Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei teisininkei A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. A. (A. A.) ir O. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

14. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo (CK 4.69 straipsnio 2 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi, kai nustatoma, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas tęsiasi ilgą laiką ir išlieka sąžiningas, teisėtas, atviras (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

20. Taigi, bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu.

21. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus. Pareiškėjai, siekdami įgyti ginčo patalpas pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (CPK 178 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisę į ginčo patalpas pareiškėjai būtų įgiję vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog ginčo patalpos būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė (nors suinteresuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracija bylos nagrinėjimo metu su tuo ir nesutiko). Kaip minėta, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Be to, kasacinis teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), yra pažymėjęs, jog tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad ginčo ūkinis pastatas ir/ar patalpos jame priklauso valstybei ar savivaldybei, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad nors ginčo pastatas galimai ir buvo pastatytas valstybės (nors tokių duomenų į bylą taip pat nėra pateikta), tai savaime neįrodo, jog jis tiek anksčiau, tiek dabar priklausė/priklauso valstybei (ką iš esmės įrodinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė). Be to, suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas – valstybės atstovas (valstybės valdomo nekilnojamojo turto patikėtinis), nenurodė/nepatvirtino, jog ginčo turtas priklausė/priklausytų valstybei; priešingai, iš esmės neprieštaravo pareiškėjų pareiškimo tenkinimui, tokiu būdu pripažindamas, jog ginčo patalpos nepriklausė ir nepriklauso valstybei. Pažymėtina, kad šią aplinkybę savo veiksmais faktiškai patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įtraukusi į savo apskaitą turtą – ginčo pastato dalis, kaip bešeimininkį ir siekdama, jog jis būtų perduotas jos nuosavybėn. Taigi, teismo vertinimu, suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kuris nėra valstybės atstovu ir (ar) jos interesus ginančiu asmeniu, šis nesutikimo argumentas vertintinas kritiškai, o visa nesutikimo pozicija nenuoseklia ir galimai nesąžininga, siekiant ne apginti valstybės interesus, o naudos sau, t. y. pripažinti ginčo turtą bešeimininkiu ir perimti jį sau.

23. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad aptariamą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai (anksčiau jų giminaičiai) pradėjo valdyti teisėtai – tuometinei seniūnijai leidus naudotis/valdyti ginčo patalpomis (bent jau 2 sandėliukais) kaip buto priklausiniais (iš esmės vietoje rūsio patalpų suteikiant galimybę, be kita ko, laikyti ten kietą kurą, kuriuo tuo metu ir buvo šildomas butas); teismas neturi pagrindo abejoti tokiais pareiškėjų paaiškinimais, tuo labiau, jog anksčiau tokia tvarka iš esmės buvo įprasta; be to, teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjų (ir jų kaimynų) nuosekliais paaiškinimais, jog nurodytas garažas, kuris, labiausiai tikėtina, taip pat buvo perduotas kitam kaimynui naudotis/valdyti tais pačiais pagrindais kaip ir ginčo sandėliukai pareiškėjams, buvo perleistas naudotis/valdyti pareiškėjams. Atitinkamai spręstina, kad ginčo patalpas pareiškėjai valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai (iš nuotraukų matosi, jog ant kiekvienų iš ginčo patalpų durų aiškiai nurodyti pareiškėjams priklausančio buto duomenys – 73-7) ir nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai būtų atsisakę valdymo ar kad šį turtą būtų užvaldęs (ar bent reiškęs pretenzijas) kas nors kitas. Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal teismo viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjų valdomą turtą, neginčijo pareiškėjų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisių į šį turtą. Viešajame registre neįregistruotos kitų asmenų daiktinės teisės į šį objektą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

24. Esant tokioms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjų pareiškimą ir nustatyti, kad pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą – tris negyvenamąsias patalpas, esančias ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1988 m. gegužės 31 d. statinių išdėstymo schemoje žymimų 12, 13 (2 sandėliukai) ir 4J1/m (garažas), įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis), t. y. faktiškai 3/20 dalis ginčo pastato.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268-270, 443, 530-533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti, kad pareiškėjai A. A. (A. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. A., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į tris negyvenamąsias patalpas, esančias ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1988 m. gegužės 31 d. statinių išdėstymo schemoje žymimų 12, 13 (2 sandėliukai) ir 4J1/m (garažas).

Sprendimui įsiteisėjus, pranešimą apie šį sprendimą ir jo kopiją išsiųsti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registrui.

Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.