- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-367-513/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00487-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,MJ Rental“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aurimo Brazdeikio ir Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Logistikos grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Logistikos grupė“, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. G., ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,MJ Rental“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais 2018 m. gegužės 15 d. UAB „MJ Rental“ pranešimą „Dėl netesybų taikymo nutraukus sutartis ir užstato įskaitymo“ bei 2018 m. gegužės 15 d. Tarpusavio skolų įskaitymo aktą Nr. 180515; priteisti iš atsakovės 12 000 Eur skolą, 1 102,03 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. birželio 26 d. Bankroto administratorius nustatė, kad 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu bei tarpusavio skolų įskaitymo aktu Nr. 180515 (toliau – ginčijami sandoriai) UAB „Logistikos grupė“ ir UAB „MJ Rental“ įskaitė ieškovės atsakovei sumokėtą 12 000 Eur užstatą (depozitą) kaip ieškovės skolos atsakovei padengimą. Prašo ginčijamus sandorius panaikinti actio Pauliana pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinys atmestas.
4. Teismas nustatė, jog ieškovė 2016 m. spalio 26 d. su atsakove sudarė dvi Autotransporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo paslaugos sutartis Nr. MJR/2016-10-26-001 ir Nr. MJR/2016-10-26-002 (toliau – Sutartys), kurių pagrindu atsakovė ieškovei išnuomojo dvi transporto priemones laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. spalio 21 d. (Sutarčių 2.2.1 punktai). Pagal Sutarčių 3.5 punktą nuomininkė (ieškovė) prieš autotransporto priemonių perdavimą sumokėjo nuomotojai (atsakovei) 12 000 Eur užstatą (po 6 000 Eur užstatą pagal kiekvieną Sutartį). Nustatyti Sutartimi Nr. MJR/2016-10-26-002 išnuomotos transporto priemonės sugadinimai, nesusiję su natūraliu nusidėvėjimu, įvertinti 12 575 Eur suma, kurią ieškovė pripažino, o transporto priemonės, išnuomotos Sutarties Nr. MJR/2016-10-26-001 pagrindu, sugadinimai sudaro 10 370,57 Eur. UAB ,,Logistikos grupė“ ir UAB ,,MJ Rental“ 2018 m. gegužės 15 d. sudarė Tarpusavio skolų įskaitymo aktą Nr. 160515, kuriuo UAB ,,Logistikos grupė“ sumokėtas 12 000 Eur depozitas įskaitytas kaip 12 000 Eur netesybos. 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu ,,Dėl netesybų taikymo nutraukus sutartis ir užstato įskaitymo“ atsakovė UAB ,,MJ Rental“ priminė ieškovei UAB ,,Logistikos grupė“, jog šalių sudarytos Sutartys nutrauktos 2018 m. kovo 27 d. dėl nuomininkės kaltės, pareikalavo sumokėti 15 571 Eur netesybas pagal Sutarčių 10.3.8 punktą, nurodė, jog UAB ,,Logistikos grupė“ įsiskolinimą sudaro 19 032,50 Eur nuomos mokestis, 15 571 Eur bauda, 4 117,33 Eur delspinigiai už delsimą atsiskaityti ir 12 575 Eur žala, patirta dėl išnuomotos transporto priemonės sugadinimo; nurodė, kad vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, 6.130 straipsniu ir Sutarčių 3.5 punktais įskaito sumokėtą pagal Sutartis 12 000 Eur užstatą į mokėtiną baudą bei pareikalavo sumokėti likusią skolos dalį.
5. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi UAB ,,Logistikos grupė“ iškelta bankroto byla, 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtinti patikslinti UAB ,,Logistikos grupė“ kreditorių 301 651,20 Eur finansiniai reikalavimai, iš jų UAB ,,MJ Rental“ kreditinis reikalavimas 52 412,29 Eur.
6. Teismas nustatė, kad UAB ,,Logistikos grupė“ dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2018 m. rugpjūčio 2 d., ieškinys teisme gautas 2019 m. liepos 9 d., todėl konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
7. Teismas konstatavo, jog ieškovė sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir, įvertinus tai, kad UAB ,,Logistikos grupė“ yra iškelta bankroto byla, o Sutartys nutrauktos, galimybių sutartinius įsipareigojimus įvykdyti nėra, todėl pripažino, jog ieškovė neįgijo teisės reikalauti grąžinti pagal Sutartis sumokėtą užstatą, priešingai, atsakovė įgijo teisę šio užstato negrąžinti. Teismas nurodė, jog teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 straipsnis, 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Teismas nurodė, jog šalys Sutartyse buvo susitarusios dėl tinkamo prievolių pagal Sutartis įvykdymo užtikrinimo, pinigai buvo perduoti kreditorei 2016 m. lapkričio 2–3 d. Teismas konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartis iš jai perduoto užstato sumos, susijusį su ieškovės įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 straipsnis).
8. Teismas pažymėjo, jog actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nutraukus Sutartis dėl nuomininkės (ieškovės) kaltės nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant pagal Sutartis sumokėtas užstatas turi būti grąžinamas ieškovei, o atsakovei iš Sutarčių kylančius reikalavimus patenkinus iš sumokėto užstato sumos nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeisti BUAB ,,Logistikos grupė“ kreditorių interesai. Teismas nurodė, jog byloje pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Sutartimis šalys susitarė dėl prievolių užtikrinimo būdų bei formos, pagal Sutarčių 3.5 bei 10.3.8 punktus, sumokėtas užstatas, esant Sutartyse nurodytoms sąlygoms, neturi būti grąžintas nuomininkei. Teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina šias sąlygas egzistavus ginčijamų sandorių sudarymo metu.
9. Teismas pažymėjo, jog ginčijamu 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu buvo įgyvendinta kitos šalies informavimo pareiga apie lėšų ieškovei negrąžinimą, todėl vertino, jog šio pranešimo nuginčijimas teisinių pasekmių ieškovei nesukeltų, o kitų įskaitymo pripažinimo negaliojančiais pagrindų ieškovė nenurodė bei neįrodinėjo.
10. Teismas taip pat konstatavo, jog nors atsakovė apie ieškovės finansinius sunkumus žinojo, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad tenkindama reikalavimus pagal Sutartis iš jai perduoto užstato lėšų atsakovė elgėsi nesąžiningai, taip pat konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė, informuodama UAB ,,Logistikos grupė“ apie užstato panaudojimą, turėjo pagrindą manyti, jog šie veiksmai lems ieškovės nemokumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė (apeliantė) UAB „Logistikos grupė“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
12. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo civilinę bylą, padarė neteisingas išvadas. Atsakovė neteisėtai įskaitė nemokios įmonės užstatus žinodama apie nemokumą, užstatų įskaitymui nebuvo sąlygų, numatytų šalių sudarytose Sutartyse.
13. Argumentuoja, jog nagrinėjamu atveju užstato paskirtis, nurodyta Sutarčių 3.5 punktuose, buvo garantuoti visų netesybų, susijusių su tiesioginėmis ir netiesioginėmis autotransporto priemonės atkūrimo į tinkamą naudojimui būklę, atlyginimą, jeigu nuomininkė to nepadaro per nuomotojos nustatytą terminą, arba atsisako tai padaryti. Taigi užstatu buvo užtikrintas ne bet kokių nuomininkės įsipareigojimų atsakovei įvykdymas (pvz., nuomos mokesčio sumokėjimas, žalos atlyginimas) ir užstatas buvo skirtas ne bet kokioms netesyboms pagal Sutartis kompensuoti. Teigia, jog tokios netesybos yra numatytos 2018 m. balandžio 10 d. Transporto priemonės perdavimo–priėmimo akte prie sutarties Nr. MJR/2016-10-26-002, kuriame nurodyta, jog nuomininkė, neatlyginusi žalos per 5 dienas nuo šio akto sudarymo, nuomotojos reikalavimu sumoka 0,2 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamos nuo neatlygintos žalos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną. Mano, kad vadovaujantis Sutarčių 3.5 punktais, iš užstato sąlyginai galėtų būti tenkinamos šios akte nurodytos 0,2 proc. dydžio netesybos už kiekvieną uždelstą dieną nuo neatlygintos 12 575 Eur žalos sumos, tačiau nurodo, kad ginčijamu 2018 m. gegužės 15 d. įskaitymu šios 0,2 proc. netesybos, susijusios su išlaidų transporto priemonės atkūrimui į tinkamą naudoti būklę neatlyginimu, įskaitytos nebuvo, o buvo įskaityta bauda už Sutarčių nutraukimą. Kadangi Sutartyse nurodyta kita užstato paskirtis, t. y. užstatas nėra skirtas baudos dėl Sutarčių nutraukimo užtikrinimui, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad buvo pagrindas ir sąlygos panaudoti Sutartyse numatytą užtikrinimo priemonę – užstatą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. guodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo ginčo situacijos, nes skiriasi užstato paskirtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose užstatas buvo skirtas bendro pobūdžio ieškovo (nuomininko) būsimų įsipareigojimų nuomotojui įvykdymui, tuo tarpu nagrinėjamame ginče užstato paskirtis yra konkreti: garantuoti visų netesybų, susijusių su tiesioginėmis ir netiesioginėmis autotransporto priemonės atkūrimo į tinkamą naudojimui būklę, atlyginimą, jeigu nuomininkas to nepadaro per nuomotojo nustatytą terminą arba visiškai atsisako tai padaryti (Sutarčių 3.5 punktai). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas per plačiai aiškino Sutarčių nuostatas, susijusias su užstato paskirtimi, ir nepagrįstai nurodė, kad užstato paskirtis yra bet kokių apeliantės įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas atsakovei, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), neatsižvelgė į tai, kad Sutartis ieškovė sudarė prisijungimo būdu.
14. Apeliantės vertinimu, tai, kad buvo įskaitytos būtent netesybos, prieštarauja ir gerai moralei bei viešajai tvarkai. Užstatas nebuvo skirtas kreditoriaus interesų ar dalies įsipareigojimo padengimo apsaugojimui, jis skirtas tik netesybų padengimui, o ne skolos sumažinimui, skola už nuomą ir žalos, padarytos transporto priemonėms, suma išliko nepakitusi. Nurodo, jog byloje pateikti įrodymai, kad įskaitymo metu iš įmonės turto buvo vykdomi išieškojimai aukštesnės eilės kreditorių (darbuotojų, VSDFV Klaipėdos skyriaus) naudai, todėl įskaičius netesybas pažeisti šių kreditorių interesai. Pažymi, jog bankroto procese netesybos yra tenkinamos tik antruoju kreditinių reikalavimų tenkinimo etapu (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 1 dalis). Bankroto byloje šiuo metu yra patvirtinta daugiau nei 300 000 Eur finansinių reikalavimų ir nėra numatomas net pirmosios eilės kreditorių – darbuotojų reikalavimų patenkinimas. Teigia, jog 2018 m. gegužės 15 d. įskaitymu atsakovė patenkino savo kreditinio reikalavimo dalį ir pažeidė kitų įmonės kreditorių teises.
15. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nebuvo nesąžininga ir neturėjo pagrindo manyti, kad įskaitymas sustiprins ieškovės nemokumą. Teigia, jog atsakovė, būdama ieškovės verslo partnere, neabejotinai žinojo apie jos finansinius sunkumus, pradelstus įsipareigojimus pačiai atsakovei ir kitiems kreditoriams, 2018 m. kovo 26 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 19 032,50 Eur skolos, 1 602,04 Eur delspinigių, 8 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme bei 154 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš ieškovės. 2018 m. balandžio 6 d. UAB „Logistikos grupė“ direktorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė, kad įmonė turi 92 490 Eur vertės turto, įsipareigojimų 251 600 Eur ir jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, tai reiškia, kad jau tuo metu įmonė buvo nemoki. Teigia, jog atsakovei buvo žinoma apie ieškovės direktoriaus pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovė prašė įtraukti ją trečiuoju asmeniu, taigi akivaizdu, kad 2018 m. gegužės 15 d. nesąžiningai, pirmiau už kitus, taip pat ir aukštesnės eilės kreditorius, patenkino dalį savo kreditinio reikalavimo į nemokią įmonę.
16. Pažymi, jog net ir pripažinus, kad atsakovė turėjo įskaitymo teisę, 2018 m. gegužės 15 d. įskaitymą ji galėjo atlikti tik pagal Sutartį Nr. MJR/2016-10-26-002, kuria išnuomotos transporto priemonės sugadinimai nustatyti 2018 m. balandžio 10 d., nuomininkė supažindinta su jais ir įsipareigojo atlyginti žalą per 5 darbo dienas, o neatlyginusi žalos per 5 darbo dienas, įsipareigojo mokėti 0,2 proc. delspinigių. Tuo tarpu žala transporto priemonei, kuri buvo išnuomota pagal Sutartį Nr. MJR/2016-10-26-001, buvo nustatyta ir įvertinta tik 2018 m. birželio 20 d. Tai reiškia, kad 2018 m. gegužės 15 d. dar nebuvo nustatyti transporto priemonės, išnuomotos sutarimi Nr. MJR/2016-10-26-001, sugadinimai, jos pašalinimo kaštai (sąmata), apeliantei nebuvo nustatytas terminas atlyginti žalą pagal Sutarties 3.5 punktą. Pažymi, jog aplinkybė, kad apeliantei iškelta bankroto byla ir ji neturi galimybių atlyginti žalą, nepaneigia Sutartyse nustatytų sąlygų ir procedūrų, kurioms esant gali būti panaudotas užstatas.
Atsiliepimas
17. Atsakovė UAB ,,MJ Rental“ atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, kad teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, iki galo ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir motyvavo išvadas.
18. Atsakovė nurodo, kad Sutarčių 3.5 punkte numatytu užstatu buvo garantuotas visų netesybų, susijusių su tiesioginėmis ir netiesioginėmis autotransporto priemonių atkūrimo į tinkamą naudojimui būklę atlyginimas, jeigu nuomininkė to nepadarytų nuomotojos nustatytu terminu arba visiškai atsisakytų tai daryti. Nuomotoja privalėjo grąžinti užstatą tik po to, kai nuomininkė būtų visiškai įvykdžiusi visus savo įsipareigojimus pagal Sutartis. Nurodo, kad nuomos sutartis nuomotoja nutraukė 2019 m. kovo 27 d. dėl to, kad transporto priemonės buvo tyčia arba dėl nerūpestingumo sugadintos bei nuomininkė vengė mokėti nuompinigius. Nutraukus Sutartis ieškovė delsė grąžinti transporto priemones bei jas suremontuoti, paliko jas be priežiūros Vokietijoje ir Olandijoje, o po užtrukusios paieškos transporto priemonės grąžintos atsakovės iniciatyva bei sąskaita 2018 m. balandžio 10 d. ir 2018 m. birželio 20 d. Transporto priemones grąžinus buvo įvertinta jų techninė būklė. Dėl to, Sutartis nutraukus dėl nuo ieškovės priklausančių priežasčių ir ieškovei neatkūrus transporto priemonių tinkamos techninės būklės, atsakovė, vadovaudamasi Sutarčių 3.5 ir 10.3.8 punktais, pritaikė netesybas bei 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu įskaitė į užstatą sumažindama ieškovės mokėtiną baudą ir kitas sumas.
19. Pažymi, jog vadovaujantis Sutarčių 3.5 ir 10.3.8 punktais užstatu buvo užtikrintas netesybų, susijusių su tiesioginėmis ir netiesioginėmis transporto priemonių atskūrimo į tinkamą naudojimui būklę atlyginimas, jei ieškovė to nepadaro ar atsisako tai daryti, bei visų ieškovės įsipareigojimų vykdymas. Dėl to teigia, kad pirmosios instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs šias Sutarčių sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad neįvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų ieškovė neįgijo teisės susigrąžinti užstato. Nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos buvo perduotos kreditorei (atsakovei), užstatas neviršijo skolos dydžio, todėl atsakovė galėjo teisėtai tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovės piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu. Teigia, jog užstatas savo teisine prigimtimi panašiausias į įkeitimą (hipoteką), pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu (hipoteka) užtikrinti reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą, todėl laikytina, jog ir šiuo atveju, atsakovei iš dalies padengus ieškovės įsiskolinimą iš užstato, kreditorių teisės nebuvo pažeistos, nes jie nuo pat užstato sumokėjimo momento neturėjo jokių teisių į atsakovės naudai užstatu užtikrintas lėšas, o kreditiniai reikalavimai iš šių lėšų galėjo būti tenkinami tik jeigu Sutartys nebūtų pažeistos. Argumentuoja, jog apeliantės teiginiai dėl kitų kreditorių teisių ir lygiateisiškumo pažeidimo laikytini nepagrįstais.
20. Pažymi, jog situacija ieškovei netinkamai vykdant Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovei pasinaudojus prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, negali būti laikytina ieškovės nemokumo priežastimi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad remiantis ĮBĮ 34 straipsniu kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu ar hipoteka, o šiuo atveju užstatu, būtų tenkinamas be eilės, ieškovės atsiskaitymo su kitais kreditoriais galimybės ar mokumas nėra sumažinti, nes pirmenybės teisę į užtikrintos prievolės įvykdymą ar reikalavimo patenkinimą turėjo tik atsakovė. Pažymi, jog dėl Sutarčių sudarymo ir užstato sumokėjimo 2016 m. lapkričio 2–3 d. ieškovė netapo nemoki ir jos mokumas nesumažėjo.
21. Taip pat mano, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų priteisimo yra neteisėtas. Reikalavimas, grindžiamas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris taikomas tik sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu sumokėto užstato negrąžinimas laiku nėra nei prekių tiekimas, nei paslaugų teikimas, todėl šis teisės aktas nėra taikomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
24. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir įrodymų vertinimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia proceso pakartojimo pirmojoje instancijoje iš naujo, nes tai skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
25. Apeliantė argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė užstato pagal Sutartis paskirtį, aiškino ją plečiamai, neatsižvelgė į tai, kad buvo įskaitytos netesybos, nors UAB ,,Logistikos grupė“ tuo metu turėjo kitų kreditinių įsipareigojimų, tarp jų – ir darbuotojams, kurie bankroto procese tenkinami ankstesniame etape nei netesybos, be to, atsakovė UAB ,,MJ Rental“ įskaitymo metu žinojo apie apeliantės finansinius sunkumus, todėl elgėsi nesąžiningai anksčiau už kitus kreditorius patenkindama dalį savo reikalavimo, taigi egzistuoja pagrindas panaikinti ginčijamus sandorius actio Pauliana pagrindu. Apeliantės argumentai pripažintini nepagrįstais.
26. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi UAB ,,Logistikos grupė“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. birželio 26 d. (I t., el. b. l. 7–8). Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtinti UAB ,,Logistikos grupė“ kreditorių 301 651,20 Eur finansiniai reikalavimai, iš jų bankroto byloje patvirtintas UAB ,,MJ Rental“ kreditinis reikalavimas 52 412,29 Eur (I t, el. b. l. 19–22). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog įmonei yra iškelta bankroto byla, savaime nesudaro pagrindo nuginčyti visus jos iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Būtina pažymėti, kad šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus.
27. Nustatyta, kad 2016 m. spalio 26 d. ieškovė UAB „Logistikos grupė“ ir atsakovė UAB ,,MJ Rental“ sudarė Autotransporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo paslaugos sutartis Nr. MJR/2016-10-26-001 ir Nr. MJR/2016-10-26-002 (I t., el. b. l. 66–79, 80–93) (toliau – Sutartys), kuriomis atsakovė ieškovei išnuomojo dvi transporto priemones laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. spalio 21 d. (Sutarčių 2.2.1 punktai). Pagal Sutarčių 3.5 punktą nuomininkė (ieškovė, apeliantė) prieš transporto priemonių perdavimą sumokėjo nuomotojai (atsakovei) 6 000 Eur užstatą (iš viso 12 000 Eur pagal abi Sutartis). Sutarčių 3.5 punkte nurodyta, jog užstato paskirtis – „garantuoti visų netesybų, susijusių su tiesioginėmis ir netiesioginėmis autotransporto priemonės atstatymo į tinkamą naudojimui būklę atlyginimą, jei nuomininkas to nepadaro per nuomotojo nustatytą terminą arba visiškai atsisako tai daryti. Užstatatas grąžinamas nuomininkui per penkias darbo dienas po to, kai nuomininkas įvykdė visus savo įsipareigojimus pagal šią sutartį“. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys neginčija aplinkybės, kad Sutartys nutrauktos 2018 m. kovo 27 d. dėl nuomininkės kaltės, t. y. dėl netinkamai naudotų nuomininkei perduotų transporto priemonių (automobilių sugadinimo). Pagal Sutarčių 10.3.8 punktą, jei nuomos sutartis nutraukiama dėl nuomininkės kaltės anksčiau nustatymo termino, nuomininkė privalo sumokėti nuomotojai Sutartyje nurodyto užstato dydžio netesybas ir vieno mėnesio mokesčio už transporto priemonės nuomą dydžio baudą, tai yra laikoma nuomotojo minimaliais nuostoliais. Tame pačiame punkte nurodyta, jog netesybomis, kurias privalo sumokėti nuomininkė, yra laikoma ir ta užstato dalis, kuri lieka nepanaudota, pagal šią sutartį atlikus nuomojamos autotransporto priemonės atkūrimą į tinkamą naudojimui būklę. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar apeliantė (ieškovė) turėjo teisę susigrąžinti pagal Sutartis sumokėtą 12 000 Eur užstatą.
Žemesnės instancijos teismas
28. 2018 m. gegužės 15 d. UAB ,,Logistikos grupė“ ir UAB ,,MJ Rental“ sudarė Tarpusavio skolų įskaitymo aktą Nr. 160515, kuriame nurodytas UAB ,,Logistikos grupė“ sumokėtas užstatas 12 000 Eur, taip pat UAB ,,Logistikos grupė“ 12 000 Eur skola atsakovei, kuri įvardyta netesybomis, ir susitarta atlikti tarpusavio skolų įskaitymą 12 000 Eur sumos (I t., el. b. l. 23). Byloje pateikta 2018 m. gegužės 15 d. delspinigių už UAB ,,Logistikos grupė“ uždelstus atsiskaitymus pagal Sutartis apskaičiavimo pažyma (I t., el. b. l. 24–26). 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu ,,Dėl netesybų taikymo nutraukus sutartis ir užstato įskaitymo“ atsakovė priminė ieškovei UAB ,,Logistikos grupė“, jog šalių sudarytos Sutartys nutrauktos 2018 m. kovo 27 d., pareikalavo sumokėti 15 571 Eur netesybas pagal Sutarčių 10.3.8 punktus, nurodė, jog pagal atsakovės apskaitos duomenis UAB ,,Logistikos grupė“ skolą sudaro 19 032,50 Eur nuomos mokestis, 15 571 Eur bauda, 4 117,33 Eur delspinigiai už delsimą atsiskaityti ir 12 575 Eur žala, patirta dėl išnuomotos transporto priemonės sugadinimo; nurodė, kad vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, 6.130 straipsniu ir Sutarčių 3.5 punktais įskaito sumokėtą pagal Sutartis 12 000 Eur užstatą į mokėtiną baudą, pareikalavo sumokėti likusią skolos dalį (I t., el. b. l. 27).
29. Iš 2018 m. balandžio 10 d. turto priėmimo–perdavimo akto pagal sutartį Nr. MJR/2016-10-26-002 (I t., el. b. l. 161–162) matyti, jog ieškovė pripažino, kad su natūraliu nusidėvėjimu nesusiję transporto priemonės sugadinimai sudaro 12 575 Eur sumą, bei įsipareigojo per 5 dienas nuo akto sudarymo šią žalą atlyginti. Įrodymų, jog ieškovė šią prievolę įvykdė, byloje nėra. Pažymėtina, jog apeliantė iš esmės pripažįsta, kad atsakovė turėjo teisę įskaityti užstatą pagal sutartį Nr. MJR/2016-10-26-002, nes išnuomotos transporto priemonės sugadinimai nustatyti 2018 m. balandžio 10 d., nuomininkė supažindinta su jais ir įsipareigojo atlyginti žalą per 5 darbo dienas, o neatlyginusi žalos per 5 darbo dienas, įsipareigojo mokėti 0,2 proc. delspinigių. Kitos transporto priemonės sugadinimai įvertinti 10 370,57 Eur suma (I t., el. b. l. 163). Nors apeliantė teigia, kad žala transporto priemonei, kuri buvo išnuomota pagal Sutartį Nr. MJR/2016-10-26-001, buvo nustatyta ir įvertinta tik 2018 m. birželio 20 d., t. y. ginčijamo įskaitymo metu dar nebuvo nustatyti transporto priemonės, išnuomotos sutarimi Nr. MJR/2016-10-26-001, sugadinimai, jų pašalinimo kaštai (sąmata), apeliantei nebuvo nustatytas terminas atlyginti žalą pagal Sutarties 3.5 punktą, tačiau, kaip nustatyta iš faktinių bylos aplinkybių, nuomininkė jai išnuomotas transporto priemones po nuomos sutarties nutraukimo be priežiūros paliko Vokietijoje ir Olandijoje, todėl objektyviai transporto priemonių būklė galėjo būti įvertinta tik jas suradus ir sugrąžinus nuomotojai. Taigi pačios apeliantės elgesys su išsinuomotu turtu (transporto priemonėmis) lėmė joms padarytą žalą, apeliantė neginčijo 2018 m. birželio 20 d. nustatytos žalos transporto priemonei dydžio, pačios apeliantės elgesys lėmė ir tai, kad dėl užsitęsusios užsienio valstybėje paliktos transporto priemonės paieškos ir grąžinimo ir ieškovei iškeltos bankroto bylos objektyviai nebebuvo galimybės laikytis Sutarties 3.5 punkte numatytos procedūros, t. y. duoti terminą atlyginti žalą ir tik jos neatlyginus įskaityti užstatą. Tačiau, kaip jau minėta, užstato paskirtis apibrėžta ne tik Sutarčių 3.5 punkte, bet ir 10.3.8 punkte.
30. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sistemiškai aiškinant šalių sudarytų Sutarčių nuostatas (3.5 ir 10.3.8 punktus) matyti, jog sumokėtu užstatu šalys iš esmės siekė užtikrinti nuomininkės prievolių pagal Sutartis tinkamą įvykdymą, taip pat susitarė ir dėl minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo netesybų forma, t. y. sutarė dėl prievolių, kylančių iš Sutarčių, įvykdymo užtikrinimo (CK 6.193 straipsnis, 6.70 straipsnis). Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, jog šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015). Būtent tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teisinio vertinimo nekeičia aplinkybė, kad nuomininkė, jos teigimu, Sutartis sudarė prisijungimo būdu (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys buvo profesionalės verslininkės, aktyvios rinkos dalyvės, turinčios patirties sutarčių sudaryme, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo vertinti sutarties sąlygas vienos ar kitos šalies naudai. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios intancijos teismas Sutartyse numatyto užstato paskirtį aiškino plečiamai. Priešingai, apeliantė Sutarčių sąlygas nepagrįstai siaurina ir vertina atsietai vieną nuo kitos, nurodo tik Sutarties 3.5 punkto pirmąjį sakinį, visiškai neatsižvelgia į Sutarčių 10.3 punkte įtvirtintas sąlygas, kurioms esant atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartis ir atlikti įskaitymus esant vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams.
32. CK 6.70 straipsnio, reglamentuojančio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, tačiau ne baigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Kaip minėta, Sutartys nutrauktos 2018 m. kovo 27 d. dėl nuomininkės kaltės, be to, ieškovė pripažino su natūraliu nusidėvėjimu nesusijusius transporto priemonės sugadinimus, sudarančius 12 575 Eur pagal Sutartį Nr. MJR/2016-10-26-002 ir 10 370,57 Eur pagal Sutartį Nr. MJR/2016-10-26-001. Padarytos žalos ieškovė neatlygino, transporto priemonių naudojimui tinkamos būklės neatkūrė, t. y. įsipareigojimų pagal Sutartis neįvykdė, nuomos sutartys nutrauktos dėl nuomininkės kaltės, dėl to atsakovė pagal Sutarčių 3.5 ir 10.3.8 punktą įgijo teisę įskaityti ieškovės sumokėtą užstatą, o ieškovė neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti pagal Sutartis sumokėtą užstatą. Taigi atsakovės teisė įskaityti užstatą kilo tiesiogiai iš šalių sudarytų Sutarčių ir, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šia teise atsakovė būtų pasinaudojusi bet kuriuo atveju, todėl nagrinėjamu atveju vertinti įskaitymą bankroto bylos kontekste ir konstatuoti actio Pauliana sąlygas nėra teisinio pagrindo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės teisei atlikti vienašalį užstato įskaitymą kilus tiesiogiai iš Sutarčių, aplinkybės, jog atsakovei buvo žinoma apie ieškovės finansinius sunkumus ir nemokumą bei tai, kad ieškovė turėjo kitų vykdytinų įsipareigojimų, savaime nereiškia, jog atsakovės atliktas įskaitymas buvo nesąžiningas, nesusijęs su įprasta verslo praktika ar pažeidė kitų kreditorių interesus, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant pagal Sutartis sumokėtas užstatas turėjo būti grąžintas ieškovei. Tokią išvadą patvirtina ir Sutarčių 10.3.6 punktas, kuriame numatyta įskaitymo galimybė ir nuomininkei tapus nemokiai ar iškėlus jai bankroto bylą.
33. Pagal įstatymą įskaitymui yra reikalingas ir pakankamas tik vienos prievolės šalies pareiškimas (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju šalių sudarytų Sutarčių 10.3 punktas įtvirtino atvejus, kuriems esant nuomininkė sutiko, kad nuomotoja (atsakovė) įgijo teisę vienašališkai panaudoti užstatą. Taigi ieškovei jau sutarties sudarymo metu buvo žinoma, kokioms aplinkybėms esant be jokio atskiro pranešimo ji praras teisę susigrąžinti užstatą, t. y. įvyks įskaitymas, ir sudarydama (pasirašydama) Sutartis ieškovė pareiškė su tuo sutinkanti. Dėl to ieškovė dar iki bankroto bylos iškėlimo dėl jos kaltės nutraukus nuomos sutartis prieš terminą prarado galimą užstato reikalavimo teisę, o atsakovė įgijo teisę jį įskaityti. Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės teiginys, kad įskaitymas įvyko tik atsakovei pateikus 2018 m. gegužės 15 d. pranešimą (I t., e.l. b. l. 27), nes, kaip minėta, tikroji abiejų šalių valia dėl įskaitymo galimybės – be atskiro pranešimo – jau buvo išreikšta sutartyse, todėl pranešimas apie įskaitymą iš esmės nebuvo reikalingas. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms ir apeliantei nenurodant ir neįrodinėjant jokių kitų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu pagrindų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2018 m. gegužės 15 d. pranešimo nuginčijimas jokių teisinių pasekmių nesukeltų.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria kitiems ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, taip pat ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, ir jų nekartoja bei plačiau neanalizuoja. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują ar pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
35. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo jį naikinti arba pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
37. Apeliacinis skundas atmestas, todėl apeliantė UAB ,,Logistikos grupė“ neturi teisės į išlaidų atlyginimą. Atsakovė UAB ,,MJ Rental“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.