- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- A-1993-624/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01583-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 9–10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – Marijampolės AVPK areštinė) pareigūnai, pareiškėjui, 2012 m. kovo 1 d. atvykus į Marijampolės AVPK areštinę ir 2013 m. sausio 10 d. bei 2013 m. balandžio 25 d. išvykstant iš jos, nepateikė šilto maisto (pietų) ar sauso maisto davinio, tuo pažeisdami Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 62 ir 66 punktų reikalavimus bei Marijampolės AVPK areštinės vidaus tvarkos taisykles. Kadangi maistą gavo tik du kartus per dieną, t. y. pusryčius ir vakarienę, pareiškėjas kentė alkį, patyrė didelį fizinį bei dvasinį diskomfortą. Pareiškėjas nurodė, jog dažnai skųsdavosi skrandžio sutrikimais, todėl jam svarbus tinkamas maitinimosi rėžimas, nes jis serga dvylikapirštės žarnos opalige. Nurodytų aplinkybių pagrindu prašė priteisti neturtinės žalos 1 000 Lt atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Marijampolės AVPK atsiliepime (b. l. 36–39) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjui pusryčiai buvo pateikti dienotvarkėje numatytu laiku, t. y. 9–9.30 val., pietūs pagal dienotvarkę, kuri suderinta su galiojančia areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimi, buvo pateikti taip pat laiku, t. y. iki 13.30 val., iki jo etapavimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Areštinėje laikomiems asmenims pietų išdavimas raštu nefiksuojamas. Kadangi pareiškėjas gavo pietus, todėl atsakovas neturėjo išduoti jam sauso maisto davinio. 2013 m. balandžio 25 d. pagal dienotvarkę pietų laikas numatytas 12.30–13.30 val. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 25 d. 12.05 val. iš Marijampolės AVPK areštinės buvo etapuojamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, t. y. iki dienotvarkėje numatyto pietų laiko. Atsakovas pripažino, kad šiuo atveju pietūs pareiškėjui galėjo būti nepateikti. Taip galėjo atsitikti todėl, kad jis buvo perduotas Viešojo saugumo tarnybos Vilniaus dalinio Konvojaus žinion (planiniu konvojumi etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą), todėl už tolesnį maitinimą atsakovas nebuvo ir nėra atsakingas. Įrašų apie sauso davinio išdavimą pareiškėjui minėtą dieną nėra. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis išduodamas kiekvienam išvykstančiajam asmeniui atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. 2013 m. sausio 10 d. ir 2013 m. balandžio 25 d., etapuojant pareiškėją iš Marijampolės AVPK į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, laiko tarpas tarp pareiškėjo paskutinio maitinimo ir nuvykimo neviršijo 6 valandų, todėl nebuvo pareigos išduoti sausą maisto davinį. Dėl pareiškėjo nurodytų skunde aplinkybių buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir tarnybinio nusižengimo nenustatyta. Pareiškėjas 2013 m. sausio 7 d. skundėsi dėl (duomenys neskelbtini) skausmo, 2013 m. sausio 9 d. skirtas gydymas vaistais, tačiau, atsakovo nuomone, šie skausmai nesusiję su pareiškėjo maitinimu areštinėje ir dėl to negalėjo būti patirta neturinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 105–109) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, ginčui aktualių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 6, 7.11, 59, 62 punktais. Marijampolės AVPK areštinėje laikomi asmenys maitinami pagal dienotvarkę, suderintą su 2012 m. lapkričio 19 d. areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 64-IL-3552, kurios 2.2 punkte nurodyta, jog areštinėje laikomiems asmenims pusryčiai patiekiami nuo 8.00 – 9.00 val., pietūs nuo 12.00 – 12.45 val., vakarienė 17.00 – 18.00 val. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas).
Byloje pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kada 2012 m. kovo 1 d. pareiškėjui buvo pateikti pusryčiai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kokiu laiku išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pasikeitimo punktu Marijampolės AVPK, kokiu laiku jis atvyko į Marijampolės AVPK. Šis skundo motyvas buvo nepagrįstas jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, nurodytas tik deklaratyviai, todėl atmestas.
Nors byloje nepateikti tikslūs įrodymai apie pareiškėjo konkretų pusryčiavimo laiką 2013 m. sausio 10 d., tačiau įvertinus tai, jog pagal dienotvarkę Marijampolės AVPK areštinėje laikomų asmenų pusryčių laikas yra nuo 8.00 val. iki 9.00 val., buvo preziumuojama, jog šią dieną pareiškėjas pusryčiavo 8.30 val., etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą – 13.05 val. (pietų laikas nuo 12.00. iki 12.45 val.), į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas buvo pristatytas 15.55 val. Akivaizdu, kad 2013 m. sausio 10 d. laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo ir nuvykimo į paskirties punktą buvo ilgesnis nei 6 val. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas 2013 m. sausio 10 d. išdavė pareiškėjui sausą maisto davinį, nėra pateikta, todėl daryta išvada, jog Marijampolės AVPK areštinės pareigūnai, 2013 m. sausio 10 d. neišduodami pareiškėjui sauso maisto davinio, pažeidė Maitinimo taisyklių 31 punkto reikalavimą.
Pagal Marijampolės AVPK 2013 m. liepos 8 d. raštą Nr. 64-S-5070 sprendė, kad 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjui pusryčiai areštinėje buvo pateikti tarp 9.00 val. ir 9.30 val., į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pristatytas – 15.05 val., t. y. etapuojant pareiškėją iš Marijampolės AVPK areštinės 2013 m. balandžio 25 d. laiko tarpas tarp pareiškėjo paskutinio maitinimo ir nuvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą neviršijo šešių valandų, todėl atsakovo atstovas neturėjo pareigos išduoti jam sausą maisto davinį.
Dėl šio įvykio pagal pareiškėjo skundą, Marijampolės AVPK atliktas tarnybinis patikrinimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjui pusryčiai areštinėje buvo pateikti tarp 9.00 val. ir 9.30 val. D. S. areštinės žinioje buvo iki 12.05 val., tai yra iki pietų laiko, 12.05 val. perduotas Viešojo saugumo tarnybos Vilniaus dalinio Konvojaus žinion (planiniu konvojumi etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą), todėl už tolesnį jo maitinimą areštinės viršininkas nebuvo atsakingas. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą buvo pristatytas 15.05 val., tai yra nuo jam suteiktų pusryčių nepraėjus 6 val.
Tai, kad 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo maitinamas tik du kartus, t. y. negavo pietų, taip pažeidžiant jo teisę į tinkamą maitinimą, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas šią dieną iš Marijampolės AVPK areštinės buvo etapuotas iki dienotvarkėje nustatyto pietų laiko bei nustačius, kad jam neturėjo būti išduotas sausas maisto davinys, daryta išvada, jog ši teisė buvo pažeista ne dėl Marijampolės AVPK areštinės pareigūnų veiksmų.
Teismas rėmėsi Maitinimo organizavimo taisyklių 4, 34 punktais, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Nurodė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismas darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Marijampolės AVPK areštinės pareigūnai neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą. Atsakovo atstovo pareigūnų veiksmai, atlikti 2013 m. sausio 10 d. etapuojant pareiškėją be jam skirto sauso maisto davinio į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, minėtų teisės aktų reikalavimų neatitiko ir pažeidė pareiškėjo teisę gauti tinkamą maitinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostata. Pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.)
Nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad dėl pietų negavimo pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pietūs jam būtų pateikti. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pietūs nebuvo pateikti dėl atsakovo kaltės tik 2013 m. sausio 10 d. t. y. tik vieną kartą, jį konvojuojant iš Marijampolės AVPK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, jo patirti neigiami išgyvenimai buvo vienkartinio pobūdžio bei trumpalaikiai, dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė fizinį bei dvasinį diskomfortą, sutriko skrandžio veikla ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo patirtų nepatogumų yra deklaratyvūs, nėra patvirtinti byloje esančiais įrodymais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 112–115) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik vienu atveju pripažino, kad dėl pietų negavimo pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, diskomfortą – 2013 m. sausio 10 d., tačiau nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas nustatė, jog 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo maitinamas tik 2 kartus, taip pažeidžiant jo teisę į tinkamą maitinimą, tačiau nustatė, kad sausas maisto davinys jam neturėjo būti išduodamas, nenurodydamas, kokiu būdu tai nustatė ir kokiais teisės aktais rėmėsi. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas šią dieną iš Marijampolės AVPK buvo etapuotas iki dienotvarkėje nustatyto pietų laiko, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad jam atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas gavo tik vakarienę. Tvirtina, jog šiuo atveju pareiškėją sauso maisto daviniu turėjo aprūpinti atsakovas. Dėl 2012 m. kovo 1 d. atvejo pareiškėjo skundo motyvas buvo atmestas, nes nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, tačiau atsakovas savo atsiliepime į skundą apie šį atvejį nepateikė jokios informacijos. 2012 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo etapuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo su pasikeitimo punktu Marijampolės AVPK. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui buvo suteiktas maitinimas 6 val., 9 val. jį konvojavo į Marijampolės AVPK, konvojavimo laikotarpis buvo apie 2 val., iš Marijampolės AVPK areštinės konvojus išvyko 13.25 val., į Alytaus areštinę atvyko 14.25 val. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai, t. y. aplaidžiai išnagrinėjo administracinę bylą, netinkamai ir šališkai įvertino visas bylos aplinkybes, įrodymus. Pažymi, jog skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad Marijampolės AVPK pareigūnai, nesuteikdami pareiškėjui maitinimo, tyčia daug kartų pažeidė teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Tvirtina, jog dėl neteisėtų Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pajuto emocinę depresiją, nepatogumus, patyrė fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimus. Mano, kad yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–124) prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistu.
Nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, taigi, pareiškėjas teismo sprendimą laiko nepagrįstu dėl teismo motyvų ir argumentų. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas – nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui neužtikrinus jo teisės į tinkamą maitinimą, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui pietūs dėl atsakovo kaltės nebuvo pateikti tik vieną kartą, jo neigiamiems išgyvenimams buvus vienkartinio pobūdžio bei trumpalaikiams, nepripažino, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariatui neužtikrinus jo teisės į tinkamą maitinimą tris dienas: 2012 m. kovo 1 d., 2013 m. sausio 10 d. ir 2013 m. balandžio 25 d.
Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 59 punkte nustatyta, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Vadovaujantis Taisyklių 62 punktu, asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 64-IL-3552 (b. l. 45–48) numatytas laikas, kada maitinimo paslaugų pardavėjas yra įsipareigojęs pristatyti patiekalus Marijampolės AVPK: 8–9 val. – pusryčiai, 12–12.45 val. – pietūs, 17–18 val. – vakarienė. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Marijampolės AVPK areštinėje laikomų asmenų dienotvarkę, patvirtintą areštinės viršininko, Marijampolės AVPK pusryčiai yra 9–9.30 val., pietūs – 12.30–13.30 val.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31–34 punktuose nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.
Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandas, o teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti tinkamą asmens maitinimą, tuo pačiu – teisę į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2158/2013).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog jam dėl Marijampolės AVPK veiksmų (neveikimo) nebuvo suteiktas tinkamas maitinimas 2012 m. kovo 1 d.: pareiškėjas su skundu pateikė įrodymą, kad 2012 m. kovo 1 d. buvo konvojuojamas iš Lukiškių TI-K į Alytaus AVPK areštinę su pasikeitimo punktu Marijampolės AVPK (b. l. 11). Kaip matyti iš su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų, Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo maitinamas 6 val. ryto, 9 val. – konvojuotas, kas užėmė apie 2 val., į Marijampolės AVPK areštinę (b. l. 116), iš kurios 13.25 val. išvyko į Alytaus AVPK areštinę, į kurią atvyko 14.25 val. (b. l. 117). Kadangi Marijampolės AVPK dėl šios datos nepateikė jokių duomenų, taip pat kadangi Lukiškių TI-K, dėl Maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkto nuostatos (asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.), neturėjo pagrindo išduoti sauso maisto davinio, pareiškėjo maitinimas per pietus turėjo būti užtikrintas Marijampolės AVPK areštinėje. Pažymėtina, kad netgi jei Marijampolės AVPK neturėjo informacijos apie pareiškėjo atvykimą ir dėl negalėjo pateikti pietų bendra tvarka, ginčui aktualios redakcijos Maitinimo organizavimo taisyklių 4 punktas (2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 redakcija) nustatė, kad Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos (toliau – ir kalinimo įstaiga) administracija privalo nuolat turėti maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Kalinimo įstaiga, nupirkusi maitinimo paslaugą, maisto produktų atsargas kaupia pati. Kalinimo įstaiga, sudarydama maitinimo paslaugų pirkimo sutartį, numato sąlygas dėl maisto produktų atsargų atnaujinimo.
2013 m. sausio 10 d. pareiškėjas Marijampolės AVPK gavo pusryčius (9–9.30 val.), į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kur atvyko 15.55 val., buvo etapuotas tik 13.05 val. Kadangi laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo ir nuvykimo į paskirties punktą buvo ilgesnis nei 6 valandos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Marijampolės AVPK, šią dieną neišdavusi pareiškėjui sauso maisto davinio, pažeidė Maitinimo organizavimo taisyklių 31 punktą.
Pažymėtina, kad šiame Maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkte nustatytas 6 valandų laiko tarpas yra skaičiuojamas nuo paskutinio maitinimo tik iki nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą, o ne iki kito maitinimo. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 25 d. į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą buvo pristatytas 15.05 val., todėl nuo pusryčių (9–9.30 val.) iki atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nebuvo praėjęs 6 valandų laiko tarpas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir teigia, kad 2013 m. balandžio 25 d., atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, gavo tik vakarienę, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės AVPK būtų turėjęs pareiškėjui išduoti sausą maisto davinį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuriais teisės aktais rėmėsi, kadangi buvo vadovaujamasi Maitinimo organizavimo taisyklėmis, kurių pagrindu ir buvo sprendžiama, ar konkrečiu atveju turėjo būti išduotas sausas maisto davinys.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad 2012 m. kovo 1 d. ir 2013 m. sausio 10 d. Marijampolės AVPK areštinės pareigūnų veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Vis dėlto, pabrėžtina, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje A438-805/2014).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas maisto davinio dėl neteisėtų Marijampolės AVPK veikų, su kuriomis jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, negavo du kartus, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to jo patirti išgyvenimai galėjo būti tiek intensyvūs ir apčiuopiami, kad būtų pagrindas pripažinti pareiškėją patyrus neturtinę žalą: jo teiginiai apie patirtus išgyvenimus yra tikrai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis; pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos duomenys nepatirtina, jog pareiškėjui būtų kilę neigiamų padarinių sveikatai dėl šio maisto davinio neišdavimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.