Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2S-288-524/2015

Teisėja Rasa Augustė (Proceso Nr. 2-06-3-00456-2014-3) Procesinio sprendimo kategorijos:

140.2; 122.3.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, antstolis A. S., J. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir objektyviai bylos neišnagrinėjo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo klausimą civilinėje byloje Nr. 2FB-11995-769/2014, priimdamas 2014-10-03 procesinį sprendimą pareiškimo netenkinti, neatsižvelgė į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-2092-897/2014 pagal analogišką pareiškėjo pareiškimą, byloje esančias analogiškas aplinkybes dėl pareiškėjo nemokumo, pripažino pagrįstomis bei įrodytomis, ir pareiškimą tenkino. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, gaudamas vieninteles pajamas – darbo užmokestį – iš (duomenys neskelbtini), joje dirbdamas direktoriumi sąmoningai keitė gaunamo darbo užmokesčio dydį, tuo siekdamas nuslėpti savo tikrąsias pajamas. Nurodė, kad darbo užmokesčio dydis buvo keičiamas ne jo paties, bet (duomenys neskelbtini) įgalioto juridinio asmens valdymo organo sprendimais. Pažymėjo, kad teismas, būdamas aktyvus tokio pobūdžio bylose, turėjo galimybę atitinkamus (prieš tai nurodytą aplinkybę pagrindžiančius) įrodymus išreikalauti iš pareiškėjo darbdavio. Nurodė, kad „Sodros“ pateikti duomenys, pažymos apie turimą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, banko sąskaitų išrašai, darbo sutartis aiškiai pagrindžia pareiškėjo nemokumą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas savo ir savo mažamečių vaikų išlaikymui šiuo metu išleidžia po 3000 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad minėto dydžio suma pareiškėjui reikalinga pragyvenimui, bet tai nereiškia, kad pareiškėjas šiuo metu kas mėnesį gauna minėto dydžio pajamas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl pareiškėjo disponuojamų piniginių lėšų. Nurodė, kad gaudamas 1000 Lt dydžio darbo užmokestį, gebėjo dengti kreditinius įsipareigojimus ir pragyventi iš piniginių lėšų, kurias gaudavo, parduodamas turimą kilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad nebeturi turto, kurį pardavęs, galėtų vykdyti kreditinius įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu pareiškėjui atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo, teigiant, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo mokumo ir FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios fizinio asmens būklės neatitikimo.

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, per šį laikotarpį gaunamas pajamas, būtina įvertinti asmens pragyvenimui būtinas lėšas. Pajamomis nepadengiama įsipareigojimų dalis reiškia likvidumo spragą (nemokumą).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia realios pareiškėjo (apelianto) finansinės padėties. Apeliantas su minėta teismo išvada nesutiko ir savo atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir objektyviai bylos neišnagrinėjo. Apelianto teigimu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas privalėjo remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-2092-897/2014, nes minėtoje byloje pagal analogišką pareiškėjo pareiškimą teismas, įvertinęs byloje pateiktas analogiškas aplinkybes dėl pareiškėjo nemokumo, tokias aplinkybes pripažino pagrįstomis bei įrodytomis ir pareiškėjui iškėlė bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas su minėtu apelianto teiginiu nesutinka ir atkreipia dėmesį, kad minėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-2092-897/2014, buvo apskųsta atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui. Pastarasis, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, 2014-05-08 nutartimi minėtą 2014-02-21 nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui V. P. iškėlimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apygardos teismas savo nutartyje konstatavo, kad byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstai abejoti, jog pareiškėjo gaunamas pajamas sudaro tik pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis, ir neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas negauna papildomų pajamų. Taigi iš esmės buvo konstatuota, jog dėl įrodymų, patvirtinančių realias pareiškėjo pajamas, trūkumo nėra galimybės tinkamai įvertinti pareiškėjo fizinio asmens būklės atitikimo FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-2092-897/2014, neturėjo teisinio pagrindo, todėl anksčiau nurodytas apelianto teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas gauna didesnes pajamas nei deklaruoja, o savo tikrąsias pajamas slepia. Apeliantas nurodė, kad teismas, būdamas aktyvus tokio pobūdžio bylose, turėjo galimybę atitinkamus įrodymus išsireikalauti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apygardos teismui 2014-05-08 nutartimi panaikinus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą Klaipėdos apygardos teismo nutartį, 2014-05-19 nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti teismui duomenis apie visas gaunamas pajamas: darbo užmokestį ir galbūt turimas papildomas pajamas; duomenis apie pareiškėjo sąskaitose esančias pinigines lėšas, nurodant sąskaitas kredito įstaigose, taip pat duomenis ir įrodymus apie pareiškėjo nemokumą sukėlusias priežastis, duomenis ir įrodymus apie pareiškėjo kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomas reikalingas lėšas. Konstatuotina, kad teismas, siekdamas nustatyti tikrąją pareiškėjo mokumo būklę, atliko aktyvius veiksmus susidariusioms abejonėms dėl pareiškėjo mokumo išsklaidyti. Apelianto teiginys, kad teismas turėjo galimybę išreikalauti atitinkamus duomenis iš pareiškėjo darbdavio tiesiogiai, laikytinas nepagrįstu, nes apeliantas, būdamas šios bylos iniciatoriumi, savo darbdavio (duomenys neskelbtini) direktoriumi, reikalaujamus įrodymus turėjo pateikti pats. Be to, aplinkybės, jog teismas yra aktyvus tokio pobūdžio bylose, nepaneigia CPK 12 straipsnyje įtvirtinto šalių rungimosi principo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs aktyvius veiksmus, įpareigojo apeliantą pateikti atitinkamus duomenis ir įrodymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas pateikė iš esmės tuos pačius įrodymus ir duomenis, kuriuos buvo pateikęs kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto kitokių pajamų (nei darbo užmokestis) gavimą, apeliantas nepateikė. Teismo prašomas pagrįsti, iš kokių gautų pajamų apeliantas, gaudamas 1000 Lt dydžio darbo užmokestį, gebėjo kas mėnesį mokėti po 2000 Lt suinteresuotam asmeniui bei po 1000 Lt išlaikymą vaikams ir dar išlaikyti save, apeliantas nurodė, kad gaudavo papildomų pajamų, parduodamas kilnojamąjį turtą. Apeliantas pažymėjo, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtą aplinkybę, neišsaugojo, nes nesitikėjo, kad gali bankrutuoti. Apeliacinės instancijos teismas minėtą apelianto nurodytą aplinkybę vertina, kaip neįrodytą ir nelogišką. Apeliantas, ilgą laiką vadovaudamas uždarajai akcinei bendrovei, iš esmės privalo žinoti, kad visus atliekamus įmonės pardavimo sandorius pagrindžia jų pagrindu išduoti rašytiniai įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų kvitai ir pan.). Apeliantas, dirbantis verslo srityje, iš esmės turi veikti apdairiai ir rūpestingai. Apeliantas, negalėjęs vykdyti kreditinių įsipareigojimų, aiškiai suprato, kad jo finansinė būklė yra sunki, todėl parduodamas turimą kilnojamąjį turtą, galėjo veikti apdairiai ir rūpestingai, neslėpti gautų pajamų. Pažymėtina, kad apeliantas iki šiol nenurodė, kokį kilnojamąjį turtą pardavė ir kokio dydžio pajamas gavo. Atsižvelgdamas į apelianto gaunamų pajamų dydį (1000,00 Lt darbo užmokestį), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto, kas mėnesį parduotas, kilnojamasis turtas turėjo būti labai didelės vertės, todėl tikėtina, kad įrodymai, pagrindžiantys minėtus turto pardavimus, galėjo būti išlikę pas asmenis, pirkusius apelianto turtą. Tačiau apeliantas šių įrodymų nerinko, tuo pažeisdamas jam nustatytą pareigą išdėstytas aplinkybes grįsti atitinkamais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog faktiškai gaunamos mėnesinės V. P. pajamos yra gerokai didesnės, nei jo deklaruojamos. Apeliantas nepagrindė rašytiniais įrodymais aplinkybių, kaip ir kokiu būdu jis šiuo metu tenkina savo būtiniausius pragyvenimo poreikius. Apeliantas savo pareiškime nurodo, kad būsto nuomos mokestis, įskaitant komunalinių patarnavimų mokestį, kas mėnesį sudaro 800 Lt, išlaidos maistui – 600 Lt ir pan. Apeliantas neįrodė, kokiu būdu jis dengia minėto dydžio išlaidas, jei jo pajamas sudaro 1000 Lt darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu teiginiu, jog apeliantas jokių įrodymų, pagrindžiančių turimus įsiskolinimus už jam teikiamas komunalines paslaugas, vaikų išlaikymą, nepateikė, todėl darytina išvada, kad apeliantas disponuoja kas mėnesį didesne nei 1000 Lt suma. Sutinkama su pirmosios instancijos teismu, jog apeliantas slepia savo tikrąsias pajamas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl apelianto nesąžiningumo. Nėra pagrindo teigti, jog apelianto fizinio asmens būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją.

Atsižvelgiant į nustatytas ir įvertintas aplinkybes, darytina išvada, kad teisinio pagrindo apeliantui kelti bankroto bylą nėra. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apeliantui kelti bankroto bylą, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo 2014-10-03 nutarties. Minėta nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto argumentų pagrįstumo, nes tai nebeturi reikšmės teisiniam rezultatui šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.