstytinu. Tokia pozicija prieštarauja CPK 5 straipsnyje įtvirtintai teisei kreiptis į teismą ir kasacinėje praktikoje suformuotai nuostatai, kad ginčo dėl teisės buvimas negali būti paneigtas vien tuo, jog viena iš šalių laiko savo poziciją akivaizdžiai teisinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie nekilnojamuosius daiktus ((duomenys neskelbtini) gatvę) bei Nekilnojamojo turto objekto –(duomenys neskelbtini) gatvės – kadastrinių matavimų bylą. Ir, nors apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente nereiškia prašymo dėl šių dokumentų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog šiais dokumentais grindžiami atskirojo skundo argumentai, sprendžia, jog apeliantas pageidauja jų priėmimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiais dokumentais patvirtinamos faktinės aplinkybės ((duomenys neskelbtini) gatvės teisinis statusas, jos ribos ir pan.), dėl kurių šalių ginčas nagrinėjant atskirąjį skundą nekyla ir kurios jau yra nustatytos bei iš esmės neginčijamos byloje. Nagrinėjant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vertinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atitikimas CPK 144, 149 straipsnių nuostatoms, o ne iš naujo nustatomos minėtos faktinės aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad su atskiruoju skundu pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas ir kadastrinių matavimų byla nėra būtini teisingam šio klausimo išsprendimui ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu atsisako juos priimti ir prijungti prie bylos medžiagos.
Dėl ginčo esmės
13. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, konstatavęs, kad pritaikytos priemonės atitinka ieškinio dalyką, yra proporcingos, neviršija pareikštų reikalavimų masto ir, nors laikinai riboja savivaldybės galimybes vykdyti tam tikras funkcijas, jos tiesiogiai nepažeidžia savivaldybės, kaip gatvės savininkės ir valstybinės žemės patikėtinės, teisių, todėl nesudaro pagrindo panaikinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagal CPK 149 straipsnį. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 144 straipsnio 1 dalį, neįvertino esminių Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nustatytų faktinių aplinkybių, nepagrįstai nepripažino savivaldybės teisių ir funkcijų suvaržymo, neanalizavo ginčo teritorijos teisinio statuso bei netinkamai vertino ieškovo pripažintą faktinį valstybinės žemės naudojimą, todėl nepagrįstai atsisakė panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais.
14. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. aikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.
15. Pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas ir aiškindamas CPk 149 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, tačiau sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017, 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023 ir kt.). Nusprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, neturi būti iš naujo sprendžiama dėl CPK 144 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo ir (ar) kvestionuojamas nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas, o tik vertinamos aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą. Taigi asmuo, siekiantis laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėtų įrodyti bent vieną iš dviejų CPK 149 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų ir šių sąlygų buvimas / nebuvimas skundžiamos nutarties priėmimo metu yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
16. Vis dėlto, apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas tariamai neįvertino esminių Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nustatytų aplinkybių, faktiškai ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nors tokio pobūdžio argumentai nėra reikšmingi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagal CPK 149 straipsnį. Kaip minėta, šioje proceso stadijoje vertinamos tik po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasikeitusios aplinkybės, o ne pakartotinai tikrinamas jų taikymo teisėtumas. Apeliantė nepateikė jokių aktualių naujų faktinių duomenų, kurie atsirado po 2025 m. balandžio 22 d. nutarties priėmimo ir galėtų lemti kitokį pritaikytų priemonių poreikio vertinimą.
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl savivaldybės teisių ir funkcijų ribojimo yra deklaratyvūs ir bendro pobūdžio. Pats faktas, jog savivaldybei laikinai apribota galimybė savarankiškai įgyvendinti tam tikrus teritorijos priežiūros ar administravimo veiksmus, savaime nereiškia, kad šie ribojimai yra neproporcingi ar kad jie paneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie ribojimai yra laikini, susiaurinti iki būtino minimalaus masto, tiesiogiai nepažeidžia savivaldybės nuosavybės ar patikėjimo teisių ir neeliminuoja savivaldybės funkcijų, susijusių su viešojo intereso užtikrinimu.
18. Apeliantės akcentuojamas ginčo teritorijos teisinis statusas taip pat nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Net jei ginčo teritorija priskirta savivaldybei kaip valstybinės žemės patikėtinei ar gatvės savininkei, tai nepakeičia vertinimo, kad šiuo metu taikomos priemonės yra būtinos tam, kad nebūtų atlikti neatšaukiami veiksmai – medžių ar statinių pašalinimas – galintys apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantė nepateikė duomenų, jog ginčo teritorijos teisinis statusas būtų pasikeitęs jau po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
19. Apeliantės nurodytas faktinis valstybinės žemės naudojimas, kurį esą pripažįsta ieškovas, neturi tiesioginės reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ši aplinkybė yra ginčo iš esmės dalykas ir bus vertinama nagrinėjant bylą pagal materialiąsias teisės normas, susijusias su žemės naudojimo teisėtumu, galimais užstatymo ar teritorijos naudojimo ribojimais. Šioje proceso stadijoje nėra sprendžiama, ar ieškovas teisėtai ar neteisėtai naudojasi dalimi žemės – sprendžiama tik tai, ar egzistuoja rizika, kad nesiėmus laikinųjų priemonių būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia rizika egzistuoja.
20. Apeliantė taip pat nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo būtų atsiradusios naujos aplinkybės, dėl kurių jos nebeatitiktų proporcingumo ar ekonomiškumo principų. Priešingai, apeliantės argumentai pakartoja tuos pačius teiginius, kurie buvo vertinami pirmosios instancijos teisme, ir kurie savaime nėra pagrindas keisti jau taikytų priemonių taikymo apimtį ar tikslingumą. Juolab, kad šiuo atveju laikinai uždrausta atsakovėms imtis priemonių šalinant medžius ir/ar statinius, kurie, kaip nurodo ieškovas, jau daug metų toje vietoje yra.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad apeliantė neįrodė nei vienos iš dviejų aplinkybių, būtinos CPK 149 straipsnio taikymui: nei (i) pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių būtų išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nei (ii) to, kad šių priemonių taikymas šioje proceso stadijoje nebeatitiktų proporcingumo ar ekonomiškumo principų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o apeliantės atskirasis skundas yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.