- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-233-303-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-01055-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Liucija Jankoitė
Pranešėja Audronė Kartanienė Teisėjas Mindaugas Striaukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-233-303/2013 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01055-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.3.; 2.4.6.4.2. (S)
2013 m. balandžio16 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros, nuteistosios R. P. ir nuteistojo juridinio asmens – „UAB „M.B.V.“ gynėjos advokatės Liucijos Jankoitės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 54 MGL (7 020 Lt) dydžio bauda; iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį R. P. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;
juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 154 MGL (20 020 Lt) dydžio bauda; iš kaltinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t.y. UAB „M.B.V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), atstovaujama įmonės direktorės R. P., kuri, vadovaudama UAB „M.B.V.“, turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuri, veikdama UAB „M.B.V.“ vardu, jos naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2010-09-24 būdama įmonės direktore, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas” būdama atsakinga už UAB „M.B.V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama to paties įstatymo 4 straipsnio nurodymus, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, 6 straipsnio 2 dalies nurodymus, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio nurodymus , kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, tyčia nuslėpė nuo UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB „M.F.“ atsakingų darbuotojų UAB „M.B.V.“ 464 728 Lt gautų pajamų, kurios neva nebuvo šios įmonės gautos dėl tariamai pritaikytų 50 procentų dydžio ir 90 procentų dydžio nuolaidų, dėl ko UAB „M.F.“ atsakingi darbuotojai, tvarkydami „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą pagal jiems pastarosios įmonės direktorės R. P. pateikiamus duomenis ir nežinodami apie šių duomenų klaidingumą, t.y. nuslepiamas pajamas, neįtraukė į UAB „M.B.V.“ apskaitą duomenų apie šios įmonės 464 728 Lt gautų pajamų, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, ir dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „M.B.V.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t.y. R. P. nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 20 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Taip pat R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ buvo kaltinami tuo, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, t.y. UAB „M.B.V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), atstovaujama įmonės direktorės R. P., kuri, vadovaudama UAB „M.B.V.“, turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuri, veikdama UAB „M.B.V.“ vardu, jos naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2010-09-24 būdama įmonės direktore, pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymą 40 straipsnio 1 ir 4 punktų nuostatas privalėdama užtikrinti, kad įmonė laiku ir tiksliai vykdytų mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuotų mokestį, vadovaudamasi mokesčių įstatymais; pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą atsakydama už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privalėdama užtikrinti, kad į apskaitą būtų įtrauktos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, siekdama, kad UAB „M.B.V.“ išvengtų sumokėti į valstybės biudžetą 74 200 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tyčia nuslėpė šios įmonės 464 728 Lt gautų pajamų, kurios neva nebuvo įmonės gautos dėl tariamai pritaikytų 50 procentų dydžio ir 90 procentų dydžio nuolaidų, dėl ko UAB „M.F.“ atsakingi darbuotojai, tvarkydami UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą pagal jiems pastarosios įmonės direktorės R. P. pateikiamus duomenis ir nežinodami apie šių duomenų klaidingumą, t.y. nuslepiamas pajamas, į 2009 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas PVM apmokestinamąsias pajamas ir šias PVM deklaracijas su R. P. žinomai neteisingais duomenimis apie jos vadovaujamos įmonės pajamas, R. P. valia 2009-04-27, 2009-05-25, 2009-06-25, 2009-07-24, 2009-08-25, 2009-09-23 pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Vilnius, Ulonų g. 2, t.y. R. P. buvo kaltinama tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ – nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje.
Skundžiamu nuosprendžiu R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ iš šių kaltinimų išteisinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė J. J. Kryževičienė prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-26 nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V." išteisinti pagal atitinkamai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį bei BK 20 straipsnio 2 dalį 220 straipsnio 1 dalį ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
R. P. pripažinti kalta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir paskirti 75 MGL (9 750 Lt) baudą. BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu, šią bausmę iš dalies sudėti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme – 54 MGL (7020 Lt) bauda ir subendrintą bausmę R. P. paskirti 100 MGL (13 000 Lt) baudą.
Juridinį asmenį – UAB „M.B.V." pripažinti kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir paskirti 150 MGL (19 500 Lt) baudą. BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu šią bausmę iš dalies sudėti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme – 154 MGL (20 020 Lt) bauda ir subendrintą bausmę juridiniam asmeniui – UAB „M.B.V." paskirti 200 MGL (26 000 Lt) baudą.
Prokurorė mano, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Teigia, kad pagrįstai nustatęs, jog R. P. tyčia pateikė UAB „M.B.V." buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „M.F." neteisingus duomenis, kurie buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą ir vykdant nustatytus reikalavimus įrašyti į PVM deklaracijas, teismas padarė neteisingą išvadą, kad elgdamasi tokiu būdu direktorė R. P., kaip ir jos atstovaujamas juridinis asmuo – UAB „M.B.V.", veikė netiesioginės tyčios forma.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „M.B.V.", kaip ir kiekvienai įmonei Lietuvos Respublikoje, yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, kuri apima pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį ir laiku jį sumokėti, taip pat tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Teigiama, kad byloje surinkti įrodymai neginčytinai patvirtina, jog R. P. žinojo, kad UAB „M.B.V." apskaitoje buvo fiksuojami neteisingi duomenys apie gautas pajamas ir šie žinomai neteisingi duomenys buvo įrašomi į mokesčio deklaraciją bei pateikiami mokesčių inspekcijai. Ji suvokė, kad tariamos 50 procentų ir 90 procentų dydžio nuolaidos buvo apiforminamos tikslu parodyti mažesnes įmonės pajamas, atitinkamai sumažinant mokėtinus mokesčius, kad pagal jos (per tarpininkus) pateiktus žinomai melagingus duomenis apie įmonės gautas pajamas bus teikiamos neteisingos PVM deklaracijos, ir norėjo taip veikti, t.y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Tuo tarpu aplinkybė, jog žinomai melagingas PVM deklaracijas pildė ir mokesčių administratoriui pateikė ne pati R. P. fiziškai, o buhalteriją tvarkiusios įmonės atsakingi asmenys, neatleidžia R. P. nuo atsakomybės ir nekeičia kaltės formos.
Prokurorės teigimu, byloje turi būti konstatuota, jog R. P. ir jos atstovaujamas juridinis asmuo – UAB „M.B.V.", siekiant, kad bendrovė išvengtų prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 74 200 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tyčia nuslėpė 464 728 Lt pajamų, gautų dėl tariamai pritaikytų 50 ir 90 procentų nuolaidų. Ir dėl to UAB „M.F." atsakingi darbuotojai, tvarkydami UAB „M.B.V." buhalterinę apskaitą pagal jiems direktorės R. P. pateikiamus duomenis, nežinodami apie jų klaidingumą t. y. nuslepiamas pajamas, į 2009 m. kovo - rugpjūčio mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas PVM apmokestinamąsias pajamas ir jas R. P. valia pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-26 nuosprendį dalyje, kuria ji pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog šios nusikalstamos veikos nepadarė.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai tenkino prokurorės prašymą pakeisti kaltinimą ir vadovaudamasis pakeistu kaltinimu priėmęs skundžiamą nuosprendį, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Nurodo, kad pakeistame kaltinamajame akte išdėstytos visiškai naujos ir bylos nagrinėjimo metu netirtos aplinkybės. Todėl, apeliantės nuomone, teismas, nenustatęs ir neįvertinęs visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, negalėjo padaryti teisingos išvados dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos.
Skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai atnaujino įrodymų tyrimą prokurorės prašymu, kuris iš esmės buvo niekuo nemotyvuotas, tokiu būdu suteikdamas galimybę pakeisti kaltinimą. Nurodoma, kad priimdamas prokurorės pakeistą kaltinamąjį aktą, teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi pakeitus R. P. veiksmų kvalifikavimą į tarpinį nusikaltimo įvykdymo modelį, byloje nebuvo surinkti ir ištirti jokie įrodymai, pagrindžiantys tokią valstybės kaltintojo poziciją, t.y. nebuvo apklausti UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą tvarkę įmonės „M.F." darbuotojai, nebuvo aiškinamasi, kokiu būdu jiems buvo teikiami duomenys, kas jiems buvo žinoma apie teikiamų duomenų teisingumą ir pan. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, buvo pažeista jos teisė į teisminę gynybą, teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą.
Skunde daroma išvada, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. P. atžvilgiu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teigiama, kad R. P. nepagrįstai inkriminuotas tarpinis nusikaltimo vykdymas, nors byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad nuteistoji tyčia teikė UAB „M.F." darbuotojams tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „M.B.V.“ pajamas ir siekė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Remiantis teismų praktikoje formuojamomis nuostatomis, atkreipiamas dėmesys į tai, kad būdama bendrovės direktore, apeliantė atsakė tik už buhalterinės apskaitos organizavimą ir šią savo pareigą įvykdė tinkamai, sudarydama sutartį su tokias paslaugas teikiančia bendrove, todėl ji negali atsakyti už buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai ir motyvai nepakankami, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jos kaltė, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagal tarpinio vykdymo modelį, yra įrodyta, nes iš byloje esančių įrodymų negalima neabejotinai spręsti, kad nuteistosios veiksmai yra baudžiamojo įstatymo draudžiami. Mano, kad bylą nagrinėjęs teismas, nesilaikė pareigos liudytojų parodymus vertinti kompleksiškai, t.y. palyginti juos tarpusavyje, susieti į vieningą loginę visumą, pašalinti prieštaravimus tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų bei nurodyti nuosprendyje išsamius, teisiškai pagrįstus vienų ar kitų duomenų atmetimo motyvus. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu įrodymai buvo tiriami vadovaujantis pirminiu kaltinimu, pagal kurį ji, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, turėtų būti išteisinta. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nieko nepasisakyta dėl U. Č. parodymų, o posėdžio metu pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų G. S., A. N. ir A. S. parodymai, nors prokurorė bylos nagrinėjimo metu atsisakė grįsti kaltinimą šių asmenų parodymais. Apeliantės nuomone, tokiu būdu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismui priimti teisingą ir nešališką sprendimą.
Skunde nurodoma, kad byloje neegzistuoja BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąlyga, kuri yra būtina padarytai veikai kvalifikuoti kaip apgaulingą apskaitos tvarkymą, t.y. nėra būtinojo požymio, kad dėl neva aplaidžiai tvarkytos apskaitos nesalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kadangi visa tai, ko neva nebuvo galima nustatyti, yra nustatyta Valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant mokestinį patikrinimą. Teigiama, kad vienintelis dokumentas, kuriuo yra nustatyta neva padaryta žala, t.y. 2010-06-01 patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-16, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka yra apskųstas ir sprendimas dėl jo teisėtumo dar nėra priimtas, todėl bylą nagrinėjęs teismas šiuo dokumentu vadovautis negalėjo. Tuo tarpu, kito įrodymo, kuriuo būtu nustatyta padaryta žala, byloje nėra.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, aplinkybė, jog jos kompiuteryje rasti failai, kuriais teismas remiasi nuosprendyje, buvo sukurti vėliau nei 2009-03-27, nepaneigta. Tai, kad kompiuterio apžiūros metu, failų sukūrimo data buvo 2009-12-18 dar neįrodo, kad įsakymai dėl nuolaidų buvo sukurti būtent šią dieną, failo sukūrimo laikas fiksuojamas kompiuterio atmintyje, kai failai perkeliami iš bet kokios laikmenos (pvz., CD, atminties kortelės ir pan.) ar kitu būdu išsaugomi kompiuterio kietajame diske (pvz. išsaugant iš el. elektroninio pašto). Kita vertus, byloje yra abu 2009-03-27 įsakymai, kurie pasirašyti, todėl, apeliantės nuomone, teismas turėjo pašalinti visas abejones dėl šių dokumentų tikrumo ir argumentuotai pasisakyti, kokie byloje esantys duomenys neabejotinai įrodo, kad šie įsakymai buvo parengti vėliau, nei tai įtvirtinta byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose. Tačiau, kaip teigia apeliantė, teismas šios savo pareigos neįvykdė ir vadovavosi kaltinamajame akte išdėstytomis ir teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintomis aplinkybėmis, tuo pažeisdamas įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles, t.y. savo išvadas grindė išvestiniais ir ydingais įrodymais, atmesdamas pirminius byloje esančius įrodymus.
Apibendrinant, skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nesiimta visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas bei būtų išsiaiškintos ir nustatytos visos teisingam išnagrinėjimui svarbios aplinkybės. Daroma išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog R. P. apgaulingai tvarkė UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą pagal tarpinio vykdymo modelį, tuo tarpu visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistosios naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu juridinio asmens – UAB „M.B.V." gynėja adv. L. Jankoitė prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-26 nuosprendžio dalį, kurią juridinis asmuo – UAB „M.B.V." pripažintas kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo šiai bendrovei BK 20 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis baudžiamųjų įstatymų normų bei teismų praktikoje formuojamų nuostatų analize, skunde pažymima, kad norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Teigiama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįrodė nei juridinio asmens – UAB „M.B.V." direktorės R. P., nei šio juridinio asmens kaltės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar juridinis asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ir juridinio asmens kaltė, t.y. turi būti nustatyta ne tik tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta juridinio asmens naudai ar interesais, bet ir fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšys su juridiniu asmeniu.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad tarp tariamai padarytos R. P. nusikalstamos veikos ir juridinio asmens – UAB „M.B.V." yra ryšys, iš kurio būtų matyti, kad bendrovės akcininkas žinojo apie tokią nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas jos padarymui. Skunde nurodoma, kad juridinio asmens – UAB „M.B.V." akcininkas byloje nebuvo apklaustas, tuo tarpu skundžiamoje nutartyje klaidingai nustatyta, jog šios bendrovės vieninteliu akcininku buvo UAB „M.F.", o ne UAB „M.". Be to, teismas nepateikė jokių motyvų, kurie pagrįstų faktą, jog R. P. veikė bendrovės naudai.
Kiti juridinio asmens – AB „M.B.V." gynėjos apeliacinio skundo argumentai iš esmės analogiški nuteistosios R. P. apeliaciniame skunde išdėstytiesiems. Atsižvelgiant į juos ir į tai, kas aukščiau nurodyta, juridinio asmens – UAB „M.B.V." gynėjos skunde daroma išvada, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta, jog R. P. apgaulingai tvarkė UAB „M.B.V." buhalterinę apskaitą pagal tarpinio vykdymo modelį, ko pasėkoje, negalima ir juridinio asmens – UAB „M.B.V." išvestinė baudžiamoji atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, nuteistosios R. P. ir nuteistojo juridinio asmens – AB „M.B.V." gynėjos adv. L. Jankoitės apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistoji R. P., jos ir nuteistojo juridinio asmens – AB „M.B.V." gynėja adv. L. Jankoitė prašė patenkinti jos bei nuteistosios R. P. apeliacinius skundus, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-26 nuosprendis dalyje dėl R. P. ir juridinio asmens – UAB „M.B.V.“ išteisinimo iš kaltinimų atitinkamai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, naikinamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, šioje dalyje priimant naują nuosprendį (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 2 punktas).
Nuteistosios R. P. ir nuteistojo juridinio asmens – „UAB „M.B.V.“ gynėjos adv. L. Jankoitės apeliaciniai skundai atmestini.
BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomas sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, pavyzdžiui, dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių ir finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose.
Kaip matyti iš bylos medžiagos R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad R. P., nuo 2009-03-27 iki 2010-09-24 būdama įmonės direktore, t.y. būdama atsakinga už UAB „M.B.V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia nuslėpė nuo UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB „M.F.“ atsakingų darbuotojų 464 728 Lt UAB „M.B.V.“ gautų pajamų, kurios, neva, nebuvo gautos dėl tariamai pritaikytų 50 procentų dydžio ir 90 procentų dydžio nuolaidų, dėl ko UAB „M.F.“ atsakingi darbuotojai, tvarkydami UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą pagal direktorės R. P. pateikiamus duomenis ir nežinodami apie šių duomenų klaidingumą, t. y. nuslepiamas pajamas, neįtraukė į UAB „M.B.V.“ apskaitą duomenų apie šios įmonės gautas pajamas – 464 728 Lt, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M.B.V.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Nuteistoji R. P. ir juridinio asmens atstovė su šia skundžiamo nuosprendžio dalimi nesutinka. Tvirtina, jog, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nekvestionuojamai įrodyta, jog nuolaidos klientams nebuvo taikomos. Tačiau šią apeliančių poziciją paneigia byloje surinktų ir teisminio proceso metu ištirtų duomenų, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, visetas.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-06-01 patikrinimo aktu Nr. (21.26)-07-77-16 nustatyta, kad UAB „M.B.V.“ taikyta 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų sistema buvo tik tariama, t.y. realiai šios nuolaidos klientams nebuvo taikomos. Padidinus bendrovės pajamas 50 proc. ir 90 proc. neva taikytų nuolaidų suma, papildomai apmokestinamos pajamos sudaro 464 728 Lt. Šios specialistų nustatytos UAB „M.B.V.“ pajamos nebuvo įtrauktos į įmonės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentus, tokiu būdu į apskaitos registrus buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, kas sąlygojo tai, jog iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Atkreiptinas apeliančių R. P. ir UAB „M.B.V.“ atstovės dėmesys į tai, kad formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad negalima nurodytų duomenų nustatyti pagal ūkio subjekto pateiktus ar jo turimus dokumentus. Kompetentingų institucijų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada yra nustatomi buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos dokumentų, UAB „M.B.V.“ nedeklaruotų pajamų suma ir nuo jos mokėtinas pridėtinės vertės mokestis, buvo apskaičiuoti vadovaujantis mokestinės prievolės dydžio nustatymo tvarką reglamentuojančiais teisės aktais, kadangi dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų iš dalies negalima buvo nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl aplinkybė, kad specialistai, atsižvelgdami į visas teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir taikydami atitinkamus įvertinimo metodus, kiek įmanoma objektyviai, nustatė UAB „M.B.V.“ realiai gautas pajamas ir nuo jų mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, priešingai nei mano apeliantės, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byloje nenustatytas būtinasis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – padariniai.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuriam prioritetinė įrodomoji reikšmė nesuteikiama. Tai reiškia, kad nors specialisto išvada ir nustatomos aplinkybės, gautos panaudojant specialias žinias, šis įrodymų šaltinis, kaip ir kiti, privalo būti palygintas su kitais byloje surinktais įrodymais ir įvertintas kitų bylos duomenų visumoje, kas ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-06-01 patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-16 ir 2010-08-02 sprendimas Nr. (21.26)-256-208, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas, nebuvo įsiteisėję, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas negali vadovautis 2010-06-01 patikrinimo akte užfiksuotais duomenimis, juos įvertinęs kitų objektyviai byloje nustatytų aplinkybių visumoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas skundus apeliacine tvarka, apygardos teismas patikrina skundžiamų pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visetą ir vadovaudamasis įstatymu, taip pat atsižvelgdamas į baudžiamosios teisės bei bendruosius teisės principus, tačiau nėra saistomas kitų teismų priimtų procesinių sprendimų.
Sprendžiant iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų, pagal UAB „M.B.V.“ nustatytą nuolaidų taikymo tvarką, nuolaidos gali būti pritaikytos tik tiems lankytojams, kurie pateikia galiojančius, nustatytos formos bei dizaino kuponus. Iš aukščiau minėto patikrinimo akto matyti, kad UAB „M.B.V.“ direktoriaus 2009-03-27 įsakymu Nr. 09-03-27/2 patvirtintų 90 proc. dydžio nuolaidų kuponų bendrovė taikyti negalėjo, nes laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-07-15 jie nebuvo sumaketuoti ir pagaminti. Tuo pačiu įsakymu patvirtintų 50 proc. dydžio nuolaidų kuponai taip pat negalėjo būti naudojami, nes laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 nebuvo pagaminti. Ir nors nuteistosios R. P. teigimu, pirmoji kuponų, kurių antroje pusėje buvo dedami antspaudai, partija buvo pagaminta UAB „M.F.“, šių kuponų pavyzdžių bendrovė nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei tiriant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Aplinkybę, jog nagrinėjamu laikotarpiu 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų kuponai realiai neegzistavo patvirtina ir liudytojų parodymai. Nagrinėjamu laikotarpiu UAB „M.B.V.“ dirbusios liudytojos J. M., S. J., V. V. U. Č., I. J. apklaustos teisme parodė, kad 50 ar 90 proc. nuolaidos klientams nebuvo taikomos. Ikiteisminio tyrimo metu šios liudytojos taipogi teigė, kad joms dirbant UAB „M.B.V.“ iš klientų niekada nėra gavusios 50 ar 90 proc. nuolaidų kuponų. Netikėti šiais liudytojų parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, patvirtinti specialistės L. D. parodymais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nėra jokio pagrindo. Todėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, juos įvertino objektyviai byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje. Tuo tarpu liudytojų Z. B., M. E. parodymai pagrįstai buvo įvertinti, kaip suinteresuotų asmenų UAB „M.B.V.“ naudai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pastarieji kaip ir nuteistoji R. P. dirbo tos pačios įmonės UAB „M.“ valdomose bendrovėse, t.y. UAB „M.B.V.“ ir UAB „M.F.“, vadovaujančiose pareigose ir bendradarbiaudami spręsdavo su UAB „M.B.V.“ veikla susijusius klausimus, tame tarpe, nuolaidų ir akcijų taikymo sąlygas. Liudytojos V. R. parodymai, kaip prieštaraujantys kitiems byloje objektyviai nustatytiems duomenims, pirmosios instancijos teismo taipogi atmesti pagrįstai.
Nuteistosios R. P. apeliacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, jog paskelbdamas liudytojų G. S., A. N. ir A. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nepagrįstas ir atmestinas. Nesant galimybės apklausti nurodytų liudytojų, byloje esantiems įrodymams patikrinti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pagarsinti nepažeidžiant BPK 276 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas, nors kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie yra reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-545/2012, 2K-23/2013).
Nuteistosios R. P. bei nuteistojo juridinio asmens – UAB „M.B.V.“ gynėjos apeliacinių skundų argumentas dėl kompiuterinių failų, susijusių su įsakymais dėl nuolaidų, sukūrimo laiko, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Įsakymo parengimo data, atsižvelgiant į tai, kad patys kuponai, kaip nustatyta byloje, tariamų 50 ir 90 proc. nuolaidų taikymo laikotarpiu nebuvo pagaminti, nėra esminė. Ir netgi nustačius, kad įsakymai iš tiesų buvo parengti tuo laiku, kuris nurodytas pačiuose įsakymuose, neturėtų įtakos kitokio sprendimo priėmimui. Kita vertus, jokių konkrečių aplinkybių, kurioms esant pirminis šių failų sukūrimo laikas galėjo būti pakeistas, be abstrakčių prielaidų, apeliantės taipogi nenurodė.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvių parodymų, kaip ir kitų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, vertinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu vien proceso dalyvių nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis, nepakanka konstatuoti, kad vienokį ar kitokį sprendimą teismas priėmė, vadovaudamasis selektyviai atrinktais įrodymais, ar kad priimtas nuosprendis prieštarauja nuosprendžio surašymui įstatyme keliamiems ir šiuo klausimu teismų praktikoje formuojamiems reikalavimams.
Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai, kaip pagrįstai nurodoma apeliantės R. P. skunde, yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius, t.y. 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Byloje nustatyta, kad UAB „M.B.V.“ buhalterinė apskaita pagal sutartį buvo tvarkoma UAB „M.F.“. Formaliai pastaroji bendrovė ir turėtų būti atsakinga dėl buhalterinės apskaitos pažeidimų, o ne UAB „M.B.V.“ vadovė, kuri atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje, t.y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita. Tačiau byloje nenustatyta jokių buhalterinę apskaitą tvarkiusios bendrovės tyčinių neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju, nustačius, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai arba jam pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs duomenys, laikomas įmonės, kuris teikia tokius dokumentus, vadovas (kasacinė nutartis Nr. 2K-596/2012).
Byloje nustatyta, kad R. P. pagal sutartį privalėjo pateikti ir pateikdavo UAB „M.F.“ pirminius finansinius dokumentus, t.y. viskas buvo daroma su jo žinia. Tuo tarpu UAB „M.F.“ nežinojo apie buhalterinės apskaitos duomenų neobjektyvumą. Taigi R. P., būdama UAB „M.B.V.“ direktore, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei nepateikdama objektyvių duomenų apie jos vadovaujamos įmonės realiai gaunamas pajamas, nepagrįsdama jų ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, sąmoningai siekė, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų. Todėl, priešingai nei teigiama skunde, R. P. pagrįstai pripažinta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.
Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad E. P. tyčia pateikė UAB „M.F.“ neteisingus duomenis, kurie buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą ir vykdant nustatytus reikalavimus įrašyti į PVM deklaracijas, nepagrįstai padarė išvadą, jog E. P. tyčia dėl neteisingų duomenų įrašymo į PVM deklaracijas yra netiesioginė ir kad pastarosios sąmoningumas ir valia nebuvo nukreipti tam, kad šie duomenys būtų pateikti įgaliotai valstybės institucijai, siekiant išvengti mokesčių, dėl ko pastarosios veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Pažymėtina, kad tiek bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, registrai, tiek finansinės atskaitomybės turi ypatingą reikšmę bendrovės veiklos teisėtumui ir rezultatams įvertinti. Vien tai, kad finansinė atskaitomybė nėra BK 222 straipsnyje įtvirtintos veikos dalykas, nesumenkina šių dokumentų ir juose užfiksuotų duomenų reikšmės, kadangi finansinė atskaitomybė, t.y. deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ir kiti dokumentai, į kuriuos rašomi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, sudaro kituose BK straipsniuose, tame tarpe 220 straipsnyje, numatytų veikų dalyką.
BK 220 straipsnyje numatytas nusikaltimas apima du veikos požymius: pirma, įrašymą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir, antra, šių dokumentų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai. Taigi, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, įrašęs į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikęs juos valstybės įgaliotai institucijai.
Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektais gali būti tiek juridinio asmens vadovai, atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės – tarp jų ir deklaracijų arba nustatyta tvarka patvirtintų kitų dokumentų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą – pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Atsakomybės subjektu taip pat gali būti ir juridinis asmuo (kasacinė nutartis Nr. 2K-430/2009).
Kaip matyti iš byloje nustatytų ir aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, R. P., kaip UAB „M.B.V.“ direktorė, tyčia nepateikė jos vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „M.F.“ visų duomenų apie realiai įvykdytas ūkines operacijas, t.y. apie pajamas, gautas, neva, taikant 50 ir 90 procentų nuolaidas. Remdamasi būtent R. P. sąmoningai pateiktais neobjektyviais duomenimis, nežinodama apie jų neteisingumą, UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė – UAB „M.F.“ užpildė PVM deklaracijas su neteisingais duomenimis apie UAB „M.B.V.“ gautas PVM apmokestinamąsias pajamas ir jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t.y. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ko pasėkoje, UAB „M.B.V.“ pagal specialistų paskaičiavimus išvengė 74 200 Lt pridėtinės vertės mokesčio.
Taigi, nuteistosios R. P. nusikalstami veiksmai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pasireiškė tuo, kad ji nepateikė duomenų apie UAB „M.B.V.“ 464 728 Lt gautų pajamų UAB „M.F.“, kuri pildė ir teikė UAB „M.B.V.“ deklaracijas valstybės įgaliotai institucijai. Kaip įmonės direktorė, R. P., būdama tiesiogiai atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir ataskaitų pateikimą, žinojo, kad jai nepateikus visų duomenų apie įmonės realiai gautas pajamas, deklaracijose bus nurodyti žinomai neteisingi duomenys, dėl ko jos vadovaujama įmonė išvengs mokesčių, ir to sąmoningai siekė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė R. P. tyčios turinį šioje dalyje, t.y. tuos pačius R. P. veiksmus, aptardamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, įvertinęs tyčiniais, nepagrįstai pripažino, kad pastaroji veikė netiesiogine tyčia BK 220 straipsnio 1 dalies prasme, dėl ko skundžiamas nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Tokio ryšio egzistavimą parodo tai, kad juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus. Taip pat svarbu tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-95/2012).
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino aukščiau išdėstytas nuostatas, ir priešingai nei nurodoma nuteistosios UAB „M.B.V.“ gynėjos apeliaciniame skunde, tinkamai nustatė ryšį tarp R. P. ir UAB „M.B.V.“ veiksmų, išsamiai argumentuodamas, kokiais įrodymais remiantis, konstatuota šio juridinio asmens kaltė.
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, nuteistoji R. P., kaip jau aukščiau minėta, buvo šios bendrovės direktorė ir dėl savo užimamų pareigų turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą. Todėl R. P. padėtis, UAB „M.B.V.“ nusikalstamos veikos padarymo metu, visiškai atitiko BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo, specifinius požymius, juolab, kad kaip nustatyta bylos medžiaga, R. P. veikė bendrovės interesais bei siekė juridiniam asmeniui materialinės naudos, t.y. tam tikrą laikotarpį nesumokėti mokesčių arba bent juos sumažinti, išvengti ekonominių sankcijų ir pan. Apie tokią UAB „M.B.V.“ direktorės R. P. veiklą buvo žinoma ir vieninteliam bendrovės akcininkui UAB „M.“, kurio 2009-03-27 sprendimu buvo sudarytos prielaidos R. P. ir jos vadovaujamai bendrovei UAB „M.B.V.“ veikti nusikalstamai. Dėl to nekyla jokių abejonių, kad už R. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, yra atsakingas ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ (BK 20 straipsnio 2 dalis).
Nuosprendyje neteisingai nurodytas vienintelio UAB „M.B.V.“ akcininko pavadinimas, t.y. tai, kad vietoj UAB „M.“ nurodyta UAB „M.F.“, pripažintina rašybos klaida, kuri nekeičia nuosprendžio esmės, kadangi iš nuosprendžio turinio bei bylos dokumentų matyti, kad UAB „M.B.V.“ vieninteliu akcininku yra UAB „M.“.
Taigi, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei papildomai apeliacinėje instancijoje ištirtus duomenis, teisėjų kolegija nustatė, kad R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, t.y. UAB „M.B.V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), atstovaujama įmonės direktorės R. P., kuri, vadovaudama UAB „M.B.V.“, turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuri, veikdama UAB „M.B.V.“ vardu, jos naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2010-09-24 būdama įmonės direktore, pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymą 40 straipsnio 1 ir 4 punktų nuostatas privalėdama užtikrinti, kad įmonė laiku ir tiksliai vykdytų mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuotų mokestį, vadovaudamasi mokesčių įstatymais; pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą atsakydama už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privalėdama užtikrinti, kad į apskaitą būtų įtrauktos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, siekdama, kad UAB „M.B.V.“ išvengtų sumokėti į valstybės biudžetą 74 200 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tyčia nuslėpė šios įmonės 464 728 Lt gautų pajamų, kurios neva nebuvo įmonės gautos dėl tariamai pritaikytų 50 procentų dydžio ir 90 procentų dydžio nuolaidų, dėl ko UAB „M.F.“ atsakingi darbuotojai, tvarkydami UAB „M.B.V.“ buhalterinę apskaitą pagal jiems pastarosios įmonės direktorės R. P. pateikiamus duomenis ir nežinodami apie šių duomenų klaidingumą, t.y. nuslepiamas pajamas, į 2009 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas PVM apmokestinamąsias pajamas ir šias PVM deklaracijas su R. P. žinomai neteisingais duomenimis apie jos vadovaujamos įmonės pajamas, R. P. valia 2009-04-27, 2009-05-25, 2009-06-25, 2009-07-24, 2009-08-25, 2009-09-23 pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Vilnius, Ulonų g. 2, t.y. R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje.
Skiriant R. P. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymą atsižvelgiama į tai, kad ji yra neteista, nusikalstama veika, dėl kurios yra pripažinta kalta, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Be to, pastaroji turi šeimą, dirba, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, priklausomybės ligų centre neregistruota. R. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Tokiu būdu, įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, jo pavojingumo laipsnį visuomenei, kaltinamosios asmenybę, tai kad jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra, R. P. skirtina BK 220 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, savo dydžiu mažesnė nei šiai bausmės rūšiai numatytas vidurkis, t.y. 25 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija).
Skiriant bausmę juridiniam asmeniui – UAB „M.B.V.“ už nusikalstamos veikos, numatytos BK 20 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padarymą, atsižvelgiama į tai, kad ši bendrovė anksčiau neteista, nusikalstama veika, dėl kurios yra pripažinta kalta, pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Įvertinama ir tai, kad bendrovės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, UAB „M.B.V.“ ir toliau vykdo veiklą. Todėl atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, daroma išvada, kad šiai bendrovei turi būti paskirta 75 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 4 dalis, 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007-07-21, redakcija).
Pagal teismų praktiką, jeigu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą padaroma ir kita nusikalstama veika, ji kvalifikuojama kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 222 straipsnį ir atitinkamą kitą BK straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-430/2009).
Nagrinėjamoje byloje R. P. ir juridinis asmuo – UAB „M.B.V.“ pripažinti kaltais dėl apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis; BK 20 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) ir neteisingą duomenų apie pajamas pateikimą valstybės įgaliotai institucijai (BK 220 straipsnio 1 dalis; BK 20 straipsnio 2 dalis, 220 straipsnio 1 dalis). Būtent apgaulingai tvarkydama buhalterinę apskaitą, tuo pačiu metu R. P., atstovaujanti juridinį asmenį – UAB „M.B.V.“, padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką – pateikė neteisingus duomenis apie įmonės pajamas. Taigi R. P. ir jos atstovaujamos bendrovės padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu.
Nuteistoji R. P. ir nuteistojo juridinio asmens – UAB „M.B.V.“ gynėja savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai tenkino prokurorės prašymą pakeisti kaltinimą ir vadovaudamasis pakeistu kaltinimu priėmęs skundžiamą nuosprendį, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Šie teiginiai argumentuojami tuo, kad pakeistame kaltinamajame akte išdėstytos visiškai naujos ir bylos nagrinėjimo metu netirtos aplinkybės, todėl teismui, nenustačius ir neįvertinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, buvo pažeista nuteistųjų teisė į teisminę gynybą, teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliančių argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių protokoluose užfiksuotų duomenų, nors 2012-11-06 teismo posėdyje įrodymų tyrimas formaliai buvo paskelbtas baigtu, realiai kitas proceso etapas nebuvo pradėtas. Prokurorės prašymas pakeisti kaltinimus buvo įteiktas kaltinamiesiems, pastariesiems suteikiant laiko pasirengti gynybai, sudaryta jiems galimybė pasisakyti dėl naujai pateiktų kaltinimų (3 t. b.l. 199, 207-208, 212-214, 229-237). Be to, aplinkybės, kurios gali turėti reikšmės, konstatuojant tarpinio nusikaltimo padarymą, inkriminuojamą pagal naujai pateiktą kaltinimą, buvo ištirtos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Taigi pagrindo konstatuoti, kad BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų reikalavimų įgyvendinimas nebuvo užtikrintas, nėra. Šiuo atveju tai, kad teisiamojo posėdžio pabaigoje įrodymų tyrimas buvo formaliai paskelbtas baigtu, tačiau po pertraukos atnaujintas, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 292 straipsnio pažeidimą, t.y. tokį pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės ir kuris sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. ir juridinio asmens – UAB „M.B.V.“ išteisinimo iš kaltinimų atitinkamai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti ją 25 MGL (3250 lt) dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija).
BK 63 straipsnio 1, 2 dalių ir 5 dalies 1 punkto pagrindu šią bausmę subendrinus su pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, taikant jų apėmimo būdą, galutinę subendrintą bausmę R. P. paskirti 54 MGL (7020 lt) dydžio baudą.
Juridinį asmenį – „UAB „M.B.V.“ pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, ir nuteisti 75 MGL (9750 lt) dydžio bauda (BK 47 straipsnio 4 dalis, 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007-07-21, redakcija).
BK 63 straipsnio 1, 2 dalių ir 5 dalies 1 punkto pagrindu šią bausmę subendrinus su pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, taikant jų apėmimo būdą, galutinę subendrintą bausmę juridiniam asmeniui – „UAB „M.B.V.“ paskirti 154 MGL (20020 lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinių skundų ribose, palikti nepakeistą.
Nuteistosios R. P. ir nuteistojo juridinio asmens – „UAB „M.B.V.“ gynėjos advokatės Liucijos Jankoitės apeliacinius skundus atmesti.