Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.5.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.6.9.; 1.1.8.9.1.; 1.2.4.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

2018 m. vasario 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 242 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu T. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2017 m. balandžio 11 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trejiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2017 m. lapkričio 16 d. Į bausmės laiką įskaitytas pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas.

Priteista iš T. Š. 84,58 Eur žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. Š. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugsėjo 8 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini) k., V. K. gyvenamajame name, tyčia nenustatytą skaičių kartų kumščiu sudavė į veidą ir pakaušį V. K., tuo padarydamas nukentėjusiajam V. K. nosies kaulų lūžį, odos nubrozdinimą veide, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

1.1. Be to, T. Š. nuteistas už tai, kad jis vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, o būtent: nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d., būdamas nesuimtas, vengė atlikti 2017 m. balandžio 11 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-471/2017 jam paskirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymo atidėjimas panaikintas 2017 m. birželio 27 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi, kol 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Taip pat prašo paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu.

2.1. Teigia, kad nukentėjusysis be jokios priežasties jam pirmas du kartus sudavė ranka į veidą. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Jis atsistojęs pastūmė nukentėjusįjį, nuvirtusiam nukentėjusiajam V. K. sudavė 5–6 kartus kumščiu į galvos sritį ir išėjo. Apelianto teigimu, V. K. be jokios priežasties pradėjo pirmas prieš jį smurtauti, o jis nukentėjusiajam smūgius sudavė gindamasis. Nurodo, kad apylinkės teismas į jo nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Taip pat apylinkės teismas neįvertino liudytojo A. Š. parodymų.

2.2. Apelianto teigimu, jam inkriminuota veika dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.3. Taip pat skunde apeliantas nurodo, jog jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

2.4. Nurodo, kad jis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje pripažino visiškai ir paaiškino aplinkybes, kodėl nevykdė Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės. Teigia, jog jis susirado darbą (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo ten dirbti. Apie priimtą apygardos teismo sprendimą jis nieko nežinojo. Teigia, kad jis gyveno pas tėvus iki 2017-08-20, jokių pranešimų iš teismo, policijos jis negavo. Sutinka, kad 2017-09-11 atvykus policijos pareigūnams jis iššoko per langą, tačiau taip pasielgė dėl to, jog dar nebuvo gavęs atlyginimo už darbą (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad jis savo kaltę dėl šio nusikaltimo pripažįsta visiškai ir gailisi, prašo skirti švelnesnę bausmę.

3. Teismo posėdyje nuteistasis T. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nuteistojo suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 139 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

5.1. Pažymima, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo požymis – skirtingos pasekmės. BK 141 straipsnyje nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (patvirtintos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86) (toliau Taisyklės). Taisyklių 1 skyriaus 2 punkte įtvirtinta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiuo teisės aktu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad V. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulo lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7 punktu, nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių 3 skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (taisyklių 7.1 punktas).

5.2. Byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – paties nuteistojo T. Š., nukentėjusiojo V. K., liudytojų A. Š., R. N. parodymais, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis – nustatyta, kad nuteistojo T. Š. tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam V. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi T. Š. kyla atsakomybė už kilusius padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą, kurie buvo tiesiogiai nulemti jo nusikalstamais veiksmais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes T. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, atmetamas kaip nepagrįstas.

5.3. Nepagrįstas nuteistojo skundo reikalavimas jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. BK 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma (nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal BK atitinkamą straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nagrinėjamu atveju teigti, jog T. Š. suduodamas nenustatytą skaičių kartų kumščiu nukentėjusiajam V. K. į veidą, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nėra pagrindo. Smūgiuodamas nukentėjusiajam į veido sritį, nuteistasis negalėjo tikėtis, jog nesukels nukentėjusiajam atitinkamų sužalojimų. Šiuo atveju T. Š. veikė neapibrėžta tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimas, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatymas, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams. Tai, kad T. Š. suvokė savo veiksmų neteisėtumą bei sukeltas pasekmes, netiesiogiai patvirtina jo elgesys po incidento. Nuteistasis T. Š. parodė, jog jis telefonu kalbėjosi su nukentėjusiuoju, jo atsiprašė ir su juo susitaikė, t. y. išreiškė apgailestavimą, jog naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

5.3.1.Įvertinus aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl nuteistojo prašymas dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atmestinas.

6. Nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atmestinas, kadangi ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta ir pripažinta.

6.1. Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6, 9 punktuose numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teigdamas, kad V. K. be jokios priežasties pradėjo pirmas prieš jį smurtauti, o jis sudavė smūgius nukentėjusiajam gindamasis.

6.2. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

6.2.1. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

6.2.2. Iš paties apelianto, liudytojo A. Š. duotų parodymų matyti, kad nukentėjusysis be jokios priežasties pirmas sudavė T. Š. smūgį į veidą, o tada T. Š., kuris sėdėjo ant kėdės, atsistojo ir V. K. pastūmė, šiam nugriuvus, T. Š. daug kartų kumščiu lovoje gulinčiam V. K. sudavė į veidą ir galvą. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad dėl išgerto alkoholio jautėsi apsvaigęs ir gerai aplinkybių nebeprisimena, bet pamena, kad T. Š. kumščiu jam sudavė ne mažau kaip penkis kartus į galvą, veidą ir pakaušio sritį. Ar jis tuo metu sėdėjo ar stovėjo, neprisimena. Ar nuo suduotų smūgių nugriuvo ar ne, taip pat neprisimena, bet prabudo jau (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Įvykio metu kartu buvusi liudytoja R. N. patvirtino, jog begeriant alų V. K. namuose įvyko muštynės ir ji matė kaip T. Š. pradėjo mušti V. K. gulintį ant lovos, mušė suduodamas kumščiais į veidą.

6.2.3. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartus įrodymus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju T. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Minėtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam V. K. sudavus smūgį nuteistajam T. Š. į veidą, T. Š. pastūmė nukentėjusįjį, kuris nugriuvo ant lovos. Šiuo atveju pavojingas kėsinimasis, nukentėjusiojo panaudotas fizinis smurtas prieš T. Š., jau buvo atremtas ir aiškiai T. Š. nebuvo reikalo gintis ir smūgiuoti ant lovos gulinčiam ir visiškai nesipriešinančiam nukentėjusiajam. Taigi akivaizdu, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo ir T. Š. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to apelianto versija, kad jis nukentėjusiajam sudavė smūgius gindamasis, atmetama.

6.2.4. Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nėra pagrindo pripažinti T. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ar veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

7. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė du nesunkius nusikaltimus, tačiau jis anksčiau teistas septynis kartus, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, šias nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, probacijos laikotarpiu nevykdė teismo jam paskirtų įpareigojimų, baustas administracine tvarka. Taip pat atsižvelgė į tai, jog jis jauno amžiaus, niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino kaltu, gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkiančia aplinkybe pripažino tai, kad V. K. sužalojo būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

7.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tai, kad T. Š. išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, nesitaiso, priešingai, toliau daro nusikalstamas veikas, sprendžia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus T. Š. už nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 242 straipsnyje, laisvės atėmimo bausmes, dydžiu didesnes nei minėtų straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmes. Spręsti, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu už pavienių nusikalstamų veikų padarymą T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai per griežtos ar neproporcingos nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumui, ar, kad per jam paskirta subendrinta bausmė yra griežta ir neproporcinga, teisinio pagrindo nėra, juolab, kad bendrinant už pavienes veikas paskirtas bausmes, buvo parinktas palankesnis nuteistajam bausmių subendrinimo būdas – bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Be to, nuteistajam T. Š., vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, paskirta subendrinta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl dar labiau mažinti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

8. Nuteistojo prašymas paskirtas bausmes bendrinti apėmimo būdu yra nepagrįstas. T. Š. padarytos nusikalstamos veikos nei labai skiriasi pagal pavojingumą, nei priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ir 11 straipsnius, o tuo labiau jam nėra paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nesant bent vienos BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos bausmės negali būti bendrinamos apėmimo būdų, todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė bausmių apėmimo bendrinimo būdo.

9. Taip pat nėra pagrindo taikyti bausmių apėmimą bendrinant šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes su Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Kadangi nusikalstamas veikas nuteistasis padarė atlikdamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, bausmės jam teisingai subendrintos BK 64 straipsniu, kuris bausmių bendrinimo apėmimo būdo nenumato.

10. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę.

10.1. BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo sąlygas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, T. Š. savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamas veikas, žalos Valstybinei ligonių kasai nėra atlyginęs. Taigi šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų sąlygų.

10.2. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu, nuteistajam T. Š. yra nustatyta tik viena tokio pobūdžio aplinkybė. Be to, nagrinėjamu atveju, nėra ir kitų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų sąlygų.

10.3. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju, nėra BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų, švelnesnės bausmės skyrimas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 242 straipsnyje, yra negalimas.

11. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, remiantis jo apeliacinio skundo teiginiais, jog jis susirado darbą (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo ten dirbti, jog jis nežinojo apie priimtą apygardos teismo sprendimą, pranešimų iš teismo, policijos negavo, jog 2017-09-11 atvykus policijos pareigūnams jis iššoko per langą dėl to, jog nebuvo dar gavęs atlyginimo už darbą (duomenys neskelbtini), nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą.