Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Litectus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui UAB „Litectus“ dėl būtinų išlaidų ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys E. G., VšĮ „Socialinių mokslų kolegija“

Ieškovė G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Litectus“ 71129 Lt dydžio būtinas išlaidas atsakovo parduoto pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1099-1002-3015, esančio Vilniaus m. Kalvarijų g. 245, trūkumams pašalinti, priteisti 42000 Lt dydžio negautų pajamų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui iki visiško atsiskaitymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, atstovaujama E. G., 2013 m. rugpjūčio 30 d. sudarė su atsakovu pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė asmeninės nuosavybės teise nusipirko gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei nebuvo pateikta informacija, kad name nėra veikiančios nuotekų bei vandentiekio sistemos, apžiūrint nekilnojamąjį turtą vamzdžiai matėsi vizualiai, įvestas vandens skaitliukas, įrengti tualetai. Pagal registrų centro išrašą namo baigtumas nustatytas 100 proc. ir jis 2007 m. pripažintas tinkamu naudoti. Tik sudariusi sutartį ieškovė sužinojo, kad miesto vandentiekio bei miesto nuotekų sistemų name nėra. Atsakovas apmokėti šias išlaidas atsisakė. Ieškovės nuomone, remiantis CK 6.62 str. 3 d., 6.157 str. 1 d., 6.163 str., 6.328 str. 2 d., ji turi teisę reikalauti atlyginti patirtas 71129 Lt išlaidas pirkto daikto trūkumų pašalinimui. Ieškovė nekilnojamąjį turtą pirko siekdama 2013-2014 mokslo metais apgyvendinti jame studentus. Tarp ieškovės ir VšĮ „Socialinė mokslų kolegija“ buvo sudaryta nuomos sutartis studentų apgyvendinimui. Šią sutartį šalys buvo priverstos stabdyti, dėl to ieškovė negavo 42000 Lt pajamų, kurios priteistinos iš atsakovo.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės atstovas trečiasis asmuo E. G. pasirašydamas sutartį patvirtino ieškovės pritarimą sutarties sąlygomis, kurių 5.3; 5.3.1; 5.3.3 p. numatyta, kad jai žinoma apie parduodamų daiktų kokybę. Pasirašydama ginčo sutartį ieškovė patvirtino, kad parduodami daiktai atitinka keliamus reikalavimus ir neturi paslėptų, ieškovei nežinomų trūkumų. Sutarties sudarymo metu pretenzijų dėl namo faktinės būklės neturėjo. Ieškovė elgiasi nesąžiningai teismui pateikdama šalių sutartį be 8 lapo, kuriame aptarta parduodamo daikto būklė, ieškovei pateikiama informacija, jog jai žinomos ir tinkamai atskleistos visos su parduodamu daiktu susijusios aplinkybės. Ieškovė, būdama apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo pasidomėti ir pastebėti daikto trūkumus, kuriuos galima pastebėti tiesiog atsukus vandens maišytuvą (CK 6.333 str. 2 d.). Ieškovė žinojo, kad name sumontuota kanalizacijos ir vandentiekio sistema, kuri nėra prijungta į bendrą sistemą. Tai patvirtina el. susirašinėjimas, kuriame šalys derasi dėl pardavimo kainos. Ieškovė nėra vartotoja, namą pirko verslo tikslais, sutarties pasirašymui buvo pasitelkusi specialistą, jai buvo pateikta visa nekilnojamojo turto dokumentacija, sudaryta galimybė apžiūrėti ir įvertinti perkamą nekilnojamąjį turtą. Atsakovo nuomone, ieškovės reikalavimas padengti jos patirtus 71129 Lt nuostolius nepagrįstas, ieškovės pateikta sąskaita nepatvirtina realių išlaidų. Atsakovo nuomone, motyvas, kuriems tikslams ieškovė pirko gyvenamąjį namą neturi teisinės reikšmės, nes nėra įtrauktas į sutarties sąlygas, todėl atsakovas negali būti atsakingas už negautas ieškovės pajamas iš veiklos, kurią ji planavo vykdyti perkamame name. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuomos sutartis sudaryta tarp ieškovės ir VšĮ „Socialinės mokslų kolegijos“, kurios direktorė yra pati ieškovė. Atsakovas pardavė namą su nuoroda „reikia kapitalinės rekonstrukcijos“, tuo tarpu nuomos sutarties objektas tinkamas gyventi namas ar jo dalis. Ieškovės pateikiama nuomos sutartis yra tariamas sandoris, kurį ieškovė sudarė jau žinodama apie vandens tiekimo problemas. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju ieškinys atmestinas ir dėl to, kad yra suėjęs CK 1.125 str. 5 d. 2 p. numatytas sutrumpintas 6 mėn. ieškinio senaties terminas, taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų.

Vilnius miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Litectus“ 63977,3 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei G. S.. Kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė 3372,07 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai bei 24,26 Lt valstybės naudai. Konstatavo, kad ieškovei pateikti namo dokumentai patvirtina, kad name yra vandentiekis, karštas vanduo, jo baigtumas yra 100 proc. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo teisės aktuose numatytų informavimo ir tinkamos daikto kokybės užtikrinimo pareigų pažeidimas pripažintinas esminiu, ieškovei parduotas daiktas neatitiko jos kaip pirkėjos teisėtų lūkesčių, kas tiesiogiai įtakojo žalos atsiradimą. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovės perkamas namas yra tikslu jame mokslo metams apgyvendinti studentus, nepranešė, kad tam tikslui namas yra netinkamas, nes jame nėra vandentiekio (CK 6.333 str. 1,4,7 d.). Aplinkybė, kad ieškovė ir jos įgaliotas asmuo matė, kad name iš krano nebėga vanduo, nereiškia, kad pirkėjai turėjo suprasti, kad daiktas neatitinka tikslinės paskirties. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovė buvo informuota ir tikėjosi, kad vandentiekis bus pajungtas jiems savo vardu perrašius sutartį UAB „Vilniaus vandenys“. Ieškovei kreipusis į šią bendrovę po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, jai buvo išduotos prisijungimo prie vandentiekio sąlygos, iš kurių matyti, kad name nesuprojektuoti nei vandentiekio, nei nutekamieji tinklai, apie ką žinojo atsakovas parduodamas namą ir šią aplinkybę nuslėpė nuo pirkėjo. Nors ieškovė pasirašydama sutartį jos 2.5 p. patvirtino, kad sudarymo metu nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių nebūtų galima naudoti namo pagal paskirtį, tačiau sutarties 5.7 p. nurodyta, kad paaiškėjus sutarties 2.5 p. numatytoms aplinkybėms šalis pateikusi tikrovės neatitinkančius pareiškimus ar garantijas, įsipareigoja ir privalo savo sąskaita ir rizika atlikti visus reikiamus ir pageidautinus veiksmus trūkumams pašalinti ir atlyginti pirkėjai visus su tuo susijusius nuostolius. Ieškovė įrodymais pagrindė tik 63977,3 Lt dydžio sumą, todėl ši suma priteistina ieškovės išlaidoms atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti 42000 Lt negautų pajamų atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nuomos sutartis nebuvo pradėta vykdyti realiai, taip pat neaišku kiek studentų ir kokiu pagrindu buvo apgyvendinta ginčo name. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovės teisė į ieškinį atsirado nuo atsakovo 2013 m. gruodžio 19 d. raštiško atsakymo, kuriame aiškiai išreikšta atsakovo pozicija dėl ieškovės pretenzijoje jam pareikštų reikalavimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Litectus“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad ieškovė įgijo netinkamos kokybės nekilnojamąjį daiktą, apie tokias aplinkybes sudarant sutartį jai nebuvo žinoma, t.y. iš esmės paneigiamos sutarties nuostatos, kurioje nurodyta, kad daiktų kokybė ieškovei žinoma, daiktai parduodami tokie, kokie yra, ir ji pretenzijų dėl daikto būklės pardavėjui neturi dėl jos valios įsigyti būtent tokius daiktus. Esant tokiam teismo sprendimui keltinas klausimas, ar toks sandoris apskritai gali būti laikomas galiojančiu, kadangi atsakovo valia buvo už tokią kainą parduoti daiktus tokius, kokie jie buvo sandorio sudarymo dieną. Nesant atsakovo valios parduoti turtą už tokią kainą šalių sudarytas sandoris turi akivaizdžių valios trūkumų. Atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, ieškovės laišką dėl turto kainos mažinimo, kelis kartus apžiūrint perkamą turtą, įskaitant specialistų pasitelkimą apžiūros metu, išeina, kad ne atsakovas nuslėpė nuo ieškovės daikto trūkumus, bet pati ieškovė suklaidino atsakovą, nurodydama, kad jai žinoma apie daikto trūkumus ir dėl to ji sutinkanti mokėti 161 000 Lt mažesnę kainą, į ką atsižvelgdamas atsakovas sutiko parduoti turtą 111 000 Lt mažesne kaina. Atsakovas aiškiai skelbime nurodė, kad parduodamam turtui reikalinga kapitalinė rekonstrukcija, tuo akivaizdžiai parodant, kad daiktas turi trūkumų ir suteikė visą reikiamą informaciją ieškovei. Pažymėjo, jog nepagrįsta CK 6.333 str. numatytą garantinį terminą taikyti dėl trūkumų, kurie buvo akivaizdžiai žinomi ir atskleisti ieškovei. Nėra jokio teisinio pagrindo vertinti ieškovės argumentų apie daikto trūkumus, kadangi pasirašydama sutartį ir jos atsiras sąlygas (5.3.1 p.) ji prisiėmė ir visą susijusią riziką, juolab, kad yra verslininkė. Ieškovei susipažinus su namo technine būkle, apžiūrėjus jį ir sutartyje pareiškus, kad daiktus perka tokios būklės, kokie jie yra sutarties sudarymo dieną, akivaizdu, kad atsakovas išreiškė valią, jog parduoda daiktus už kainą tokios būklės, kokios jie yra, todėl nesuprantama, kodėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino. Pabrėžė, kad ieškovė dar 2013 m. rugpjūčio 28 d. prieš sudarant sutartį išsiuntė nekilnojamo turto ekspertui Š. S. elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad siūloma kaina už nekilnojamąjį turtą yra 520 000 Lt, nes „name daug reikalinga remonto išlaidų, yra problemų su vandentiekiu ir elektra“. Atsakydamas į šį laišką Š. S. nurodė, kad nekilnojamas turtas bus parduodamas sumažinant skelbime siūlomą kainą nuo 681 000 Lt iki 570 000 Lt, kadangi reikalingi atlikti kanalizacijos ir nuotekų sistemų darbai. Taigi turto kainos sumažinimas ir yra siejamas su vandentiekio problemomis. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą iš bendro konteksto paėmė vieną liudytojo Š. S. nurodytą aplinkybę, kad jam nebuvo žinoma apie problemas su vandeniu ir iš esmės tuo motyvavo sprendimą, t.y. nevertino šalių elgesio derybų metu, nei sandorio, kurį sudarė ir pasirašė ne minėtas liudytojas, o atsakovo generalinis direktorius, sąlygų, kuriose aptariami ir daikto trūkumai ir atsakovo atsakomybės už tokius trūkumus ribos bei sąlygos, nei šalių elgesio po sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į atsakovo nurodytas aplinkybes, nei į ieškovės įgalioto asmens E. G. posėdžio metu paaiškintas aplinkybes, kad jam apie vandens problemas buvo žinoma iki sandorio sudarymo, jis objekte lankėsi kelis kartus, tačiau neva jis pats detaliau trūkumo dėl vandens nebuvimo nesiaiškino. Esminis dalykas, kad tiek pati ieškovė, tiek trečiasis asmuo E. G. teismo posėdyje patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie problemas su vandeniu, dėl ko nesuprantama, kaip teismas savo sprendimu konstatavo, kad toks trūkumas nuo ieškovės buvo nuslėptas. Pirkėjai buvo žinoma, kad name esanti vandentiekio ir kanalizacijos sistema yra sumontuota, galinti veikti, tačiau nėra pajungta į bendrą sistemą. Sudarant sutartį atsakovo vadovas E. M. ir ieškovės atstovas papildomai aptarinėjo šį trūkumą ir dėl jo susitarė sutartimi apribodami atsakovo atsakomybę už namo būklės trūkumus. Pirmosios instancijos teismas, net ir laikant, kad namą aprodęs Š. S. nuslėpė daikto trūkumą nuo ieškovės, atmetė visus kitus tame tarpe ir ieškovės parodymus, apie tai, kad jiems buvo žinoma apie trūkumą, nors detaliau dėl jo nesiaiškino. Nors ji kaip apdairus, rūpestingas asmuo, būdama verslininkė turėtų išsiaiškinti problemų priežastis ir remonto kaštus, o to nepadarius prisiima neigiamų pasekmių riziką.Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju daikto trūkumai dėl vandentiekio ir kanalizacijos sistemos neveikimo turi būti laikomi paslėptais trūkumais, apie kuriuos ieškovė nežinojo įsigydama turtą. Šiuo atveju teisiškai nereikšminga ar tai paslėpti ar akivaizdūs trūkumai, kadangi ieškovė apie juos žinojo prieš sudarydama sutartį. Todėl teismo teiginiai apie atsakovo teiktą klaidinančią informaciją dėl daiktų būklės nepagrįsti ir paneigti atsakovo pateiktais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas kaip nors klaidino ieškovę nurodydamas, kad problemų su vandentiekio sistema nėra.Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovui buvo žinoma kokiam tikslui ieškovė perka namą. Be to, tai neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi atsakovas sutartimi nebuvo įsipareigojęs užtikrinti, jog gyvenamasis namas yra tinkamas naudoti ir gali būti naudojamas kaip bendrabutis. Tačiau tikslas, kuriam ieškovė pirko namą patvirtina, kad ji verslininkė, jai keliami aukštesni atidumo standartai. Parduodamo namo skelbime buvo nurodoma, kad namui reikia kapitalinės rekonstrukcijos, todėl ieškovė turėjo suprasti, kad namo būklė netinkama apgyvendinimui ir jos tikslas – apgyvendinti studentus nebus pasiektas. Dėl šių aplinkybių nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovas pažeidė CK 6.333 str. 1,4,7 d.Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiuo atveju taikytinas sutrumpintas 6 mėn. senaties terminas, tačiau apelianto nuomone, senaties terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d., t.y. nuo ieškovės el. laiško, kuriame ji prašo remdamasi šiuo trūkumu sumažinti daikto kainą. Bet kokiu atveju ieškovė apie trūkumus turėjo sužinoti vėliausiai 2013 m. rugsėjo 13 d., kadangi sutarties 5.4.2 p. nustatyta, kad pirkėjas įsipareigoja per 10 darbo dienų nuo nuosavybės teisės įregistravimo dienos kreiptis į energijos, vandens dujų tiekėjus dėl sutarčių sudarymo bei tokių sutarčių sąlygų. Taigi, ieškovės teisė į ieškinį atsirado vėliausiai 2013 m. rugsėjo 13 d., todėl senatis tokiam reikalavimui pareikšti suėjo 2014 m. kovo 13 d., ieškinys teismui pareikštas 2014 m. balandžio 1 d., praėjus beveik septyniems mėnesiams po vėliausios ieškovės sužinojimo apie aplinkybę datos. Taigi, dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas nepagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo 2013 m. gruodžio 19 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tenkina ieškinį 56,55 proc. ir priteisė bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, tačiau netinkamai taikė CPK 93 str. 2 d. teisės normas ir be pagrindo nepriteisė atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė G. S. prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu nebuvo informuota apie parduodamo daikto trūkumus iš esmės reiškia, kad teismas įvertino su tuo visas susijusias aplinkybes, atsižvelgdamas į bylos medžiagą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patvirtintos aplinkybės, kad namui reikalingas kapitalinis remontas, dėl ko ir buvo sumažinta pardavimo kaina. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei pateikti dokumentai patvirtino, kad name yra vandentiekis, karštas vanduo, kad namas yra pripažintas tinkamu naudoti, namo baigtumas yra 100 proc. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti ieškovės teiginiai, jog ieškovės atstovas įvertino objekto būklę tik vizualiai, patikrinimo metu atsakovas neužsiminė, kad name nėra prijungtų komunikacijų, o atvirkščiai, teikė tokias prielaidas paneigiančius dokumentus.Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju terminas skaičiuotinas nuo atsakovo atsakymo į ieškovės pretenziją pateikimo. Šiuo atveju pretenzija dėl daikto trūkumų pareikšta ir atsakymas į ją gautas ne tik per LR statybos įstatymo 36 str. 1 d. nurodytą statinio garantinį terminą, tačiau ir per CK 1.125 str. 5 d. nurodytą terminą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovės patirtas išlaidas vandentiekio ir nuotakynės sistemos įrengimui, kurias ji patyrė šalindama iš atsakovo nupirkto nekilnojamojo daikto trūkumus, pastarajam neatskleidus informacijos apie šiuos daikto trūkumus.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo iš atsakovo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),. Po sutarties sudarymo ieškovė nustatė, kad įsigytame name nėra miesto vandentiekio bei nuotekų sistemų, jų įrengimui ji patyrė 71 129 Lt išlaidų, kurios vadovaujantis šalių sudarytos sutarties 5.7 p., CK 6.334 str. 1 d. 3 p. priteistinos iš atsakovo.

Dėl parduoto daikto kokybės ir pardavėjo atsakomybės.

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises specialiaisiais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius. Pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva“ v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mercbusas“ v. UAB ,,Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-530/2010). Bylos šalys skirtingai aiškina aplinkybę dėl daikto trūkumų išviešinimo fakto.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas sutarties sudarymo metu žinojo apie parduodamo daikto trūkumus, tačiau neatskleidė ieškovei informacijos, kad parduodamas namas nėra prijungtas prie vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemų. Teismo vertinimu šios pareigos pažeidimas pripažintinas esminiu, kadangi ieškovei parduotas turtas neatitiko kokybės reikalavimų, teisėtų pirkėjo lūkesčių, turto nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, o tai tiesiogiai įtakojo žalos atsiradimą, todėl atsakovui kyla pareiga ją atlyginti. Apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad ieškovė apie minėtus perkamo daikto trūkumus žinojo dar iki sutarties sudarymo, jie buvo akivaizdūs ir kiekvienas atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs. Pažymėjo, kad sudarydama sutartį ieškovė patvirtino, kad parduodamas turtas atitinka keliamus reikalavimus, neturi paslėptų ir ieškovei nežinomų trūkumų, todėl atsakovas, šiuo atveju, neturi pareigos atlyginti ieškovės patirtas išlaidas. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

Kaip minėta, pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar daikto trūkumai normaliomis aplinkybėmis buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti, turi būti įvertinta aplinkybių visuma.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovei buvo pateikta perkamo gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, iš joje esančio pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų matyti, kad pastato baigtumas yra 100 proc., pastate yra vandentiekis ir karštas vanduo (T.1., b.l. 20). Šalių sudarytos sutarties 2.2 p., kuriame nurodomi registro duomenys, charakterizuojantys gyvenamąjį namą, nurodoma, 100 proc. baigtumas, bei tai, kad namo įregistravimo pagrindas Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas 2007-03-22, Nr. (101)-11.4-653 (T.1., b.l. 53). Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusio 2002 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymo Nr. 242 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ patvirtinimo 9.1 p. nustatė, kad tinkamas naudoti statinys – toks statinys, kuris atitinka projektą, tenkina esminius statinio reikalavimus ir gali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį. To paties dokumento 17 p. numatyta, kad pastatytas, rekonstruotas ar kapitaliai suremontuotas statinys (jo dalis) pripažįstamas tinkamu naudoti, atlikus statinio (jo dalies) projekte numatytus statybos darbus ir įvykdžius to statinio (jo dalies) projektavimo sąlygas, atlikus nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų (reikalingų pripažįstamam tinkamu naudoti statiniui ar jo daliai funkcionuoti) bandymus ir padarius geodezines nuotraukas. Tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 str. 10 p. inžineriniais tinklais laikytina statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotėkų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Tai reiškia, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto buvimas yra pagrindas tikėtis, kad perkamas nekilnojamojo turto objektas turi veikiančią vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris atidus, protingas ir rūpestingas pirkėjas pasirašydamas nekilnojamojo turto, kuris yra pripažintas tinkamu naudoti, ir kurio baigtumas 100 proc. sutartį turi pagrindą tikėtis, kad perkamas namas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir atitinka Statybos techninio reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 131 p. gyvenamųjų pastatų normaliam naudojimui keliamus reikalavimus, tarp kurių be kita ko yra ir vandens tiekimas (131.2 p.) bei nuotekų šalinimas (131.3 p.).

Kolegijos vertinimu, tokį parduodamo objekto trūkumą pardavėjas privalėjo aiškiai įvardyti pirkėjai ir įtvirtinti šalių sudarytoje sutartyje, kadangi dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009). Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, kad atsakovas neatsakingas už ieškovės patirtus nuostolius, kadangi ieškovė ir jos atstovas buvo atvykę apžiūrėti objektą, matė, kad vanduo nebėga, todėl būdami rūpestingi ir atidūs, turėjo aiškintis priežastis, dėl kurių vandens name nėra.

Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovė pasirašydama sutartį patvirtino, kad jai žinoma apie parduodamų daiktų kokybę, kad atsakovas atskleidė visas aplinkybes susijusias su parduodamu turtu ir kad neturi ir neturės pretenzijų dėl namo faktinės būklės. Kolegija nesutinka su šiais argumentais ir pažymi, kad ginčo sutarties 2.5 p. apeliantas patvirtino, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nėra jokių neatskleistų parduodamo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo trūkumų. Tuo tarpu sutarties 5.7 p., šalys įsipareigojo savo sąskaita ir rizika atlyginti nuostolius, paaiškėjus, kad pareiškimai, kuriuos sutartyje pateikė šalys neatitinka tikrovės. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, po sutarties sudarymo paaiškėjus, kad atsakovo sutartyje nurodyti pareiškimai neatitinka tikrovės, jam, remiantis šalių sutarties 5.7 p., kyla pareiga savo sąskaita ir rizika atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.

Apelianto tvirtinimu, tai, jog ieškovė žinojo, kad name nėra vandentiekio patvirtina jos el. laiškas, kuriame derėdamasi dėl kainos ji nurodo, kad namui reikalinga daug remonto išlaidų ir yra problemų su vandentiekiu (T. 1, b.l. 127), tačiau vien šis el. laiškas, kolegijai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė pakankamai išsamiai suvokė trūkumo mąstą, t.y. kad namo nebus galima naudoti pagal paskirtį. Kaip nurodė ieškovė, atvykus apžiūrėti perkamo objekto, name buvo išvedžioti vandentiekio vamzdžiai, jie matėsi vizualiai, buvo įrengti tualetai bei vonios, kas sudarė pagrindą ieškovei tikėtis, jog užteks tiesiog kreiptis į vandens tiekėją pasirašyti tiekimo sutartį savo vardu ir vandens sistemos name veiks. Apeliantas minėtu el. laišku grindžia ir tą aplinkybę, kad būtent dėl aptariamo trūkumo nuleido perkamo objekto kainą, tačiau kolegija šių argumentų nepripažįsta įrodytais, kadangi minėtu laišku kainos sumažinimo buvo siekiama ir dėl būsimų remonto išlaidų. Be to, kaip nurodė ieškovė, minėtas objektas atsakovo buvo pardavinėjamas gana ilgą laiką (daugiau kaip tris metus), tai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (T.1, b.l.139). Taigi, šios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas kainą sumažino būtent dėl tos priežasties, kad namas nebuvo prijungtas prie bendros vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemos. Apelianto pateiktas įrodymas – UAB „Ober – Haus“ 2011 m. lapkričio 28 d. patalpintas turto pardavimo skelbimas (T.1 b.l. 139), kuriame nurodoma, kad namui reikia kapitalinės rekonstrukcijos neginčijamai neįrodo, kad ieškovė iki sutarties pasirašymo žinojo, kad name nėra galimybės naudotis vandeniu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė su dubliku pateikė kitose interneto svetainėse patalpintus to paties parduodamo objekto skelbimus, kuriuose nurodoma, kad name yra visos miesto komunikacijos (T.1., b.l.158,159). Kolegijos vertinimu, faktas ar atsakovas žinojo kokiam tikslui perkamas namas (CK 6.333 str. 4 d.) esminės reikšmės jo atsakomybei neturi, kadangi kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovo atsakomybė visų pirma kyla pagal CK 6.333 str. 1 d..

Nustačius, kad daiktas buvo parduotas su trūkumais, dėl ko atsakomybė tenka daikto pardavėjui, svarbu įvertinti, ar daiktas gali būti naudojamas su esamais trūkumais, ar trūkumai yra pašalinami ir gali būti pašalinti. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad namas nebuvo tinkamas gyventi, kadangi jame nebuvo galimybės naudotis vandeniu ir tualetu, todėl minėti trūkumai akivaizdžiai negali būti vertinami kaip atitinkantys protingą standartą. Tai reiškia, kad ieškovės įsigytas namas neatitiko kokybinių rodiklių pagal savo prigimtį ir nebuvo tinkamas naudoti tam, kam paprastai naudojami tokios rūšies daiktai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas pažeidė pareigą parduoti daiktą tinkamą naudoti pagal paskirtį ir kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 str. 1 d.), atsakovas neįrodė, kad sutarties sudarymo metu ieškovė žinojo apie perkamo objekto trūkumus (CPK 178 str.). Taigi, atsakovui pagal CK 6.334 str. 1 d. 3 p. kyla pareiga atsakyti už netinkamą parduoto daikto kokybę, kadangi nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti ieškovei jos patirtus nuostolius.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė terminą, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje. Apeliantas nurodo, kad ieškovė aplinkybę, kad name nėra vandentiekio sužinojo vėliausiai 2013 m. rugsėjo 13 d., t.y. tą dieną, kuri buvo paskutinė ieškovei kreiptis į vandenį teikiančią bendrovę dėl sutarties sudarymo. Taip pat apeliantas nurodo, kad šiuo atveju atsakovas jokių garantijos terminų ieškovei nesuteikė. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos apelianto argumentus.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai ieškinys pareiškiamas dėl parduoto daikto trūkumų, tai ieškinio senaties termino pradžia nustatytina atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas per įstatymo ar šalių nustatytą garantinį terminą pareiškė pretenziją pardavėjui ir kokie buvo tolesni pardavėjo veiksmai. Pagal CK 6.338 str. 3 d., kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Parduoto daikto garantijos laikotarpiu nustačius šio daikto trūkumus, pirkėjų teisė pareikšti reikalavimą pardavėjui pašalinti daikto trūkumus nesaistoma CK 1.125 straipsnio atitinkamose dalyse nurodytų terminų, nes pareikšti pardavėjui reikalavimą (pretenziją) dėl parduoto daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų pirkėjas turi teisę per visą garantijos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kuriuo daikto kokybės garantijos galiojimo metu buvo nustatyti konkretūs daikto trūkumai. Pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas, – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, laikytina, kad pirkėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, c.b.Nr. 3K-3-54/2012).

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju ieškovė reikalavimu dėl parduoto daikto trūkumų galėjo kreiptis į teismą per 6 mėnesius nuo 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovo atsakymo į ieškovės pretenziją, kurioje nurodoma, kad atsakovas nėra atsakingas už parduoto namo trūkumus, kadangi prieš sudarant sutartį namas buvo apžiūrėtas ir išsiaiškinta jo būklė.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 93 str. 2 d. reikalavimą ir be pagrindo nepriteisė atsakovo bylinėjimosi išlaidų proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų naikintina ir priimtinas naujas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinį 56,55 proc., nepriteisė atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, patikslintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 7865 Lt (2277,86 EUR) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Šiuo atveju kolegija atsižvelgia į realias darbo ir laiko sąnaudas atsiliepimui ir triplikui parengti, jų apimtį, atstovavimą teismo posėdyje, bylos sudėtingumą bei vadovaudamasi Rekomendacijų 11 punkte nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad atsakovui atlygintinų atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 1500 EUR. Proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai atsakovui UAB „Litectus“ iš ieškovės G. S. priteistina 651,75 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkintinas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, apeliacinės instancijos teismui nepateikus šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., CPK 98 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti ir papildyti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo rezoliucinę dalį, dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti iš atsakovo UAB „Litectus“ (į. k. 302300259), 976,62 EUR (3372,07 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovei G. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir 24,26 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovės G. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 651,75 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Litectus“ (į.k. 302300259) naudai“.