Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-335/2015 pagal ieškovės VĮ „Utenos regiono keliai“ ieškinį atsakovams BUAB „Preda ir Ko“, V. J., tretiesiems asmenims – K. A., IĮ „Gindora“, dėl pastatų nukėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama įpareigoti atsakovę BUAB „Preda ir Ko“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti iš ieškovei priklausančios poilsio aikštelės laikino tipo statinius: kavinę – barą ir lauko tualetą ir aikštelę perduoti ieškovei pagal perdavimo – priėmimo aktą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001-10-31 su atsakove UAB „Preda ir Ko“ sudarė poilsio aikštelės nuomos sutartį Nr. 6, pagal kurią jai išnuomojo poilsio aikštelę, esančią prie kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) r. Šia sutartimi išsinuomotoje poilsio aikštelėje atsakovė įrengė laikino tipo kavinę – barą. Sutartis galiojo iki 2004-11-01. Šalys nuomos sutarties galiojimo terminą pratęsė kelis kartus. 2011-01-28 Vilniaus apygardos teismas nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą, o 2011-10-19 nutartimi ji buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė raštu kreipėsi į BUAB „Preda ir Ko“ bankroto administratorių A. L., nurodydama iki nuomos sutarties termino pabaigos 2011-10-31 savo lėšomis pašalinti poilsio aikštelėje pastatytus kavinę – barą, lauko tualetą ir grąžinti (perduoti) nuomotojui poilsio aikštelę pagal perdavimo – priėmimo aktą. Atsakovė prašė pratęsti nuomos sutartį iki 2012-10-31. Vadovaudamiesi nuostata, kad valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, jog sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų, o poilsio aikštelės nuomos sutarties bendras terminas su visais pratęsimais sudaro 10 metų, laikė, kad nuomos sutarties terminas yra pasibaigęs, negali būti pratęstas, o atsakovė turi grąžinti poilsio aikštelę bei nusikelti joje esančius laikinus statinius. Akcentavo, kad 2014-07-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu yra pradėtas įgyvendinti kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra suprojektavęs, jog būtent šioje poilsio aikštelėje kelio rekonstravimo metu vyks skaldos pagrindo planiravimo, bordiūrų įrengimo ir asfaltavimo darbai, dėl ko visi aikštelėje esantys statiniai turi būti iškelti. Tačiau atsakovė BUAB „Preda ir Ko“ raštu išreikštų reikalavimų nevykdė, todėl ieškovas 2014-10-03 kreipėsi į teismą.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškovės VĮ „Utenos regiono keliai“ ieškinį tenkino ir bylos nagrinėjimo metu atsakovu patrauktą V. J. įpareigojo per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti jam priklausančius statinius: laikino tipo kavinę – barą ir lauko tualetą iš VĮ „Utenos regiono keliai“ priklausančios poilsio aikštelės, esančios prie kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) km ir perduoti poilsio aikštelę VĮ „Utenos regiono keliai“ pagal perdavimo – priėmimo aktą, o taip pat buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta nuomos sutartis pasibaigė 2011 m. spalio 31 d. suėjus nustatytam 10 metų laikotarpiui, įskaitant visus nuomos sutarties pratęsimus. Todėl atsakovui ir naujam statinių savininkui V. J. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 str. 1 d. pagrindu kyla pareiga vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir pašalinti ieškovės nurodomus statinius bei poilsio aikštelę perduoti ieškovei pagal aktą. Teismo nuomone, aplinkybė, jog teisės aktai leidžia pasirašyti naują nuomos sutartį, nekeičia nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių ir ieškovės išreikštos valios bent jau kol kas nesudaryti naujos sutarties su atsakovu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, itin svarbu tai, jog 2014 m. liepos 9 d. LRV priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinimo, kuriuo nutarė pritarti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „(duomenys neskelbtini)“ projektui, kurio metu bus rekonstruojama kelio (duomenys neskelbtini) dalis, o aptariama poilsio aikštele bus naudojamasi kelio rekonstravimo metu. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad svarbios aplinkybės yra ir tos, jog trečiasis asmuo, IĮ „Gindora“ savininkė R. R., iš UAB „Preda ir Ko“ iki 2013-07-01 nuomojusi kavinę-užeigą „(duomenys neskelbtini)“ su inventoriumi ir lauko tualetu, maitinimo paslaugų verslą šiuo metu tęsia (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kur atidaryta kavinė „(duomenys neskelbtini)“, o atsakovas V. J. aikštelėje esančius statinius pirko ketindamas vystyti panašaus pobūdžio verslą.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal CK 6.482 str. 1 d. nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį. Be to, pagal LRV 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintus Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos nuostatus, valstybės turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip, o, pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka. Mano, kad joks poįstatyminis aktas, išskyrus įstatymus, negali nustatyti daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminų. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nenustato jokio maksimalaus 10 metų termino valstybės ilgalaikio materialaus turto nuomai ar draudimo pratęsti/atnaujinti nuomos sutartį tuo atveju, kai bendra nuomos trukmė būtų ilgesnė kaip 10 metų. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad nuomininkas būtų netinkamai vykdęs savo pareigas, dėl ko ieškovės atsisakymas pratęsti, atnaujinti ar naujai sudaryti sutartį yra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė aikštelės reikalingumą įgyvendinant valstybinės reikšmės projektą – atitinkamos dalies kelio (duomenys neskelbtini) rekonstravimo darbus, kadangi Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „(duomenys neskelbtini)“ dar nepriimtas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė VĮ „Utenos regiono keliai“ prašo atsakovo V. J. apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad LRV 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintos Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos nuostatos buvo priimtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsniu, pagal kurio 4 dalį LRV buvo įpareigota nustatyti nuomos konkurso organizavimo taisykles. Negana to, pagal nuomos sutartį daiktas perduodamas nuomininkui laikinai naudotis, todėl tokios sutarties galiojimas laiko požiūriu yra esminė jos sąlyga (CK 6.480 str.). Atsižvelgiant į tai, LRV 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“, kuris priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 str. 4 d., bei šio nutarimo nuostatos, numatančios maksimalią 10 metų nuomos sutarties trukmę, neprieštarauja CK ar kitų įstatymų reikalavimams bei nuostatoms. Kadangi CK 1.2 str. 1 d. bei 6.156 str. yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, todėl patys civilinių teisinių santykių subjektai sprendžia dėl konkrečių sutarčių sudarymo ir jų sąlygų nustatymo. Tai reiškia, jog negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią. Nagrinėjamoje byloje svarbiausia yra tai, kad ieškovė nenorėjo ir nenori pratęsti 2001 m. spalio 31 d. poilsio aikštelės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), jos atnaujinti ar naujai sudaryti sutartį bei tokios valios jokiam asmeniui nėra ir nebuvo išreiškusi. Taigi šiuo atveju nėra pagrindinio sutarties elemento – vienos iš sutarties šalių valios sudaryti nuomos sutartį. Papildomai atsiliepime pažymima ir tai, kad 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo nutarė nustatyti, kad pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės projektą „(duomenys neskelbtini)“, kurio tikslas – rekonstruoti nepatenkinamos kelio kokybės (duomenys neskelbtini) ruožus ir juos nuolat prižiūrėti, užtikrinant kelio pralaidumą ir eismo saugumą, valstybė gali prisiimti ne didesnius kaip 169300000 Eur turtinius įsipareigojimus. Taigi iki kelio rekonstrukcijos pradžios visi aikštelėje esantys atsakovui V. J. priklausantys statiniai turi būti iškelti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2001-10-31 ieškovė ir atsakovė UAB „Preda ir Ko“ sudarė poilsio aikštelės, esančios prie kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) km, (duomenys neskelbtini) r., (toliau - Poilsio aikštelė) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria ieškovė atsakovei UAB „Preda ir Ko“, atstovaujamai K. A., iki 2004-11-31 išnuomojo Poilsio aikštelę, įrengiant joje laikino tipo kavinę – barą keleivių aptarnavimui (5 – 6 b. l.). Šis terminas šalių Susitarimais Nr. 1 bei Nr. 2 atitinkamai buvo pratęstas iki 2007-11-31 bei 2011-10-31 (7, 8 b. l.). Atsakovė UAB „Preda ir Ko“ šioje poilsio aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) ežero apsauginėje zonoje, pastatė bei įrengė laikino tipo kavinę – barą (9 – 15 b. l.). VĮ „Utenos regiono keliai“ 2011-10-25, 2011-12-14 ir 2013-04-04 raštais informavo atsakovę apie nuomos sutarties termino pasibaigimą ir pareikalavo savo lėšomis pašalinti jo pastatytus laikinus statinius (16, 18, 20 b. l.). UAB „Preda ir Ko“, motyvuodama, kad aikštelėje įkurta užeiga „(duomenys neskelbtini)“, 2011-11-18 raštu prašė ieškovės pratęsti nuomos sutarties terminą iki 2012-10-31 (17 b. l.), o 2012-01-03 rašte nurodė, kad kaip bankrutuojanti įmonė ji negali įvykdyti ieškovės prašymo, kadangi neturi lėšų, taip pat pažymėjo, jog yra dedamos visos pastangos šiam klausimui išspręsti (19 b. l.). 2011-01-28 Vilniaus apygardos teismas atsakovei iškėlė bankroto bylą, paskyrė bankroto administratorių ir 2011-10-19 nutartimi UAB „Preda ir Ko“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (22 – 25 b. l.). Šios bylos nagrinėjimo metu 2015-04-09 BUAB „Preda ir Ko“ ir V. J. sudarė laikinojo tipo pastato kavinės – baro su priklausiniai pardavimo-pirkimo sutartį, kuria V. J. įsigijo minėtą laikino tipo kavinę – barą „(duomenys neskelbtini)“, esančią Poilsio aikštelėje su priklausiniais, perėmė teises ir pareigas, kylančias iš minėtos nuomos sutarties, tarp jų – atsakovas R. J. buvo išaiškinta galinti atsirasti pareiga savo lėšomis pašalinti įsigytą turtą iš nuomojamos iš ieškovės aikštelės (b. l. 84 – 86, 99). Naujai į bylą įstojęs atsakovas V. J. laikėsi pozicijos, jog Sutartis dėl Poilsio aikštelės nuomos gali būti atnaujinta, pratęsta ar sudaryta nauja. Įsiteisėjusiu 2015 m. spalio 28 sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-2571-585/2015 BUAB „Preda“ ir Ko pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į šalių išreikštą poziciją, sprendė, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę (-us) per 3 mėnesius savo lėšomis išsikelti jiems priklausančius statinius (kavinę – barą ir lauko tualetą) bei perduoti poilsio aikštelę ieškovei pagal priėmimo – perdavimo aktą yra visiškai pagrįstas. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str. yra įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas, kuris užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Poilsio aikštelės nuomos sutarties terminas keliskart buvo pratęstas ir baigėsi 2011-10-31. Ieškovė VĮ „Utenos regiono keliai“ 2011-10-25 rašte dar prieš baigiantis nuomos sutarčiai, o taip pat 2011-12-14 ir 2013-04-04 raštuose dėl Poilsio aikštelės nuomos sutarties bei statinių pašalinimo iš poilsio aikštelės, kreipdamasi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu išreiškė aiškią ir nedviprasmišką poziciją dėl to, kad sutartis baigėsi, kad neketino ir neketina pratęsti, atnaujinti ar sudaryti naujos Poilsio aikštelės nuomos sutarties tiek su atsakovais, tiek su kitais asmenimis, nes objektas yra reikalingas valstybinės reikšmės projekto, skirto gerinti kelio (duomenys neskelbtini) ruožus, įgyvendinimui. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš šalių laisvos valios sudaryti Poilsio aikštelės nuomos sutartį. Ieškovės apsisprendimą nesudaryti (nepratęsti, neatnaujinti) nuomos sutarties lemia teisėtas, pagrįstas ir viešajam interesui tarnaujantis siekis aikštelę naudoti kelio ruožo remonto darbams. Dėl išdėstyto apeliacinio skundo argumentai, jog nuomos sutartį pratęsti, atnaujinti ar sudaryti naują ieškovė atsisako akivaizdžiai nepagrįstai, vertinami nepagrįstais ir atmetami.

Be to, pabrėžtina ir tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir BUAB „Preda ir Ko“ sudarytos Poilsio aikštelės nuomos sutarties 3.7 p., kuris pagal byloje esančius duomenis nėra nuginčytas ar pakeistas, numatė, kad pasibaigus nuomos sutarčiai, Nuomininkas savo lėšomis pašalina jo pastatytus laikinus statinius. Todėl ieškovei kitai sutarties šaliai aiškiai pranešus, kad sutartis baigėsi ir ji jokiu pagrindu nebebus tęsiama, atsakovei BUAB „Preda ir ko“ (vėliau jos teisių ir pareigų perėmėjui) kilo sutartinė pareiga tinkamai vykdyti savo laisva valia prisiimtus įsipareigojimus bei savo lėšomis pašalinti pastatytus laikinus statinius, kurios ji tinkamai ir laiku neįvykdė. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą tenkinti ieškinį ir įpareigoti sutartį pažeidusią šalį savo lėšomis išsikelti priklausančius statinius ir pagal aktą perduoti aikštelę ieškovei. Šių išvadų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia.

Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad joks įstatymas nenumato maksimalaus 10 metų termino valstybės ilgalaikio materialaus turto nuomai ar draudimo pratęsti/atnaujinti nuomos sutartį tuo atveju, kai bendra nuomos trukmė būtų ilgesnė kaip 10 metų, dėl ko apeliantas mano, kad minėta nuomos sutartis gali būti pratęsta, atnaujinta ar sudaryta naujai. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Kaip jau minėta, byloje ieškovė nedviprasmiškai išreiškė savo valią nebepratęsti nuomos sutarties, dėl ko įpareigojimas ją tokius veiksmus atlikti prieš jos valią šiuo konkrečiu atveju būtų esminis šalių laisvės sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus pažeidimas. Todėl, nesant CK 6.482 str. 1 d. sąlygų, aplinkybė, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas negali būti išnuomojamas ilgesniam, nei 10 metų terminui (kartu su pratęsimais), nėra esminė. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip, o pastarojo straipsnio 1 d. įtvirtinta, jog sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas, jeigu tas ilgalaikis materialusis turtas: 1) neskirtas šalies gynybai ar saugumui užtikrinti; 2) nenaudojamas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Taigi įstatyme yra tiesiogiai įvardinta valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos terminas ir tai, kad jis gali būti nenuomojamas, jei yra naudojamas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Kartu pabrėžtina ir tai, jog, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, LRV 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintos Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos nuostatos buvo priimtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsniu, pagal kurio 4 dalį Vyriausybė buvo įpareigota nustatyti nuomos konkurso organizavimo taisykles. Apeliantas nenurodė jokio valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarką reglamentuojančio įstatymo, kurio nuostatos imperatyviai įtvirtintų ilgesnį nei 10 metų valstybės ilgalaikio materialaus turto nuomos laikotarpį. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su kitu apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė aikštelės reikalingumą įgyvendinant valstybinės reikšmės projektą – atitinkamos dalies kelio (duomenys neskelbtini) rekonstravimo darbus, kadangi apeliacinio skundo pateikimo dieną Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „(duomenys neskelbtini)“ nėra priimtas ir įsigaliojęs. Kaip matyti iš kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų duomenų, 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr. XII-2227 „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo nutarė nustatyti, kad pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės projektą „(duomenys neskelbtini)““, kurio tikslas – rekonstruoti nepatenkinamos kelio kokybės (duomenys neskelbtini) ruožus ir juos nuolat prižiūrėti, užtikrinant kelio pralaidumą ir eismo saugumą, valstybė gali prisiimti ne didesnius kaip 169300000 Eur turtinius įsipareigojimus. Šie duomenys ne tik pagrindžia ieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl ruošiamo vykdyti kelio (duomenys neskelbtini) ruožų rekonstrukcijos darbų bei Poilsio aikštelės patekimo į šią sritį (48 b. l.), tačiau ir tai, jog Poilsio aikštelė projekto vykdymo periodu bus (gali būti) naudojama valstybinėms funkcijoms įgyvendinti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas vertinamas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir įpareigodamas atsakovą V. J. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti jam priklausančius statinius iš VĮ „Utenos regiono keliai“ valdomos minėtos poilsio aikštelės ir perduoti ją ieškovei pagal perdavimo – priėmimo aktą, nepagrįstai netaikė CPK 273 str. 3 d. nuostatų dėl baudos dydžio nurodymo tam atvejui, jei per teismo nustatytą terminą atsakovas neįvykdys sprendimo. Pažymėtina, kad pastaroji teisės norma, nepalikdama teismui diskrecijos laisvės, imperatyviai nustato, kad tuo atveju, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nes teismas be pagrindo netaikė minėtos CPK 273 str. 3 d. nuostatos, dėl to šis klausimas buvo išspręstas neteisingai ir šį pažeidimą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, o taip pat įvertinus atsakovui priklausančių statinių laikiną pobūdį ir dalies jų mobilumą, nustatoma, jog, atsakovui V. J. per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo, jis įpareigojamas mokėti 50 Eur baudą ieškovei už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti iškelti laikini statiniai, pasibaigimo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimų ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė tinkamai. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo priteisti atsakovui jo už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str. 2, 4, 5 dalys). Kiti dalyvaujantys byloje asmenys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nustatytu terminu nepateikė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.

Nustatyti, kad, atsakovui V. J. per 3 (tris) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius reikalavimo savo lėšomis iškelti jam priklausančius teismo sprendime nurodytus statinius iš ieškovei VĮ „Utenos regiono keliai“ priklausančios minėtos poilsio aikštelės ir perduoti poilsio aikštelę ieškovei, atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)yra skiriama 50 Eur (penkiasdešimties eurų) bauda ieškovės VĮ „Utenos regiono keliai“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai už kiekvieną uždelstą teismo įpareigojimo neįvykdymo dieną.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.