Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ashburn International“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2536-45/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ashburn International“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Universalios valdymo sistemos“ dėl autorių teisių pripažinimo, uždraudimo naudotis programine įranga ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė tiek ir tokių įrodymų, kurie šioje bylos stadijoje sudarytų įtikinamą pagrindą įtarti, kad tik ieškovas neginčytinai yra saugomų turtinių autoriaus teisių subjektas šios programinės įrangos atžvilgiu, akivaizdžiai pasisakė dėl vieno iš ieškinio reikalavimų pagrįstumo, spręsdamas, kad ieškovo pateikti įrodymai yra nepakankami ieškovo autorių turtinėms teisėms į ginčo programinę įrangą patvirtinti. Tuo teismas pripažino nepagrįstu pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl autorių teisių į programinę įrangą pripažinimo. Tuo tarpu pagal nusistovėjusią ir vieningą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Be to, teismas pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, nurodydamas, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie šioje bylos stadijoje sudarytų įtikinamą pagrindą įtarti, kad tik ieškovas yra saugomų turtinių autoriaus teisių subjektas ginčo programinės įrangos atžvilgiu. Pažymi, kad ieškovas su ieškiniu pateikė Paslaugų sutartį Nr. 04-91/Nr.44-29/02, sudarytą tarp ginčo šalių, kuri yra nenuginčyta ir kurios 8.2 p. nurodyta, jog ieškovui priklauso visos turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į ginčo programinę įrangą. Be to, teismas, reikalaudamas neginčytinų įrodymų apie teises į ginčo programinę įrangą, pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą pagrindinę įrodymų vertinimo taisyklę – vadinamąjį „tikimybių pusiausvyros“ principą, pagal kurį aplinkybė civiliniame procese yra laikoma įrodyta, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo. Nei teismų praktikoje, nei proceso įstatyme nėra draudžiama taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurių faktinis poveikis iš dalies ar net visiškai sutaptų su galutinio teismo sprendimo, kuriuo patenkinami ieškinio reikalavimai, teisinėmis pasekmėmis. Laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio, jos taikomos tik esant įstatyme numatytiems pagrindams – siekiant užtikrinti realų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, jei jis būtų palankus ieškovui. Jų taikymas nereiškia bylos išsprendimo iš esmės. Kita vertus, galutinio teismo sprendimo pasekmės yra ilgalaikės, galutiniu teismo sprendimu pripažįstama arba apginama pažeista ieškovų teisė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tuo atveju, jei prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės konkrečioje situacijoje iš tiesų gali atlikti pagrindinę savo funkciją, jos privalo būti taikomos, nepaisant to, kad jų laikinas faktinis poveikis gali iš dalies ar net visiškai sutapti su galutinio teismo sprendimo teisinėmis pasekmėmis. Teismas faktiškai atsižvelgė tik į vienos ginčo šalies – atsakovo – interesus. Teismas atsisakė taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę tuo pagrindu, kad jos taikymas neleistų gauti pajamų iš ginčo programinės įrangos. O tokios pajamos, pasak teismo, yra pagrindinis atsakovo pajamų šaltinis. Taigi teismas, motyvuodamas sprendimą šalių interesų pusiausvyros principo užtikrinimo būtinybe, faktiškai atsižvelgė tik į vienos šalies interesų, kurie galimai yra neteisėti, apsaugos reikalavimus. Teismas, manydamas, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali neproporcingai varžyti atsakovo veiklą, galėjo prašymą tenkinti iš dalies, pavyzdžiui, laikinai uždrausti ginčo programinės įrangos pagrindu teikti paslaugas visiems asmenims, išskyrus UAB „Lukoil Baltija“.Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti atsakovų turto areštą 130 000 Lt sumai. Reikšdamas ieškinį ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, daugeliu atveju neįmanoma turėti tikslių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, turimą likvidų turtą ir juo labiau, pateikti teismui šiuos duomenis pagrindžiančius finansinius dokumentus. Be to, esama atsakovų finansinė padėtis gali kisti, todėl nepagrįsta atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien dėl to, kad nutarties priėmimo metu atsakovo turtinė padėtis leistų jam įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Didelė reikalavimų suma kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra daugiau objektyvi sąvoka, tik iš dalies priklausanti nuo atsakovo turtinės padėties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu. Tai, ar reikalavimų suma yra pakankamai didelė, nustatytina atsižvelgiant į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir tik subsidiarus kriterijus šiuo atveju gali būti atsakovo turimo į balansą įrašyto turto dydis ar jo gaunamas pelnas. Pažymi ir tai, kad ieškovo reikalaujama priteisti 130 000 Lt suma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama didele ir todėl sudarančia pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (pvz. civilinė byla Nr. 2-536/2007). Be to, nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovo UAB „Universalios valdymo sistemos“ piniginės lėšos šiuo metu jau yra areštuotos net 1 162 269 Lt sumai, o tai padidina riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, kuriuo prašė pripažinti ieškovo turtines autoriaus teises į UAB „Lukoil Baltija“ mokomųjų ir lojalumo kortelių aptarnavimo sistemos programinę įrangą, kaip ji apibrėžta 2004 m. rugsėjo 21 d. paslaugų sutarties Nr. 04-91/ Nr 44-29/02 1 priede bei uždrausti atsakovams naudoti nurodytą programinę įrangą. Šiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinai uždrausti atsakovams naudoti UAB „Lukoil Baltija“ mokomųjų ir lojalumo kortelių aptarnavimo sistemos programine įrangą, jos pagrindu kurti kitas kompiuterių programas, šių programų pagrindu teikiamas paslaugas teikti ar siūlyti bet kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Pagrindinis ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pripažinti jo turtines autoriaus teises į ginčo programinę įrangą. ATGTĮ 81 straipsnyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimas, Tam, kad tokį įtarimą sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis, ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal ATGTĮ saugomų teisių subjektas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas (ATGTĮ 81 str. 4 d.). Apeliantas, teigia, kad jam priklauso visos turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į ginčo programinę įrangą ir remiasi 2004 m. rugsėjo 21 d. paslaugų sutartimi Nr. 04-91/Nr. 44-29/02, tačiau kartu kreipėsi į teismą dėl jo turtinių autoriaus teisių į ginčo programinę įrangą pripažinimo. Vadinasi, kas yra ginčo programinės įrangos autorių teisių subjektas nuspręs teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Tokiu atveju ATGTĮ 81 straipsnio 1 d. 1, 2 p. numatytos autorių teisių gynimą užtikrinančios apsaugos priemonės teisminio ginčo atveju negali būti taikomos a priori. Tokius veiksmus teismas gali uždrausti ateityje, t. y. išsprendęs ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-602/2005; 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-247/2007). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad uždraudus atsakovui savo veikloje naudoti ginčo programinę įrangą, faktiškai jau pradinėje bylos stadijoje visiškai arba iš dalies pasiekiamas tikslas, kurio ieškovas tikisi pareikšdamas materialinius teisinius reikalavimus, nors ginčas dėl subjektinių teisių turėjimo ar neturėjimo dar net nepradėtas nagrinėti iš esmės. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pripažino nepagrįstu vieną iš ieškinio reikalavimų, nes šioje bylos proceso stadijoje ieškinio pagrįstumo klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti atsakovų turto areštą 130 000 Lt sumai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė reikalavimų suma padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą areštuoti atsakovų turtą, nurodė, kad didelė reikalavimo suma yra vertinamasis dalykas ir nustatoma atsižvelgiant į atsakovo finansinį pajėgumą, tačiau pats šios aplinkybės nevertino. Kaip matyti iš apelianto pateiktų duomenų, atsakovo UAB „Universalios valdymo sistemos“ piniginėms lėšoms uždėtas areštas 1 162 269 Lt sumai (b. l. 22-23), taigi jo turtui jau yra nustatyti apribojimai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei įvertinus tai, kad ieškovo reikalaujama priteisti 130 000 Lt suma yra didelė, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje apelianto prašymas tenkintinas ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės - atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų areštas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinant jos dalį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl atsakovų turto arešto. Areštuoti atsakovams UAB „Lukoil Baltija“ (kodas 110441713) ir UAB „Universalios valdymo sistemos“ (kodas 122741451) priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, 130 000 Lt sumai.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartį pavesti vykdyti ieškovo pasirinktam antstoliui.

Šios nutarties nuorašus nusiųsti šalims ir turto areštų aktų registro tvarkytojui.