Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5025-848/2015 pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuosavybės teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2014 m. lapkričio 2 d. mirė ieškovės D. Č. močiutės sesuo R. M.. 2008 m. kovo 7 d. testamentu R. M. visą savo turtą po mirties paliko ieškovei. Notarų kontoroje dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo ieškovė buvo informuota, kad dėl paveldėjimo pagal įstatymą į notarę E. J. jau yra kreipęsis atsakovas J. M.. Ieškovės nuomone, atsakovas neturi teisės pretenduoti į turtą, kadangi atsakovas su R. M. susituokė 1980 metais, o 1988 metais atsakovas sutuoktinę paliko, išvyko gyventi į kaimą ir nuo tada jokių ryšių su sutuoktine nepalaikė, bendro ūkio nevedė, materialiai nerėmė, abu turėjo faktines šeimas. R. M. ginčo butą įsigijo asmeninėmis lėšomis, pardavusi 3-jų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo pagrindu.

Ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine R. M. nuosavybe ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, padarė išvadą, kad 1995 m. gruodžio 28 d. R. M. butą (duomenys neskelbtini) privatizavo santuokos su J. M. metu nors, kaip teismas nustatė, jie gyveno atskirai ir bendro ūkio nevedė. Teismas, vadovaudamasis CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgęs į tai, kad sutuoktiniai tiek iki buto privatizavimo, tiek ir po to, ilgą laiką negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, santuokinių santykių jie neketino atnaujinti (šias aplinkybes teismas nustatė iš byloje esančios medžiagos), sprendė, kad sutuoktiniams faktiškai nutraukus šeimyninius santykius ir iširus šeimai nuo 1988 metų, nėra pagrindo laikyti, kad tiek vieno, tiek kito sutuoktinio lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas pasisakė, kad abu sutuoktiniai visiškai atskirai tvarkė savo namų ūkį, abu turėjo sugyventinius, vienas kitam nepadėjo ne tik lėšomis, bet ir kitokiu būdu, jokio bendro turto jie nesukūrė. Teismas pažymėjo, kad butų privatizavimas vyko pagal specialų įstatymą – Butų privatizavimo įstatymą, todėl vadovaudamasis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi sprendė, kad nors formaliai atsakovas buvo sutuoktiniu, tačiau jis su buto nuomininke kartu negyveno ir bute nebuvo registruotas (deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) nuo 1988 metų), todėl jis net ir norėdamas negalėjo dalyvauti buto privatizavime, kadangi pagal minėtas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas neturėjo teisės pirkti butą. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. M. buto privatizavime nedalyvavo ir visai nesidomėjo šio buto pirkimu. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovė registruota ir gyveno bute (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo metu, bei žinodamas, kad ieškovė privatizavo butą savo vardu, nereiškė jokių pretenzijų dėl buto priklausomybės ir gyvenimo jame, nesirūpino butu, jo priežiūra bei išlaikymu, tai darė viena ieškovė, neginčijo buto pirkimo-pardavimo sutarties ir nemėgino įrodyti, jog jis turėjo vienodą teisę su ieškove privatizuoti butą, todėl atsakovo valia dėl buto priklausomybės buvo aiški – jis sutiko, jog butas nuosavybės teise priklauso ieškovei. Teismas sprendė, kad analogiški motyvai taikytini ir buto esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo aplinkybėms. Teismas nustatė, kad 1995 m. gruodžio 28 d. privatizavusi butą R. M. po 5 dienų 1996 m. sausio 2 d. jį pardavė ir praėjus tik 3 dienoms 1996 m. sausio 5 d. nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl tai patvirtino aplinkybę, jog R. M. asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį turtą pardavusi iš karto po privatizavimo, iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusių lėšų, įsigijo kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad vien tik atsakovo teismui pateiktas, kaip rašytinis įrodymas, sutikimas butą parduoti, nepaneigia byloje surinktų visų faktinių duomenų bei nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ginčo turtas buvo įgytas abiejų M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas, nurodytų motyvų pagrindu, taip pat atmetė ir atsakovo argumentus, jog atsižvelgiant į CK 3.89 straipsnio 2 dalį nėra galimybės vadovautis liudytojų parodymais, kadangi faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Atmesdamas šį argumentą, teismas pažymėjo, kad asmeninės nuosavybės faktas patvirtintas byloje esančiais įrodymais. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė ieškinyje nurodytas aplinkybes, bei paneigė CK 3.88 str. nustatytą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tuo tarpu atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas, be to, nepagrįstai konstatavo, kad butas, esantis adresu Dujotiekio g. 19-48, Kaune, buvo registruotas R. M. vardu bei įsigytas už jos asmenines lėšas ir tuo tikslu yra priteistas ieškovei asmenines nuosavybės teise. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. M. disponavo asmeninėmis lėšomis (paveldėtos, dovanotos lėšos ir kt.). Ginčo butas buvo privatizuotas atsakovui ir R. M. esant santuokoje, todėl valstybinė lengvata įsigyti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą atsakovas su sutuoktine R. M. pasinaudojo vieną kartą. Vien tai, kad sutuoktinis buvo registruotas kitoje vietoje negu sutuoktinė nepakanka paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvimo fakto. Byloje esantys duomenys patvirtina faktą, kad atsakovas antrą kartą šia lengvata nepasinaudojo, taip pat nuosavybės teisių jo vardu viešame registre įregistruota nėra. Aplinkybė, kad ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklausė atsakovui ir jo sutuoktinei R. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tai ir už šio buto pardavimo lėšas įsigytas kitas butas (esantis adresu (duomenys neskelbtini)) yra įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Tuo tarpu, vadovaujantis kasacinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, privatizuojant sutuoktiniams ginčo butą (šiuo atveju atsakovui su savo sutuoktine R. M.), butų privatizavimo lengvata buvo teikiama jų šeimai, o ne vienai R. M.. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina faktą, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijus gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino prezumpciją, kad turtas, sutuoktinių įgytas (privatizuotas) po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau neteisingai konstatavo, kad ši prezumpcija paneigta, nes R. M. privatizavo ginčo butą savo vardu ir iš savo asmeninių lėšų.

2) Nėra jokio teismo sprendimo, kuris konstatuotų, kad atsakovo ir R. M. santuoka būtų nutraukta kažkuriuo iš CK numatytų santuokos nutraukimo būdų. R. M. dar būdama gyva galėjo kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo ir tokiu būdu jau tuomet padalinti santuokos metu įgytą butą, tačiau ji šia savo teise nepasinaudojo. Tai suponuoja išvadą, kad neketino nutraukti santuokos su atsakovu. Ginčo atveju ieškovė negali prašyti teismo pripažinti, kad atsakovo ir R. M. santuoka yra nutraukta, kadangi sutuoktiniai nevedė bendro ūkio. R. M. būdama gyva šia teise nutraukti santuoką nepasinaudojo, todėl jos teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad atsakovas su savo sutuoktine nevedė bendro ūkio vien todėl, kad gyveno. Kasacinio teismo praktika (3K-3-128/2012) tik patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas yra asmeninė R. M. nuosavybė. Pažymi, kad iki 1998 m. liepos 1 d. galiojo Butų kodekso 61 straipsnis, kuriuo vadovaujantis, nors atsakovas buvo išvykęs ilgą laiką, jo sutuoktinė R. M., nesikreipė į teismą dėl atsakovo pripažinimo netekusiu teisės naudotis gyvenamąja patalpa.

3) Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaujantis vien liudytojų parodymais, kurie yra visiškai neobjektyvus ir keliantys pagrįstas abejones. Tokių įrodymų neįmanoma patikrinti, todėl teismas turi priimti sprendimą vadovaujantis vidiniu savo įsitikinimu. Ginčo atveju akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo metu liudytojai nurodė nenuoseklias ir abejones keliančias aplinkybes. Pagal LR CPK 3.89 straipsnio 2 dalį, turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, todėl liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai šioje civilinėje byloje, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas ir priėmė ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apie ieškovės teigiamas aplinkybes. Aplinkybė, kad byloje yra pateiktas Kauno miesto valdybos pranešimas, kuriame nurodyta, jog buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis buvo sudaryta R. M. vardu ir butų pirkimo-pardavimo sutartyse nėra atsakovo pavardės nesukelia jokių teisinių pasekmių, sprendžiant klausimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Įstatymai nenumatė reikalavimo pirkimo-pardavimo santykiuose dalyvauti abiem sutuoktiniams. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir CK normomis, reglamentuojančiomis santuokoje įgyto turto padalinimą, neturi reikšmės aplinkybė, ar turtas po santuokos buvo įgytas abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Ieškovė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, kad butas, kuris buvo privatizuotas R. M. vardu, buvo privatizuotas už jos asmenines lėšas. Priešingai – tiek abiejų šalių, tiek liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad atsakovo sutuoktinė R. M. jokių santaupų neturėjo, o privatizuoto buto pardavimas buvo susijęs su susidariusių skolų padengimu. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateiktas rašytinis ir notariškai patvirtintas 1996 m. sausio 2 d. atsakovo sutikimas dėl santuokoje privatizuojamo buto pardavimo, kas patvirtina, kad privatizuotas butas buvo vertinamas kaip santuokoje įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o ne asmenine R. M. nuosavybe, kadangi minėtas susitarimas buvo privalomas tik sandoriams, sudarytiems dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 str.).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė D. Č. prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Dėl santuokos metu įgyto turto teisinio rėžimo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nurodo, kad 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu atsakovas J. M. pats pripažino, kad 1993 metais susirado kaime draugę, su kuria gyvena ir šiandien. Atsakovas teigė, kad pats nedirba nuo 1992 metų ir viską perka su savo sugyventine kartu, o su žmona neaptarinėjo jokių klausimų dėl daiktų įsigijimo, taip pat pripažino, kad jo sutuoktinė R. M. nuo 1991 metų taip pat turėjo sugyventinį, su kuriuo kartu gyveno. Paties atsakovo teigimu, bendras ūkis su sutuoktine R. M. nutrūko 1988 metais. Taip pat pažymi, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis numatė pirkimo-pardavimo subjektus, o 5 straipsnis reglamentavo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, t. y. dėl šeimos narių būtino susitarimo kieno vardu bus privatizuotas butas, tuo tarpu pastarojo 1 dalis papildyta LR Seimo 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po ginčo buto R. M. išsipirkimo iš savivaldybės, todėl ši teisės norma R. M. buto įsigijimo metu negaliojo. Tuo tarpu, visos byloje nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad R. M. ginčo butą privatizuoti galėjo tik už savo lėšas, nes tuo metu atsakovas jau keli metai gyveno faktinėje santuokoje su kita moterimi ir tai pats teigė teismo posėdžio metu. Paties apelianto teiginys, kad vien tai, kad sutuoktinis buto privatizavimo metu buvo įregistruotas kitoje vietoje negu sutuoktinė nepakanka paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvo fakto, yra nepagrįstas, nes kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsakmiai nurodė, kad būtina sąlyga – buvimas šeimos nariu ir dalyvavimas buto privatizavime, pasirašant susitarimą. Atsakovas neprisidėjo ir prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir tą jis pats nurodė 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu. Dėl santuokos nutraukimo momento nurodo, kad niekas iš šalių neteigė, kad taip R. M. ir J. M. santuoka buvo nutraukta, todėl visi apeliaciniame skunde argumentai dėl santuokos nutraukimo momento neturi jokios reikšmės. Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant nekilnojamąjį turtą asmenine nuosavybe nurodo, kad aplinkybę, kad atsakovas ginčo buto privatizavimo metu nebuvo nei šio buto nuomininku, nei šeimos nariu, nedalyvavo buto privatizavimo procese, pasirašant privalomą susitarimą dėl jo privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, kad atsakovas nuo 1988 metų gyveno Jurgaičių kaime, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Dėl to apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė (buvusių sutuoktinių) nuosavybė, ar asmeninė R. M. nuosavybė. Byloje teismo nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, kad butas buvo įgytas atsakovo ir R. M. santuokos metu, t. y. 1996 m. sausio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, jis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik R. M. vardu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio turto teisinio režimo, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir šalių pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad ginčo butas pripažintinas asmenine R. M. nuosavybe.

Tiek ir buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo metu galiojusio SŠK, tiek ir galiojančio CK nuostatos numato, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 23 str., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta, jei yra įrodoma, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Asmenine sutuoktinių nuosavybe gali būti pripažintas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas, jei to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ieškovė, siekdama paneigti ginčo patalpų bendrumo prezumpciją, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo įrodyti, kad šios patalpos buvo įsigytos tik už asmenines (dovanotas ir (ar) skolintas) lėšas (CK 3.89 str. 2 d., CPK 12, 178 str.), nes vien turto registracijos R. M. vardu fakto nepakanka tam, kad ginčo patalpos būtų pripažintos jos asmenine nuosavybe.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad J. M. ir R. M. susituokė 1980 m. vasario 29 d. (b. l. 20). 1995 m. gruodžio 28 d. R. M. vardu buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartis (b.l.83). Asmens teisė privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą galėjo būti įgyvendinta tik atitikus visas šiame įstatyme numatytas sąlygas. 1992-12-08 potvarkiu buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis buvo sudaryta R. M. vardu (b. l. 22, 92). Jeigu buto nuomos teisėmis naudojosi keli asmenys, privatizuojant butą pirmiausia turėjo atsirasti teisiniai santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Byloje nustatyta, kad 1995 m. spalio 30 d. bute Dujotiekio g. 19-48 buvo registruoti R. M., J. F. ir S. F.. Nuo 1986 metų iki 1995 m. spalio 12 d. bute buvo registruotas D. F., kuris 1995 m. lapkričio 27 d. sutiko, kad teta R. M. pirktų butą savo vardu (b. l. 93-94), tarp šių asmenų sudarytame susitarime pirkti privatizuojamą butą nurodyta, kad R. M. yra vienintelė nuomininkė (b. l. 26, 27). Pagal Butų privatizavimo nuostatas, asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Taigi susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nuo 1988 m. gruodžio 22 d. J. M. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (b.l.21), atsakovas nedalyvavo buto privatizavimo procedūrose, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad kainą sumokėjo atsakovė (b. l. 28, 29). Taigi nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog byloje ieškovė įrodė, kad R. M. aiškiai išreiškė valią įsigyti privatizuojamą butą asmeninės nuosavybės teise, tuo tarpu pateikti byloje įrodymai patvirtina, kad atsakovas neatliko jokių veiksmų, siekdamas įgyti ir valdyti turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tiek iki buto privatizavimo procedūrų, tiek ir privatizavus butą jame negyveno, neprisidėjo prie šio turto išlaikymo.

Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatyme nurodyta, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad R. M. privatizuotą butą pardavė ir po trumpo laiko gautas lėšas panaudojo kitos gyvenamosios patalpos įgijimui, yra pagrindas spręsti, kad aiškiai buvo išreikšta valia įgyti asmeninės nuosavybės teise ir ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartiss, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, kokios (bendros šeimos ar asmeninės R. M.) lėšos buvo panaudotos įsigyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvertino tiek buto esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo, tiek jo pardavimo, tiek ginčo buto įsigijimo aplinkybes, atsakovo gyvenimo aplinkybes abiejuose butuose, jo veiksmus tiek privatizavimo procedūrose, tiek prisidėjimą prie buto, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo, kitus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Iš šių įrodymų visumos teismui nustačius faktą, kad abu butai buvo įgyti už asmenines lėšas (CK 389 str. 1 d. 7 p.), nagrinėjamu atveju nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ar nuosavybės rūšį Nekilnojamojo turto registre ir esant aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti ginčo butą asmenine atsakovo nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, visetui, negalima remtis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, bet reikia įrodyti, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai (CK 3.90 str.).

Įvertinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas butą, esantį (duomenys neskelbtini) pagrįstai kvalifikavo kaip asmeninę, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 52, 53). Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte numatyta, kad maksimalus dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), t. y. ginčo atveju – 713,90 Eur. Matyti, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija nustatytus maksimalius dydžius (1,3*713,90=928,07 Eur), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina viso 928,07 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų. (CPK 98 str. 1 d., 3 d.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 928,07 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus septynis euro centus) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.