Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos FILMAI LT atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos FILMAI LT ieškinį atsakovei NATURA FILM dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) FILMAI LT kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei NATURA FILM, prašydama jos naudai iš atsakovės priteisti 51 724,81 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovės VšĮ FILMAI LT ieškinį atsakovei NATURA FILM dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtu, išaiškino ieškovei, kad su ieškiniu turi kreiptis į Gruzijos teismą pagal šioje valstybėje galiojančius teisės aktus.

3. Teismas nurodė, kad ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumas įrodinėjamas netinkamu atsakovės NATURA FILM įsipareigojimų pagal 2018 m. rugsėjo 28 d. Bendros gamybos sutartį (toliau – Sutartis) įvykdymu, ieškovei nurodant, kad atsakovė nenufilmavo ir neužbaigė sutarto filmo. Ieškovės teigimu, atsakovei netinkamai vykdžius Sutartį, pastaroji 2023 m. liepos 20 d. pranešimu nutraukta dėl atsakovės padaryto esminio sutarties pažeidimo. Kadangi dėl atsakovės kaltės nepavyko užbaigti projekto, už kurį ieškovė išleido 51 724,81 Eur Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos skirto finansavimo (iš 80 000 Eur), ši suma, anot ieškovės, turi būti priteista iš atsakovės kaip nuostoliai.

4. Teismas nustatė, kad ieškovės nurodomas atsakovės adresas yra 9 Suliko Zhghenti, Tbilisis 0179, Gruzijoje. Kadangi atsakovė yra užsienio juridinis asmuo, laikė, jog ginčas yra su tarptautiniu elementu.

5. Teismas įvertino Sutarties 17.1 punktą, kuriame sutarta, jog visi su šia Sutartimi susiję ginčai sprendžiami abipusėmis derybomis; nesant ginčų sprendimo abipusėmis derybomis, tai sprendžiama pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, ir padarė išvadą, jog šalys Sutartyje nėra aiškiai ir tiksliai išreiškusios valios dėl konkrečios jurisdikcijos.

6. Teismas nustatė, kad tarp Gruzijos ir Lietuvos Respublikos nėra pasirašytos tarptautinės sutarties, kurioje būtų sureguliuotos tarptautinio teismingumo taisyklės, todėl laikė, jog sprendžiant dėl jurisdikcijos turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 787 straipsnyje numatytomis taisyklėmis. Pažymėjo, kad šiame straipsnyje numatyta, jog bylos, nagrinėtos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

7. Teismas nesutiko su ieškovės vertinimu, jog nagrinėjamu atveju teismingumą Lietuvos Respublikos teismams nulemia prievolės įvykdymas Lietuvoje veikiančiam subjektui – ieškovei. Pažymėjo, kad šiuo atveju prievolės įvykdymo vieta pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisinį reguliavimą turėtų būti supranta kaip pagrindinės prievolės pagal sudarytą sutartį įvykdymo vieta. Įvertinęs tai, kad pagal Sutartį buvo susitarta dėl kino filmo „Inga“ kūrimo, gamybos ir distribucijos, o atsakovė buvo paskirta įgaliota prodiusere ir buvo atsakinga už visą filmavimo procesą, pasiruošimą jam ir Projekto finansavimą (išskyrus Lietuvos ir Liuksemburgo biudžetus) (Sutarties 1 p., 4.1 p.); kad ieškovė bus atsakinga už personalą, įrangą ir kt. elementus įvardintus Lietuvos biudžete (Sutarties 4.1 p.); kad filmavimas turėjo vykti Gruzijoje (Sutarties 4.3 p.), laikė, jog pagal Sutarties nuostatas pagrindinė prievolė (filmavimas) turėjo būti įvykdyta Gruzijoje ir ieškovės ieškinys dėl nuostolių priteisimo turėtų būti reiškiamas Gruzijos teismui pagal šioje šalyje galiojančius teisės aktus.

8. Remdamasis išdėstytu teismas ieškovės VšĮ FILMAI LT ieškinį atsakovei NATURA FILM dėl nuostolių atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui) (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 782 straipsnis). Ieškovei išaiškino, kad su ieškiniu ji turi kreiptis į Gruzijos teismą pagal šioje valstybėje galiojančius tesės aktus.

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Ieškovė (apeliantė) VšĮ FILMAI LT pateiktu atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. nepritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog šalys nėra aiškiai ir tiksliai išreiškusios valios dėl konkrečios jurisdikcijos. Šalys Sutarties 7.1 punktu susitarė, kad ginčai, kilę iš Sutarties, yra teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Šalių susitarimas yra įprasta verslo praktika ir dažnai sutinkamas susitarimuose dėl teismingumo. Sutarties 17.1 punkto visuma suponuoja išvadą, jog šalys sureguliavo tarpusavio ginčų, kylančių iš Sutarties, sprendimo procesą Lietuvos Respublikos teismuose, o tuo tarpu spręsdamas priešingai pirmosios instancijos teismas nepateikė paaiškinimo, dėl ko šalys, jei ne dėl jurisdikcijos, susitarė;

9.2. vien tai, kad Sutarties 17.1 punkte nebuvo pavartotas terminas „teismas“, nereiškia, jog nėra aiškaus susitarimo dėl teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Įtvirtinimas, kad ginčai nagrinėjami „pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus“ ir yra susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo Lietuvos teismuose, kadangi taikant Lietuvos Respublikos proceso normas ginčai gali būti nagrinėjami tik Lietuvos teismuose, o ne Gruzijos ar kitos šalies teismuose;

9.3. net jei ir būtų pritariama apylinkės teismo argumentui, jog šalys neva nėra išreiškusios valios dėl jurisdikcijos, negalima pritarti teismo argumentui, jog kilęs ginčas turėtų būti nagrinėjamas Gruzijos teismuose pagal CPK įtvirtintas tarptautinio teismingumo taisykles. Atsakovės prievolė atlyginti žalą ieškovei turi būti įvykdyta Lietuvoje, todėl ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir pagal CPK įtvirtintas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovės pareikštas ieškinys atsakovei yra dėl nuostolių atlyginimo, ieškovės nuostolius sudaro suma, kurią ieškovė išleido dėl taip niekada nenufilmuoto filmo „Inga“ iš Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos (toliau - LKC) skirto finansavimo, kurį ieškovė, remiantis finansavimo sutarčių, sudarytų su LKC nuostatomis, privalės grąžinti LKC (išleista ir negrąžinta suma sudaro 51 724,81 Eur). Ieškovė yra Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, reikalaujamą atlyginti žalą sudaro būtent LKC (Lietuvos valstybinės institucijos) skirtas finansavimas už neįvykdytą projektą, todėl atsakovės žalos atlyginimo prievolė turės būti įvykdyta Lietuvoje. Be to, realu, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens statusu turės dalyvauti ir finansavimą skyręs LKC, kas patvirtina ginčo itin glaudų ryšį su Lietuvos teismų jurisdikcija.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

11. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinys kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

13. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

14. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, o atsakovės adresas ieškinyje nurodomas Gruzijoje, byloje kilęs ginčas neabejotinai turi tarptautinį elementą. Šios faktinės aplinkybės ieškovė neginčija, ją teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

15. Spręsdamas kilusio ginčo teismingumo klausimą pirmosios instancijos teismas vertino šalių Sutartimi sulygtas sąlygas teismingumo klausimu. Teismas vertino Sutarties 17 dalyje pavadinimu „Arbitražas“ 17.1 punktą, kuriame šalys susitarė, kad visi su šia Sutartimi susiję ginčai sprendžiami abipusėmis derybomis; nesant ginčų sprendimo abipusėmis derybomis, tai sprendžiama pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, ir sprendė, kad šalys Sutartyje nėra aiškiai ir tiksliai išreiškusios valios dėl konkrečios jurisdikcijos. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai neturi pagrindo nepritarti.

16. Apeliantė klaidingai atskirajame skunde teigia, jog šalys Sutarties 17.1 punkte susitarė, kad bet kokie ginčai, kylantys iš Sutarties, teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Visų pirma, dėl tokios jurisdikcijos Sutarties 17.1 punkte nėra aiškiai susitarta. Antra, nors apeliantė bando įrodyti priešingai, tačiau šalys Sutarties 17.1 punktu susitarė dėl taikytinos teisės, o pati Sutarties 17 dalis pavadinta „Arbitražas“. Taigi, šalys tokiu būdu susitarė dėl teisės taikymo, tačiau ne dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams ir nėra pagrindo teigti, jog būtent taip formuluojama Sutarties nuostata šalys aiškiai išreiškė valią dėl kilusio ginčo jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose. Trečia, nors apeliantė Sutarties 17.1 punkto nuostatas lygina su praktika, taikoma arbitražiniuose susitarimuose, tačiau pastebėtina, kad šiuo atveju kilęs ginčas sprendžiamas ne arbitraže ir nėra pagrindo vadovautis arbitraže taikoma praktika dėl ginčų nagrinėjimo bei taikyti analogiją nagrinėjamu atveju kilusio ginčo teismingumui spręsti. Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė išaiškinimo, kokiu tikslu buvo sudarytas toks šalių susitarimas, tačiau pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, taigi, nustatęs, kad Sutarties 17.1 punkte nėra aiškaus šalių susitarimo dėl jurisdikcijos, teismas ir neturėjo aiškintis, kokiais kitais tikslais šalys Sutarties 17.1 punkte susitarė, jog ginčai sprendžiami pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Taigi, apibendrinant laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys Sutartimi nėra aiškiai ir tiksliai išreiškusios valios dėl konkrečios jurisdikcijos, o ieškovė, pateikdama Sutarties 17.1 punkto interpretacijas ir argumentus, nepaneigė pagrįstos apylinkės teismo išvados.

17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-611/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublika ir Gruzija dvišalės sutarties, kurioje būtų sureguliuotos tarptautinio teismingumo taisyklės, nėra sudariusios. Todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi CPK 787 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, numatančiomis, kad bylos, nagrinėtos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

19. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas laikė, jog nagrinėjamu atveju kilęs ginčas neatitinka CPK 787 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, kuriems esant kilusio ginčo jurisdikcija priklauso Lietuvos Respublikos teismams. Įvertinęs Sutarties nuostatas teismas sprendė, jog prievolės įvykdymo vieta pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisinį reguliavimą turėtų būti supranta kaip pagrindinės prievolės pagal sudarytą sutartį įvykdymo vieta, o nagrinėjamu atveju pagrindinė prievolė (filmavimas) pagal Sutartį turėjo būti įvykdyta Gruzijoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ir šiuo jurisdikcijos vertinimo aspektu nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms.

20. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Sutartimi sulygto sukurti „Inga“ filmavimas turėjo vykti Gruzijoje (Sutarties 4.2, 4.3 punktai), atsakovė buvo paskirta įgaliota prodiusere ir buvo atsakinga už visą filmavimo procesą, pasiruošimą jam ir Projekto finansavimą (išskyrus Lietuvos ir Liuksemburgo biudžetus) (Sutarties 1 punktas, 4.1 punktas), taigi, kaip pagrįstai padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, pagrindinė prievolė pagal Sutartį turėjo būti įvykdyta Gruzijoje. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad reikalaujama atlyginti žala ar kad žalos atlyginimo prievolė turės būti atlyginta Lietuvoje, teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju vertinant pagrindinės prievolės pagal sutartį įvykdymo vietai neturi, kadangi ieškinio reikalavimas atlyginti galimą žalą yra kildinimas iš galimai neįvykdytos prievolės sukurti filmą, t. y. prievolės sukurti filmą neįvykdymo pasekmė. Aplinkybė, jog trečiuoju asmeniu galimai turės dalyvauti ir LKC nekeičia nei pagrindinės prievolės įvykdymo vietos, nei ginčo jurisdikcijos. Taigi vertintina, kad ir šiuo aspektu apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų sprendžiant dėl CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikymo ir pagrindinės prievolės pagal Sutartį įvykdymo vietos nustatymo.

Dėl bylos procesinės baigties

21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kilęs ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – palikti ieškinį nenagrinėtą. Todėl ieškovės atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi reikšmės apskųstų nutarčių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų papildomai nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės (apeliantės) atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.