Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-837-135/2014

Teisėjas Alfredas Vilbikas Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03058-2011-8

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas iš kaltinimo pagal LR BK 202 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžiu civilinių ieškovų - Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. pagal LR BK 202 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m gruodžio 6 d., įstatymo nustatyta tvarka neįregistravęs individualios veiklos ir neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, neturėdamas licenzijos (leidimo) veiklai, neteisėtai, versliškai, stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla-transporto priemonių (balninių vilkikų) pirkimo-pardavimo veikla, tai yra, versliškai, stambiu mastu, organizavo ir vykdė prekybą naudotomis transporto priemonėmis (balniniais vilkikais), įstatymo nustatyta tvarka neužregistravęs savo individualios veiklos, pasinaudodamas asmenimis, nežinojusiais apie jo daromą nusikalstamą veiką,–R. M., S. P.–turinčiais teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones (balninius vilkikus), organizuodamas balninių vilkikų išvarymą į Rusijos Federaciją, Baltarusijos Respubliką bei ten juos nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 perparduodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, vykdė pastovią, tęstinę veiklą, atitinkančią Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2 straipsnio 7 dalies nuostatas-„individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“:

- UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2006-08-04 įgijo automobilį R. M. 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2008-08-04 kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

- UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgijo šias transporto priemones: 2008-09-29 įgijo Renault AE380, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , 2008-12-10 įgijo Volvo F 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-10-14 įgijo Scania R 124, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-10-06 įgijo MAN 19.463, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-12-10 įgijo Volvo F 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-11-26 įgijo Scania R 144L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-01-07 įgijo Scania R 143 MA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-12 įgijo DAF FT 95XF430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Organizuodamas automobilių išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu 2008-10-16 automobiliu Scania R 124, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-12-12 automobiliu Volvo F 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-10-07 automobiliu Renault AE380, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kirto Lietuvos Respublikos-Baltarusijos Respublikos sieną ir perdavė juos nenustatytiems asmenims. Organizuodamas automobilių išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį S. P., kuris G. M. nurodymu 2008-10-09 automobiliu MAN 19.463, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-10-16 automobiliu DAF FT 95XF430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-12-06 automobiliu Scania R 144L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-12-12 automobiliu Volvo F12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-01-14 automobiliu Scania R 143 MA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kirto Lietuvos Respublikos-Baltarusijos Respublikos sieną ir perdavė juos nenustatytiems asmenims.

- UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2009-01-07 įgijo automobilį Scania R 113, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2009-01-14 kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

- UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2009-02-17 įgijo automobilį Volvo FM12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2009-04-22 įgijo Scania valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Organizuodamas automobilių išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu, 2009-02-22 automobiliu VOLVO valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009-04-27 automobiliu Scania valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilius perdavė nenustatytiems asmenims.

- 2009-04-17 E. G. vardu įgijo automobilį R. M. 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2009-04-18 kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

- 2009-06-05 G. K. vardu įsigijo automobilį MAN 19.372, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį R. M., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2009-06-06 kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

- 2009-02-18 M. D. vardu įgijo automobilį Iveco 440E35, v.n. (duomenys neskelbtini) Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį S. P., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2009-02-22 kirto Lietuvos Respublikos – Baltarusijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

- 2010-01-16 fizinio asmens D. J. vardu įgijo automobilį Scania R143MA valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-01-13 automobilį Volvo FL10, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pardavė nenustatytiems asmenims.

- E. V. vardu įgijo automobilius: 2010-04-01 R. P. 420.18, (duomenys neskelbtini) ir 2010-04-02 Man 19.403, (duomenys neskelbtini). 2010-04-16. Organizuodamas automobilio R. P. 420.18, (duomenys neskelbtini) išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį S. P., kuris G. M. nurodymu, minėtu automobiliu 2010-04-16 kirto Rusijos Federacijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims. Automobilis Man 19.403, (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku parduotas nenustatytiems asmenims.

- 2010-04-06 E. V. vardu, įgijo puspriekabę York, v.n. (duomenys neskelbtini). Organizuodamas automobilio išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir pardavimą, pasamdė fizinį asmenį S. P., kuris G. M. nurodymu, minėta transporto priemone 2010-04-16 kirto Rusijos Federacijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

Vykdydamas šią veiklą, G. M. už parduotus automobilius gavo 189 644, 87 Lt. (mokesčių bazės nustatymui pajamoms prilyginta įsigijimo kaina).

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 Nr. IX-1007) 27 str. 1 p. nuostatą – nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčių administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį“, pagal to paties įstatymo 35 str. 2 p. nuostatą – „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“.

„Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 2 str. 7 d. nuostatas „Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“, ir 2008 metais gavo ne mažiau kaip 106 908,04 Lt pajamų, 2009 metais gavo ne mažiau kaip 52 180, 03 Lt pajamų., 2010 metais gavo ne mažiau kaip 30 556, 80 Lt. Tokiu būdu iš viso per 2008-2011 metų laikotarpį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, gavo nemažiau kaip 189 644, 87 Lt pajamų, atitinkančių Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 10 straipsnio „Individualios veiklos pajamos“ 1 d. nuostatas „Individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.“, t. y. versdamasis neįregistruota individualia veikla, pažeidė Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio „Mokesčio mokėtojo pareigos“ 2 dalies nuostatas „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio už 2008 - 2010 m. 25 391,05 Lt, valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2008 – 2010 m. iš viso 8 384,40 Lt, tokiu būdu G. M. versliškai, stambiu mastu vertėsi neteisėta ūkine, komercine veikla.

Atsižvelgdama į tai, prokurorė tvirtina, kad teismas privalėjo įvertinti visų byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau to nepadarė ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą dėl G. M. išteisinimo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Vadovaujantis BK 202 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai jis (ji) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau teismų praktikoje, aiškinant BK 202 str. 1 d. taikymą, yra ne kartą nurodyta, kad kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai peržengiamos licencijoje (leidimo) apibrėžtos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011 ir kt.). Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis. Subjektyvusis šios dispozicijos požymis – tiesioginė tyčia, t.y. asmuo suvokia, kad imasi neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos ir nori taip veikti.

Šioje byloje BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurią padarius buvo kaltinamas G. M., objektyvieji požymiai pasireiškė neteisėtu vertimusi ūkine komercine veikla. Neteisėtumas apibūdintas tuo, kad kaltininkas versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine- komercine veikla – vykdė prekyba naudotomis transporto priemonėmis (balniniais vilkikais) įstatymų nustatyta tvarka neužregistravęs savo individualios veiklos, pasinaudodamas asmenimis, nežinojusiais apie jo daromą nusikalstamą veiką, organizavo balninių vilkikų išvarymą į Rusijos Federaciją, Baltarusijos Respubliką bei ten juos nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 parduodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Buvo kaltinama, jog vykdydamas šią veiklą G. M. gavo 189 644,87 Lt (mokesčių bazės nustatymui pajamoms prilyginta įsigijimo kaina).

Prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog G. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras baigiamojoje kalboje akcentavo, jog G. M. kaltinamas transporto priemonių pirkimo ir pardavimo organizavimu, o ne pirkimu ar pardavimu.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 str. 1 d. būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas veikia suvokdamas vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir nori taip veikti, t.y. tiesioginę jo tyčią. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ūkinė-komercinė veikla susideda iš ūkinių-komercinių operacijų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. ūkinė operacija apibūdinama kaip ūkio subjekto veikla, keičiant turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūra.

G. M. buvo kaltinamas neteisėtai juridinių ir fizinių asmenų vardu organizavęs 20 (dvidešimties) automobilių ir 1 (vienos) puspriekabės įsigijimą ir pardavimą. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. M. iš jam pateikto kaltinimo, nustatė, jog byloje nėra surinkta įrodymų apie tai, kiek kaltinamasis gavo pajamų atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, taip pat nėra nustatyta, jog G. M. būtų mokėjęs savo lėšomis už kaltinime nurodytų automobilių įsigijimą, disponavęs minėtais automobiliais kaip savo turtu.

Skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, su kuriais bei jų vertinimu teisėjų kolegija sutinka, todėl išsamiai nekartoja, įrodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už kaltinamajame akte nurodytų transporto priemonių įsigijimą mokėjo bendrovių lėšomis bei disponavo transporto priemonėmis kaip savo turtu, taip pat byloje nėra įrodymų, paneigiančių, kad už fizinių asmenų – E. G., G. K., M. D., D. J., E. V. – įgytas transporto priemones mokėjo ne G. M., o jo nurodytas asmuo. Ir nors prokuroras laikė įrodymu, patvirtinančiu, kad G. M. neteisėtai versliškai organizavo automobilių ir puspriekabės prekybą, piniginių lėšų pervedimus į G. M. sąskaitą, esančią UAB banke , ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš banko sąskaitos išrašo, pagal kurį buvo gauta 2013-05-09 specialisto išvada dėl galimai gautų G. M. pinigų už vilkikų pardavimą, matyti, kad buvo tiriamas laikotarpis nuo 2010-08-03 iki 2011-09-26, kuris nepatenka į galimai G. M. suorganizuotų automobilių pirkimų ir išvarymų iš Lietuvos laikotarpį. Iš G. M. kaltinimo matyti, jog jam inkriminuota nusikalstama veika įgijant ir išvarant įgytus automobilius iš Lietuvos Respublikos baigėsi 2010-04-16, t.y., kai jis E. V. vardu 2010-04-06 įgijo puspriekabę York, v. n. (duomenys neskelbtini), organizavo jos išvežimą iš Lietuvos ir pardavimą, pasamdė S. P., kuris su minėta transporto priemone 2010-04-16 kirto Rusijos federacijos sieną ir automobilį perdavė nenustatytiems asmenims. Ir nors G. M. galimai organizavo neteisėtą prekybą automobiliais laikotarpiu nuo 2006-08-04 iki 2010-04-16, jo banko sąskaitoje iš asmenų, turinčių slaviškus vardus ir pavardes, piniginiai pavedimai fiksuojami tik nuo 2010-08-16 (1 t., 58 b. l.), t.y. praėjus beveik 4 mėnesiams po paskutinio kaltinime nurodyto automobilio išvarymo iš Lietuvos, kas kelia abejones, jog tai galėjo būti pinigai, kuriais pirkėjai atsiskaitė G. M. už iš jo įsigytus automobilius.

Dėl prokuroro skundo motyvo, jog apylinkės teismas nesiaiškino, kokiu būdu G. M. nurodytas asmuo, vardu Jurijus, duodavo jam pinigus transporto priemonių nupirkimui ir kaip jis juos įsiveždavo į Lietuvą – deklaruodamas ar kontrabanda - pažymėtina, kad iš G. M. apklausos teisme galima daryti išvadą, jog jo nurodytas asmuo Jurijus pats buvo Lietuvoje ir G. M. tik jam padėjo (7 t., 16-17 b. l.), todėl teismui kelti klausimą, kaip pinigai iš G. M. nurodyto asmens buvo perduodami G. M., nebuvo pagrindo.

Iš prokuroro skundo galima daryti išvadą, kad šiuo atveju pagrindinis įrodymas, patvirtinantis G. M. kaltę pagal BK 202 str. 1 d., yra R. M. parodymai apie tai, kad jis G. M. prašymu varydavo automobilius į Rusiją, už tai gaudavo 500-600 Lt, kai automobilį nuvarydavo, jo pasiimti atvykdavo G. M., jis mokėdavo už kurą, duodavo grynųjų kelionės išlaidomis (6 t., 69 b. l.). Tačiau kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, sprendžia, kad vien šio liudytojo parodymų pagrįsti G. M. kaltei dėl jam byloje inkriminuotų veiksmų, nepakanka. Juolab, kad iš jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis išvarytų vilkikų markių ir valstybinių numerių prisiminti negalėjo, nors tolimesnės apklausos metu, pateikus sienos kirtimo per Medininkų tarptautinį pasienio kontrolės punktą duomenis, nurodė kai kurių jo išvarytų automobilių markes ir numerius (1 t., 172-173 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu R. M. išvardinti automobilių markių, numerių, kuriuos buvo išvaręs kaltinamojo G. M. prašymu, negalėjo ir, be kita ko, nurodė ir, kad po to, kai nebendradarbiavo su G. M., jis 4 mėnesius varė automobilius žmogui, kurio pavardė Birutis, paaiškino, jog parodžius sienos kirtimo dokumentus, jis pareigūnus perspėjo, jog nėra aišku, kieno tie automobiliai (6 t., 69-70 b. l.).

Iš pateikto kaltinimo matyti, kad G. M. prašymu kaltinime nurodytus automobiliu iš Lietuvos varė ir S. P., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vilkikus iš Lietuvos varė suorganizavus G. M. ir Sergejui (5 t., 51-54 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu S. P. nurodė, kad viskam vadovavo M., pirmą kartą jam automobilį išvarymui perdavė S., per M. varydavo mašinas, skirtas tik darbams, darbams išvarė kokias 5-6 mašinas, ardymui - 8-9, pinigų kelionei duodavo rusai, o kai varydavo M. mašinas – M., kai M. organizuodavo išvažiavimą, dalyvaudavo ir rusai, prisiminė tik vieno išvaryto automobilio markę ir numerį – v. n. (duomenys neskelbtini) Iveco. Ir nors prokuroras skunde nurodo, kad teismo posėdžio metu S. P. prisiminė būtent šį automobilį, kaip išvarytą G. M. prašymu, tačiau iš posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas teismui nenurodė, jog jį varė G. M. prašymu, o tik parodė, kad prisimena šį automobilį, nes jis buvo sugedęs Baltarusijoje, jis buvo varomas rusų vardu, o kitų mašinų pagal numerius prisiminti negalėjo, t.y. to, kad šis automobilis buvo varomas G. M. prašymu, nenurodė (7 t., 9-10 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių prokurorės apeliacinio skundo argumentus, jog R. M. ir S. P. konkrečiai įvardijo automobilius, kuriuos išvarė G. M. prašymu, byloje nėra.

Dėl liudytojų D. J., A. V. ir E. M. parodymų, kurie, prokurorės tvirtinimu, įrodo, kad G. M. ne pasyviai dalyvavo automobilio Scania R143MA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės YORK YTV 40/3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkime, įregistravime ir išvaryme iš Lietuvos Respublikos, o šiuos veiksmus organizavo ir jiems vadovavo, pažymėtina, kad ir pats G. M. to neneigė, tačiau teismui tvirtino, kad tai darė siekdamas padėti asmeniui, vardu Jurijus, savo asmeninių lėšų į tai neinvestavo ir pajamų negavo. Kolegija iš dalies sutinka su prokurorės skundo teiginiu, jog D. J. ir E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokolai duoda pagrindą spręsti, jog G. M. vadovavo puspriekabės YORK YTV 40/3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir automobilio Scania R143MA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priregistravimui, tačiau jų parodymai nepatvirtina, kad G. M. šias priemones įsigijo už savo lėšas tam, kad jas pats ir realizuotų. Juolab, kad iš ikiteisminio tyrimo metu liudytojo E. M. parodymų matyti, kad G. M. savo veiksmus derino telefonu (4 t., 203 b. l.), kas leidžia pagrįstai manyti, jog puspriekabės pirkime G. M. nebuvo laisvas apsisprendime kaip pirkėjas, o vykdė kitų asmenų nurodymus, t.y. pirko ne sau ir ne už pinigines lėšas.

Dėl prokurorės skundo motyvų, jog teismas besąlygiškai patikėjo G. M. parodymais, kad jis E. G., G. K., D. J. ir E. V. surado, jog jie priregistruotų Jurijaus įsigytas kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones ir jiems už tai sumokėjo Jurijui priklausančiais pinigais, o pats iš Jurijaus jokio atlygio negavo, nors to nepatvirtina jokie bylos duomenys, pažymėtina, kad nors kaltinamasis ir nepateikė jo versiją patvirtinančių įrodymų, tačiau byloje taip pat nebuvo surinkta ir įrodymų, paneigiančių šią G. M. versiją, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir prokurorė. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, savo išvadomis bei motyvais privalo paneigti kaltinamojo gynybinę versiją, t.y. įrodyti jo kaltę. Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nesurinkta įrodymų, paneigiančių teismui nurodytą G. M. įvykių versiją.

Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones įsigijo savo lėšomis bei disponavo transporto priemonėmis kaip savo turtu, o G. M. veikė pagal bendrovių suteiktus įgaliojimus talkindamas įregistruojant, išregistruojant ar organizuojant šių automobilių vykimą į užsienio šalį, kas nevertintina kaip transporto priemonių pirkimas – pardavimas kaltinamojo vardu ir jų nuosavybės teisių įgijimas. Ir nors prokurorė skunde tvirtina, kad šie juridiniai asmenys apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą apskaitydami kaltinime nurodytus automobilius kaip savo, kadangi juos buvo įgijęs G. M. šių įmonių vardu, o taip pat buvo padaryti ir kiti buhalterinės apskaitos pažeidimai, dėl ko minėtiems juridiniams asmenys yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų įsiteisėjusių 2014-08-11 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, 2014-08-18 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB ,, (duomenys neskelbtini)s“, 2014-08-14 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, prokuroro patvirtinimo teismui, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tais pačiais motyvais, matyti, kad prokurorai nesurinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių tas aplinkybes, jog šios įmonės registravo galimai G. M. įgytas transporto priemones, kurias jis realizavo Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje (7 t., 97-119 b. l.). Minėti procesiniai dokumentai, kolegijos nuomone, patvirtina apylinkės teismo nuosprendyje padarytą išvadą dėl transporto priemonių, įgytų UAB „(duomenys neskelbtini)s“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis, kadangi šios aplinkybės nebuvo paneigtos, todėl prokurorės apeliacinio skundo argumentai, teigiantys, kad šių juridinių asmenų vardu transporto priemonės buvo įgytos už G. M. lėšas, atmetami kaip nepagrįsti.

Prokurorė taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl G. M. veiklos, neaptarė ir neįvertino tyrimo metu nustatytų faktų (duomenų iš pasienio punktų), kad iš Lietuvos Respublikos išvarytos transporto priemonės į Lietuvą negrįžo. Kolegijos nuomone, šios faktinės aplinkybės G. M. kaltės klausimui pagal LR BK 202 str. 1 d., įtakos neturi, kadangi šios nusikalstamos veikos objektas yra Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatyta vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla tvarka. Todėl šiuo atveju, neesant pakankamai kitų pagrįstų įrodymų, kad G. M. neteisėtai versliškai ir stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla, aplinkybių, susijusių su galimu išvarytų iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių negrįžimu, išanalizavimas G. M. kaltės nei patvirtintų, nei paneigtų.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. M. veikė kitų juridinių ir fizinių asmenų interesais ir jų naudai ir nevykdė individualios veiklos, yra teisingos, todėl jis išteisintas pagrįstai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo G. M. kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nagrinėjamu atveju išteisintojo G. M. teikiama įvykių versija nebuvo paneigta, todėl prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir G. M. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.