Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo –

M. L. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš dalies patenkintas gynėjo advokato Edmundo Jonušo prašymas dėl M. L. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų ir priteista M. L. naudai iš valstybės lėšų 600 Eur (šeši šimtai eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. M. L. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (past. – kaltinimas patikslintas 2022 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme įvykusio teisiamojo posėdžio metu) tuo, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: ji (M. L.), 2022 m. sausio 15 d. apie 1.39 val., naktiniame klube „X“, adresu (duomenys neskelbtini), būdama prie atitvertos spintele rūbinės patalpos ir laukdama, kol nukentėjusioji – (duomenys neskelbtini) K. L. atneš jos (M. L.) ir draugės U. A. striukes, ant minėtos spintelės, iš kairės, už užuolaidos, pamatė nukentėjusiosios K. L. mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ (600 Eur vertės), kurį paėmusi dėjo į savo kelnių galinę kišenę, bet nepataikė ir perdavė jį U. A., bei su gautomis iš nukentėjusiosios striukėmis nuėjo atokiau nuo rūbinės, t. y. tokiu būdu M. L. minėtą telefoną pagrobė.

2. Skundžiamu nuosprendžiu M. L. išteisinta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, subjektyvusis požymis – M. L. tiesioginė tyčia.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

- M. L. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti M. L. bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiosios K. L.;

- Netenkinti gynėjo advokato Edmundo Jonušo prašymo dėl M. L. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų ir 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti M. L. naudai nepriteisti.

4. Prokurorės teigimu, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

5. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai analizavo ir įvertino ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami M. L. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad prioritetinė reikšmė suteikta išteisintosios keliamai versijai, todėl padaryta klaidinga išvada, jog byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių M. L. paaiškinimus dėl to, kad ji telefoną paėmė netyčia, manydama, jog jis yra išteisintosios draugės U. A.. Pasak prokurorės, byloje įrodyta, kad išteisintoji paėmė nukentėjusiajai K. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ ir jį padavė savo draugei U. A., kuri mobiliojo ryšio telefoną parsinešė namo, t. y. būtent tokiu būdu M. L. neteisėtai pasisavino svetimą turtą. Šie išteisintosios veiksmai akivaizdu, kad buvo tyčiniai, ką patvirtina byloje esantys objektyvūs įrodymai: vaizdo įrašas iš naktinio klubo, nukentėjusiosios K. L. parodymai, liudytojos U. A. parodymai, SMS žinučių išklotinė.

6. Vaizdo įraše užfiksuota, kad M. L., laukdama striukių, paėmė nukentėjusiosios telefoną ir jį slėpė už nugaros, po to pridengė striukėmis, tada padavė savo draugei U. A.. Išteisintoji paėmė svetimą telefoną, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo draugės telefonų pagal išorę, bandė jį įsidėti į savo galinę kelnių kišenę, o tam nepavykus – perdavė draugei. Nors pirmosios instancijos teismas telefono slėpimą už nugaros įvertino kaip įprastą M. L. rankų laikymo pozą, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad išteisintoji laikė ranką ant klubo (šone), o paėmusi telefoną, ranką su telefonu bandė kišti už nugaros, jog nukentėjusiajai nesimatytų paimtas telefonas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. L. laikė ranką su telefonu už nugaros, kadangi tariamai tokiu būdu yra patogiau paimti striukes, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų duomenų.

7. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išteisintoji, paėmusi telefoną, jo liudytojai iš karto nepadavė, o tik nukentėjusiajai nuėjus padėti striukės gilyn į rūbinę ir M. L. priėjus prie U. A.. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad gavusios striukes išteisintoji ir liudytoja nueina toliau nuo rūbinės. Užfiksuotas paimto telefono slėpimas už nugaros ir po striukėmis patvirtina kryptingą M. L. norą, kad nukentėjusioji nepastebėtų išteisintosios veiksmų, pagrobto telefono paėmimo, kas ir įrodo tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą telefoną.

8. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad M. L. iš pradžių tiesė ranką tarsi kažko prašydama liudytojos (apklausos metu išteisintoji teigė, kad prašė telefono), tačiau objektyviais duomenimis prašymo turinys nėra užfiksuotas. U. A. savo mobiliojo ryšio telefono išteisintajai nepadavė, neieškojo rankinėje, kažką paaiškino M. L., kuri nusisuko nieko iš U. A. rankų nepaėmusi. Tai įvertinus, negalima daryti išvados, kad išteisintoji galėjo manyti, jog jos draugė jai padavė telefoną, padėdama jį ant rūbinės stalviršio, kadangi prie jo U. A. apskritai nebuvo priėjusi. Prokurorė pažymi, kad liudytoja vaizdo įraše stovi šiek tiek atokiau ir net nebuvo priėjusi arčiau išteisintosios ir (ar) rūbinės (prie rūbinės priėjo tik M. L.). Be to, vaizdo įraše užfiksuota, kad laukdama striukių, išteisintoji M. L. kažkuriuo momentu šiek tiek pasisuka atgal, todėl periferiniu matymu ji būtų užfiksavusi, jeigu jos draugė būtų priėjusi arčiau ir padėjusi telefoną.

9. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad išteisintosios parodymai yra prieštaringi ir neatitinkantys vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, nes M. L. negalėjo galvoti, jog jos draugė pasidėjo telefoną besirengdama, kadangi U. A. prie rūbinės priėjusi nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta M. L. minėjo, kad ji telefoną matė anksčiau, nes jis pradėjo mirksėti (kai išteisintoji buvo atsisukusi į savo draugę), todėl tik vėlesnis nustatymas, jog pavogto telefono modelis sutapo su liudytojos U. A. telefono modeliu, negali būti pakankamu pagrindu tvirtinti, kad išteisintoji supainiojo telefonus dėl jų modelių tapatumo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad U. A. vienas iš telefonų buvo (duomenys neskelbtini) spalvos, kitas – (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), o nukentėjusiosios telefonas buvo su (duomenys neskelbtini) dėkliuku. Be to, pasak išteisintosios, ji prašė draugės telefono iškviesti taksi, tačiau paėmusi nuo rūbinės nukentėjusiosios telefoną, iškart jį padavė U. A. ir net nebandė jos kviesti, telefone nieko nežiūrėjo. Nukentėjusiosios telefonas buvo padėtas už nepermatomos užuolaidos, rūbininkės pusėje, gulėjo šone, o ne priešais išteisintąją ant rūbinės stalo. Vaizdo įraše užfiksuota, kad paimant mirksintį telefoną išteisintoji tiesia ranką į šoną jį paimdama, nesidomi, kodėl jis mirksi, kokios žinutės gautos, o iškart pradeda telefoną slėpti. Nukentėjusioji padėjo telefoną ant lentynos šone, už nepermatomos užuolaidos, siekdama užtikrinti jo saugumą, o ne netyčia padėjo ant rūbinės lentynos, dėl ko išteisintoji būtų galėjusi lengvai jį pastebėti ir paimti, supainiojusi su draugės telefonu, todėl M. L. neturėjo pagrindo manyti, kad telefonas buvo ne nukentėjusiosios, o jos draugės (U. A.), ir žinodama, jog telefonas svetimas, tyčia jį ir pagrobė.

10. Išteisintoji ir U. A. po telefono paėmimo kalbėjosi labai trumpą laiką, pokalbio turinys nėra žinomas. Išteisintoji paaiškino, kad duodama telefoną U. A., pastarajai sakė įsidėti telefoną saugiai, nes gali pamesti, tačiau draugė į tai nesureagavo, tik telefoną įsidėjo į rankinę. Apie šią aplinkybę U. A. paaiškinimų nedavė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji paaiškino, jog nematė, kur draugė įsidėjo paduotą telefoną, nors apklausų metu teigė, kad jai buvo svarbus telefono saugumas, t. y. jog U. A. nepamestų telefono. Išteisintoji teigė, kad telefono iš draugės prašė iškviesti taksi, tačiau paėmusi nukentėjusiosios telefoną nuo rūbinės spintelės, taksi nekvietė, o priėjusi prie U. A. liepė jai įsidėti telefoną saugiai, nes gali pamesti. Šie nelogiški išteisintosios teiginiai prieštarauja vienas kitam, be to, byloje nustatyta, jog taksi buvo iškviestas iš U. A. telefono, o ne bandant naudotis nukentėjusiosios telefonu.

11. Prokurorės teigimu, neblaivumo negalima vertinti kaip aplinkybės, dėl kurios išteisintosios versija taptų labiau įtikinama. Nors M. L. dėl neblaivumo tam tikrų aplinkybių gali ir neatsiminti, tačiau byloje yra vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas tyčinis nukentėjusiosios telefono pagrobimo faktas. Be to, išteisintoji savo parodymuose nurodo daug smulkių įvykio aplinkybių (kokį kiekį alkoholio per vakarą išgėrė; ką sakė U. A. paduodama nukentėjusiosios telefoną; motyvą, dėl kurio paėmė svetimą mobiliojo ryšio telefoną), tačiau neatsimena esminių (ar telefoną ant rūbinės spintelės padėjo pati, ar tai padarė išteisintosios draugė). M. L., teisindamasi neblaivumu, nenurodo jai nenaudingų, patvirtinančių jos kaltę aplinkybių, tokiu būdu siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje savanoriškas fiziologinis apsvaigimas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė. Išteisintosios parodymai vertintini kaip gynybinė jos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jos pateikta įvykio versija, jog telefoną paėmė netyčia, sumaišiusi su draugės, paneigta objektyviais byloje surinktais įrodymais.

12. Nors išteisintoji SMS žinutėje draugei išreiškė nustebimą, tačiau žinutės buvo rašytos jau atvykus policijos pareigūnams. U. A. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad pas ją atvažiavo policijos pareigūnai, paėmė telefoną, o kol pareigūnai viską pildė, ji nufotografavo policijos automobilį ir nusiuntė išteisintajai, paklausė, iš kur pas ją telefonas. Vėliau išteisintoji paskambino ir paaiškino, dėl ko telefoną paėmė, t. y. išteisintoji pirmiausiai gavo informaciją apie atvykusius policijos pareigūnus, o tik po to paaiškino telefono atsiradimo pas draugę aplinkybes, dėl to žinutėse išreiškiamas nustebimas dėl svetimo telefono paėmimo vertintinas kaip bandymas išvengti atsakomybės, žinant, kad nusikaltimas buvo išaiškintas, policijos pareigūnai buvo vietoje ir nustatinėjo nusikalstamą veiką padariusį asmenį. U. A. dėl pavogto telefono skambino 8.28 val., o policijos pareigūnai su ja susisiekė 8.38 val. ir maždaug po 10 minučių policijos pareigūnai pas ją atvyko, kai žinutės buvo rašytos tik 9.27 val., t. y. suvokiant, jog pareigūnai žino apie pavogtą telefoną.

13. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir gynėjas advokatas jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

15. Prokurorė tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. L. neturėjo tyčios pavogti K. L. priklausančio telefono, yra neteisėta bei nepagrįsta, nes neatitinka nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad išteisintosios pateiktos įvykio versijos nepaneigia jokie kiti byloje gauti įrodymai, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaizdo įraše užfiksuotą informaciją, kuri akivaizdžiai paneigia M. L. duotus paaiškinimus, t. y. išteisintosios parodymai surinktų įrodymų kontekste turi būti vertinami kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė akcentuoja, kad byloje įrodyta, jog M. L. tyčia pavogė svetimą mobiliojo ryšio telefoną, jį padavė draugei U. A., kuri jį parsinešė namo, todėl byloje yra įrodyti visi būtini vagystės nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

16. Susipažinus su bylos medžiaga, įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, patikrinus skundžiamą nuosprendį, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį M. L. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių duomenų ir įrodymų visuma nepaneigta išteisintosios M. L. versija, jog ji paėmė nukentėjusiosios K. L. telefoną netyčia, manydama, kad tai jos draugės liudytojos U. A. telefonas. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintosios veiksmuose neginčijamai nenustatyta tyčia, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti nepakeistas skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendis (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl M. L. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

17. Pagal BK 2 straipsnio (past. – kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtimi priimta laikyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, kadangi jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2011).

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tik tas asmuo, kuris pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pripažinta, kad pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, arba ji yra apsunkinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Svarbu ir tai, kad veika kaip vagystė baudžiamojo įstatymo prasme kvalifikuojama tik tuomet, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos arba tariamos teisės į grobiamą turtą ir tas turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Pažymėtina, kad vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Be to, pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-511/2019).

19. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad M. L., 2022 m. sausio 15 d. apie 1.39 val., naktiniame klube „X“ ((duomenys neskelbtini)), paėmė nukentėjusiajai K. L. priklausantį telefoną „(duomenys neskelbtini)“, kurį padavė savo draugei U. A., o pastaroji su minėtu telefonu išvyko namo. Taip pat byloje nustatyta ir tai, kad liudytoja U. A. nukentėjusiajai priklausantį telefoną „(duomenys neskelbtini)“ policijos pareigūnams grąžino 2022 m. sausio 15 d. apie 9-04-9.08 val. Šios nustatytos bylos faktinės aplinkybės iš tiesų formaliai patvirtina BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje neginčijamai nenustatyta, jog išteisintoji M. L. aptartus veiksmus padarė veikdama tiesiogine tyčia (past. – žinojo, kad paima ne draugės, o nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, ir to siekė), kurios neginčijamai nepatvirtina byloje surinktų duomenų ir įrodymų visuma, o prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai traktuotini tik kaip prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

20. Esminis prokurorės argumentas – pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaizdo įraše užfiksuotą informaciją ir jos nesusiejo į vientisą loginę grandinę tai vertindamas kartu su kitais bylos įrodymais.

21. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad 2022 m. sausio 15 d. apie 1.39 val., naktinio klubo „X“ didžiojoje rūbinėje, M. L. atėjusi paimti U. A. striukės, nuo spintelės, kuria atitverta rūbinės patalpa, paėmė svetimą turtą – K. L. (past. – be nukentėjusiosios leidimo) priklausantį telefoną (600 Eur vertės), kurį perdavė U. A. ir kartu su pastarąja išėjo iš rūbinės patalpos. Šias faktines aplinkybes viso proceso metu nuosekliai pripažino ir išteisintoji M. L..

22. Išsamiau išanalizavus ir įvertinus minėtą vaizdo įrašą, matyti, kad 2022 m. sausio 15 d. apie 1:38:24 val. į didžiąją rūbinę, susikibusios rankomis, atėjo išteisintoji M. L. ir liudytoja U. A., kurios sustojusios kalbėjosi tarpusavyje ir laukė eilėje prie rūbinės. Kadangi vaizdo įrašas yra be garso ir neįmanoma identifikuoti tikslaus išteisintosios ir liudytojos pokalbio turinio, todėl sprendžiant apie pokalbio turinį remiamasi būtent M. L. ir U. A. duotais paaiškinimais, tačiau tik tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje, atsižvelgiant į jų nuoseklumą viso proceso metu. Iš vaizdo įrašo matyti ir tai, kad pokalbio metu M. L. ištiesė ranką link U. A., kuri rankomis lietė savo rankinę, po to M. L. nuleido ranką ir nuėjo link K. L. prie spintelės, kuria atskirta rūbinė. M. L. teisiamajame posėdyje dėl šio epizodo paaiškino, jog ji, kai ištiesė ranką link savo draugės U. A., pastarosios prašė duoti telefoną, kad išteisintoji galėtų iškviesti liudytojai taksi ir pastaroji telefone matytų, kada atvyks taksi, tačiau U. A. savo telefono išteisintajai nepadavė. Pažymėtina ir tai, kad, kiek tai patvirtina M. L. ir U. A. duoti paaiškinimai, išteisintoji ir liudytoja įvykio metu buvo smarkiai apgirtusios. Liudytoja viso proceso metu nuosekliai teigė, jog didžiosios dalies byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių tiesiog neprisimena, kas nepaneigia aplinkybės, kad U. A. iš tiesų galėjo būti tokioje būsenoje, jog pati nebesugebėtų išsikviesti taksi. Be to, kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, iš vaizdo įraše užfiksuoto M. L. judesio (ištiesiant ranką, vėliau judinant rankos pirštus), galima pagrįstai teigti, kad išteisintoji prašo U. A. kažką paduoti. Įvertinus tai, kad M. L. ir liudytoja į rūbinę ėjo tam, jog U. A. apsirengtų ir taksi išvyktų namo, todėl byloje esančia objektyvių duomenų ir įrodymų visuma lieka nepaneigtos išteisintosios nurodytos aplinkybės, kad ji vaizdo įraše užfiksuotą veiksmą atliko prašydama U. A. duoti telefoną, jog būtų iškviestas taksi.

23. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kad 2022 m. sausio 15 d. apie 1:38:49 val. M. L. paduoda K. L. žetoną ir pastaroji nueina atnešti striukes. Apie 1:39:16 val. M. L. pamato blyksintį nukentėjusiosios K. L. telefoną, kuris padėtas ant spintelės už užuolaidų, į jį kurį laiką žiūri ir apie 1:39:25 val. lėtu judesiu jį paima (tuo metu, kai link M. L. grįžta K. L. su striukėmis) ir paimtą mobiliojo ryšio telefoną laiko rankoje faktiškai už nugaros. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad M. L., laikydama nukentėjusiosios telefoną kairėje rankoje, paima U. A. striukę ir tuo metu, kai K. L. neša M. L. striukę atgal pakabinti, nukentėjusiosios telefoną paduoda savo draugei U. A., prieš tai lyg pabandydama telefoną įsidėti į savo kelnių galinę kišenę. Liudytoja telefoną įsideda į savo striukės kišenę. Nagrinėjamo klausimo kontekste, atsižvelgtina ir į tai, kad išteisintoji ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai nurodė, jog K. L. telefoną paėmė ir jį perdavė U. A., būdama įsitikinusi, kad mobilaus ryšio telefonas yra būtent liudytojos, o ne nukentėjusiosios. Įvertinus tai, kad nagrinėjamo įvykio metu išteisintoji ir liudytoja buvo neblaivios, konstatuotina, jog jų elgesio logika turėtų būti vertinama girtumo faktorių traktuojant kaip vieną iš esminių tokio elgesio priežasčių. Dėl tos priežasties M. L. paaiškinimai, jog jai tuo metu atrodė, kad draugė jai padavė savo mobiliojo ryšio telefoną ir ant rūbinės spintelės pati išteisintoji arba liudytoja pasidėjo jį, netraktuojami kaip akivaizdžiai nepagrįsti. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, įvertinus M. L. būklę įvykio metu, taip pat ir tai, kad nukentėjusiosios telefonas išteisintajai stovint šalia pradėjo mirksėti (buvo aiškiai matomas), bei tai, jog byloje nepaneigta, kad M. L. prieš tai prašė U. A. duoti telefoną, kadangi buvo planuojama iškviesti taksi, todėl tai dar labiau sustiprina būtent išteisintosios duotus paaiškinimus, kad ji, pamačiusi blyksintį telefoną, pagalvojo, jog tai U. A. mobiliojo ryšio telefonas.

24. Iš vaizdo įrašo matyti, kad M. L. nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną paėmė lėtu judesiu, neskubėdama, iš esmės tada, kai link jos ėjo K. L., kuri tuo metu nešė striukes, kas laikytina nelogiškais veiksmais asmens, kuris turi susiformavusį tikslą pagrobti svetimą mobiliojo ryšio telefoną. Akcentuotina ir tai, kad nors išteisintoji, paėmusi mobiliojo ryšio telefoną jį laikė už nugaros, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš vaizdo įrašo matyti, jog M. L. tokia pačia poza stovėjo ir po to, kai telefoną padavė U. A., todėl teisiamajame posėdyje duoti išteisintosios paaiškinimai, kad tai yra įprasta jos stovėjimo poza (laikant rankas ant klubų) yra tikėtina ir negali būti kategoriškai atmestina arba vertinama ne išteisintosios naudai. Neatmestina ir tai, kad M. L. bandė įsidėti telefoną į savo kelnių galinę kišenę, jog būtų patogiau paimti striukes, o nepavykus, telefoną laikė savo rankoje, kol ėmė iš nukentėjusiosios K. L. striukes. Be to, iš karto po to, kai M. L. paėmė nukentėjusiosios telefoną, išteisintoji ir U. A. neišėjo iš rūbinės patalpos, palaukė, stovėjo šalia viena kitos ir maždaug apie pusę minutės kalbėjosi. Byloje nepaneigta ir tai, jog išteisintoji liko naktiniame klube, kuriame prabuvo dar apie valandą, t. y. iš karto po to, kai M. L. paėmė telefoną ir jį padavė savo draugei, išteisintoji ir liudytoja nepasišalino iš įvykio vietos, o išteisintoji dar ir liko klube, kuriame prabuvo gana ilgą laikotarpį.

25. Pažymėtina ir tai, kad K. L. telefoną išsinešė būtent U. A., t. y. mobiliojo ryšio telefonas buvo ne išteisintosios žinioje, o liudytojos iki to momento, kada tos pačios dienos ryte buvo sugrąžintas nukentėjusiajai K. L.. Taip pat byloje nustatyta, kad U. A., tik atsikėlusi ryte ir pamačiusi, jog turi papildomai dar vieną telefoną, į kurį buvo daug kartų skambinta ir kuris jai nepriklauso, pati perskambino iš savo telefono ir pranešė, kad pas ją yra nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas, policijos pareigūnams nurodė savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra absoliučiai jokių duomenų arba net pagrįstų prielaidų, kas galėtų patvirtinti, jog M. L. arba jos nurodymu kitas asmuo būtų stengęsis paslėpti nukentėjusiosios telefoną, būtų išėmęs iš jo SIM kortelę, kitokiu būdu užkirtęs galimybę surasti telefoną arba bent elementariai jį išjungęs. Priešingai, U. A., iš karto atsikėlusi ir nieko nedelsdama, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama išsiaiškinti, kokiu būdu pas ją atsirado svetimas liudytojai telefonas ir kam jis priklauso, o išteisintoji M. L. pati savanoriškai nuvyko į policijos komisariatą apklausai kartu su U. A., nors į apklausą buvo šaukta būtent tik pastaroji.

26. Svarbu ir tai, kad iš byloje esančio M. L. ir U. A. susirašinėjimo „Messenger“ programėlėje matyti, jog išteisintoji buvo nustebusi dėl gautos iš liudytojos žinutės dėl turimo kažkieno mobiliojo ryšio telefono. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad išteisintoji, rašydama žinutes liudytojai, jau būtų žinojusi apie policijos pareigūnų atvykimą ir išaiškintą galimą vagystės atvejį, t. y. išteisintoji ir liudytoja būtų susitariusios specialiai siųsti viena kitai tokio pobūdžio žinutes, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad išteisintoji po to, kai perdavė liudytojai paimtą nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, su U. A. būtų aptarusios kaip su juo elgtis, t. y. išteisintoji liudytojai būtų liepusi išjungti telefoną; išimti SIM kortelę; nurodžiusi, kad telefonas yra išteisintosios pažįstamo asmens ir liepusi U. A. jį pasaugoti ir vėliau perduoti išteisintajai ar kitam asmeniui.

27. Įvertinus visas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nepasitvirtino M. L. pareikštas kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą priimti išteisinamąjį nuosprendį, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.