Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus,

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. Ž. ir jo gynėjui advokatui Dariui Japertui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. Ž. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 26 d. nutartį, kuria M. Ž., padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, jog M. Ž. 2023 m. liepos 5 d. apie 21.00 val. Utenos mieste, (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, konflikto su motina Z. Ž. metu, tyčia be jokios priežasties, sudavė jai vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę, tokiais veiksmais nukentėjusiajai Z. Ž. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. Ž. gynėjas advokatas Darius Japertas apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 26 d. nutartį pakeisti, M. Ž. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros klinikoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 98 straipsnis numato pagal griežtumą 4 priverčiamąsias medicinos priemonių rūšis. Teigiama, jog teismui nėra privalomos ekspertų rekomendacijos parinkti būtent tą rūšį, kuri yra siūloma. Yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, skirdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – asmens psichinė sveikata ir su asmens sveikata susijęs jo socialinis pavojingumas.

3.2. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdyje apklausta teismo ekspertė patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad M. Ž. serga psichine liga, kadangi ji nepagydoma – ja sirgs iki gyvenimo pabaigos. Tačiau jei jis būtų prižiūrimas ir reguliariai vartotų jam gydytojo paskirtus vaistus – jo sveikatos būklė būtų stabilesnė ir stacionarinio stebėjimo nereiktų. Tai, kad veikos padarymo metu M. Ž. būsena buvo nestabili, paskirtų medikamentų reguliariai jis nevartojo, patvirtino nukentėjusioji, M. Ž. mama. Tačiau po uždraustos įstatymo veikos padarymo praėjus pusmečiui, M. Ž. būklė yra aiškiai pasikeitusi – jo psichinės sveikatos būklė yra žymiai pagerėjusi, jis mamos prižiūrimas, periodiškai vartoja jam paskirtus vaistus, vasario mėnesiui buvo užregistruotas gydytojo psichiatro konsultacijai, kurios metu turėjo būti išrašyti vaistai. Sūnus labai pergyvena dėl to, kad jam teks būti atskirtam nuo šeimos.

3.3. Anot apelianto, byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių daryti išvadą, jog nuo uždraustos veikos padarymo prabėgus pusmečiui, M. Ž. psichinė sveikatos būklė pakankamai stabiliai pagerėjo, o socialinis pavojingumas iš esmės nebestebimas, todėl mano, kad atsižvelgiant į naujausius bylos duomenis gali būti sprendžiama, jog taikyti priverčiamąsias medicinos priemones stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūroje, kaip nutarė pirmosios instancijos teismas , nėra pakankamo pagrindo.

3.4. Apelianto teigimu, M. Ž. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Be to, priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – paskyrimas sukeltų neigiamas pasekmes, suvaržymus, apribojimus, dėl jų pastarasis patirtų nepatogumų, nes jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir šeimą, kuri juo rūpinasi. Taip pat nukentėjusioji, M. Ž. mama, laiduoja, kad prižiūrės sūnų, stebės, kad sūnus vartotų jam paskirtus vaistus.

3.5. Nurodoma, kad teismas nustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiką, kurios taikomos kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoją teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pablogėjus M. Ž. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš švelnesnės į griežtesnę.

4. Teismo posėdyje nukentėjusioji, asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. Ž. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinis skundas tenkintinas.

6. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad M. Ž., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tačiau apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos sprendimu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir prašo pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

7. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

8. Pirmosios instancijos teismas M. Ž. skundžiama nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tiek nukentėjusioji Z. Ž., tiek asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė bei jo gynėjas neneigia, kad M. Ž. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turi būti gydomas, tačiau, jų manymų, gydymo tikslai gali būti pasiekti gydant ambulatorinėmis sąlygomis. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji, kuri kartu yra ir M. Ž. mama, patvirtino, kad sūnus supranta, jog reikia gerti vaistus ir juos geria, nes ji jam duoda ir prižiūri, kad jis juos vartotu, taip pat yra užsiregistravę pas gydytoją.

9. 2023 m. lapkričio 7 – lapkričio 16 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ambulatorinio poskyrio teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-A-148/2023 užfiksuota, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu M. Ž. konstatuojama įgimta (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), reikalaujančiu dėmesio ar gydymo, dėl kurio jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmus. Dėl savo psichikos būklės M. Ž. gali apibūdinti kai kurias pavienes faktines byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes (pvz., įvykio vieta, dalyviai), tačiau dėl savo psichikos būklės jis nesupras proceso esmės, negalės būti pilnaverčiu ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso dalyviu, jo elgesys gali tapti socialiai pavojingas, todėl nerekomenduojama su juo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų ar šaukti į teismą (1 t., b. l. 98-103). Šią išvadą teismo posėdžio metu patvirtino teismo psichiatrė ekspertė A. S..

10. Tame pačiame ekspertizės akte nurodyta, kad M. Ž. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau ši rekomendacija vertintina visų kitų įrodymų kontekste.

11. Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas esant jiems nepakaltinamiems ir dėl to šios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Be to, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tik asmenims, kurie, atsižvelgiant į padarytos pavojingos visuomenei veikos pobūdį bei šių asmenų sveikatos būklę, yra pavojingi, nepriklausomai nuo asmens, kuriam ji taikoma, noro, siekiant medicininėmis priemonėmis, bei stebint jo elgesį, neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu yra įvertinti M. Ž. veiksmų, atitinkančių BK 140 straipsnio 2 dalies sudėtį, pavojingumą.

12. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, jog iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje nurodytų aplinkybių bei ekspertės paaiškinimų matyti, jog M. Ž. ilgalaikis ambulatorinis gydymas rezultatų nedavė, jis yra socialiai pavojingas. M. Ž. veikos padarymo metu ir šiuo metu dėl įgimtos (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), reikalaujančiu dėmesio ar gydimo, negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis). Todėl M. Ž. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog po įstatymo uždraustos veikos padarymo praėjus pusmečiui, M. Ž. būklė yra aiškiai pasikeitusi – jo psichinės sveikatos būklė yra žymiai pagerėjusi, jis mamos prižiūrimas, periodiškai vartoja jam paskirtus vaistus, lankosi pas gydytoją, socialinis pavojingumas iš esmės nebestebimas. Taip pat nurodoma, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.

14. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino M. Ž. elgesio pokyčių po uždraustos veikos padarymo, t. y. M. Ž. suprato, kad jam reikia vartoti vaistus ir lankytis pas gydytoją. Teisėjų kolegija įvertinusi tiek M. Ž. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą, jo asmenybę, diagnozuoto psichikos ir elgesio sutrikimo požymius, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog M. Ž. kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, dėl ko negalima būtų gydyti jo ambulatorinėmis sąlygomis, prižiūrint jo motinai Z. Ž..

15. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo metu M. Ž. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nėra pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam švelnesnį – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, todėl skundžiama Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 26 d. nutartis keičiama.

16. Pažymėtina, kad sutinkamai su BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis teismas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, ne rečiau kaip kas šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, kas užtikrina kad nepasiteisinus ambulatoriniam M. Ž. gydymui ar pablogėjus jo sveikatos būklei, paskirtas gydymo režimas galės būti keičiamas į griežtesnį – stacionarinį gydymą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 26 d. rūmų nutartį:

M. Ž. skirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinė stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminėmis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal jo gyvenamąją vietą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.