Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėja 2019 m. IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo dėl žmogiškosios klaidos (apsirikimo ir neapsižiūrėjimo), bet ne dėl tyčinio veiksmo: pildant Deklaraciją KIT708 praėjusio laikotarpio deklaracijos pagrindu liko nepakeista viena iš reikšmių. Ta pati klaida buvo ir 2020 m. III ketvirčio Deklaracijoje KIT708, kuri, kaip minėta, buvo patikslinta. Pateikta taip pat patikslinta Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracija KIT708 už 2019 m. IV ketvirtį, pagal ją sumokėtas mokestis įprastu tarifu.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2019 metų IV ketvirtyje pareiškėja deklaravo 17 750 m³ mažiau vandens nei išgavo, t. y. mokesčiai už šiuos gamtos išteklius buvo nesumokėti, priešingai nei teigiama skunde, padaryta reali žala valstybės ir savivaldybės biudžetams.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai už nustatytus pažeidimus skirta sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. TS-240 yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjai pavesta vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą Rokiškio rajono savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. B., atliko UAB „Rokiškio vandenys“ planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2019-2020 m.) ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (2019-2020 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir 2022 m. sausio 6 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte konstatavo, jog: 1) pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu eksploatavo 36 vandenvietes, iš jų leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau - ir Leidimas) Nr. PV-18- 84 išduotas 25 vandenvietėms: (duomenys neskelbtini). 11 vandenviečių - (duomenys neskelbtini) vandenvietės - buvo eksploatuojamos ir žemės gelmių ištekliai (požeminis vanduo) išgaunami neturint Leidimo. Patikrinimo aktu konstatavus, kad pareiškėja, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas Leidimas bei neturėdama šio Leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, ŽGĮ (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies bei 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) pareiškėja 2019 m. IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo; 3) Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsniu, apskaičiuoto mokesčio dydis taikant didesnį mokesčio tarifą už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir/ar nedeklaruotą kitą požeminį vandenį pareiškėjai yra 22 743 Eur, o už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir/ar nedeklaruotą požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui - 26 736 Eur. Iš viso mokestis taikant didesnį tarifą už be leidimo išgautus ir/ar nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius 2019-2020 metais yra 49 479 Eur (22 743 Eur + 26 736 Eur).

Pareiškėja 2022 m. vasario 4 d. raštu Nr. 1 pateikė rašytines pastabas Patikrinimo aktui, kuriose pripažįsta, jog išgavo vandenį iš (duomenys neskelbtini) teritorijose esančių vandenviečių be leidimo, nes ilgą laiką trūko ir iki šiol trūksta dokumentų, reikalingų Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos pateikti leidimui gauti. 2019 m. IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m3 mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo dėl žmogiškosios klaidos (apsirikimo ir neapsižiūrėjimo).

Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-42 buvo patvirtintas 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo aktas Nr. (7.6)-PA- 50/1-2022.

Nesutikdama su skundžiamu Sprendimu pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Sprendimą, atleisti pareiškėją nuo apskaičiuoto didesniu tarifu mokesčio arba jį sumažinti. Pareiškėja neginčija, jog išgavo požeminį vandenį neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, 2019 m. IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo, tačiau nesutinka su apskaičiuota mokėti suma, mano, kad apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra neteisingas, nesąžiningas ir neprotingas pareiškėjos atžvilgiu, pareiškėja neturėjo tyčinio, sąmoningo siekio pažeisti įstatymo. Prašo vadovautis Laikinuoju įstatymu ir atleisti pareiškėją nuo paskaičiuoto mokesčio, kadangi ji siekia įteisinti vandenvietes, kurias naudoja be Leidimo.

Taigi, pareiškėja iš esmės neginčija padaryto pažeidimo, jog gamtos išteklius iš nurodytų vandenviečių esančių gręžinių tikrinamuoju laikotarpiu ji išgavo neturėdama Leidimo bei 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Pareiškėjos veiksmais paažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 2 dalis, ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis.

Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ (aktuali redakcija nuo 2012-04-27 iki 2020-07-01). Taisyklių 4.1 punkte apibrėžta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes sąvoka. Leidimas – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XIII-2484, įsigaliojo 2020-07-01) 4 straipsniu mokesčio objektas – išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. A-821-602/2016). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos dėl neteisingai deklaruoto mokesčio (arba deklaracijos nepateikimo). Nors mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodomi argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja Sprendime konstatuoto pažeidimo teisėtumo. Pareiškėja, kaip minėta, neneigia, kad Leidimo Patikrinimo akte nurodytose vandenvietėse neturėjo bei, kad 2019 m. IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Nors kaip nurodė ir nustatyta bylos duomenimis, pareiškėja ėmėsi veiksmų dėl Leidimų gavimo, gręžiniai įrengti teisėtai, teikė paaiškinimus Departamentui šiuo klausimu, bendradarbiavo, teikė deklaracijas, sumokėjo mokesčius, tačiau tai vistiek nepaneigia įstatymu nustatytos pareigos turėti Leidimą bei teisingai deklaruoti išgautus gamtos išteklius, nepaneigia pareiškėjos atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių. Pareiškėjai, kaip ir kitiems ūkio subjektams, imperatyvus įstatymo reikalavimas taikomas vienodai. Pareiškėja privalėjo veiklą organizuoti taip, kad Valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai. Pažymėtina, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Taigi, pareiškėja, vykdydama ūkinę veiklą, prieš pradėdama eksploatuoti ūkinės veiklos objektą privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius. Už nustatytą pažeidimą taikytina imperatyvi įstatymo nuostata (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis), t. y. už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį bei už neteisingai deklaruotą išgautą išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pareiškėjos nurodyti skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neįtakojantys priimto Departamento Sprendimo pagrįstumo. Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu išgauti požeminį vandenį leidimo pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį pareiškėja neturėjo. Leidimas – nėra formalus dokumentas, jo privalomumas yra imperatyviai reglamentuotas įstatymo. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl galimybės gauti Leidimą ir kt. nėra pažeidimą pateisinanti aplinkybė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas).

2021 m. gruodžio 7 d. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas Nr. XIV-730 įsigalioja nuo 2022 m. gegužės 1 d.

Laikinojo įstatymo paskirtis – šio įstatymo galiojimo laikotarpiu sudaryti teisines prielaidas asmenims įregistruoti esamus ir Žemės gelmių registre neregistruotus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinius (toliau – gręžinys) Žemės gelmių registre arba įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, kai šiame registre gręžinio savininko duomenų nėra, kad šie asmenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymu, galėtų gauti leidimą naudoti požeminio vandens išteklius ir jiems nebūtų taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta juridinių asmenų atsakomybė, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis už be leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį ir nebūtų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas) mokestis už požeminio vandens išteklius.

Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmuo, kuriam nuosavybės ar patikėjimo teise priklauso Žemės gelmių registre neregistruotas gręžinys arba Žemės gelmių registre registruotas gręžinys, kurio savininko duomenų Žemės gelmių registre nėra, arba kuris valdo ir (arba) naudoja tokį gręžinį ir kuriam pagal Žemės gelmių įstatymą požeminio vandens ištekliams naudoti reikalingas leidimas, neturi mokėti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatyto mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šis mokestis už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos negali būti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas), jeigu asmuo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatyta tvarka sumokėjo mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka savivaldybės vykdomajai institucijai pateikė paraišką dėl savivaldybės pritarimo naudoti gręžinį arba jeigu asmuo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatyta tvarka sumokėjo mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir šio įstatymo galiojimo laikotarpiu šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka savo noru nusprendžia likviduoti jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausantį arba jo valdomą ir (arba) naudojamą Žemės gelmių registre neregistruotą gręžinį arba jeigu asmuo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatyta tvarka sumokėjo mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka informavo Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos apie sprendimą įrašyti gręžinio savininko duomenis į Žemės gelmių registrą.

Teismas ginčo atveju atmeta pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas turėtų būti panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinuoju įstatymu.

Pažymėtina, kad Sprendimu mokestis padidintu tarifu paskaičiuotas ir už tai, kad pareiškėja 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 m³ mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Be to, laikotarpis už vandens išgavimą neturint leidimo yra ilgesnis negu nustatyta Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Todėl ginčo atveju teismas spręs tik mokesčio sumažinimo klausimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja Rokiškio rajono savivaldybėje. Pareiškėja teikė deklaracijas, ataskaitas, sumokėjo mokesčius įprastu tarifu. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėja 2019 m. IV ketvirtį pildydama deklaraciją nurodė mažesnį sunaudoto vandens kiekį dėl žmogiškosios klaidos, nesiekdama vengti prievolės. Nustačius padarytą klaidą ji buvo ištaisyta ir sumokėti mokesčiai įprastu tarifu. Šių aplinkybių neginčija ir atsakovas.

Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjos finansinė padėtis nėra gera. Į bylą pateikta UAB „Rokiškio vandenys“ 2021 metų pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, kad 2021 metais pareiškėja patyrė 386 729 Eur nuostolio. Iš pateikto UAB „Rokiškio vandenys“ 2021 m. balanso matyti, kad pareiškėja turi 2 067 203 Eur įsipareigojimų, iš kurių net 488 797 Eur per vienerius mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad skundžiamu Sprendimu reikalaujama sumokėti 49 479 Eur suma jai yra labai didelė, o jos sumokėjimas apsunkintų viešųjų paslaugų pareiškėjos veiklos vykdymo vietos gyventojams teikimui ir neigiamai paveiktų pareiškėjos veiklą, tiesiogiai susijusią su viešojo intereso užtikrinimu. Sumokėjus Sprendimu nustatytą mokestį, pareiškėjai būtų reikšmingai apsunkinta galimybė vykdyti priskirtas viešąsias paslaugas, būtų pažeistas ir visuomenės, viešasis interesas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl mokesčio sumažinimo ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nesavalaikiai deklaruotą ir be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 49479 eurų iki 4947,90 eurų sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Rokiškio vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-42 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 49 479 eurų mokestį sumažinti iki 4947,90 eurų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.