Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Č. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-810-308/2014 pagal ieškovų G. N. ir V. N. ieškinį atsakovui Č. N. dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ieškovams siekiant atsidalyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį.

Faktinės bylos aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė 11,7700 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 12–13). Kadangi minėtą žemės sklypą skyrė bendro naudojimo kelias, atlikus kadastrinius matavimus ir padalijus šį žemės sklypą buvo suformuoti du, atitinkamai 8,3237 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 3,4463 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypai (b.l. 16, 19–20). Ieškovei V. N. nuosavybės teise priklauso 13469/34463 dalys 3,4463 ha žemės sklypo, o ieškovui G. N. – 2928/34463 dalys. Apelianto nuosavybės teisės į dalį minėto žemės sklypo viešame registre nėra įregistruotos (b.l. 14–15). Nurodyto žemės sklypo 0,5324 ha ploto užima žemės ūkio naudmenos (pievos ir natūralios ganyklos), 0,0500 ha – keliai, 0,0290 ha – užstatyta teritorija, 0,1107 ha – vandens telkiniai ir 2,7242 ha kita žemė. Vidutinė šio žemės sklypo rinkos vertė 2013 m. sausio 10 d. duomenimis – 999,19 Eur (3 450 Lt). Ieškovai, siekdami išspręsti bendraturčių nuosavybės teisių padalijimo klausimus, 2014 m. vasario 25 d. raštu pasiūlė apeliantui pasirašyti mainų sutartį, pagal kurią ieškovams nuosavybės teise būtų atitekęs visas 3,4463 ha žemės sklypas, o apeliantas būtų įgijęs papildomai nuosavybės teisę į 1,8066 ha žemės 8,3237 ha šalims nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (b.l. 26). Apeliantas su tokiu ieškovų pasiūlymu nesutiko, todėl ieškovai kreipėsi dėl 3,4463 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo (b.l. 21–23). Apeliantas su UAB „Pasoda“ 2014 m. gegužės 26 d. parengtu 3,4463 ha ploto žemės sklypo (sklypų) Nr. 98 formavimo ir pertvarkymo projektu (b.l. 11) nesutiko (b.l. 27–28), dėl ko ieškovai kreipėsi į teismą prašydami atidalyti jiems priklausančias šio žemės sklypo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu teismas patenkino ieškovų ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, 3,4463 ha ploto žemės sklypą padalijo pagal ieškovų parengtą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pripažinęs, kad šis projektas neprieštarauja bendraturčių interesams ir labiausiai juos atitinka. Apeliantas ginčija tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad žemės sklypo atidalijimas pagal ieškovų pasiūlytą variantą pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, bendraturčių interesų pusiausvyros principą.

Dėl žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šios teisės normos prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Tokiu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2014).

Pripažįstama, kad tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti.

Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai yra susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, kadangi vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012, 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014, kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendraturčių teisės atidalyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra pagal jų pasiūlytą atidalijimo variantą. Apelianto teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovų parengtą žemės sklypo atidalijimo projektą laikė logišku ir priimtinu, kadangi jis pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyros principą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti ir sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkinęs ieškovų ieškinį atidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausantį žemės sklypą pagal ieškovų parengtą atidalijimo projektą.

Apeliantas savo nesutikimą su ieškovų parengtu žemės sklypo atidalijimo projektu grindžia tuo, kad ieškovams atidalijus bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą atitektų daug geresnė ir vertingesnė žemės sklypo dalis, kadangi jiems atitektų žemės sklypo dalis, kurios didesnę dalį sudaro pieva, kai tuo tarpu apeliantui atitektų žemės sklypo pakraščiai, pelkėta žemės sklypo dalis ir dvigubai daugiau vandenų. Apelianto teigimu, vien tai, kad ieškovams atitenka visas žemės ūkio naudmenų plotas (pieva), leidžia daryti išvadą, kad teismo patvirtintas atidalijimo variantas pažeidžia jo teises. Be to, pagal ieškovų siūlomą variantą apeliantas netenka įvažiavimo į sklypą, į jam tenkančią žemės sklypo dalį nepatenka elektros linija, šulinys, jam tenkantis žemės sklypas nėra kompaktiškas. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad žemės sklypas galimai padalintas neproporcingai bendraturčių turimoms bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalims nekilo. Priešingai, apeliantas pripažino, kad pagal ieškovų užsakymu parengtą žemės sklypo atidalijimo projektą suformuotų žemės sklypų dydžiai atitinka bendraturčių nuosavybės teisės dalis, tačiau ginčas byloje kilo dėl naujai suformuotų žemės sklypų kokybinės sudėties ir jų vertės, galimybės padalyti žemės sklypą be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo formuojamą įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio nagrinėjamose bylose paskirstymo taisyklę, pagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad apeliantas, nesutikdamas su ieškovų pasiūlytu atidalijimo variantu, nagrinėjamu atveju turėjo tik teisę, bet ne pareigą pateikti alternatyvų atidalijimo variantą. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su ieškovų pasiūlytu atidalijimo variantu, turėjo pateikti nesutikimo motyvus, juose išdėstydamas tiek jo, kaip bendraturčio interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinus ieškovų siūlomą projektą, tiek ir pasiūlyti aiškias alternatyvias ieškovų atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas, nesutikdamas su ieškovų siūlomu atidalijimo variantu, nurodė motyvus, kurie, jo manymu, patvirtina galimus jo teisių pažeidimus įgyvendinus ieškovų siūlomą atidalijimo variantą, tačiau jokių konkrečių pasiūlymų dėl galimo alternatyvaus žemės sklypo atidalijimo varianto, taip pat įrodymų, kurie patvirtintų jo nesutikimo su pateiktu atidalijimo variantu motyvus, nepateikė, kas leidžia daryti išvadą apie apelianto nepakankamą bendradarbiavimą su bendraturčiais sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą. Teisėjų kolegija negali pripažinti, kad apelianto nurodytas galimas žemės sklypo atidalijimo variantas, kad žemės sklypas būtų padalytas taip, kad kiekvienam turtinio vieneto savininkui tektų atitinkamas kiekis pievų, pelkių, krūmų ir dirbamos žemės, gali būti laikomas konkrečiu pasiūlymu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad esant objektyviai galimybei apelianto nurodytas žemės sklypo atidalijimo variantas būtų priimtiniausias, tačiau apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju toks žemės sklypo atidalijimo variantas yra objektyviai įmanomas, racionalus ir techniškai įgyvendinamas. Byloje nenustatyta, kad apeliantas bylos nagrinėjimo teisme metu ar procesiniuose dokumentuose, o taip pat ir apeliaciniame skunde nors preliminariai būtų nurodęs konkrečias žemės sklypo dalis pagal kokybinę sudėtį, kurias jis, atidalijus žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pageidautų gauti. Nagrinėjamo pobūdžio bylose teismui nesuteikta diskrecijos teisė savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantui nepateikus savo atidalijimo varianto teismas neturi galimybės analizuoti, ar yra logiška ir pagrįsta galimybė žemės sklypą atidalyti kokiu nors kitu būdu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, nurodytą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, apeliantui iš esmės nebendradarbiaujant su bendraturčiais, tik deklaratyviai neigiant ieškovų poziciją dėl pasiūlyto atidalijimo varianto, neteikiant įrodymų dėl galimo savo teisių pažeidimo įgyvendinus ieškovų pasiūlytą žemės sklypo atidalijimo variantą, sprendžia, kad ginčo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausantį žemės sklypą pagal ieškovų pasiūlytą variantą yra tinkamas ir pagrįstas. Rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimai tokio pobūdžio bylose nesuteikia teismui diskrecijos savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti kitaip, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje nustatytos aplinkybės taip pat sudarė pagrindą bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui spręsti, kad ieškovų pateiktas žemės sklypo atidalijimo variantas yra logiškas ir priimtinas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas G. N., esant bendraturčių susitarimui ir turint jų sutikimą, savo darbu ir lėšomis iš esmės pagerino ginčo žemės sklypą, t. y. iškirtęs jame krūmus ir užvežęs žvyro bei žemių, užpylęs balą įsirengė tinkamą žemės ūkio veiklai plotą, įsirengė įvažiavimą į žemės sklypą, pradėjo kurti savo ūkį, atvedė elektros tiekimo įvadą iki ieškovo pastatytų statinių. Taigi byloje nustatyta, kad ieškovas savo lėšomis ir darbu pagerino žemės sklypą bendraturčiams dėl to neprieštaraujant ir apeliantas apeliaciniame skunde šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija. CK 4.77 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustačius aplinkybes, kad ieškovas savo darbu ir lėšomis pagerino žemės sklypą, kurio dalį prašo paskirti ieškovams nuosavybės teise, teisėjų kolegijos manymu, bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovų pasiūlytas žemės sklypo atidalijimo variantas, pagal kurį ieškovams tenka jų darbu ir lėšomis pagerinta žemės sklypo dalis, gali pažeisti bendraturčių interesų pusiausvyros principą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovai nėra pateikę duomenų apie atidalytų žemės sklypų vertes, kas leistų nustatyti, ar žemės sklypų vertės yra maždaug vienodos, tačiau tuo pačiu pažymi, kad apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad atidalytų žemės sklypų vertės akivaizdžiai skiriasi, nors tokią pareigą pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, siekdamas įrodyti savo nurodytas aplinkybes, ir turėjo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, ieškovai neneigė aplinkybės, jog atidalytų žemės sklypų vertės yra skirtingos ir bylos nagrinėjimo teisme metu įrodinėjo, kad žemės sklypo, kuris jiems atitektų atidalijus žemės sklypą pagal jų pasiūlytą padalijimo variantą, vertė padidėjo tik dėl ieškovo įdėto darbo ir lėšų. Apeliantui neginčijant byloje nustatytų aplinkybių apie ieškovo darbu ir lėšomis pagerintą žemės sklypą, o kartu ir dėl to padidėjusią jo vertę, vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs teismas nenustatė konkrečių atidalytų žemės sklypų verčių, teisėjų kolegijos manymu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo civilinę bylą ar kad šios aplinkybės nenustatymas lėmė neteisėto sprendimo nagrinėjamu atveju priėmimą.

Teisėjų kolegija nesudarančiais pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko ir apeliacinio skundo argumentus dėl netolygaus kokybine prasme žemės sklypų paskirstymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kiekvienam iš bendraturčių proporcingai jo daliai tenkančią žemės sklype esančių vandenų ir kitos žemės dalį, taip pat į pagal projektą šalims tenkančią vandenų ir kitos žemės dalį, matematiškai nepagrįstu laiko apelianto argumentą, kad jam tenka dvigubai daugiau vandenų ir pelkėtos žemės. Tačiau apeliantas pagrįstai nurodo, kad pagal parengtą žemės sklypo atidalijimo variantą visas žemės sklype esantis žemės ūkio naudmenų (pievų) plotas – 0,5324 ha – atitektų ieškovams, kai tuo tarpu apeliantui žemės ūkio naudmenų žemės nepriskirta. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, per se, priešingai nei kad teigia apeliantas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad žemės sklypas pagal ieškovų pateiktą žemės sklypo atidalijimo variantą negali būti atidalytas. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „Pasoda“ parengto žemės sklypo (sklypų) Nr. 98 formavimo ir pertvarkymo projekto (b.l. 11), žemės sklypo vietoje, kurią sudaro pieva, yra ieškovui priklausantys statiniai, kurių statybai sutikimą yra davęs ir apeliantas (b.l. 24). Nurodyta aplinkybė, teisėjų kolegijos manymu, sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantas, sutikdamas, jog ieškovas nurodytame žemės sklype statytųsi statinius, neprieštaraudamas ieškovo atliekamiems žemės sklypo pagerinimo darbams, turėjo pakankamą pagrindą numanyti, kad ieškovas ir toliau pageidaus naudotis šia žemės sklypo dalimi. Be byloje nustatytų aplinkybių, kad ieškovas savo darbu ir lėšomis pagerino šią žemės sklypo dalį, kad ji būtų tinkama ūkinei veiklai, paminėtina, kad apeliantas nėra nurodęs, kurią pievos dalį jis pageidautų gauti, kas nesudaro galimybių teisėjų kolegijai spręsti, jog koks nors kitas žemės sklypo padalijimo variantas, pagal kurį apeliantui tektų dalis žemės ūkio naudmenų (pievų) dalis, yra realiai įmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti dalijamo žemės sklypo kokybinę sudėtį (jo didžiąją dalį sudaro pelkė, krūmai, vandenys), todėl spręsti, jog vien tik dėl to, kad apeliantui, kaip kad ir ieškovams, tenka pelkėta žemės sklypo dalis, krūmai, vandenys, žemės sklypas negali būti naudojamas pagal jo tikslinę (žemės ūkio) paskirtį, nėra jokio pagrindo. Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog jis žemės sklypui esant padalytam pagal ieškovų pasiūlytą variantą, jam tenkančios žemės sklypo dalies negalės naudoti pagal tikslinę paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti argumentai, kad į jam tenkantį žemės sklypą nepatenka šulinys, kelias, elektros linija taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovų pasiūlytas žemės sklypo padalijimo variantas pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus. Byloje nustatytos aplinkybės, kad visi šie žemės sklypo pagerinimo darbai buvo atlikti esant bendraturčių susitarimui ieškovo lėšomis ir darbu, pripažinti, kad jų priskyrimas ieškovams, apeliantui nepateikiant jokio alternatyvaus pasiūlymo dėl galimo žemės sklypo padalijimo varianto, neigiant galimybę ieškovui atlyginti atliktų pagerinimų išlaidas, pažeidžia apelianto interesus, nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstu laiko ir apeliacinio skundo argumentą, jog bylą nagrinėjęs teismas nepasisakė dėl galimybės apeliantui įsirengti nuovažą į jam tenkančią žemės sklypo dalį. Paminėtina, kad bylą nagrinėjęs teismas sprendė dėl apelianto galimybės patekti į jam priskirtiną žemės sklypą ir pripažino, kad žemės sklypui esant prie bendrojo naudojimo kelio apeliantas galės patekti į jam tenkantį žemės sklypą. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama ši bylą nagrinėjusio teismo išvada, tačiau teigiama, kad teismas nesiaiškino, ar apeliantas galės įsirengti nuovažą į jam priklausantį žemės sklypą ir nurodoma, kad apeliantas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą to padaryti negalės, tuo pačiu teigiant, kad apeliantas dėl nuovažos įrengimo turės iškirsti 10 metrų pločio kelių apsaugos zonos liniją, paruošti įvažiavimo projektą, derinti jį su kompetentingomis institucijomis, o be to, įvažiavimo įrengimas fiziškai yra neįmanomas, nes žemės atkarpa tarp taškų 1-2 yra pelkė. Taigi apeliantas, tuo pačiu teigdamas, kad nuovažos įrengimas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra galimas, tuo pačiu nurodė, kad nuovažos įrengimas pareikalaus papildomų pastangų ir išteklių. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 165 punkte numatyta, kad nuovažos ne dažniau kaip kas 500 metrų gali būti įrengiamos krašto keliuose. Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad šalia žemės sklypo einantis kelias yra krašto kelias ir kad šiuo atveju būtina vadovautis nurodytu teisiniu reglamentavimu. Be to, apelianto nurodyti argumentai, jog jis dėl nuovažos įrengimo turės papildomų rūpesčių, sudaro pagrindą spręsti, kad nuovažos įrengimo galimybė yra. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nuovažos įrengimas yra fiziškai neįmanomas, nes tarp taškų 1 ir 2 yra pelkė. Kaip matyti iš teismui pateikto projekto, šioje vietoje yra krūmai, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog nuovažos įrengimo galimybės išlieka. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis dėl nuovažos įrengimo gali turėti papildomų išlaidų ar rūpesčių, nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl to ieškovų pasiūlytas žemės sklypo padalijimo variantas yra nepagrįstas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nesant galimybės apeliantui teisės aktų nustatyta tvarka įsirengti nuovažos į jam priskirtiną žemės sklypą, patekimo į žemės sklypą klausimas gali būti sprendžiamas pasinaudojus kitais teisių gynimo būdais (pvz. nustatant servitutą).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priimdamas sprendimą pagrįstai atsižvelgė į bendraturčių esminius interesus naudotis viena ar kita ginčo žemės sklypo dalimi, ieškovų indėlį į žemės sklypo pagerinimą, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis pagrįstai pripažino, kad ieškovų pateiktas žemės sklypo padalijimo variantas yra logiškiausias, optimaliausiai atitinkantis bendraturčių interesus, teisingumo ir protingumo principus, geriausiai užtikrinantis turto naudojimo racionalumą, nepažeidžiantis apelianto teisių ir teisėtų interesų, todėl pagrįstai ieškovų ieškinį tenkino. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteistina iš ieškovų jo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašė priteisti jiems iš apelianto jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. N. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 300 Eur (1 035,84 Lt) (b.l. 44). Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti ieškovui iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi šios išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytos maksimalios sumos (8.11 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti G. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš Č. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.