Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant V. K. bausmės laikotarpiu dirbti, o nerandant darbo ar jį praradus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, per 2 (du) mėnesius atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 134,18 eurų (vieno šimto trisdešimt keturių eurų ir 18 centų) turtinę žalą.

V. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant V. K. šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 10 (dešimt) mėnesių nuo bausmės vykdymo pradžios.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 134,18 eurai (vienas šimtas trisdešimt keturi eurai ir 18 centų) ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, palūkanas pradedant skaičiuoti po 2 (dviejų) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

V. K. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinta.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-106-719/2023). Teismų praktikoje pažymima, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020). Apelianto ar jo gynėjo išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių nepažeidė. Skundžiamame teismo nuosprendyje byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais – netiesioginių įvykio liudytojų parodymais bei procesų dalyvių parodymus patvirtinančiais ar paneigiančiais dokumentais. Ir nors Skundžiamame nuosprendyje nepateikti detalesni motyvai dėl V. K. nusikalstamų veiksmų vertinimo, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytus įrodymus bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą daro, vadovaujantis byloje ištirtų įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, be kita ko, pašalinant abejones dėl bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmu.

8. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įvertinus iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją ir ją sujungus į visumą, darytina pagrįsta, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujanti išvada, kad V. K. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą ir padarė jai sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

9. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nuteistasis V. K. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir teigia, kad prieš nukentėjusiąją S. K. kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, t. y. jai nesudavė. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kaip ir savo apeliaciniame skunde nurodo jis pats, kaltės nuosekliai nepripažino, neigė smurtavęs prieš savo buvusią sutuoktinę. Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl S. K. sužalojimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apylinkės teisme, tiek ir apeliaciniame skunde kelia versiją, kad nukentėjusioji, būdama neblaivi galėjo susižaloti pati. Visgi, teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis neigia kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nurodydamas savitas įvykio aplinkybes, tačiau visų pirmiausia jo pateiktą versiją paneigia ne tik byloje esančių objektyvių įrodymų visuma, bet ir paties nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi parodymai.

11. Taigi, kaip matyti, kiekvieno proceso metu V. K., siekdamas pagrįsti savo versiją, kad S. K. susižalojo pati, nurodo vis papildomų aplinkybių apie tariamas nukentėjusiosios susižalojimo aplinkybes. Vis tik, būtina pažymėti, jog nuteistojo apylinkės teisme ir apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad nukentėjusioji išeidinėdama iš balkono užkliuvo už bortelio, kaire veido puse trenkėsi į balkono staktą ir prasiskėlė sau antakį, yra niekuo nepagrįsti ir, beje, paneigti paties V. K. parodymais. Būtent, pats nuteistasis, teigdamas, jog S. K. susižalojo griūdama balkone – prasiskėlė kairės pusės antakį, nurodė, kad tai buvo prieš tai, kad ji pradėjo atiminėti telefoną ir prieš jos atstūmimą, tačiau pasakodamas apie kaltinime nurodyto įvykio pradžią nurodė, kad kai S. K. pradėjo atiminėti telefoną, ji nebuvo sužalota. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais nenuosekliais, prieštaringais tarpusavyje bei kintančiais V. K. parodymais nėra pagrindo tikėti bei jais vadovautis. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti (paneigianti) asmens kaltę.

12. Apelianto argumentai, kad S. K. dėl savo sužalojimo atsiradimo aplinkybių medikams pasakė tik savo nuomonę, o jos parodymai yra nenuoseklūs, teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai nelogiški ir nepagrįsti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir dar netgi jam neprasidėjus, skirtingiems subjektams (ne tik medikams), t. y. Bendrojo pagalbos centro darbuotojams, policijos pareigūnams atvykusiems į įvykio vietą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pirmosios instancijos teismui, nuosekliai teigė, kad prieš ją smurtavo buvęs vyras V. K., bei visose proceso stadijose teikė iš esmės vienodus paaiškinimus.

13. Vertinant baudžiamojoje byloje surinktus pirminius duomenis, matyti, kad netrukus po įvykio, t. y. 2024 m. kovo 30 d. 00.58 val., S. K. paaiškino, kad namuose kartu su vyru vartojo alkoholinius gėrimus, bendraujant tarpusavyje išsivystė konfliktas dėl buitinių namų ruošos darbų. Aiškiai pamena, kad V. K. iš kairės rankos riešo srities, vieną kartą jai trenkė į kaktos sritį, taip prakirsdamas kaktą bei rankai nuslydus pataikė į kairę akį. Nuo šio smūgio pajuto stiprų fizinį skausmą. Ant V. K. kairės rankos riešo buvo laikrodis, kuriuo ir galėjo prakirsti jai kaktą. Dėl įvykusio sužalojimo pareiškimą pateiks vėliau, kadangi šiuo metu yra stipriai susijaudinusi ir išgėrusi (1 t., b. l. 39–41, 42). Apklausiama papildomai ikiteisminio tyrimo metu S. K. nurodė analogiškas aplinkybes – kaltinime nurodytą dieną abu buvo išgėrę, jiems sėdint ant sofos, pasisukus vienas į kitą, tarp jų įvyko žodinis konfliktas ir tuomet V. K. kaire ranka, ant kurios buvo rankinis laikrodis, tyčia sudavė jai į kaktą ir ją praskėlė. Iš žaizdos pradėjo bėgti kraujas, nukentėjusioji išsigando ir nubėgo į vonią. Plovė žaizdą, po to dėjo rankšluostį, kad sustabdytų kraujavimą. Po kiek tiksliai laiko paskambino į pagalbos centrą, net nežino, mano, kad galėjo praeiti koks pusvalandis, kol tvarkė žaizdą. Po įvykio apie šią situaciją su V. K. kalbėjosi. V. K. jos atsiprašė, kad įvyko konfliktas, bet ne konkrečiai, kad jai sudavė ir sukėlė fizinį skausmą. V. K., praėjus kelioms dienoms po įvykio, buvo pas ją užėjęs ir pamatęs randą ant kaktos labai nustebo, pasakė „čia aš tau taip padariau?“, kaip tuo netikėdamas. Pagal jo tokias reakcijas mano, kad V. K. galbūt neprisimena to momento, kaip jai sudavė, nes buvo labai girtas (1 t. b. l. 68–70, 71).

15. Be kita ko, būtina pabrėžti, jog nukentėjusiosios S. K. parodymų patikimumą patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyti analogiški nukentėjusiosios paaiškinimai dėl kvietimo priežasties (1 t., b. l. 59–60), VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašymas, iš kurio matyti, jog nusiskundimų ir anamnezės skiltyje nurodyta, kad buitinio konflikto metu vyras trenkė su ranka į kaktą, pacientės teigimu „pataikė su laikrodžiu“, pastebėjo žaizdą kaktos srityje (1 t., b. l. 55). Ikiteisminio tyrimo metu specialistas, apžiūrėjęs S. K. medicininius dokumentus, pateikė išvadą, kad S. K. nustatyta muštinė žaizda kaktoje. Sužalojimas padarytas kietu butu daiktu, galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2024 m. kovo 30 d., ir pagal pateiktus duomenis vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 63–64).

16. Pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu nukentėjusioji S. K. nurodė tapačias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nuosekliai apibūdindama nuteistojo atliktus veiksmus, smūgio sudavimo aplinkybes ir lokalizaciją. Apylinkės teisme nukentėjusioji parodė, kad konfliktavo su vyru, buvo žodinis konfliktas, tuo metu buvo nuleidusi galvą ir pajautė kažkokį smūgį į kaktą. Namuose jie buvo dviese. Sėdėjo ant sofos, vienas priešais kitą. Smūgis jai buvo į kaktos vidurį. Pajautė, kad bėga kraujas per kaktą, bėgo į vonią apsiplauti. Jai buvo isterija, šokas, nes nesuprato kas įvyko. Galvojo ką daryti, nes nežinojo kaip sustabdyti tą kraujavimą, bandė dengtis rankšluosčiu. V. K. tiesiog išėjo iš namų ir viskas, išbėgo, gal supanikavo, nežino. Įvykio metu jis buvo gerokai neblaivus. Nesiaiškino kodėl gavo smūgį. Po to tik po kurio laiko su juo kalbėjosi. Kaip suprato smūgis į kaktą buvo suduotas ranka, nežino nuo ko taip galėjo prakirsti, daro prielaidą, kad nuo laikrodžio, nes paprastai ranka pliaukštelėjus prakirsti neįmanoma. Negali paaiškinti, kaip jai galėjo pataikyti su laikrodžiu. Kiek atsimena iš kairės buvo užsimota, laikrodis ant kairės rankos buvo. Jai buvo šešios siūlės kaktoje, stipriai bėgo kraujas. Ji nebuvo nukritusi, susižeidusi iki smūgio, tą vakarą nebuvo atsitrenkusi, nebuvo užkliuvusi, nes būtų daugiau žymių, o buvo tik vienintelė žaizda (2025 m. kovo 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 50–55). Taigi šio procesinio sprendimo 13–17 punktuose aptartos aplinkybės, t. y. objektyvūs duomenys, vienareikšmiškai eliminuoja bet kokias prielaidas, kad sumušimas įvyko ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, bei tai, kad S. K. nedelsdama po sumušimo kvietėsi pagalbą, neabejotinai patvirtina jos nurodytas sužalojimo aplinkybes ir paneigia apelianto keliamą įvykio versiją, kad nukentėjusioji S. K.galėjo susižaloti pati.

17. Beje, ir apelianto skundo teiginiai, kad S. K. įvykio metu buvo neblaivi, niekaip nepaneigia kaltinime nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad po įvykio vykusios aplinkybės, šiuo atveju: kada nukentėjusioji kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kas ją paskatino kreiptis, tai, kad kreipimosi metu buvo neblaivi, nepaneigia smurto panaudojimo fakto. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-648/2023). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog nukentėjusioji neneigė konflikto metu buvusi neblaivi. Vis tik, minėtuose įrodymų šaltiniuose – VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašyme, liudytojos policijos pareigūnės G. R. parodymuose atitinkamai užfiksuota, kad pacientės elgesys adekvatus, ji rami, kontaktiška, kalba rišliai (1 t., b. l. 55); moteris buvo neblaivi, nuo jos jautėsi alkoholio kvapas, tačiau ji bendravo adekvačiai, kalbėjo ir elgėsi ramiai (1 t., b. l. 94–96, 97). Taigi tokie apelianto argumentai niekaip nepaneigia nuoseklių nukentėjusiosios S. K. parodymų bei juos patvirtinančių kitų teisiamajame posėdyje ištirtų ir šiame procesiniame sprendime aptartų įrodymų.

18. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės individualizavimo

19. Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas vadovaujantis kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir bausmės skyrimo dalyje, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai ir skirdamas nuteistajam bausmę įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino tai, kad yra neteistas (teistumas išnykęs) (2 t., b. l. 9–22), nedirbantis (2 t., b. l. 102), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 23–101). Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog apeliantas 5 (penkerių) metų laikotarpyje, kas matyti iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 (penkerius) metus, eilę sykių baustas administracine tvarka, t. y. 60 (šešiasdešimt) kartų, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtų piniginių nuobaudų nemokantis (2 t., b. l. 23–101), registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (2 t., b. l .104). Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyręs sankcijoje numatytą antrą pagal švelnumą laisvės apribojimo bausmę (be intensyvios priežiūros, kas paprastai, vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, skiriama su laisvės apribojimo bausme (BK 48 straipsnio 3 dalis)) ir nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės vidurkis dydį, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, atitinka nuteistojo asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, todėl laikytina teisinga. Nenustačius BK 41 straipsnio ir (ar) 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, V. K. paskirtos bausmės, kaip ir baudžiamojo poveikio priemonės, kuri paskirta dėl apelianto smurtinio pobūdžio veiksmų, kuriais buvo pasikėsinta į asmens sveikatą (BK 72² straipsnis), nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir apeliaciniame skunde.

Dėl civilinio ieškinio

22. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas visoje apimtyje, todėl teisėjų kolegija patikrina Skundžiamą nuosprendį ir dėl civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio tenkinimo.

23. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 134,18 eurų (vieno šimto trisdešimt keturių eurų ir 18 centų) išlaidų dėl nukentėjusiosios S. K. gydymo atlyginti bei 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo (1 t., b. l. 83–84). Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys grindžiamas išlaidomis, kurios buvo patirtos suteikiant nukentėjusiajai S. K. medicininę pagalbą po smurtinių V. K. veiksmų. Civilinio ieškinio dydis grindžiamas 2024 m. gegužės 30 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašu (2 t., b. l. 85), kuriame nurodytos S. K. suteiktos medicininės paslaugos sietinos išimtinai su įvykio metu patirtų sužalojimų gydymu (kompiuterinė tomografija, kai atliekamas vienos anatominės srities tyrimas ambulatorinėmis sąlygomis, skubiosios medicinos pagalbos IV paslauga, difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina, paslaugų suteikimo data – 2024 m. kovo 30 d.). Tarp patirtų išlaidų ir V. K. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, objektyvus pagrindas suteikti nukentėjusiajai S. K. medicinines paslaugas buvo, todėl civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys pagrįstai tenkintas.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, V. K. paskirtas įpareigojimas per 2 (du) mėnesius atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Nuo kada skaičiuotinas minėtas terminas rezoliucinėje dalyje nenurodyta, nors aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje nustatyta, kad 2 (dviejų) mėnesių terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šia netikslumas tikslintinas, nurodant, kad V. K. paskirto įpareigojimo – per 2 (du) mėnesius atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą, terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendį, nurodant, kad V. K. įpareigojamas per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 134,18 eurų (vieno šimto trisdešimt keturių eurų ir 18 centų) turtinę žalą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.