Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžiu E. A. buvo išteisintas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalis dėl E. A. išteisinimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – E. A. nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės prokuratūrą, esančią Palangoje, Vytauto g. 70, su melagingu pareiškimu, kuriuo pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. Palangos miesto apylinkės teisme, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-442-890/2012, jis pamatė, jog byloje yra suklastotas dokumentas – 2012 m. liepos 21 d. pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, kad šiame dokumente už E. A. buvo pasirašęs kitas asmuo – Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės policijos komisariato patrulis P. A. arba kitas P. A. žinomas asmuo. 2012 m. spalio 3 d., apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, E. A. taip pat davė melagingus parodymus teigdamas, kad jis nepasirašė pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BK 235 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurių duomenys galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamojoje baudžiamojoje byloje, bet ir kitoje byloje. Kasatorius teigia, kad, apklausiant jį, buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y. egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo ir tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.

Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, kasatoriaus nuomone, spręsdamas jo kaltės klausimą iš esmės apsiribojo vien specialisto išvados ir ekspertizės akto išvadomis, kad 2012 m. liepos 21 d. pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė jis. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino dalies jį teisinančių įrodymų, dalį duomenų nepagrįstai laikė jo kaltę nepaneigiančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo, policijos pareigūno, P. A. parodymų nenuoseklumo, neišsamumo, tai verčia abejoti jų objektyvumu. Pasak kasatoriaus, 2012 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio metu P. A. parodė, kad nematė ir nežino, kas pasirašė ant pranešimo dėl nušalinimo nuo vairavimo, kad jie dokumentų (nušalinimo nuo vairavimo) neįteikinėja ir nepamena, ar E. A. prašė šį dokumentą įteikti. Iš 2012 m. spalio 4 d. P. A. apklausos protokolo matyti, kad jis pamiršo pateikti E. A. pranešimo dėl nušalinimo nuo vairavimo transporto priemones kopiją, nes jis to neprašė. Pasak kasatoriaus, P. A., šaukiamas į bylos nagrinėjimą Klaipėdos m. apylinkės teisme, vengė atvykti ir atvyko tik teismui priėmus nutartį jį atvesdinti. Teisme jis pripažino, kad buvo surašytas tik vienas pranešimo dėl nušalinimo nuo vairavimo egzempliorius, kuris jam (kasatoriui) nebuvo duotas, nors tai privalu padaryti. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo šiuos policijos pareigūnų padarytus pažeidimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų netyrė ir į tai neatsižvelgė, taip pažeidė ir rungimosi principą (BPK 7 straipsnio 1, 2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. A. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje nustatyta, kad E. A. 2012 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Palangos miesto prokuratūrą ir savo pareiškime bei duodamas parodymus nurodė neteisingus duomenis, kad jo administracinio teisės pažeidimo byloje yra suklastotas dokumentas – pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, ir kad pranešime už E. A. yra pasirašęs kitas asmuo. Pagal E. A. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, kad pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo rankraštinius įrašus padarė ir pasirašė pats kaltinamasis E. A.. Šis faktas nustatytas Lietuvos teismo ekspertizių centro Klaipėdos skyriaus 2013 m. vasario 4 d. specialisto išvada 11K-349 (12) ir Lietuvos teismo ekspertizių centro 2014 m. rugpjūčio 29 d. ekspertizės aktu 11-341(14). Padarius išvadą, kad E. A. tyčia pranešė apie nebūtą nusikalstamą veiką ir davė apie tai melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, jis apkaltintas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad kaltinamojo E. A. veikoje nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios, kad jis galėjo klaidingai pamanyti, jog pranešime už E. A. yra pasirašęs kitas asmuo, todėl dėl pareikštų kaltinimų jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro skundą, padarė priešingą išvadą – kad E. A. pranešė apie administracinėje byloje suklastotą dokumentą aiškiai žinodamas, jog pats šį dokumentą pasirašė, todėl pripažino E. A. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl tyčios nebuvimo E. A. veikoje pagrįsta išsamiu byloje esančių įrodymų tyrimu bei situacijos analize, tinkamai motyvuota, todėl nebuvo jokio faktinio pagrindo daryti priešingą išvadą. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį netaikytina, kai liudytojas objektyviosios tikrovės neatitinkančius parodymus davė dėl to, kad pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir dėl to klydo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas galimybę, kad E. A. tiesiog suklydo, atsižvelgė į E. A. administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų surašymo ir įteikimo pažeidėjui aplinkybes: alkotesteriu patikrą atliko pareigūnas A. J., o asmens blaivumo testo pažymą užpildė P. A.; pareigūnas P. A. užpildė grafą „pažeidėjo paaiškinimas“, nors šią grafą turėjo pildyti pats E. A.; protokole nurodė neteisingą pažeidimo padarymo laiką; E. A. reikalavo iš pareigūnų duoti jam pranešimą apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, tačiau šie jam paaiškino, kad tokių dokumentų nedalina, taigi, tik pamatęs minėtą pranešimą administracinio teisės pažeidimo byloje, E. A. galėjo klaidingai pamanyti, kad toks dokumentas buvo neteisėtai surašytas vėliau, ir pan. Atsižvelgta ir į tai, kad E. A. yra senyvo amžiaus, o administracinio teisės pažeidimo fiksavimo metu buvo neblaivus ir susijaudinęs, taigi galėjo neteisingai suprasti ir įvertinti įvykio aplinkybes. Argumentuodamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teisė skųsti pareigūnų veiksmus garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, kuriame įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo valstybės pareigūnų elgesio, o asmeniui argumentuotai teigiant, kad jis patyrė tokį elgesį, valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingą šio skundo tyrimą (Spinov v. Ukraine, no. 34331/03, judgement of 27 November 2008). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vertindamas atsakomybės dėl žalos pareigūnų garbei ir orumui padarymo skunduose dėl jų veiklos taikymą saviraiškos laisvės ribojimo kontekste (Konvencijos 10 straipsnis), Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad vienas teisės viršenybės principo reikalavimų yra tas, jog piliečiai turi turėti galimybę informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus apie tokį valstybės tarnautojų ir pareigūnų elgesį, kuris jiems atrodo netinkamas arba neteisėtas. Asmenų saviraiškos laisvė dėl kritinės nuomonės apie valstybės tarnautojus ir pareigūnus gali būti apribojama tik tuo atveju, jeigu dėl tokios nuomonės išreiškimo kyla realus pavojus netrukdomam jų pareigų vykdymui turint visuomenės pasitikėjimą, t. y. valstybės tarnautojai ir pareigūnai turi būti pakankamai plačiai atviri kritikai (Bezymyannyy v. Russia, no. 10941/03, judgement of 8 April 2010; Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad neproporcingas asmens persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už pareigūnų įskundimą tik dėl to, kad įtarimai dėl jų elgesio atlikus tyrimą nepasitvirtino, suvaržytų Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises ir galėtų ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo. Šia nuostata vadovaujamasi ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-336/2010, 2K-344/2013). Turint tai galvoje, tokio pobūdžio bylose svarstant, ar asmuo suvokė savo pranešimo ir duodamų parodymų neatitikimą tikrovei bei siekė trukdyti teisingumui, ar tiesiog neteisingai įvertino situaciją ir suklydo dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, ypač svarbu vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Būtent šiuo principu ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas E. A. nekaltumą.

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro skundą, nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog E. A. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Kita vertus, tokią išvadą šios instancijos teismas padarė neatlikęs įrodymų tyrimo (nors išteisintasis to prašė), o savo išvadą pagrindė neįtikinamais argumentais. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių argumentų, kuriuo grindžiamas E. A. kaltumas, yra tai, kad jis laikėsi savo pozicijos net ir susipažinęs su specialisto išvada ir ekspertizės aktu, patvirtinančiais, jog pranešime dėl nušalinimo pasirašė jis, o ne kitas asmuo. Pažymėtina, kad toks argumentavimas nėra tinkamas, nes tyčios buvimo ar nebuvimo klausimas nepriklauso nuo to, ar pasikeitė kaltinamojo pozicija proceso metu, be to, gali sudaryti įspūdį, kad baudžiamoji atsakomybė kaltinamajam pritaikyta už netinkamą gynybinę poziciją proceso metu.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs faktą, kad E. A. tyčia pranešė apie nebūtą nusikalstamą veiką ir davė apie tai parodymus, taip pat paneigdamas priešingą pirmosios instancijos išvadą, nesilaikė įrodymų vertinimo ir tinkamo argumentavimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalis). Tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 235 straipsnio 1 dalis) pritaikymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendį be pakeitimų.