Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Universalios valdymo sistemos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1610-54/2007 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Ashburn International“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Universalios valdymo sistemos“ dėl autorių teisių pripažinimo, licencinės ir užsakymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, uždraudimo atlikti autorių teises pažeidžiančius veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kai tam neegzistavo įstatyme nustatytos sąlygos. Teismas taikė atsakovo atžvilgiu tokias laikinąsias apsaugos priemones, nuo kurių taikymo ar netaikymo visiškai nepriklauso būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo galimybė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejo su viešo intereso apsaugos galimybe. Šiuo atveju nei viešo intereso pažeidimo, nei tokio intereso pažeidimo grėsmės nėra ir negali būti. Atsakovas, kaip ir bet kuris kitas trečiasis asmuo, neturi jokių techninių galimybių riboti ieškovo naudojimosi programine įranga. Ieškovas paslaugas, susijusias su programinės įrangos naudojimu, tretiesiems asmenims teikia tam tikrų sutarčių pagrindu. Tik nuo tų sutarčių šalių valios, bet ne nuo atsakovo, gali priklausyti, ar ieškovas teiks paslaugas, ar ne. Teismas nutartį nepagrįstai grindė ieškovo pareikšto ieškinio pagrindą sudarančiomis, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą patvirtinančiomis aplinkybėmis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti grindžiamas tomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, kuriais ieškovas motyvuoja savo ieškinio reikalavimą. Tokie faktiniai argumentai išanalizuojami bei išsprendžiami tik teismo sprendimu ir tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas yra tas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai saugotini laikinosiomis apsaugos priemonėmis pagal ATGTĮ 81 straipsnio 4 dalį. Teismas priimdamas nutartį, neleistinai faktiškai iš esmės išsprendė ieškovo ieškinio patenkinimo klausimą. Teismas negali taikyti tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias pritaikius faktiškai būtų patenkintas ieškinys ir pasiekti ieškiniu siekiami tikslai. Teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, proporcingumo, procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų. Atsakovui, kuris yra informacinių technologijų verslo srityje veikianti įmonė ir kurios pajamų šaltinį sudaro pajamos iš šios rūšies paslaugų teikimo, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra aiškiai neadekvati ir neproporcinga prevencinė priemonė, nepagrįstai ribojanti atsakovo veiksmus ir priešingai, - neribojanti ieškovo veiksmų, nors jo turtinės autoriaus teisės iki šiol nėra pripažintos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 straipsnio 1 dalis. Joje, be kita ko, nustatyta, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose, kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas.

Tam tikrų kategorijų civilinėse bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (CPK 145 str. 3 d.). Šioje byloje ieškovas savo materialinius teisinius reikalavimus grindžia ATGTĮ normų reglamentuojamu išimtinių turtinių autoriaus teisių į kūrinius – kompiuterių programas pripažinimu ir šių teisių gynimu. Bylose dėl ginčų, susijusių su autorių teisėmis ir jų gynimu, be CPK 145 straipsnyje išvardintų priemonių, gali būti taikomos ir konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, numatytos ATGTĮ 81 straipsnio 1 dalyje. Šio specialaus įstatymo normų pagrindu buvo reiškiamas ir tenkinamas ieškovo prašymas dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo atsakovui bet kokiu būdu ir forma naudotis ginčo kompiuterių programine įranga (ATGTĮ 81 str. 1 d. 1 – 2 p.).

Įstatyme numatytų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti realų ir tinkamą teismo priimto sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Tačiau būtina turėti omenyje, kad šis tikslas visais atvejais turi būti siejamas su įstatymine teismo pareiga ginti byloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Laikinosios apsaugos priemonės visada taikomos konkrečių asmenų interesais, o tam tikrais atvejais – ginant viešąjį interesą. Šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ieškovo prašymu, vadinasi – jo turtiniais interesais. Jos yra prevencinio pobūdžio, nes susijusios su draudimais ir ribojimais atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Tiek šiuo konkrečiu, tiek kitais atvejais laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl jos turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d. nuostata). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Tuo vadovaujantis, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002, bylų kategorija 124, žr. „Teismų praktika“ Nr. 17, p. 217-223). Nors įstatymų leidėjas siekė nustatyti pakankamai griežtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką, tačiau šalių lygiateisiškumo užtikrinimo principas reikalauja, kad atsakovo interesai taip pat nebūtų ignoruojami (CPK 17 str.). Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Pagrindinis ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pripažinti šio juridinio asmens išimtines turtines autoriaus teises į keletą kompiuterių programų (konkrečią programinę įrangą). Sprendžiant iš bylos medžiagos, nėra neginčijamo fakto, kad šios ieškovo naudojamos programos jau yra žinomos ir pripažintos kaip ieškovo išimtinių turtinių autoriaus teisių objektai. Nėra duomenų, kad ieškovas būtų viešai paskelbęs apie savo autorines teises į ieškinyje išvardintą programinę įrangą, ieškovui nėra oficialiai suteikta autoriaus teisių apsauga šių kompiuterio programų atžvilgiu. Priešingai, byloje yra duomenų, kad minėtos programinės įrangos autorių teisių subjektu save laiko kitas asmuo - atsakovas. Su ieškiniu yra pateiktos 2004 m. kovo 31 d. Programinės įrangos licencinė sutartis, taip pat 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 3 d. Kompiuterinės programos užsakymo sutartys, iš kurių turinio matyti, kad ieškovo paminėtų programų autoriaus teisių turėtoju įvardintas atsakovas UAB „Universalios valdymo sistemos“. Ieškovas ginčija šias sutartis, prašydamas pripažinti jas negaliojančiomis. Kol sutartys nėra nuginčytos, jos laikytinos vienu iš įrodymų, patvirtinančių ne ieškovo, bet kito asmens subjektines turtines autoriaus teises į tuos objektus, kurių autoriaus teises sau priskiria ieškovas. ATGTĮ 81 straipsnyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimas. Tam, kad tokį įtarimą sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis, ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal ATGTĮ saugomų teisių subjektas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas (ATGTĮ 81 str. 4 d. nuostatos). Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones – uždraudimą atsakovui bet kokiu būdu ir forma naudoti aptariamą programinę įrangą, visiškai nemotyvavo, kokie gi ieškovo pateikti duomenys yra pakankamai įtikinantys padaryti išvadą, jog būtent ieškovas yra šios programinės įrangos išimtinių turtinių autorių teisių turėtojas ir kad atsakovas pažeidžia ar kėsinasi pažeisti šias ieškovo teises. Išanalizavusi ir įvertinusi sukauptą bylos medžiagą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną uždraudimą atsakovui bet kokiu būdu ir forma savo veikloje naudoti ieškinyje išvardintą programinę įrangą, ieškovas nepateikė tiek ar tokių įrodymų, kurie šioje bylos stadijoje sudarytų įtikinamą pagrindą įtarti, kad tik ieškovas neginčytinai yra saugomų turtinių autoriaus teisių subjektas šios programinės įrangos (kompiuterių programų) atžvilgiu. Tokiu atveju ATGTĮ 81 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos autorių teisių gynimą užtikrinančios apsaugos priemonės – uždraudimas daryti gresiantį autorių teisių pažeidimą ar įpareigojimas laikinai nutraukti saugomų teisių pažeidimo veiksmus, šioje bylos proceso stadijoje negali būti taikomas a priori. Tokius veiksmus teismas gali uždrausti ateityje, t. y. išsprendęs ginčą iš esmės, ne anksčiau kaip nuo atitinkamo teismo procesinio sprendimo priėmimo momento. Ieškinio pareiškime, be kita ko, nurodoma, kad atsakovas taip pat naudoja tą pačią, tariamai jam priklausančią programinę įrangą, tuo pažeisdamas ieškovo turtines teises į kompiuterių programas. Taigi pripažįstama, kad tuos pačius autorių teisių objektus naudoja du subjektai, laikantys save šių teisių turėtojais. Kol nėra nuginčytos aukščiau minėtos Licencinė ir Kūrinio užsakymo sutartys, tol atsakovas negali būti laikomas neteisėtai pažeidžiančiu ieškovo išimtines turtines autorių teises į aptariamas kompiuterių programas. Uždraudus atsakovui savo veikloje naudoti ieškinyje nurodytą programinę įrangą, faktiškai jau pradinėje bylos stadijoje visiškai arba iš dalies pasiekiamas tikslas, kurio ieškovas tikisi pareikšdamas materialinius teisinius reikalavimus, nors ginčas dėl subjektinių teisių turėjimo ar neturėjimo dar net nepradėtas nagrinėti iš esmės. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad atsakovui – informacinių technologijų verslo srityje veikiančiam ir iš šio verslo pajamas gaunančiam ūkio subjektui uždėtas draudimas naudoti veiklai reikalingas priemones (kompiuterių programas), teises į kurias ginčija ieškovas, vertintinas kaip neadekvati ir neproporcinga prevencinė priemonė, neatitinkanti procesinio šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugos pusiausvyros principo. Pritaikant laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui naudoti kompiuterių programinę įrangą, ieškovas įgauna perdėtą pranašumą, o atsakovo teisės ir interesai suvaržomi labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta atskirojo skundo argumentus, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas, vertindamas atskiras ginčijamos Licencinės sutarties sąlygas, taip pat prievolių pagal Kompiuterinės programos užsakymo sutartį vykdymo aplinkybes, tam tikra apimtimi pasisakė dėl ginčo esmės, kiek tai susiję su ieškovo reikalavimu dėl šių sutarčių pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis. Teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti pasisakoma tarp šalių kilusio ginčo esmės klausimu, negali būti vertinamos tos ar kitos aplinkybės, galinčios turėti reikšmę galutiniam sprendimui byloje. Šiuo aspektu skundžiama nutartis taip pat yra ydinga, nes savo išvadas dėl kai kurių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas iš dalies grindė ne tik prašymo taikyti tokias priemones, bet ir ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo motyvais, kuriais remdamasis atsakovas siekia įrodyti, kad įvertinus ieškovo pareikštų reikalavimų turinį iš viso neegzistuoja įstatyme numatytos sąlygos taikyti kokias nors laikinąsias apsaugos priemones. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas visą ieškinyje nurodytą programinę įrangą naudoja savo komercinėje veikloje, šio naudojimo pagrindu sudaro komercines sutartis su kitais ūkio subjektais, gauna iš to pajamas. Ieškovas teisėtomis priemonėmis (pareikšdamas ieškinį) siekia autoriaus turtinių teisių pripažinimo į ieškinyje nurodytą programinę įrangą. Kadangi dėl kompiuterio programų autorinių teisių kilo ginčas tarp dviejų savarankiškų subjektų (ieškovo ir atsakovo), todėl iki bus galutinai išspręstas tokio pobūdžio ginčas ir priimtas teismo sprendimas, nė vienos iš ginčo šalių teisės, susijusios su naudojimusi ginčijamų teisių objektais savo veikloje, neturi būti ribojamos, varžomos ar kitaip trukdoma šias teises įgyvendinti. Šių argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones - draudimą atsakovui atlikti veiksmus, kuriais gali būti trukdoma ieškovui naudotis ieškinyje išvardinta programine įranga, įskaitant informacijos kitiems asmenims skleidimą apie tai, kad ieškovas tariamai negalės užtikrinti tolesnio paslaugų teikimo, taikė pagrįstai ir teisėtai.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuspręsdamas dėl dalies laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, pirmosios instancijos teismas neužtikrino proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyros, neproporcingai suvaržė atsakovo teises, nukrypo nuo šalių procesinio lygiateisiškumo principo, todėl apskųstoji nutartis atitinkamai pakeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutartį panaikinant jos dalį, kuria laikinai uždrausta atsakovui UAB „Universalios valdymo sistemos“ naudoti nutartyje nurodytą programinę įrangą, bet kokius jos perdirbinius ar patobulinimus, šios programinės įrangos pagrindu kurti kitas kompiuterių programas, naudoti ją kaip komponentą kitoms kompiuterių programoms, aukščiau išvardintų programų pagrindu teikiamas paslaugas teikti ar siūlyti bet kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo UAB „Ashburn International“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino uždraudimo atsakovui UAB „Universalios valdymo sistemos“ naudoti ieškovo išvardintą programinę įrangą („Elektroninių transakcijų apdorojimo programa „CELLNET“, LDT kortelių sprendimo serverio programa, VPM lojalumo kortelių sprendimo „MAXIMUM“ serverio programa, klientinė programinė įranga „Lojalumo parametrų valdymas“ (versija „MAXIMUM Lietuva“, versija „MAXIMUM Latvija“), VPM lojalumo kortelių sprendimo „SAULUTĖ“ serverio programa, ŪBL mokėjimo kortelių sprendimo „ERMITAŽAS“ programa, klientinė programinė įranga „Lojalumo parametrų valdymas“ (versija „SAULUTĖ Lietuva“, versija „SAULUTĖ Latvija“, versija „ERMITAŽAS Lietuva“), mokėjimo kortelių sprendimo serverio programa (Kesko), Lukoil mokėjimo kortelių sprendimo serverio programa, VP MARKET LIETUVA vieninga lojalumo sistema, VP MARKET LATVIJA vieninga lojalumo sistema“), bet kokius jos perdirbinius ar patobulinimus, šios programinės įrangos pagrindu kurti kitas kompiuterių programas, naudoti ją kaip komponentą kitoms kompiuterių programoms, aukščiau išvardintų programų pagrindu teikti ar siūlyti paslaugas fiziniams ar juridiniams asmenims.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.