Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų R. T. ir J. T. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) akcinės bendrovės (toliau AB) Swedbank pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka iš įkeisto turto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius Swedbank, AB, kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio R. T. ir J. T. skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir turto pardavimo iš varžytynių, nes skolininkai R. T. ir J. T. per vieną mėnesį nuo nutarties areštuoti įkeistą daiktą įteikimo dienos skolos nesumokėjo, likdami skolingi 31759,15 EUR paskolos, 837,29 EUR priskaičiuotų palūkanų, 371,96 EUR delspinigių už negrąžintą kreditą, 95,91 EUR delspinigių už negrąžintas palūkanas, iš viso 33064,31 EUR.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdami Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartį apeliantai (skolininkai) R. T. ir J. T. prašo ją panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodoma, kad kreditorius elgiasi nesąžiningai. Pažymima, kad priverstinis skolos išieškojimas negali būti pradėtas, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog kredito sutartis su skolininkais buvo nutraukta. Apeliantai nesutinka, kad nenutrauktas palūkanų skaičiavimas. Teigiama, kad šiuo atveju nėra LR CK 4.196 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Apeliantų manymu, teismas netikrino kreditoriaus prašymo ir sutarties nutraukimo pagrįstumo. Tvirtinama, kad teismas neįvykdė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties įpareigojimų ir pažeidė materialines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjant atskirąjį skundą analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta tenkinti kreditoriaus Swedbank, AB, pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka iš įkeisto turto, yra pagrįsta ir teisėta.

Nors apeliantai teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog kredito sutartis su skolininkais yra nutraukta, teismas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje 2S-274-357/2011 (civilinės bylos 2S-274-357/2011 61–63 l.) nurodė, jog kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su jos pakeitimais ir papildymais, 11.2.1 punkte numatyta, kad bankas, esant sutarties nutraukimo pagrindams, turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 15 kalendorinių dienų įspėjęs kredito gavėjus, pareikalauti grąžinti visą kreditą ir nutraukti sutartį. Pabrėžė, kad kreditorius 2010-08-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-10-01 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įspėjo skolininkus apie kredito sutarties nevykdymą ir jos nutraukimą anksčiau termino, įspėjimas išsiųstas registruotu paštu, kaip ir numato sutartis. Konstatavo, kad teisė nutraukti kredito sutartį prieš terminą yra numatyta kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią skolininkai pasirašė, išreikšdami sutikimą su joje nurodytomis sąlygomis.

Teismas nesutinka su apeliantų skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pažeidė materialines teisės normas ir neįvykdė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties įpareigojimų ir pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-7-272/2011) 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino Telšių rajono apylinkės teismo

Hipotekos teisėjos 2011 m. birželio 13 d. nutartį ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (31–33 b. l.). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas visapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir, ex officio atlikęs sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę, pagrįstai konstatavo, jog kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.).

Teismo vertinimu, vien tai, kad apeliantai skunde nurodo įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis (2001-12-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-1151/2003, 2009-06-18 nutartis byloje Nr. 3K-3-241/2009), nepagrįsdami galėjimą naudotis jose pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis pateiktų nutarčių išaiškinimais, kadangi apeliantų nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių.

Pažymėtina, kad iš kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kredito paskirtis – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas (civilinės bylos 2S-274-357/2011 5, 6 l.). Sutartyje nėra nurodyta, kad sklypas įsigyjamas šeimos poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš kredito sutarties, hipotekos lakšto, banko pranešimų, skolininkų skundų ir kitos bylos medžiagos, apeliantai gyvenamąją vietą nurodo – (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos 2S-274-357/2011 5, 6, 22–25, 26–27, 43–45, 49–51 l.), taigi byloje nėra duomenų, kad pardavus įkeistą žemės sklypą iš varžytynių, būtų pažeisti apeliantų šeimos interesai, nes šeima netektų savo vienintelių namų.

Atkreiptinas dėmesys, kad, nors apeliantai skunde teigia, jog pradelsti mokėjimai sudaro nedidelę dalį bendros skolos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2011-01-27 bendra skola kreditoriui sudarė 32 473 Lt (civilinės bylos 2S-274-357/2011 4 b. l.), o 2011-06-03 siekė jau 33064,31 Lt (4 b. l.). Šie duomenys parodo, kad skolininkai negrąžino bankui daugiau, nei vienos kredito dalies ar kitų mokėjimų, todėl kredito davėjas pagrįstai siekia priverstinio įkeisto turto pardavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutarties priėmimo skola kreditoriui nebuvo grąžinta. Apeliantai ir Šiaulių apygardos teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skolos ar jos dalies kreditoriui grąžinimą, todėl skundo teiginiai dėl skolos dydžio, teismo vertinimu, yra nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., – šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009). Todėl apeliantų skunde išdėstyti argumentai, nesusiję su hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumu, šiuo atveju dėl apeliantų sunkios finansinės padėties, netesybų dydžio, šioje byloje nėra teisiškai aktualūs.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.