- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-02-17
- Bylos Nr.
- 1A-14-478/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41378-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Darius Kantaravičius, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- J. W.
- Nukentėjusysis
- E. V.
- Civilinis ieškovas
- B. B., P. W.
- Civilinis atsakovas
- P. Z. U. S. A.
- Advokatai
- Saulius Majauskas, Georgijus Zavtrakovas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
- 1.2.25.4.2.2Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 3 d.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Arūno Paštuolio,
mažamečio nukentėjusiojo E. V. (E. V.) atstovams pagal įstatymą ir civiliniams ieškovams B. B. – V. (B. B. – V.) ir P. W. (P. W.),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. W. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. W. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį – 60 MGL dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš J. W. priteista 1500 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo E. V. naudai, šias išlaidas uzufrukto teise pavedant valdyti jo atstovams pagal įstatymą P. W. ir B. B.–V..
Iš civilinio atsakovo P. Z. U. S. A. (PZU SA) priteista: nukentėjusiajam E. V. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti įstatyminiams atstovams P. W., ir B. B. – V., civiliniam ieškovui P. W. 1000 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, civiliniai ieškovei B. B. – V. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. W. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas A. Z. (adresu (duomenys neskelbtini)) priklausantį krovininį automobilį VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.
Žemesnės instancijos teismas
2. Prienų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad nepaisant to, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, tačiau nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių būtinoji sąlyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, būdamas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiūrimas suaugusiojo, važiavo su dviračiu per perėją esant leidžiamajam šviesoforui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam šiuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimą esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui. Taigi, kaltinamojo minėti KET pažeidimai yra būtinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje kaltinamajam kaip eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, šiuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininką, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėją važiavo, o ne ėjo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, sprendė, jog siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, turi būti paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis J. W. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su jam paskirta bauda. Nuteistojo teigimu, 2016 m. jis patyrė insultą ir nuo to laiko yra nuolatos prižiūrimas gydytojo. Dėl sveikatos negali dirbti, negauna jokių pajamų. Turi šeimą, penkis vaikus. Žmona uždirba apie 2000 zlotų. Su nukentėjusiais susitaikė, nuolatos palaiko ryšį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį panaikino ir J. W. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mažamečio nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. V., ir civilinių ieškovų B. B. – V., ir P. W. civilinius ieškinius dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo paliko nenagrinėtus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistojo J. W. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo vairuotojo J. W. veiksmai; ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtent dviratininko E. V. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per ją vesdamas dviratį, būtų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėją įvažiavo dviračiu, o pamatęs kliūtį dviračio nestabdė, pasuko vairą į kairę, ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos ribų ir su juo susidūrė. Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta J. W. kaltės, kuri yra būtinasis BK 281 straipsnio nusikaltimo požymis.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. J. ir nukentėjusiojo E. V. atstovų pagal įstatymą P. W., B. B.-V. ir įgaliotojo atstovo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinius skundus tenkino iš dalies, panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Teismas konstatavo, kad byloje esant skirtingiems išteisintojo J. W. ir liudytojos B. S. parodymams, specialisto išvadai ir paaiškinimams, kad tiek dviratininko, tiek vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir kad jie abu turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas, o jam to nepadarius – apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti bylos aplinkybes dėl vairuotojo J. W. galimybės pamatyti dviratininką ir išvengti eismo įvykio (sustabdyti krovininę transporto priemonę ir pan.) ir, jei reikalinga, imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų procesinių priemonių su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir (ar) patikslinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad neišsiaiškinus minėtų aplinkybių ir jų neįvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytų kitų aplinkybių kontekste, negalima išspręsti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių pagrindinė priežastis, o kartu ir dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo J. W. veiksmuose.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje J. W. savo skundą palaikė, jo gynėjas advokatas Saulius Majauskas prašė jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą B. B. – V. ir prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.
7. Nuteistojo J. W. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas bausmę nuteistajam paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog J. W. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje atliktą jų analizę, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi apeliacinės instancijos teisme gautus surinktus duomenis, konstatuoja, kad nepaisant to, jog nors pirmosios instancijos teismui ir nepakako neginčijamų įrodymų apelianto kaltei pagrįsti, vis tik teismas teisingai nusprendė, kad J. W. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, J. W. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais: Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, eksperto L. A., pasirašiusio šią išvadą, parodymais, liudytojos B. S. parodymais, liudytojo V. B. parodymais, eismo įvykio vaizdo įrašu ir kitais byloje surinktais įrodymais.
10.1. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu byloje pateiktos Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11 – 1569 (15), joje konstatuota, kad: 1) šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: vilkikas „Volvo FH 4XT“, vairuojamas J. W., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, pradėjo posūkio į kairę manevrą, prilėtino greitį prieš pėsčiųjų perėją per F. M. gatvę, kur praleido einančius pėsčiuosius (vilkiko atžvilgiu iš kairės į dešinę). Tuo metu dviratininkas E. V., prieš tai važiavęs šaligatviu palei V. gatvę, privažiavęs šviesoforų reguliuojamą F. M. – V. gatvių sankryžą, įvažiavo į F. M. gatvės važiuojamąją dalį. Vilkikas „Volvo FH 4XT“, praleidęs pėsčiuosius, pradėjo greitėti (žr. 2 pav.), o dviratininkas, pavažiavęs pėsčiųjų perėjos ribose maždaug dvi eismo juostas, pradeda nusukinėti į kairę ir tuo metu į dviračio priekinio rato dešinį šoną, priekinės dalies kairiu kampu, atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“. Susidūrimas įvyko vilkikui priekine dalimi jau būnant už pėsčiųjų perėjos. Sprendžiant iš transporto priemonių sugadinimo masto ir pobūdžio bei filmuotoje medžiagoje matomo susidūrimo, susidūrimo metu tarp dviračio dešinio šono ir vilkiko kairio šono buvo smailus kampas, atviras link vilkiko užpakalinės dalies; 2) dviratininko E. V. veiksmai – dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją, o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliūties apvažiavimo manevrą, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 3) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojo J. W. veiksmai – sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 4) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojas J. W. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamąją dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto nebūtų tęsęs judėjimą per pėsčiųjų perėją (1 t. b. l. 57-60).
10.2. Ekspertas L. A. teisiamojo posėdžio metu savo pateiktą išvadą patvirtino ir parodė, kad avarijos mechanizmas matyti iš eismo įvykio užfiksuotos vaizdo medžiagos ir, įvertinus abiejų transporto priemonių judėjimo kryptis, jų elgesį nurodė, kad tiek dviratininko veiksmai, tiek ir vilkiko vairuotojo veiksmai buvo neleistini ir pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl laikytina, kad ir eismo įvykį sąlygojo jų abiejų veiksmai. Tokią savo išvadą jis pakomentavo taip, kad vilkiko vairuotojas, prieš pradėdamas judėti, privalėjo įsitikinti, kad judėti yra saugu, todėl turėjo apsidairyti į visas puses, tuomet būtų matęs, nes jokių dviratininką užstojančių objektų nebuvo, kurios būtų trukdę vairuotojui matyti. Vairuotojui sukant yra nukertamas puspriekabės kampas, tačiau tai priklausytų nuo tos vietos, kur vaikas sustotų, nors 4 metrų kampo puspriekabė nenukerta. Nukerta daugiausiai apie metrą. Vairuotojas bet kokiu atveju turėjo praleisti visus eismo dalyvius, kieno kryptį jis kirto sukdamas į kairę. Vaiko puspriekabės kampas nebūtų kliudęs, jeigu vaikas butų sustojęs toje vietoje, kur pradėjo sukti į kairę. Dviratininkas nevažiavo dideliu greičiu ir techniškai būtų spėjęs sustoti. Vaikui tikrai buvo vietos sustoti, kadangi atstumas, kurį buvo įvažiavęs dviratininkas, yra vos keli metrai. Dviratis būtų sustojęs, nes dviračio sustojimo kelias nėra didelis (3 t., b. l. 80-84).
10.3. Liudytoja B. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė tokias pačias aplinkybes. Ji parodė, kad ji perėjo per pėsčiųjų perėją, degant žaliai šviesoforo šviesai, ir ėjo link autobusų stoties. Tuo metu pėsčiųjų perėja daugiau niekas nėjo. Tuo metu, kai ji perėjo gatvę bei pradėjo eiti šaligatviu ir dar buvo nedaug nuėjusi nuo pėsčiųjų perėjos, pamatė priešais ją atvažiuojantį berniuką su dviračiu. Jai su juo prasilenkus, pamatė, kad berniukas sulėtino greitį ir įvažiavo į pėsčiųjų perėją. Tada ji atsisuko link pėsčiųjų perėjos ir pamatė, kad jai iš dešinės pusės važiuoja krovininis automobilis, kurio priekinė dalis jau buvo pėsčiųjų perėjoje, į kurią įvažiavo berniukas. Tada pamatė, kaip berniukas su dviračiu išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos, mano, kad norėdamas apvažiuoti vilkiką iš priekio, nes jei būtų pėsčiųjų perėja važiavęs tiesiai, tai būtų atsitrenkęs į krovininio automobilio kairį šoną. Vilkikas važiavo toliau, matė, kad jis žiūrėjo į dešinę ir berniuko savo kairėje pusėje nematė. Matė, kad krovininis automobilis labai lėtai važiuoja. Paskui pamatė, kad vaikas tikrai palys po automobilio ratais ir nusisuko, nes išsigando. Po keleto sekundžių išgirdo didelį garsą. Tada suprato, kad vaikas susidūrė su automobiliu, tačiau ten nežiūrėjo ir nėjo prie vaiko. Nubėgo tik jos draugas ir ištraukė vaiką iš po automobilio. B. S., apklausta papildomai, nurodė, kad matė, kaip berniukas sustojo prie sunkvežimio, nes buvo jau perėjoje ir vis dėlto nusprendė apvažiuoti sunkvežimį iš kairės pusės. Ji pažiūrėjo į sunkvežimio langą ir matė, kad vairuotojas buvo nusisukęs į dešinę pusę, t. y. nematė berniuko iš kairės pusės. Tuomet suprato, kad, sunkvežimiui pradėjus judėti, įvyks įvykis, todėl iš išgąsčio nusisuko. Įvažiuodamas į sankryžą berniukas važiavo negreitai. Nebuvo taip, kad jis visiškai sustotų, tačiau prie sankryžos jis pristojo. Kai vaikas įvažiavo į perėją, vairuotojas žiūrėjo į priešingą pusę. Ji mano, kad vairuotojas nematė vaiko. Berniukas vienintelis kirto sankryžą, o kiti eismo dalyviai jau buvo praėję (1 t., b. l. 91-92, 3 t., b. l. 80-81).
10.4. Liudytojas V. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis paties eismo įvykio nematė, tačiau po eismo įvykio ištraukė vaiką iš po vilkiko ratų ir laikė jį ant rankų, kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba. Vaikui degė žalia, nes apie tai kalbėjo ir policija, ir liudininkai, kad tiek vaikui, tiek vilkikui buvo žalias šviesoforo signalas (3 t., b. l. 81-82).
10.5. Eismo įvykio vaizdo įrašu bei jo apžiūros protokolais nustatyta, kad vaizdo įraše matosi skaičiai 2015/07/24 14:33:56, T formos sankryža, 14:41:54 prie sankryžos antroje eismo juostoje stovi krovininis automobilis, kuris suka į kairę, privažiavęs perėją sustoja, tuo metu eina per perėją 4 žmonės ir šuo; 14:42:17 į perėją įvažiuoja dviratininkas ir tada pradeda judėti krovininis automobilis, kerta pėsčiųjų perėją. Dviratininkas, privažiavęs vidurį gatvės, išvažiuoja iš pėsčiųjų perėjos ir susiduria su krovininiu automobiliu, trenkiasi į krovininio automobilio priekį, nugriūna, krovininio automobilio pakyla priekinis kairys ratas, lyg ką pervažiuotų, ir po to sustoja, pribėga prie krovininio automobilio žmonės (1 t., b. l. 24-25, 26).
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. priimtą nutartį šioje baudžiamojoje byloje, kur konstatuota, jog išvada dėl J. W. kaltės buvo grindžiama ne neginčytinais, abejonių nekeliančiais įrodymais, tikslu nustatyti minimoje nutartyje išdėstytas neištirtas ir neišanalizuotas aplinkybes, ir priimti teisingą, patikimais įrodymais paremtą sprendimą, atliko įrodymų tyrimą.
12. Tikslu detaliau išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti jame dalyvavusių transporto priemonių greičius, atstumus, trajektorijas bei kitus parametrus, įtakojusius ar galėjusius įtakoti eismo įvykio kilimą, teisėjų kolegija paskyrė atlikti papildomą specialisto tyrimą.
12.1. Tyrimą atlikęs ekspertas L. A. pateikė išvadą, kurioje atsakė į teismo užduotus klausimus: 1. Dviratininkas E. V. per pėsčiųjų perėją iki susidūrimo važiavo apie 13 km/h greičiu; 2. Transporto priemonių suartėjimo mechanizmas buvo toks: dviratininkas E. V., prieš tai važiavęs šaligatviu palei V. gatvę, privažiavęs šviesoforų reguliuojamą F. M. - V. gatvių sankryžą, ties pėsčiųjų perėjos viduriu įvažiavo į F. M. gatvės važiuojamąją dalį, tuo momentu vilkikas „Volvo FH 4XT“ stovėjo prie pėsčiųjų perėjos. Tuo momentu, kai vilkikas „Volvo FH 4XT“, praleidęs pėsčiuosius, pradėjo greitėti, dviratininkas buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamąją kelio dalį, o iki vilkiko buvo apie 6,8 m atstumas. Vilkikui toliau tęsiant judėjimą, dviratininkas, įvažiavęs į antrą eismo juostą, pradėjo nusukinėti į kairę. Dviračiui pasukus į kairę, pervažiavus antrą eismo juostą ir išvažiavus iš pėsčiųjų perėjos ribų, į dviračio priekinio rato dešinį šoną priekinės dalies kairiu kampu atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“; 3.Tuo momentu, kai vilkikas „Volvo FH 4XT“ įvažiavo į pėsčiųjų perėją, dviratininkas E. V. jau buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamąją kelio dalį; 4. Nuo važiuojamosios dalies krašto iki susidūrimo vietos dviratis judėjo apie 2,88 s ir nuvažiavo apie 10,7 m atstumą; 5. Kai dviratis, vairuojamas E. V., įvažiavo pėsčiųjų perėjoje į F. M. gatvės važiuojamąją kelio dalį, vilkikas dar nebuvo pradėjęs greitėti, todėl vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojas J. W. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamąją dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto nebūtų tęsęs judėjimo per pėsčiųjų perėją; 6. Vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J. W. veiksmai - sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. - techniniu požiūriu buvo nepriimtini; 7. Klausimo, ar E. V., vesdamasis dviratį per pėsčiųjų perėją, būtų galėjęs sustoti, sprendimas nėra eismo įvykio tyrimo eksperto kompetencija. Per 2,88 s, eidamas pėsčiomis, E. V. nueitų apie 4,5-5,4 m atstumą, t. y. neprieitų iki vilkiko judėjimo trajektorijos; 8. Dviratininko E. V. veiksmai - dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją, o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliūties apvažiavimo manevrą - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J. W. veiksmai - sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėją važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (5 t., b. l. 130-135).
12.2. Kaip matyti iš išdėstytų specialisto išvados ir ekspertizės akto, pagal jam pateiktą eismo įvykio vaizdo įrašą, ekspertas nustatė dviratininko judėjimo pėsčiųjų perėja greitį, abiejų transporto priemonių judėjimo trajektorijas ir atstumus tarp jų, esant tam tikrose padėtyse, tačiau pagal visus skaičiavimus buvo padaryta tokia pati išvada, kaip ir po pirmojo tyrimo – kad tiek dviratininko E. V. veiksmai, kad jis dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją, o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliūties apvažiavimo manevrą, tiek ir vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J. W. veiksmai, kad jis, sukdamas sankryžoje į kairę, nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.
13. Siekiant patikrinti, ar liudytoja B. S. perėjusi gatvę pėsčiųjų perėja, eidama šaligatviu, objektyviai turėjo galimybę pamatyti ir (ar) galėjo matyti krovininio automobilio vairuotojo kabinoje esantį vairuotoją ir kur tiksliai žiūri vairuotojas, buvo paskirta atlikti jos parodymų patikrinimą vietoje.
13.1. Parodymų patikrinimo metu buvo atkurta eismo įvykio situacija, įvykio vietoje buvo pastatytas tokios pat markės krovininis automobilis Volvo FH 4XT, su puspriekabe S. C., kaip ir 2015-07-24 įvykusio eismo įvykio metu. Įvykio vietoje liudytoja B. S., stovėdama pėsčiųjų perėjoje, F. M. gatvėje, parodė, iš kur ji, degant žaliam šviesoforo signalui, įžengė į šią pėsčiųjų perėją ir ją perėjo, parodė vietą ant šaligatvio, kur ji, eidama nuo pėsčiųjų perėjos, prasilenkė su jai iš priekio šaligatviu dviračiu važiuojančiu berniuku. Taip pat ji paaiškino, kad, kai ji šioje vietoje prasilenkė su dviratininku, ji iš karto apsisuko, tai yra atsisuko link pėsčiųjų perėjos ir žiūrėdama link jos matė, kad pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas ir kad krovininio automobilio vilkikas nežiūri į jos, t. y. kairę pusę, tai yra į pėsčiųjų perėja važiuojantį dviratininką. Taip pat ji paaiškino, kad jai niekas neužstojo matomumo ir jai gerai matėsi krovininio automobilio vairuotojas. Ji matė, kad krovininio automobilio vairuotojas, kai ji buvo atsisukusi link pėsčiųjų perėjos, kuria važiavo dviratininkas, iki susidūrimo nebuvo atsisukęs į kairę ir nežiūrėjo, ar jam iš kairės pusės pėsčiųjų perėja link jo daugiau niekas neina, nes vairuotojo veidas buvo pasisukęs į dešinę. Ji matė, kad dviratininkas, važiavęs pėsčiųjų perėja, suka kairiau, nes jau jam kelią užstojo per pėsčiųjų perėją važiavęs krovininis automobilis. Dviratininkas, važiuodamas tiesiai, būtų atsitrenkęs į krovininį automobilį, jis pasuko į kairę, nes jam krovininis automobilis, pradėdamas važiuoti, sudarė kliūtį baigti važiuoti pėsčiųjų perėja (5 t., b. l. 137-141).
13.2. Visi B. S. parodymai įvykio vietoje buvo užfiksuoti fotolentelėje (priedas prie protokolo). Kaip matyti iš fotolentelėje esančios 4 nuotraukos, pagal B. S. nurodytą jos stovėjimo padėtį bei vilkiko judėjimo kryptį bei greitį, kuris, akivaizdu, posūkio metu nebuvo didelis, pro vairuotojo durelių stiklą liudytoja turėjo galimybę matyti vilkiko vairuotoją ir jo galvos judesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netikėti šios liudytojos parodymų atitikimu faktinėms įvykio aplinkybėms, nes ji nėra pažįstama nei su nukentėjusiuoju ar jo šeimos nariais, nei su vilkiko vairuotoju, ji yra visiškai pašalinis asmuo, tiesiogiai matęs eismo įvykį, ir jai nėra jokių priežasčių nurodyti tokias aplinkybes, kurių ji nematė arba nurodyti priešingas matytoms. Tikėti šios liudytojos parodymais, kad ji neabejotinai matė, jog vilkiko vairuotojas tikrai nežiūrėjo į kairę, iš kur dviračiu važiavo vaikas, leidžia ne tik jos parodymų nuoseklumas, tačiau ir pačios situacijos kontekstas. B. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kad prasilenkusi su dviratininku ir pamačiusi, jog jis įvažiavo į pėsčiųjų perėją, ji atsisuko į jo pusę ir iš karto pamatė lėtai sukantį vilkiką. Akivaizdu, kad tokioje pavojingoje situacijoje ji suprato, kad vaikui kyla pavojus, todėl atidžiai stebėjo vilkiko vairuotoją, ar jis mato jo kelyje atsiradusią kliūtį – dviratininką. Supratusi, kad vairuotojas nežiūri į kairę ir vaiko nemato, ji išsigando, kad vilkikas gali jį partrenkit, todėl net nusisuko nuo įvykio vietos pusės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti B. S. nuosekliais parodymais, kuriuos ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
14. Tikslu išsiaiškinti, ar J. W., vairuodamas krovininį automobilį VOLVO FH 4XT sankryžoje ir sukdamas į kairę, galėjo matyti į pėsčiųjų perėją įvažiavusį dviratininką E. V., ir jei pamatė, ar jam buvo galimybė išvengti eismo įvykio – sustabdyti pradėjusią judėti didelę krovininę transporto priemonę, buvo atliktas eksperimentas.
14.1. Eksperimento metu Prienų mieste, V. ir F. M. gatvių sankryžoje buvo pastatytas krovininis automobilis VOLVO FH 4XT su priekaba, kurio vilkiko priekis, tiksliau ratai buvo prie pat pėsčiųjų perėjos, esančios F. M. gatvėje. Po to, ant šaligatvio, prie pat kelio važiuojamosios dalies ( F. M. g. ), ties pėsčiųjų perėja, vilkikui kairėje pusėje (nuo vilkiko kairio rato 9,9 m atstumu), pastatytas buvo dviratis ir ant jo uždėtas manekenas. Jis stovėjo nuo dešinio šaligatvio 14,40 m atstumu. Dviračio ir manekeno aukštis atitiko 6 m. berniuko aukštį ant dviračio (FOTO Nr. 1, 2). Tada prie vilkiko vairo atsisėdo R. Š., kuriam buvo nurodyta pažiūrėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininką toje vietoje, kur jis šiuo metu stovi. R. Š. nurodė, kad jis mato pilnai dviratį ir dviratininką toje vietoje, ir jam jo niekas neužstoja (FOTO Nr. 3, 4). Po to, tokį patį veiksmą atliko ir kitas vairuotojas R. J., kuris taip pat nurodė, kad toje vietoje, kur šiuo metu yra dviratininkas, jį gerai mato (FOTO Nr. 5, 6). Po to, prie vikliko vairo atsisėdo kitas vairuotojas J. Š., kuris taip pat nurodė, kad jam dviratininkas toje vietoje, kur jis šiuo metu yra, gerai matosi ( FOTO Nr. 7, 8). Po to, tas pats dviratis su manekenu buvo pastatytas pėsčiųjų perėjoje, nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto link vidurio 7,90 m atstumu, vilkiko kairėje pusėje. Vilkikas stovėjo toje pačioje vietoje, tai yra priekiu prie pėsčiųjų perėjos. Tada vėl prie vilkiko vairo atsisėdo R. Š., kuriam buvo nurodyta pažiūrėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininką toje vietoje, kur jis šiuo metu stovi. R. Š. nurodė, kad jis mato pilnai dviratininką toje vietoje, ir jam jo niekas neužstoja (FOTO Nr. 9). Po to tokį patį veiksmą atliko ir kitas vairuotojas R. J., kuris taip pat nurodė, kad toje vietoje, kur šiuo metu yra dviratininkas, jį gerai mato (FOTO Nr. 10, 11). Po to, prie vilkiko vairo atsisėdo kitas vairuotojas J. Š., kuris taip pat nurodė, kad jam dviratininkas toje vietoje, kur jis šiuo metu yra, gerai matosi ( FOTO Nr. 12, 13). Po to vilkikas buvo patrauktas į priekį, jo priekis buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją ir pastatytas nuo pėsčiųjų perėjos 3,3 m atstumu F. M. gatvėje. Tuo metu dviratis su manekenu buvo pastatytas prie pat vilkiko priekinio rato, priekiu (FOTO Nr. 14). Tada prie vilkiko vairo atsisėdęs R. Š., kuriam buvo nurodyta pažiūrėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininką toje vietoje, kur jis šiuo metu stovi, nurodė, kad, jam būnant šioje vietoje, visiškai nemato nei dviračio, nei dviratininko (FOTO Nr. 15, 16) Tą patį patvirtino ir kiti du vairuotojai – J. Š. ir R. J. (FOTO Nr. 17, 18, 5 t., b. l. 145-155).
14.2. Kaip matyti iš eksperimento eigos, vilkiko ir dviratininko padėtys sankryžoje buvo išdėstytos pagal eismo įvykį užfiksavusią vaizdo medžiagą. Visi trys eksperimente dalyvavę asmenys, sėdėję vilkiko vairuotojo vietoje, analogiškai patvirtino, kad vilkikui stovint jo ratams esant prie pat pėsčiųjų perėjos ir vairuotojui žiūrint į kairę pusę, ant šaligatvio, prie pat kelio važiuojamosios dalies F. M. gatvėje, ties pėsčiųjų perėja vilkikui kairėje pusėje stovintis dviratis su dviratininku labai aiškiai matomas ir niekas jo neužstoja. Dviratį su manekenu pastačius pėsčiųjų perėjoje, nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto link vidurio 7,90 m atstumu, vilkiko kairėje pusėje, vilkikui stovint toje pačioje vietoje, prie vilkiko vairo atsisėdę tie patys trys eksperimente dalyvavę asmenys patvirtino, kad pažiūrėjus į kairę pusę perėjoje stovintis dviratininkas taip pat matomas pilnai, vairuotojui jo niekas neužstoja. Ir tik tuomet, kai vilkiko priekis buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją ir pastatytas nuo pėsčiųjų perėjos 3,3 m atstumu F. M. gatvėje, o dviratis su manekenu pastatytas prie pat vilkiko priekinio rato, priekiu, visi prie vilkiko vairo atsisėdę eksperimento dalyviai nurodė, kad pažiūrėję į kairę dviračio ir dviratininko nemato. Tokius šių asmenų paaiškinimus neginčijamai patvirtina ir fotonuotraukos, darytos iš vilkiko vairuotojo kabinos.
15. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.
16. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Pažymėtina ir tai, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami.
17. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.)
18. Sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus, vertintina ir paties nuteistojo pozicija. J. W., apklaustas specialiuoju liudytoju, nurodė, kad jam sankryžoje pasukus į kairę, buvo pėsčiųjų perėja. Jis nematė, ar ji buvo reguliuojama šviesoforu. Jam privažiavus pėsčiųjų perėją, jam iš kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjo du vaikinai ir vaikas, kuris vedėsi šunį. Jis juos praleido. Kiek prisimena, daugiau niekas nėjo pėsčiųjų perėja (1 t., b. l. 97-98). Apklausiamas įtariamuoju, jis savo kaltę neigė, nes, jo nuomone, visų pirma, vaikas neturėjo būti gatvėje be suaugusių priežiūros, negalėjo būti važiuojamojoje kelio dalyje ant dviračio, be to, tvirtino, kad jam praleidus per pėsčiųjų perėją einančius žmones, daugiau ant šaligatvio nieko nebuvo, ir tada važiavo tolyn, negali nurodyti, ar tuo metu pėstiesiems dar degė žalia šviesa, ar jau raudona. Nematė, kas vyksta ant šaligatvio kairėje pusėje ir nematė jokio dviratininko. Mano, kad yra nekaltas, nes neturėjo jokios galimybės išvengti autoįvykio, bei negalėjo tikėtis, kad kažkas įvažiuos po puspriekabe (1 t., b. l. 154 – 164). Vėliau, susipažinęs su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas eismo įvykis, bei su autotechninio tyrimo išvada jis savo kaltę jau pripažino dalinai, kadangi eismo įvykis kilo dėl to, kad vaikas, važiuodamas dviračiu pėsčiųjų perėja, nesustabdė dviračio, pamatęs jo vairuojamą vilkiką, ir dėl to, kad jis pats neįsitikino, jog pėsčiųjų perėja jam iš kairės pusės atvažiavo dviratininkas ir važiavo per pėsčiųjų perėją (1 t. b. l. 178-178). Bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis savo kaltę neigė, nors taip pat pripažino, kad ir jo kaltės yra, nes jeigu praleidęs žmones per perėją prieš pradėdamas vėl važiuoti būtų pažiūrėjęs į kairę pusę, būtų pamatęs dviratininką ir nepajudėjęs iš vietos, o praleidęs ir jį. Taip pat nuteistasis nurodė, kad nors jis yra mažo ūgio, tačiau tai netrukdo jam matyti aplinką, nes langas didelis ir pro jį yra geras matomumas (4 t., b. l. 170-171).
19. Visos aptartos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad jeigu vilkiko vairuotojas J. W. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 28 punkto reikalavimų šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, ir būtų pažiūrėjęs ne tik į dešinę pusę, tačiau ir į kairę, ko, kaip matyti iš nustatytų duomenų, nepadarė, jis turėjo objektyvią galimybę pamatyti dviratininką tiek stovintį prie perėjos, tiek ir jau pradėjusį ja važiuoti. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad tuo momentu, kai dviratininkas ties pėsčiųjų perėjos viduriu įvažiavo į gatvės važiuojamąją dalį, vilkikas „Volvo FH 4XT“ dar stovėjo prie pėsčiųjų perėjos, nes praleido pėsčiuosius, o kai dviratininkas buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamąją kelio dalį, ir iki vilkiko jis buvo dar apie 6,8 m atstumu, vilkikas vėl pradėjo važiuoti. J. W., sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir vėl prieš pradėdamas važiuoti, turėjo realią galimybę imtis visų atsargumo priemonių, – nepradėti važiuoti arba sustabdyti tik pradėjusią važiuoti savo vairuojamą transporto priemonę ir praleisti per pėsčiųjų perėją važiuojantį dviratininką.
20. Tokio pobūdžio bylose svarbu pažymėti, kad, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015). Tačiau, kaip buvo nurodyta, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama ne tik objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma, tačiau ir asmeninės vairuotojo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Iš bylos aplinkybių matyti, kad eismo įvykis įvyko miesto teritorijoje, kur išvystyta infrastruktūra, yra gyvenamieji namai, prekybos centrai, kas rodo ir pėsčiųjų judėjimo didesnę tikimybę. J. W. miesto teritorijoje vairavo stambiagabaritę transporto priemonę, posūkio manevrą atliko šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje, prieš tai praleidęs per pėsčiųjų perėją ėjusius pėsčiuosius, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jis, būdamas profesionaliu ir patyrusiu vairuotoju (krovininius automobilius vairuoja apie 12 – 13 metų), valdančiu ypatingai didelio pavojaus šaltinį, ir juo važiuodamas gyvenvietėje, turėjo adekvačiai įvertinti šią situaciją ir būti ypatingai dėmesingas, ko šioje situacijoje nebuvo, nes, kaip matyti iš J. W. parodymų, jis net neatkreipė dėmesio, ar pėsčiųjų perėja buvo reguliuojama šviesoforu ir koks signalas degė pėstiesiems. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą, konstatuoja, kad šioje situacijoje dviratininko padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, kad jis per perėją esant leidžiamam šviesoforo signalui važiavo, o ne nulipęs varėsi dviratį, kitų nustatytų aplinkybių kontekste leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiojo veiksmai neapribojo J. W. galimybės numatyti BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytų padarinių atsiradimą ir tuo pačiu galimybę jų išvengti. Taigi, nustačiusio nuteistojo veiksmuose esant būtinąjį nusikaltimo sudėties elementą – asmens kaltę, pasireiškusią nusikalstamu nerūpestingumu (nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti), J. W. pagal pareikštą kaltinimą dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.
21. Dėl paskirtos bausmės. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo sušvelninti paskirtą bausmę, atsižvelgus į jo sveikatos būklę, šeimos finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, tačiau, tinkamai įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė nuteistajam bausmę.
21.1. BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad J. W. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad jis ankščiau neteistas, administracine tvarka baustas tik vieną kartą, nuobauda negaliojanti, yra dirbantis, sveikas, dėl psichiatrijos ir priklausomybės ligų nesigydė, vedęs, turi 5 vaikus, iš kurių 3 nepilnamečiai. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, todėl, siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, bei įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, skyrė jam švelniausią iš straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (BK 47 straipsnio 1, 2 dalys, 3 dalies 5 punktas).
21.2. Apeliantas prašo paskirtą bausmę švelninti, atsižvelgus į jo sveikatos būklę, kadangi jis šiuo metu nedirba, negauna pajamų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, J. W. pateikė 2018 m. sausio 18 d. gydytojo išduotą pažymą, kad 2016 m. dėl pablogėjusios sveikatos būklės J. W. buvo paguldytas į ligoninę, taip pat 2018 m. sausio 18 d. darbdavio išduotą pažymą, kad J. W. pagal darbo sutartį dirba įmonėje PAW-MAR A. Z. neapibrėžtam laikotarpiui nuo 2013 m. spalio 1 d. Taigi, apeliantas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad dėl sveikatos būklės jis tapo laikinai nedarbingas, kas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, galėtų įtakoti teisėjų kolegiją švelninti nuteistajam paskirtą bausmę vertinant apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nurodęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti nustatant nuteistajam baudos dydį, mažesnį nei įstatyme numatytas jos vidurkis, kaip jau buvo paminėta, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko, pagal nuteistajam taikytiną įstatymo redakciją, jam paskirta 60 MGL dydžio bauda laikytina per griežta bausme.
21.3. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
21.4. J. W. nusikaltimą padarė 2015 m. liepos 24 d. Tuo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto įstatymo redakcija (2011 m. balandžio 28 d. redakcija, pakeista 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1871 (įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. – remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), už neatsargius nusikaltimus numatė iki 75 MGL dydžio baudą. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo 2016 m. balandžio 1 d. BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto redakcija, už neatsargius nusikaltimus numatanti baudą iki 225 MGL. Kaip matyti, vėlesnė, po nusikaltimo padarymo įsigaliojusi įstatymo redakcija numatė griežtesnę atsakomybę nei redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl, remiantis minėta BK 3 straipsnio nuostata, teismas turėjo taikyti švelnesnę bausmę numatantį įstatymą, kuris turi grįžtamąją galią. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas J. W. nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 47 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakciją ir paskyręs jam 60 MGL dydžio baudą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per griežtą bausmę, todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo J. W. (J. W.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį:
J. W. (J. W.), pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, paskirti 35 (trisdešimt penkių) MGL dydžio 1 318,10 (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniolikos Eur 10 ct) eurų baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.