- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-03
- Bylos Nr.
- e2-5025-848/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01170-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kriaučiūnienė
- Ieškovas
- D. Č.
- Atsakovas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- E. J.
Kauno apylinkės teismo teisėja Eglė Kriaučiūnienė, sekretoriaujant Ingridai Pikusau, A. A., dalyvaujant ieškovei D. Č., ieškovės atstovei advokatei D. Ž., atsakovui J. M., atsakovo atstovei advokato padėjėjai K. B., trečiajam asmeniui E. J. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuosavybės teisių gynimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine R. M. nuosavybe ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2014-11-02 mirė ieškovės močiutės sesuo R. M.. 2008-03-07 testamentu R. M. visą savo turtą po mirties paliko D. Č.. Kreipusis į notarų kontorą dėl paveldėjimo ieškovė buvo informuota, kad dėl paveldėjimo pagal įstatymą į notarę E. J. kreipėsi atsakovas. Ieškovė teigia, kad atsakovas neturi teisės pretenduoti į turtą, kadangi atsakovas su R. M. susituokė 1980 m., 1988 m. atsakovas sutuoktinę paliko, išvyko gyventi į kaimą ir nuo tada jokių ryšių su sutuoktine nepalaikė, bendro ūkio nevedė, materialiai nerėmė, abu turėjo faktines šeimas. R. M. ginčo butą įsigijo asmeninėmis lėšomis, pardavusi 3-jų kambarių butą Dujotiekio gatvėje, kuris buvo įgytas LR 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo pagrindu (b.l.3-6).
Atsiliepimas
Atsakovas su pateiktu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovas ir jo atstovė teismui pateiktame atsiliepime bei teismo posėdžių metu nurodė, kad atsakovas su R. M. santuokinių ryšių nutraukę nebuvo, sugyveno taikiai ir nekonfliktavo. Po santuokos sutuoktiniai gyveno bute Dujotiekio gatvėje. Kadangi pragyventi sekėsi sunkiai, jie sutarė, kad atsakovas važiuos dirbti į kaimą, kad galėtų padėti R. M. su tėvais bei jos seseriai pragyventi. Mirus R. M. tėvams, buto nuomos sutartis buvo sudaryta R. M. vardu. Sutuoktinių gaunamo darbo užmokesčio neužteko pragyvenimui, todėl jie sutarė, kad reikėtų butą privatizavus jį parduoti ir nusipirkti mažesnį. Nupirkus butą Ekskavatorininkų gatvėje, atsakovas padėjo į jį persikraustyti, ją lankydavo, teikė materialinę paramą, nekonfliktavo. Ieškinys galėtų būti tenkinamas, tik nustačius, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizuotas asmeninės nuosavybės teise. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis nustatė, kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno jų vardu. 22 straipsnis nustatė, kad asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe galėjo būti turtas priklausąs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas. Atsakovo nuomone, kadangi butas (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo privatizuotas esant santuokoje su R. M., o už privatizuoto buto pardavimo lėšas buvo įsigytas butas Ekskavatorininkų gatvėje, laikytina, kad ginčo butas įsigytas jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir ieškinys turėtų būti atmestas (b.l.45-51).
Tretysis asmuo notarė E. J. teismui atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad kai atsakovas pirmą kartą kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo, notarės padėjėjai paaiškino, kad su savo buvusia sutuoktine kartu negyveno. Atvykęs į notarų biurą antrą kartą po 1-2 savaičių paaiškino, kad su sutuoktine gyveno kartu, gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Jurgaičių kaime nuo 1988 metų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014-11-02 mirė R. M. (b.l.16). 2008-03-07 testamentu R. M. visą savo turtą paliko D. Č. (b.l.35). 2014-12-08 Kauno miesto 25-ąjame notarų biure buvo išduotas liudijimas D. Č. tvarkyti paveldėjimo reikalus (b.l.19). J. M. ir R. M. susituokė (duomenys neskelbtini) (b.l.20). 1988-12-22 J. M. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (b.l.21). 1992-12-08 potvarkiu buto Nr.48 (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis buvo sudaryta R. M. vardu (b.l.22, 92). 1995-10-30 bute (duomenys neskelbtini) buvo registruoti R. M., J. F. ir S. F.. Nuo 1986 m. iki 1995-10-12 bute buvo registruotas D. F., kuris 1995-11-27 sutiko, kad teta R. M. pirktų butą savo vardu (b.l.93-94). 1995-10-30 pareiškimu susitarta tarp R. M., S. F. ir J. F., kad butas bus privatizuojamas R. M. vardu (b.l.91). Prašyme parduoti butą pagrindiniu nuomininku buvo nurodyta R. M., o šeimos nariais buvo nurodyti J. F. ir S. F. (b.l.85). 1995-12-28 R. M. vardu buvo sudaryta buto Dujotiekio g. 19-48, Kaune, privatizavimo sutartis (b.l.83). 1996-01-02 R. M. pardavė butą Dujotiekio g. 19-48, Kaune (b.l.54-55). 1996-01-05 R. M. nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l.56).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar butas, esantis Ekskavatorininkų g. 14-26, Kaune, yra bendroji jungtinė R. M. ir J. M. nuosavybė, ar asmeninė R. M. nuosavybė. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad minėtas butas įgytas R. M. ir atsakovui J. M. gyvenant santuokoje (b.l.20, 56). Kaip teigia ieškovė, R. M. ginčo butą įsigijo asmeninėmis lėšomis, pardavusi 3-jų kambarių butą Dujotiekio gatvėje, kuris buvo įgytas LR 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, atsakovas neturi teisės pretenduoti į turtą, kadangi atsakovas su R. M. susituokė 1980 m., 1988 m. atsakovas sutuoktinę paliko, išvyko gyventi į kaimą ir nuo tada jokių ryšių su sutuoktine nepalaikė, bendro ūkio nevedė, materialiai nerėmė, tiek R. M. tiek J. M. turėjo faktines šeimas. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad turtas įgytas iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl reikia vadovautis SŠK normomis. Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis nustatė, kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno jų vardu. Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnis nustatė, kad asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe galėjo būti turtas priklausąs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas. Atsakovo nuomone, kadangi butas (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo privatizuotas esant santuokoje su R. M., o už privatizuoto buto pardavimo lėšas buvo įsigytas butas Ekskavatorininkų gatvėje, laikytina, kad ginčo butas įsigytas jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, ar butai įsigyti abiejų, ar tik vieno sutuoktinio vardu, ir nuo to, kieno lėšomis jie buvo apmokėti. Taip pat byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad realizuoto turto įsigijimo metu būtų buvus išreikšta R. M. valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr.VIII-1864) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001 m. liepos 1 d.). Pažymėtina, kad esminė įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nuostata tiek pagal Santuokos ir šeimos kodeksą tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas išliko ta pati: preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) yra (buvo) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjimas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Be to, jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-579/2002; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-343/2006; 3K-3-280/2008). Taigi, nors ginčo butas buvo įgytas 1996 metais, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis), nagrinėjamu atveju ši pareiga tenka ieškovei.
I. R. Marčinskienės asmenine nuosavybe prašo pripažinti turtą, vadovaujantis 2000 m. red. CK 3.88 str. 2 ir 3 dalimis. Teigdama, kad butas Ekskavatorininkų gatvėje įsigytas už R. M. asmenines lėšas ir yra jos asmeninė nuosavybė, nurodė tokias aplinkybes: atsakovas su R. M. susituokė 1980 m.. Susituokę Marčinskai gyveno bute Dujotiekio gatvėje iki 1988 metų. 1988 m. atsakovas sutuoktinę paliko ir nuolatinai išvyko gyventi į Jurgaičių kaimą ir nuo tada jokių ryšių su sutuoktine nepalaikė, bendro ūkio nevedė, materialiai nerėmė, abu turėjo faktines šeimas. R. M. ginčo butą įsigijo 1996 metais asmeninėmis lėšomis, pardavusi 3-jų kambarių butą Dujotiekio gatvėje, kuris buvo įgytas LR 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo pagrindu taip pat iš asmeninių lėšų. Šį butą ieškovė pardavė 1996-01-02 ir 1996-01-05 nupirko butą Ekskavatorininkų gatvėje, t.y. negyvenant su M. daugiau kaip 7 metus.
Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad butas privatizavimo būdu įgytas Marčinskams esant santuokoje. Marčinskai susituokė 1980 m., po santuokos abu gyveno M. tėvams priklausančiame bute Dujotiekio gatvėje. 1988 metais atsakovas savo sutuoktinę paliko ir išvyko nuolatinai gyventi į Jurgaičių kaimą kur ir deklaravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Nuo 1993 metų iki dabar atsakovas gyvena su faktine sutuoktine, su kuria, kaip pats teigia, veda bendrą ūkį. Pats atsakovas šios aplinkybės, jog išvyko gyventi į kaimą ir turi faktinę sutuoktinę, veda su ja bendrą ūkį, neneigia, tačiau nurodo, kad ir su R. M. vedė bendrą ūkį, buvo artimi, bendravo, jis ją rėmė materialiai. Šiuos atsakovo argumentus paneigia liudytojų parodymai. Liudytoja D. D. parodė, kad Marčinskai santuokoje gyveno trumpai, Dujotiekio gatvėje ji yra gyvenusi su M., jau tame bute M. negyveno. Į Ekskavatorininkų gatvę R. M. atsikraustė viena, viena ten ir gyveno, 1996 metais pas R. M. atsikraustė liudytojos sesuo R. D. su vaikais, kuri ją ir išlaikė. Ji su R. M. telefonu kalbėdavo dažnai, pas ją lankydavosi apie du kartus per savaitę, J. M. nėra mačiusi. Liudytoja Z. L. V. su M. buvo artimos draugės ir buvusios bendradarbės, telefonu bendraudavo dažnai, susitikdavo kartą per savaitę. Teismui parodė, kad Ekskavatorininkų gatvėje M. gyveno viena, apie 1990 metus M. turėjo sugyventinį Bronių, su M. nebendravo, su broliu Stasiu santykius palaikė, tačiau brolis materialiai jai nepadėjo, M. išlaikė ieškovės mama. Liudytoja Genovaitė A. Č. nurodė, kad ieškovės mama buvo jos sūnaus sutuoktinė, Deimantė yra jos anūkė, todėl kartais atvažiuodavo pas M. jų aplankyti. 1991 metais jos sūnaus vestuvėse R. M. dalyvavo su Broniumi, ji galvojo, kad jis ir yra jos sutuoktinis. Liudytojai R. B., A. D., R. A., R. L. parodė, kad buvo M. kaimynai ir su ja draugavo. M. į butą atsikėlė viena, vėliau pas ją atsikėlė Ramunė su vaikais. M. materialinė padėtis buvo sunki, jai pragyventi padėjo Ramunė, susirgus slaugė kaimynai ir Deimantė. R. B. ir Rima L. M. yra mačiusi tik vieną kartą, M. laidotuvėse jis nedalyvavo. Taip pat liudytojai A. D. ir R. A. parodė, kad pas juos buvo atėjęs S. F. ir prašė, jog jie liudytų J. M. naudai. Liudytoja R. D. parodė, kad yra ieškovės mama. Atsakovą paskutinį kartą yra mačiusi 1985 metais Jurgaičių kaime su sugyventine, R. M. gyveno su Broniumi, 1989 metais ji atsikraustė su vaikais pas M., išvykus į Airiją butui ir vaikams išlaikyti siuntė kas mėnesį pinigus. Teismas neturi pagrindo netikėti nurodytų liudytojų parodymais, kadangi jie duoti teismui prisiekus bei atitinka kitus byloje surinktus faktinius duomenis. Tuo tarpu atsakovas įrodinėdamas jo nurodytas aplinkybes savo parodymų nepagrindė kitais byloje esančiais duomenimis. Teigdamas, kad su R. M. artimai bendravo, ją lankydavo, materialiai rėmė, negalėjo teismui nurodyti sutuoktinės telefono numerio, negalėjo paaiškinti kada ir kuo ji sirgo. Teismo nuomone negalima laikyti sutuoktinių normaliu ir artimu bendravimu tokių santykių, kai sutuoktinę aplankai du kartus per metus, bendrauji su ja tik telefonu, esi davęs kelis kartus pinigų po 200 Lt., nežinai, kad ji serga, jos neslaugai, nežinai, kad ji mirė, nedalyvauji jos laidotuvėse, nes tau niekas apie tai nepranešė ir daug metų turi faktinę sutuoktinę su kuria gyveni ir vedi bendrą ūkį. Šias aplinkybes nurodė pats atsakovas, jos patvirtintos byloje surinkta medžiaga. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog ir tretysis asmuo notarė E. J. nurodė, kad pirmą kartą atvykęs į notarų biurą atsakovas teigė, jog su R. M. negyveno, atvykęs sekantį kartą jau teigė, kad su sutuoktine gyveno kartu, gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Jurgaičių kaime. Atsakovo duotų parodymų prieštaringumas, taip pat aukščiau nurodytų asmenų duoti parodymai teismui kelia pagrįstas abejones atsakovo sąžiningumu.
Atsakovo kviestas liudytoju S. F. teismui parodė, kad J. M. materialiai rėmė R. M., jie perkraustė ją į butą Ekskavatorininkų gatvėje, tame bute M. yra matęs kelis kartus, žino, kad abu turėjo sugyventinius, taip pat parodė, kad jų santykiai nutrūko apie 2004 metus, apie M. mirtį M. nepranešė, nes nepagalvojo, gal ir daugiau kam nepranešė. Liudytoja A. K. parodė, kad gyvena su M. broliu S. F. ir buvo M. kaimynė. Su R. M. palaikė gerus santykius, M. skolindavosi iš jos pinigus ir sakydavo, kad grąžins, kai atveš Juozas. Liudytoja G. F. parodė, kad yra buvusi S. F. žmona, su R. M. bendravo iki jos mirties. M. atsisakė važiuoti gyventi į kaimą nes buvo silpnos sveikatos, nesiskyrė su J. M. nes nenorėjo, į butą Ekskavatorininkų gatvėje ją perkraustė J. M. su jos broliu. Teismas šių liudytojų parodymais nesivadovauja dėl to, jog jie prieštarauja byloje surinktai medžiagai, taip pat atsižvelgia į tą aplinkybę, jog liudytojas S. F. yra konfliktiškuose santykiuose su ieškove, ką patvirtina byloje pateiktas rašytinis įrodymas – ieškovei rašytas raštelis (b.l.119). Be to teismas atsižvelgia į tai, kad liudytojų A. D. ir R. A. teigimu, S. F. bandė daryti įtaką, jog jie teismui duotų parodymus naudingus J. M., bei pažymi, jog liudytoja G. F. yra buvusi S. F. sutuoktinė, o A. K. yra dabartinė jo sugyventinė. Atsižvelgiant į tai, teismas turi pakankamą pagrindą abejoti šių liudytojų duotų parodymų objektyvumu.
Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais teismas daro išvadą, kad 1995-12-28 R. M. butą Dujotiekio gatvėje privatizavo santuokos su J. M. metu nors, kaip nustatyta byloje, gyveno atskirai ir bendro ūkio nevedė. Sutinkamai su SŠK 21 straipsnio 1 dalies bei Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatomis turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau šalims esant santuokoje, įstatymas numato, kad sutuoktiniai ar vienas iš sutuoktinių gali turėti asmeninę nuosavybę. Sutinkamai su Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalimi preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kaip jau minėta teismas nustatė, kad sutuoktiniai tiek iki buto privatizavimo, tiek po to ilgą laiką negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, santuokinių santykių jie neketino atnaujinti, t.y. sutuoktiniams faktiškai nutraukus šeimyninius santykius ir iširus šeimai nuo 1988 metų, nėra pagrindo laikyti, kad tiek vieno, tiek kito sutuoktinio lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Abu sutuoktiniai visiškai atskirai tvarkė savo namų ūkį, abu turėjo sugyventinius, vienas kitam nepadėjo ne tik lėšomis, bet ir kitokiu būdu, jokio bendro turto jie nesukūrė (b.l.7-15, 21-27, 35, 52-57, 83, 99-100, 115). Teismas darydamas išvadą dėl buto priklausomybės asmeninės nuosavybės teise įvertino ir tai, kad butų privatizavimas vyko pagal specialų įstatymą - LR Butų privatizavimo įstatymą, kurio 4 straipsnio 2 dalis numato, jog pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Buto pirkimo metu jo nuomininke buvo ieškovė, ką patvirtina Kauno miesto Valdybos Patalpų suteikimo skyriaus 1992-12-16 raštas Nr.A-1054 (b.l.22). Atsakovas galėjo pagal nurodytą įstatyminę normą dalyvauti šio buto pirkime, jeigu jis būtų buvęs nuomininku ar nuomininko šeimos nariu. Pagal buto pirkimo metu galiojusią nuomininko šeimos nario sąvoką (Civilinio kodekso 329 straipsnio 1 dalies, įst. red. galiojusi iki 2001-07-01), nuomininko šeimos nariais yra laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), nuomininko ar jo sutuoktinio tėvai (įtėviai). Nors formaliai atsakovas buvo sutuoktiniu, tačiau jis su buto nuomininke kartu negyveno ir bute nebuvo registruotas (deklaruota gyvenamoji vieta Jurgaičių kaime nuo 1988 metų, b.l.21), todėl jis net ir norėdamas negalėjo dalyvauti buto privatizavime, nes pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas neturėjo teisės pirkti butą. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1995-10-30 pažymėjimas Nr.2993, kuriame nurodoma, kad 1995-10-30 bute Dujotiekio g. 19-48 buvo registruoti R. M., J. F. ir S. F.. Nuo 1986 m. iki 1995-10-12 bute buvo registruotas D. F., kuris 1995-11-27 sutiko, kad teta R. M. pirktų butą savo vardu (b.l.93-94); 1995-10-30 notaro patvirtintas pareiškimas Kauno m. Valdybos Butų privatizavimo tarnybai, kuriuo buvo susitarta tarp R. M., S. F. ir J. F., kad butas bus privatizuojamas R. M. vardu (b.l.91); 1995-10-30 pareiškimas, kuriuo prašoma parduoti butą pagrindiniam nuomininkui R. M., o šeimos nariais prašyme buvo nurodyti J. F. ir S. F. (b.l.85). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. M. buto privatizavime nedalyvavo ir visai nesidomėjo šio buto pirkimu. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovė registruota ir gyveno bute Dujotiekio gatvėje butų privatizavimo metu, bei žinodamas, kad ieškovė privatizavo butą savo vardu (apie tai duomenys nekilnojamojo turto registre įtraukti nuo 1995-12-28, b.l.17), nereiškė jokių pretenzijų dėl buto priklausomybės ir gyvenimo jame, nesirūpino butu, jo priežiūra bei išlaikymu (b.l.93), tai darė viena ieškovė (tai patvirtina liudytojų parodymai), neginčijo buto pirkimo-pardavimo sutarties ir nemėgino įrodyti, jog jis turėjo vienodą teisę su ieškove privatizuoti butą, todėl atsakovo valia dėl buto priklausomybės buvo aiški – jis sutiko, jog butas nuosavybės teise priklauso ieškovei. Analogiški motyvai taikytini ir buto Ekskavatorininkų gatvėje įsigijimo aplinkybėms. Taip pat byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad 1995-12-28 privatizavusi butą R. M. po 5 dienų 1996-01-02 jį pardavė ir praėjus tik 3 dienoms 1996-01-05 nupirko butą, esantį Dujotiekio gatvėje. Tai teismo nuomone neabejotinai patvirtina tą aplinkybę, jog R. M. asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį turtą pardavusi iš kart po privatizavimo, iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusių lėšų, įsigijo kitą butą, esantį Dujotiekio gatvėje. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – butų pirkimo pardavimo sutartys (b.l.25-26, 52-53, 56-57). Teismo nuomone, vien tik atsakovo teismui pateiktas, kaip rašytinis įrodymas, sutikimas butą parduoti (b.l.135), nepaneigia byloje surinktų visų faktinių duomenų bei nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ginčo turtas buvo įgytas abiejų Marčinskų bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taip pat nurodytų motyvų pagrindu atmestini atsakovo argumentai, jog atsižvelgiant į CK 3.89 straipsnio 2 dalį teismas negali vadovautis liudytojų parodymais, kadangi faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Teismo nuomone ieškovė liudytojų parodymais iš esmės įrodinėjo tą faktą, kad R. M. ir J. M. daug metų kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, J. M. nei materialiai nei kaip nors kitaip R. M. nerėmė. Kaip jau minėta, asmeninės nuosavybės faktas patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Teismas pažymi, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, jog ieškovė įrodė ieškinyje nurodytas aplinkybes, bei paneigė CK 3.88 str. nustatytą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tuo tarpu atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu, todėl ieškinys tenkintinas.
Taip pat ieškovė, kaip pagrindą pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą nurodo CK 3.88 straipsnio 3 dalį. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, atkreipė dėmesį į tai, jog sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas sutinka su atsakovo atstovės nurodytais argumentais, dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo vadovaujantis nurodytu pagrindu, bei atmeta ieškovės atstovės šiuo pagrindu nurodytus motyvus.
Ieškinį tenkinus 2015-02-04 Kauno apylinkės teismo nutartimi (b.l.36-37) taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus panaikinamos, 2015-02-26 Kauno apylinkės teismo nutartimi (b.l.60-61) taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį patenkinus visiškai, bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teisme ji patyrė šias bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus: 293,58 Eur žyminį mokestį (b.l.17, 79), 1000 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą (b.l.110-111, 117). Prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos ir neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (2015-03-19 redakcija). Atsižvelgiant į tai ieškovei priteistinos 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atsakovui pateikus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstymo, teismas bylinėjimosi išlaidas išdėsto per 6 mėnesius (CPK 284 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373)).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
I Ieškinį tenkinti.
Butą, unikalus Nr.1997-1004-2016:0027, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine R. M., a.k(duomenys neskelbtini) nuosavybe.
Priteisti iš atsakovo J. M., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovės D. Č., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) Kaune, naudai 1 293,58 Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt tris eurus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Teismo sprendimu ieškovės D. Č., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai priteistos 1 293,58 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų devyniasdešimt trijų eurų 58 ct) bylinėjimosi išlaidų sumos mokėjimą išdėstyti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovą J. M., a.k(duomenys neskelbtini) priteistą sumą sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant penkis mėnesius po 215,59 Eur (du šimtus penkiolika eurų 59 ct), šeštą mėnesį sumokant 215,63 Eur (du šimtus penkiolika eurų 63 ct), įmoką sumokant iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.
Ieškinį tenkinus 2015-02-04 Kauno apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus panaikinamos, 2015-02-26 Kauno apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.