Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo G. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-11674-848/2015 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl kompensacijos priteisimo (tretieji asmenys: Savivaldybės biudžetinė įstaiga „Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras“ ir T. B.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 15 379,70 Eur kompensaciją neįgaliojo asmens poreikiams būstui pritaikyti, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje išreiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti tolimesnį Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010, kuriuo teismas iškeldino T. B., G. B., K. B. ir S. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu(duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė, kad, nesustabdžius minėto teismo sprendimo vykdymo, ieškovo, kaip asmens su negalia, padėtis taptų itin sudėtinga, jis būtų iškeldintas iš gyvenamojo būsto ir turėtų gyventi būste, kuris nėra pritaikytas tenkinti neįgaliojo poreikius. Sprendžiant šį ieškovo prašymą reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, į aplinkybę, kad ieškovas yra fizinis, specialiųjų poreikių negalią turintis asmuo, o atsakovė yra valstybės institucija ir dėl jos kaltės ieškovo teisės į tinkamą gyvenimą yra pažeistos. Ieškovas prašo atsakovės įvykdyti jai deleguotą funkciją ir įvykdyti valstybės prisiimtus įsipareigojimus ratifikavus Neįgaliųjų teisių konvenciją, taip pat užtikrinti šiuo metu ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje ieškovo, kiek tai įmanoma šioje situacijoje, normalaus žmogaus gyvybines funkcijas. Ieškovui ieškinio suma yra labai didelė, nes jos gavimas iš atsakovės užtikrintų jo, kaip neįgaliojo asmens poreikių tinkamą tenkinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-04-01 nutartimi (toliau – Nutartis) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su reiškiamo reikalavimo įvykdymo užtikrinimu, kadangi ieškovas prašo sustabdyti tolimesnį Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010. Ieškovui teismas išaiškino, kad jis turi teisę teikti analogišką prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo byloje, kurioje yra priimtas vykdytinas teismo sprendimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu(duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iškeldino ne tik G. B., bet ir jo šeimos narius T. B., K. B. ir S. B.. Teismas nurodė, kad K. B. ir S. B. nėra šioje byloje dalyvaujantys asmenys, todėl nėra pagrindo šioje byloje užtikrinti su byla nesusijusių asmenų interesų. Be to, byloje nėra duomenų, kad kiti ieškovo šeimos nariai taip pat turi negalią ir jiems reikalingas jų specialius poreikius atitinkantis būstas. Pats ieškovas nurodė, kad jo šeimai nuosavybės teise priklauso kitas butas, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo ir jo šeimos teisė į gyvenamą patalpą yra užtikrinta. Teismas sprendė, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad butas(duomenys neskelbtini), yra pritaikytas jo, kaip neįgaliojo asmens poreikiams, todėl nėra pagrindo teigti, kad, ieškovui išsikėlus gyventi į nuosavą būstą, jo kaip asmens su negalia padėtis taptų itin sudėtinga, dėl to, kad jis būtų iškeldintas iš gyvenamojo būsto ir turėtų gyventi būste, kuris nėra pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad teismo sprendimas ieškovo G. B. atžvilgiu yra pradėtas vykdyti. Byloje pateikta tik vykdomojo rašto, išduoto skolininkės K. B. atžvilgiu, kopija, kuri negali būti įvertinta pakankamu įrodymu, kad yra pradėtas ieškovo G. B. ir jo sutuoktinės T. B. priverstinis iškeldinimas. Nesant rašytinių įrodymų apie pradėtą vykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindo teigti, kad yra būtinybė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2015-04-21 ieškovas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 40–44), kuriame prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-04-13 nutartį ir išspręsti klausimais esmės – patenkinti ieškovo prašymą dėl taikymo laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir sustabdyti tolimesnį Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010, kuriuo teismas iš dalies patenkino ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį ir iškeldino T. B., G. B., K. B. ir S. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad, nesustabdžius minėto sprendimo vykdymo, jo padėtis taptų itin sudėtinga, jis kartu su šeima būtų iškeldintas iš gyvenamojo būsto ir turėtų gyventi būste, kuris nėra pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti. Tačiau teismas visiškai neįvertino šių aplinkybių visumos. Teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad Lietuva yra ratifikavusi 2010-05-27Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija), kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis (1 str.). Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neatsižvelgė į Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnio nuostatas, kurios nustatyto, kad tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves. Neįgaliųjų teisių konvencijos 3 straipsnyje reglamentuoti bendrieji principai, kurie apima pagarbos asmens prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui, nediskriminavimo, visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę, pagarbos neįgaliųjų asmenų skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimo ir kitus svarbius principus. Teismai turi užtikrinti, kad bus įgyvendinta atskirų asmenų grupių prioritetinė teisių gynyba. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdęs tolimesnį Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010, kuriuo teismas iškeldino T. B., G. B., K. B. ir S. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, grubiai pažeidė valstybės ir teismų privalomumą užtikrinti atskirų asmenų grupių prioritetinės teisių gynybos apsaugą. Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovas yra didelių spec. poreikių ir jam taikomi kiti standartai nei įprastai sveikam žmogui, kuris gali bet kada ir bet kur persikelti gyventi. Tuo tarpu ieškovui nustatytas specialus sudėtinės slaugos poreikis iki 2024-09-21, jis nevaikšto, todėl jam turi būti taikomi visai kiti standartai tiek dėl gyvenamojo būsto pritaikymo, tiek jo, kaip neįgaliojo asmens, pažeistų teisių gynimo. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, remdamasi 2007-01-17 darbingumo lygio vertinimo aktu, nustatė, kad G. B. nuo 2005-05-04 darbingas tik 20 (dvidešimt) procentų, netektas darbingumas–- 80 (aštuoniasdešimt) procentų. Darbingumo lygis nustatytas neterminuotai, t. y. ieškovas niekada negalės gyventi ir būti integruotas į visuomenę taip, kaip sveikas žmogus, todėl ieškovui turi būti taikomi specialūs standartai ginant jo pažeistas teises, taip pat ir priimant sprendimus teismai turi vadovautis ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualių principų taikymu. Teismas turi atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ieškovo, kaip neįgaliojo asmens, interesų visiškai neįvertino, nutartį priėmė vien formaliais pagrindais ir visiškai nesigilindamas ne tik į ieškinio pateikimo faktines aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, tačiau ir netinkamai pritaikydamas suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepimuose (b. l. 88–91, 93–96) į atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą. Civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 neginčijamai nustatyta, jog gyvenamosios patalpos, esančios(duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdybos 1992-12-01 potvarkiu Nr. 1179-v „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ yra grąžintos savininkei. Nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą, esančią(duomenys neskelbtini), yra atkurtos V. K.. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 9 dalimi gyvenamųjų patalpų savininkams išduodamos valstybės garantijos, kuriose įsipareigojama perduoti nuomininkų patuštintas patalpas. Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, ieškovo šeimai 2008-12-16 buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 2695, kurį pasirašė visi jo turėtojai, t. y. ieškovo šeimos nariai. 2008-12-29 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4750 ieškovo šeimai buvo skirta 254 000 Lt nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti. 2008-12-30 254 000 Lt buvo pervesti į T. B. sąskaitą. Tuo buvo įvykdyta valstybės 2008-12-16 garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyventajame name, jo dalyje, bute. Ieškovo šeima už šiuos pinigus įsigijo gyvenamąjį būstą, esantį(duomenys neskelbtini). Pabrėžtina, jog ieškovo šeima per keturis mėnesius, po to kai buvo įvykdyta valstybės garantija, privalėjo patuštinti ginčo gyvenamąsias patalpas, t. y. iki 2009-04-30, tačiau nėra išsikėlę iki šiol. Vadovaujantis aukščiau išdėstytų teisės aktų nuostatomis, ieškovas su šeima jau keli metai ignoruoja įstatymu nustatytą pareigą išsikelti iš ginčo patalpų, taip pat pažeisdami tiek savininko teisėtus interesus, tiek valstybės turtinius interesus (ieškovo šeimai gyvenant(duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybė privalo savininkui mokėti nuomos mokestį). Ieškovas nepateikia jokių rašytinių įrodymų, jog būstas (duomenys neskelbtini) yra pritaikytas neįgaliųjų poreikiams tenkinti. Priešingai, 2010-09-16 Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiame sprendime civ. byloje Nr. 2-391-375/2010 nustatyta, jog „byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo butas yra pritaikytas ir jame įrengta specialūs sudėtingi prietaisai, pritaikyti neįgaliajam atsakovui G. B.. Į bylą pateiktos nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad atsakovo naudojami įrenginiai nėra labai sudėtingi ir lengvai iškomplektuojami“. CPK 182 str. 2 dalyje numatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Šią Kauno miesto apylinkės teismo išvadą patvirtinto ir Kauno apygardos teismas 2011-04-22 sprendimu, Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimą palikęs nepakeistu. Ieškovo šeima įsigydama būstą (duomenys neskelbtini)turėjo galimybę įsigyti jau pritaikytą neįgaliųjų poreikiams būstą, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į įsiteisėjusių teismų sprendimuose konstatuotas aplinkybes, darytina išvada, jog buto (duomenys neskelbtini)pritaikymas neįgaliojo G. B. poreikiams nebuvo labai sudėtingas ir įrenginiai yra lengvai išmontuojami, todėl nuosavybės teise įsigytas būstas (duomenys neskelbtini)gali būti minimaliai pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti, iš (duomenys neskelbtini)išmontavus ir į butą, esantį(duomenys neskelbtini), perkėlus esančius įrengimus. Pabrėžtina, jog teisėti savininko interesai negali būti laikomi mažiau svarbūs už neįgaliojo asmens interesus, jam turint nuosavybės teise valdomą būstą bei nepateikus jokių rašytinių įrodymų, jog būstas (duomenys neskelbtini) yra pritaikytas neįgaliųjų poreikiams tenkinti, ir tik dėl šios priežasties ieškovas su šeima neturi galimybės persikelti į būstą(duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, privaloma atsižvelgti ne tik į ieškovo teises ir poreikius, tačiau ir į teisėto turto (duomenys neskelbtini) savininko ir valstybės garantiją nuomininkams jau prieš šešerius metus pilnai įvykdžiusio ir dėl ieškovo bei jo šeimos narių kaltės vis dar negalinčio valstybės garantijos turto savininkui įvykdyti Kauno miesto savivaldybės interesus. Ieškovas tokiais veiksmais siekia vilkinti valstybės garantijos turto savininkui įvykdymą ir taip pažeidžiant turto savininko teisę jam naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pažymėtina, jog, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, 2010-09-16 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civ. byloje Nr. 2-391-375/2010 vykdymas jau du kartus teismų nutartimis buvo atidėtas, t. y. 2011-06-28 Kauno miesto apylinkės teismas civ. byloje Nr. 2-10892-375/2011 nutarė atidėti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civ. byloje Nr. 2-391-375/2010 dalies dėl atsakovų G. B., T. B., S. B., K. B. iškeldinimo vykdymą vieneriems metams skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, bei 2012-10-16 sprendimu Nr. 2-12708-375/2012 teismas nusprendė atidėti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civ. byloje Nr. 2-391-375/2010 įvykdymą dėl atsakovų G. B., T. B., S. B. bei K. B. iškeldinimo vieneriems metams skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, jog 2015-04-13 G. B. ir T. B. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės merą, prašydami sustabdyti antstolės S. V. veiksmus dėl iškeldinimo. 2015-04-14 Kauno miesto savivaldybės mero raštu Nr. (33.205)R-1884 tiek antstolė S. V., tiek trečiasis asmuo šioje byloje T. B. buvo informuoti, jog Kauno miesto savivaldybė nusprendė atidėti T. B., G. B., S. B. ir K. B. iškeldinimą iki 2015-05-31. Sutiktina su skundžiamoje teismo nutartyje nurodytu motyvu, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-16 sprendimu civ. byloje Nr. 2-391-375/2010 nusprendė iškeldinti G. B., T. B., S. B., K. B., tačiau K. B. ir S. B. nėra šioje byloje dalyvaujantys asmenys, todėl nėra pagrindo šioje byloje užtikrinti su byla nesusijusių asmenų interesų. Beje, pats ieškovas skunde nurodo, jog teismas turi įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Tačiau ieškovas pats sau prieštaraudamas teismo prašo prioriteto, neatsižvelgiant į tai, jog savivaldybė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išmokėjo ieškovo šeimai priklausančią kompensaciją, už kurią ieškovo šeima įsigijo nuosavą būstą, ieškovas nepateikia jokių įrodymų, jog būstas, iš kurio yra keldinamas, pritaikytas neįgaliųjų poreikiams, taip pat ieškovas siekia įtikinti teismą, jog jo teisės yra aukščiau už teisėto savininko bei valstybės interesus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka sprendžiamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 15 379,70 Eur kompensaciją neįgaliojo asmens poreikiams būstui pritaikyti, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas, o prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama sustabdyti kitoje civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo vykdymą, kuriuo teismas nusprendė iškeldinti T. B., G. B., K. B. ir S. B. iš gyvenamųjų patalpų adresu(duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – kitoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas – nėra susiję su šioje byloje pareikštu reikalavimu dėl priteisimo kompensacijos neįgaliojo asmens poreikiams būstui pritaikyti ir dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinėje byloje prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė niekaip negali užtikrinti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo pagal ieškovo pareikštą ieškinį dėl kompensacijos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo įvykdymo. Daugiau negu akivaizdu, jog turtinių reikalavimų įvykdymo užtikrinimą, t. y. galimai priteistinų pagal šioje byloje pareiktą ieškinį sumų gavimą, galėtų užtikrinti tam tikrų lėšų areštas, bet jokiu būdu ne ieškovo ir jos šeimos narių neiškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, jog nepritaikius ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir nesustabdžius vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, atsirastų galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo nagrinėjamojoje byloje įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo rizika.

Atkreiptinas dėmesys, jog tenkinus apelianto prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, be teisėto pagrindo būtų dar labiau suvaržytos ne tik atsakovės, kaip vykdomosios institucijos, bet ir gyvenamųjų patalpų savininko teisės ir teisėti interesai. Tokia situacija nepateisinama ekonomiškumo principo prasme – teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę, kuri minimaliai ribotų atsakovo (ir tik atsakovo, bet ne į bylos nagrinėjimą neįtrauktų trečiųjų asmenų) interesus (CPK 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Be to, šiuo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paneigtų teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 str.). Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 vykdymas jau du kartus teismų nutartimis buvo atidėtas, t. y. Kauno miesto apylinkės teismas 2011-06-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10892-375/2011 nutarė atidėti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 dalies dėl atsakovų G. B., T. B., S. B., K. B. iškeldinimo vykdymą vieneriems metams skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, bei Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12708-375/2012 teismas nusprendė atidėti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 įvykdymą dėl atsakovų G. B., T. B., S. B. bei K. B. iškeldinimo vieneriems metams skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015-04-14 Kauno miesto savivaldybės mero raštu Nr. (33.205)R-1884 tiek antstolė S. V., tiek trečiasis asmuo šioje byloje T. B. buvo informuoti, jog Kauno miesto savivaldybė nusprendė atidėti T. B., G. B., S. B. ir K. B. iškeldinimą iki 2015-05-31 (b. l. 92).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.