Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių I. K. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-224-823/2013 pagal ieškovių I. K. ir J. R. (teisių perėmėja – V. A.) ieškinį atsakovui V. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. Š., K. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas konstatavo, jog tarp ieškovių ir atsakovo buvo sudaryti du atlygintiniai sandoriai, kurių pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ieškovėms priklausančias žemės sklypo dalis. Apsimestiniu dovanojimo sandoriu, sudarytu tarp atsakovo ir ieškovės J. R., iš esmės buvo siekta atsiskaityti su atsakovu už atliekamus (finansuotus) statybos darbus, pradėtus dar iki sandorio dėl nekilnojamojo turto perleidimo sudarymo. Teismo manymu, ši aplinkybė buvo esminė sprendžiant dėl šalių sudaryto žemės sklypo dalies perleidimo sandorio pobūdžio ir leido byloje ginčijamą sandorį vertinti kaip pirkimo – pardavimo sandorį, pagal kurį atsiskaitoma įskaitant priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus (ieškovės piniginį reikalavimą atsakovui, atsiradusį pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, ir atsakovo piniginį reikalavimą ieškovei, kildinamą iš ieškovės gyvenamojo namo statybos darbų organizavimo (finansavimo)). Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad atsakovo sudarytas sandoris su ieškove I. K. atitinka visus pirkimo – pardavimo sutarties požymius, kadangi atsiskaitoma už atsakovo nuosavybėn perleistą ieškovei I. K. priklausančio žemės sklypo dalį turėjo būti pinigais. tretieji asmenys M. Š. ir K. Š., kurių kaip žemės sklypo bendraturčių teisės galėjo būti pažeistos ginčijamais sandoriais, sudarytų sandorių neginčija ir neprašo jiems perkelti pirkėjo teisių CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Kitų ginčijamų pirkimo – pardavimo sandorių negaliojimo pagrindų ieškovės nenurodė ir neįrodinėjo, tad naikinti ginčijamus sandorius dėl trečiųjų asmenų M. Š. ir K. Š. teisių pažeidimo nėra teisinio pagrindo. Formalus CK 4.79 straipsnio procedūrų nesilaikymas, kai nėra reiškiamas bendrasavininkio reikalavimas perkelti jam pirkėjo teises, nėra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, o tokių reikalavimų (perkelti pirkėjo teises) nei viena iš ieškovių nagrinėjamoje byloje nėra pareiškusios. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad ieškovių reikalavimas pripažinti ginčijamus pirkimo – pardavimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją yra nepagrįstas ir negali būti teismo tenkinamas. Ieškovių argumentus, susijusius su ginčo sandorių vykdymu (sutarties kainos dalies nesumokėjimu ieškovei I. K., atsiskaitymo su šia ieškove terminais, atsiskaitymu pagal sutartį su ieškove J. R.), nustačius, kad nėra teisinių pagrindų pirkimo-pardavimo sandoriams panaikinti, teismas nagrinėjamai bylai nelaikė teisiškai reikšmingais ir todėl detaliau neanalizavo.

Bylinėjimosi išlaidų klausimą teismas išsprendė nurodydamas, jog nors ieškovės yra pareiškusios kelis reikalavimus, tačiau jų ieškiniu siektas teisinės gynybos būdas - sandorių dėl nekilnojamojo turto perleidimo pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas, CPK 85 straipsnio 3 dalies prasme yra vienas reikalavimas. Ieškovės ir yra sumokėjusios žyminį mokestį už vieną turtinio pobūdžio reikalavimą, kuris teismo netenkinamas (nes ieškovių siekiamas teisinis rezultatas nėra pasiektas), todėl ieškovių sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo nepriteisiamas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas nukrypo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, laikė, kad sprendimas byloje yra priimtas atsakovo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidas atsakovui ir valstybei privalo atlyginti ieškovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

- V. Š. (pirkėjas) įsipareigoja sumokėti I. K. 100 000 Lt (vienas šimtas tūkstančių litų) per 18 mėn. nuo sutarties pasirašymo momento;

- Pirkimo-pardavimo sutartis kartu yra ir daikto priėmimo-perdavimo aktas. Nuosavybės teisės pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo pas notarą dienos.

2) panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti bylinėjimosi išlaidas jas paskirstant abiems šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

1. Nors teismui patenkinus tik vieną ieškinio reikalavimą (pripažinti dovanojimo sandorį apsimestiniu pirkimo-pardavimo sandoriui pridengti), ieškovės nepasiekė galutinio norimo rezultato (pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją), tačiau net ir vieno reikalavimo patenkinimas pakeitė šalių teisinę padėtį bei sukūrė naujas teises ir pareigas, kas reiškia ieškovių iš dalies pasiektą norimą rezultatą. Tokiu būdu bylinėjimosi išlaidos turėtų būti joms atlygintinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai laikytina, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei jų paskirstymo nepagrįstai vadovavosi nuostatomis reglamentuojančiomis ieškinio sumos ir žyminio mokesčio nustatymo tvarką, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo tvarką. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas pažeidė ir sprendimo turinį reglamentuojančias teisės normas, nes rezoliucinėje sprendimo dalyje neįvardijo, ar ieškinys tenkinamas, tenkinamas iš dalies ar atmetamas, nors iš sprendimo turinio akivaizdu, jog ieškinys patenkintas iš dalies.

2. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas dovanojimo sandorį apsimestiniu nepasisakė bei nepagrįstai atsisakė vertinti ir analizuoti ieškinio reikalavime nurodytas pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo bei pasirašymo sąlygas, kurioms esant ir buvo sudarytas tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris, t. y. teismas pasisakė tik dėl sandorio kainos, o kitas pirkimo-pardavimo sąlygas nepagrįstai laikė nereikšmingomis. Atsisakius tenkinti ieškovių reikalavimus dėl sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo, pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų nustatymas tampa reikšmingas, nes iš to kildinamos šalių teisės bei reikalavimai dėl tolimesnio sandorio vykdymo ar netinkamo vykdymo ir pan. Pasisakydamas tik dėl tų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, kurias laikė būtinomis, teismas pažeidė šalių dispozityvumo (CPK 13 str.) ir teismo nešališkumo principus (CPK 21 str.). Teismas nepagrįstai sprendė ieškovėms nepasiekus norimo teisinio rezultato, nes ieškovės rezultatą, nors ne galutinį, vis dėl to pasiekė – pardavimo sandorio sudarymas ir teismo sprendimas sukuria savarankiškas sandorio šalių teises ir pareigas, kildinamas jau ne iš dovanojimo, bet iš pirkimo-pardavimo sandorio. Teismui nepasisakius dėl kitų esminių pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų, šalims reiškiant naujus reikalavimus teisme dėl sandorio vykdymo/netinkamo vykdymo, vėl teks iš naujo įrodinėti bei nustatinėti pirkimo-pardavimo sandorio sąlygas, kas apsunkins ieškovių teisių gynybą, vilkins procesą. Kitas teismas ateityje, pasinaudodamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata, galės užkirsti kelią šalims kreiptis į teismą dėl atitinkamų pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų nustatymo ir pripažinimo, motyvuojant tuo, jok ginčas tarp šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau išnagrinėtas.

Atsakovas V. Š. savo atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad:

1. Apeliantai iš esmės prašo apeliacinio teismo priimti papildomą sprendimą, tačiau tai neįeina į apeliacinio teismo kompetenciją (CPK 326 straipsnis). Ieškovai, vadovaudamiesi CPK 277 straipsnio 2 dalimi, galėjo iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo per 20 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo, jiems atstovavo profesionalus advokatas, tačiau to nepadarė.

2. Esminės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra šalių susitarimas dėl konkretaus daikto (sutarties dalykas) perdavimo pirkėjo nuosavybėn bei perduodamo daikto kainos. Tik nustačius dėl šių sąlygų, galima konstatuoti, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime būtent šias svarbiausias sąlygas ir nustatė. Dabartiniu metu nekilnojamasis daiktas yra perduotas atsakovui ir jo nuosavybės teisės jau įregistruotos nekilnojamojo turto registre, todėl reikalavimas pripažinti, kad „pirkimo-pardavimo sutartis kartu yra ir daikto priėmimo-perdavimo aktas. Nuosavybės teisės pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo pas notarą dienos“ yra akivaizdžiai nepagrįstas.

3. Teismas pagrįstai laikė, kad sprendimas byloje priimtas atsakovo naudai, dėl ko bylinėjimosi išlaidas atsakovui ir valstybei privalėjo atlyginti ieškovės, kurios nepasiekė norimo teisinio rezultato. Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tam asmeniui, kuris faktiškai jas ir patyrė, o bylos medžiaga nepatvirtina, kad visas išlaidas byloje patyrė būtent ieškovės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Ieškovės I. K. ir V. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje ir nustatyti visas pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, o būtent: kad V. Š. sutartą kainą už perleidžiamą žemės sklypo dalį įsipareigojo I. K. sumokėti per 18 mėnesių nuo sutarties pasirašymo dienos, bei kad pirkimo-pardavimo sutartis kartu yra ir daikto perdavimo-priėmimo aktas, o nuosavybės teisės pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo pas notarą dienos.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas dovanojimo sandorį apsimestiniu nepasisakė bei nepagrįstai atsisakė vertinti ir analizuoti ieškinio reikalavime nurodytas pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo bei pasirašymo sąlygas, kurioms esant ir buvo sudarytas tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris, t. y. teismas pasisakė tik dėl sandorio kainos, o kitas pirkimo-pardavimo sąlygas nepagrįstai laikė nereikšmingomis. Apeliančių manymu, atsisakius tenkinti ieškinio reikalavimus dėl sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo, pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų nustatymas tampa reikšmingas, nes iš to kildinamos šalių teisės bei reikalavimai dėl tolimesnio sandorio vykdymo ar netinkamo vykdymo ir pan.

Tokie apeliančių argumentai nepagrįsti.

Apeliantės teigia, jog teismas neišsprendė visų jų reikalavimų, o būtent, kad V. Š. kompensaciją už perleidžiamą žemės sklypo dalį įsipareigojo I. K. sumokėti per 18 mėnesių nuo sutarties pasirašymo dienos.

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.).

Nagrinėjamuoju atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės neįrodė savo reikalavimo dėl atsiskaitymo pagal sandorius terminų, nes apart jų paaiškinimų teiginiai apie šalių sutartą 18 mėnesių atsiskaitymo terminą neparemti jokiais įrodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisingai nurodė, jog „ieškovių argumentai, susiję su ginčo sandorių vykdymu (sutarties kainos dalies nesumokėjimu ieškovei I. K., atsiskaitymo su šia ieškove terminais, atsiskaitymu pagal sutartį su ieškove J. R.), nustačius, kad nėra teisinių pagrindų pirkimo – pardavimo sandoriams panaikinti, nagrinėjamai bylai nėra teisiškai reikšmingi ir todėl teismo detaliau neanalizuojami. Šie argumentai šalių galėtų būti dėstomi sprendžiant dėl tarp šalių sudarytų sutarčių vykdymo ar nutraukimo, ieškovėms pareiškus atitinkamus reikalavimus.“ Apeliantės teigia, jog reiškiant naujus reikalavimus teisme dėl sandorio vykdymo/netinkamo vykdymo, joms vėl teks iš naujo įrodinėti bei nustatinėti pirkimo-pardavimo sandorio sąlygas, o kitas teismas, CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, galės užkirsti kelią šalims kreiptis į teismą dėl atitinkamų pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų nustatymo ir pripažinimo, motyvuojant tuo, jok ginčas tarp šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau išnagrinėtas. Su tokia apeliančių pozicija nesutiktina, kadangi pirmosios instancijos teisme buvo iš tiesų sprendžiami klausimai, susiję su tarp šalių sudaryto sandorio galiojimu bei jo atitikimu pirkimo-pardavimo sandorių rūšiniams požymiams, tačiau ne jo vykdymu. Reiškiant ieškinį dėl jau pripažinto pirkimo-pardavimo sandorio vykdymo ir atsiskaitymo tvarkos iš tiesų turėtų būti remiamasi kad ir tuo pačiu faktiniu pagrindu, tačiau bylos dalykas būtų iš esmės kitoks, todėl ieškovėms nėra užkirstas kelias tolimesnei savo teisių ir interesų teisminei gynybai.

Esminės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra šalių susitarimas dėl konkretaus daikto (sutarties dalykas) perdavimo pirkėjo nuosavybėn bei parduodamo daikto kainos (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.396 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis). Nurodytos pirkimo–pardavimo sutartys, kurias siekta pridengti apsimestine dovanojimo sutartimi, gali likti galioti, atsižvelgiant į jų atitiktį pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs dovanojimo sandorį apsimestiniu pirkimo-pardavimo sandoriams pridengti, teisingai pritaikė pridengiamąjį sandorį (pirkimo-pardavimo) reguliuojančias taisykles. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas konstatavo, jog šalių sulygta ginčo sklypo dalių kaina sandorio sudarymo metu buvo po 100 000 Lt. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas pripažino, kad tarp ieškovių bei atsakovo 2010 m. birželio 15 d. buvo sudaryta ieškovėms I. K. ir J,. R. priklausiusių žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1299-7010, esančio Vilniaus r. sav., Gineitiškių k., ¼ dalių pirkimo – pardavimo sutartys, kuriomis nurodytos sklypo dalys atsakovo nuosavybėn perleistos už 100 000 Lt už kiekvieną ¼ dalį žemės sklypo. Iš tokios sprendimo formuluotės matyti, jog teismas pasisakė apie parduodamo turto perleidimo momentą, t. y. kad būtent 2010 m. birželio 15 d. atsakovo nuosavybėn buvo perleistos sklypo dalys. Toki būdu nėra pagrindo tenkinti apeliančių atitinkamo reikalavimo ir papildomai nustatyti tą pačią pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą, nes ji jau tinkamai nustatyta pirmosios instancijos teismo. Be to, kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, turtas jau yra perduotas atsakovui ir atsakovo nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis jau įregistruotos viešajame registre. Apeliančių reikalavimas pripažinti, kad „Pirkimo-pardavimo sutartis kartu yra ir daikto priėmimo-perdavimo aktas. Nuosavybės teisės pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo pas notarą dienos“ yra perteklinis, nesukursiantis apeliantėms jokių naujų teisinių pasekmių.

Kaip jau minėtą, teismas skundžiamame sprendime paaiškino, kodėl pasisakė ne dėl visų ieškovių reikalavimų. Ieškovių ir atsakovo sandoriai nebuvo teismo pripažinti negaliojančiais, o veikiau atvirkščiai, buvo teismo patvirtinti, nes tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko visus pirkimo-pardavimo sandorių požymius bei šalių valią. Tokiu būdu, teismas ne panaikino sandorį, o jį pakeitė, todėl visos kitos ginčijamo sandorio (dovanojimo sutarties) sąlygos, kurios nebuvo pakeistos ar panaikintos, liko galioti. Iš to seka, kad šalių sudarytos dovanojimo sutarties sąlygos, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, o būtent - dėl turto perdavimo-priėmimo bei nuosavybės teisių perleidimo momento, lieka apibrėžtos pirmine šalių sudaryta dovanojimo sutartimi.

Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra neatskiriamai susijęs su ginčo išsprendimo iš esmės rezultatu – teismo išvados dėl pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tenkinimo tiesiogiai lemia byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes šias išlaidas turi atlyginti bylą pralaimėjusi šalis (CPK 93, 96 straipsniai). Taigi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra savarankiška, o yra neatskiriamai susijusi su sprendimo dalimi dėl ginčo išsprendimo iš esmės ir nuo šios priklausoma, pastaroji lemia jos turinį ir egzistavimą apskritai.

Teisėjų kolegija sutinka, kad net ir vieno reikalavimo patenkinimas pakeitė šalių teisinę padėtį bei sukūrė naujas teises ir pareigas, tačiau tai neleidžia teigti, jog ieškovės iš dalies pasiekė norimą rezultatą. Apeliantės teisingai teigia, jog egzistuoja skirtingos nuostatos reglamentuojančios ieškinio sumos ir žyminio mokesčio nustatymo tvarką, tačiau nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei jų paskirstymo netinkamai pritaikė teisės normas. Apskaičiuoto ir sumokėto žyminio mokesčio dydis negali būti atsietas nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sąlygų ir tvarkos, kadangi kiek kuriai šaliai bus atlyginta apsprendžia ne tik patenkintų (ar atmestų) reikalavimų apimtis, tačiau ir tai, kiek žyminio mokesčio šalis sumokėjo ir kiek bylinėjimosi išlaidų patyrė.

Pirmos instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą nurodė, kad nors ieškovės yra pareiškusios kelis reikalavimus, tačiau jų ieškiniu siektas teisinės gynybos būdas - sandorių dėl nekilnojamojo turto perleidimo pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas, CPK 85 straipsnio 3 dalies prasme yra vienas reikalavimas. Būtent tokį argumentavimą dėl mokėtino žyminio mokesčio dydžio savo ieškinyje nurodė ir pačios ieškovės: „Atsižvelgiant į CPK 85 str. 3 d., jeigu byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas ir ieškinio suma nustatoma pagal CPK 85 str. 1 d. 11 p“. Taip pat, ieškinyje ieškovės nurodė, kad jų abu ieškininiai reikalavimai (pirmas – pripažinti dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu pirkimo-pardavimo sutarčiai pridengti ir taikyti sandoriui pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas; antras – pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, kadangi pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, ir taikyti restituciją) yra dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (1 t., 6 b. l.). Galiausiai, ieškovės pačios teigė, jog „iš esmės reikalavimais pripažinti sutartis negaliojančiomis prašoma nustatyti faktą, t. y. reiškiamas negatyvus ieškinys dėl pripažinimo (dėl sandorio negaliojimo fakto pripažinimo).“ Vykdydamos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį dėl trūkumų pašalinimo (1 t., 28-29 b. l.), ieškovės taipogi sumokėjo 5000 Lt žyminio mokesčio tik už vieną reikalavimą (paskaičiuoto nuo ginčijamos sandorių vertės – 200 000 Lt). Būtent tas reikalavimas, už kurį buvo sumokėtas žyminis mokestis (sandorių pripažinimo niekiniais ir, to pasekoje, restitucijos taikymo) teismo nebuvo patenkintas, o ieškovės negali reikalauti proporcingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už nors ir patenkintą reikalavimą, tačiau už tokį, už kurį faktiškai žyminio mokesčio nemokėjo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovės nepasiekė norimo ir jų pačių ieškinyje deklaruoto teisinio rezultato - pripažinti sandorius negaliojančiais bei susigrąžinti ginčo žemės sklypus natūra. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik vienas ieškovių reikalavimas pripažinti dovanojimo sandorį apsimestiniu pripažintas tenkintinu, o ginčo dėl dovanojimo sandorio apsimestinio pobūdžio (t. y. dėl tos ieškinio reikalavimų dalies, kuri pripažinta pagrįsta) tarp šalių nebuvo ir iki kreipimosi į teismą dienos. Iš to darytina išvada, jog savo reikalavimą dovanojimo sandorį pripažinti apsimestiniu pirkimo-pardavimo sandoriui pridengti, ieškovės pareiškė tik dėl to, jog tai buvo tik tarpinis, nors ir būtinas, žingsnis siekiant galutinio rezultato - ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Apeliantės teigė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė ir sprendimo turinį reglamentuojančias teisės normas, nes rezoliucinėje sprendimo dalyje neįvardijo, ar ieškinys tenkinamas, tenkinamas iš dalies ar atmetamas, nors iš sprendimo turinio akivaizdu, jog ieškinys patenkintas iš dalies. Toks apeliančių teiginys yra teisingas, tačiau šis pažeidimas priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi jokios įtakos, nesukūrė šalims jokių teisinių padarinių, o skundžiamas sprendimas negali būti naikinamas vien tik formaliuoju pagrindu.

Sprendimu teismas atkūrė teisinę taiką tarp šalių, nustatė tikrąjį santykių pobūdį tarp jų, tinkamai pritaikė materialios ir procesinės teisės normas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, o Europos Žmogaus Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60).

Atsižvelgusi į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovių I. K. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, dėl ko pagrįstai ieškovių ieškinį tenkino iš dalies, todėl keisti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovių apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo V. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliančių I. K. ir V. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliančių I. K. ir V. A. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. Š. naudai, t. y. po 500 Lt (penki šimtai litų) iš kiekvienos apeliantės.