Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. S. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-344-776/2017 pagal ieškovų J. S. ir D. S. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl sutarties sąlygų vertinimo, kelionės vėlavimo sąvokos. Teismo pareigos savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, sprendžiant klausimą ar pagrįstai draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką. 2004 m. vasario 11 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 261/2004 taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovai J. S. ir D. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir išspęsti klausimą iš esmės ? ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Nepagrįstai teismas pripažino, kad draudimo sutarties 1.1 ir 2.1 punktų nuostatos yra aiškios ir suprantamos, nes ieškovai ieškinyje bei teismo posėdyje nurodė, kad šios nuostatos jiems nesuprantamos. Teismas turėjo savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams. Ieškovų įsitikinimu, skrydžio maršruto pakeitimas negali būti laikomas skrydžiu pagal iš anksto numatytą grafiką, o kelionės atidėjimo sąvoka turėtų būti aiškinama pagal ESTT praktiką, t. y. lėktuvo vėlavimas turėtų apimti ne tik lėktuvo pakilimą, bet ir tai, kad pakeitus kelionės maršrutą galutinis kelionės tikslas pasiekiamas vėliau nei buvo numatyta pagal iš anksto numatytą planą. Teismas sutarties sąlygų nevertino jos nesąžiningumo požiūriu ir taip pažeidė CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Nesutinka su teismo vertinimu, kad ieškovai plečiamai vertina draudimo sutarties sąlygas, dėl sąvokos, kelionės vėlavimas vertinimo. Teismas nesiaiškino, ar sutarties sąlygos aiškios, nedviprasmiškos, ar neapribojo vartotojų teisių į draudiminę išmoką. Teismas neatsižvelgė į nuostatą, kad jei kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, CK 6.228 ⁴ straipsnio 6 dalis. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą remiantis CK 6.228 ⁶ straipsnio 4 dalis. Teismas nurodydamas , kad ieškovai išsiimdami AB Šiaulių banke ir AB SEB banke nebuvo tinkamai supažindinti su standartinėmis ginčo draudimo sąlygomis įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė vartotojui, nes pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Teismas vadovaudamasis CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktu manydamas, kad trūksta duomenų galėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo tinkamo supažindinimo su standartinių draudimo sutarties sąlygų dėl AB SEB paskelbimu interneto svetainėje, taip pat dėl supažindinimo su AB Šiaulių banko sąlygomis. Ne ieškovas, o atsakovas privalėjo įrodyti, kad ieškovai yra supažindinti su sąlygomis. Teismo padaryti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai įtakojo neteisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2015 m. rugpjūčio 28 d. ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, ir AB Šiaulių bankas sudarė kelionių draudimo sutartį Nr. 941-1458, o 2015 m. gruodžio 23 d. ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, ir AB SEB bankas sudarė mokėjimo kortelių kelionės užsienyje draudimo sutartį Nr. 941-1491/PA-60006600-000476, minėtų sutarčių pagrindu banko mokėjimo kortelių turėtojams ir jų šeimos nariams buvo suteiktas kelionių vėlavimo draudimas. Ieškovai J. S. ir D. S. yra minėtų bankų klientai, turintys mokėjimo korteles, kurioms taikomas kelionių vėlavimo draudimas.Ieškovai J. S. ir D. S. 2015 m. gruodžio 15 d. nusipirko lėktuvo bilietus sau bei judviejų mažamečiam sūnui J. S. skrendant iš Barselonos į Rygą, skrydžio numeris W6 2564. Lėktuvas iš Barselonos turėjo pakilti 2016 m. liepos 18 d. 20 val., o nusileisti Rygoje 2016 m. liepos 20 d. 23.50 val. 2016 m. kovo 23 d. oro vežėjas Wizzair pranešė apie skrydžio laiko pakeitimą, pagal kurį lėktuvas iš Barselonos turėjo pakilti 2016 m. liepos 18 d. 19.20 val., o nusileisti Rygoje 2016 m. liepos 19 d. 00.10 val. Byloje nustatyta, kad ieškovai nupirko oro vežėjo Wizzair elektroninį skrydžio bilietą iš Barselonos į Rygą, taigi buvo sudaryta keleivių vežimo sutartis (CK 6.809 straipsnis), pagal kurią oro vežėjas įsipareigojo pervežti ieškovus iš Barselonos į Rygą.

Ieškovų teigimu, atvykus į oro uostą skrydis buvo atidėtas, lėktuvas iš Barselonos pakilo tik 2016 m. liepos 18 d. 22.17 val. ir 2016 m. liepos 19 d. 3.03 val. nusileido Vilniaus oro uoste. Iš Vilniaus lėktuvas pakilo 2016 m. liepos 19 d. 6.10 val., o Rygoje nusileido tik 2016 m. liepos 19 d. 6.44 val. Oro vežėjas Wizzair patvirtino, kad skrydis iš Barselonos į Rygą 2016 m. liepos 18 d. buvo atidėtas tik 2 val. 57 min. Byloje yra prieštaringi duomenys: oro vežėjas Wizzair nurodė, kad jis neišmokėjo jokios kompensacijos ieškovams dėl skrydžio atidėjimo, tačiau, ieškovų teigimų, kelionės organizatorius, vežėjas ar kitas asmuo jiems išmokėjo draudimo išmoką (300 Eur ieškovui ir 45 Eur ieškovei). Ieškovų teigimu, kelionė truko 6 val. 30 min. ilgiau nei buvo planuota, be to, oro vežėjo iniciatyva buvo pakeistas kelionės maršrutas Barselona ? Vilnius ? Ryga. Dėl minėto kelionės vėlavimo ieškovai patyrė žalą, todėl kreipėsi į draudiką (atsakovą) dėl žalos atlyginimo, tačiau 2016 m. rugsėjo 27 d. registruotu paštu gavo pranešimus, kad jiems draudimo išmokos nepriklauso. Atsakovas išnagrinėjęs ieškovų pretenzijas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes nagrinėjamu atveju nėra draudiminio įvykio, nurodė, kad neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo.

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016). Ieškovai kaip banko mokėjimo kortelių turėtojai naudojosi banko teikiama papildoma paslauga, kelionės vėlavimo draudimu. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovus ir atsakovą sieja draudimo teisiniai santykiai. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis (apdraustajam), įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui. Civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra viena draudimo rūšių. Šios sutarties tikslas yra už draudėjo mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui galimos žalos atsiradimo riziką draudikui draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau ? Draudimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji civilinės atsakomybės draudimo samprata, pagal kurią tai asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą.Tai rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl to viena iš privalomųjų ir pagrindinių draudimo sutarties sąlygų yra draudimo rizika (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Ši sąlyga išreiškia draudimo sutarties esmę ir paskirtį – apsaugoti draudėjo ar apdraustojo interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė, o draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę, taigi.

Dėl teismo pareigos savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams

Kelionių draudimo sutartis tenkinanti nustatytus požymius, t. y. pagal sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus, gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.228⁴ straipsnis). CK 6.228⁴ straipsniu į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (su paskutiniais pakeitimais, toliau – Direktyva 93/13/EEB), todėl nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktas; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45, 46 punktai). Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytą Kelionių draudimo sutartį kaip vartojimo sutartį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamo sutarties kvalifikavimo, taigi, ginčo dėl to tarp bylos šalių nėra. Ieškovai ginčija atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, nes pagal draudimo sutarties 1.1. ir 2.1 punktus skrydžio vėlavimas daugiau nei 6 val. 30 min. bei maršruto pakeitimas (vietoje tiesioginio skrydžio Barselona ? Ryga, ieškovai skrido Barselona ? Vilnius ? Ryga) nėra nedraudžiamasis įvykis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sutarties sąlygos aiškios ir suprantamos, ieškovai neįrodė draudimo sąlygų nesąžiningumo.Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (iš lot. savo iniciatyva) (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendime byloje Océano Grupo Editorial prieš Roció Murciano Quintero ir kt., C-240/98–C-244/98, 26, 29, 32 punktai, 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo byloje Cofidis SA prieš Jean-Louis Fredout, C-473/00, 35 punktą). Pastebėtina, kad ieškovai jau ieškinyje nurodė, kad atsakovo taisyklių interpretavimas, kuomet nustatytą grafiką sieja tik su lėktuvo pakilimu, neatsižvelgiant į tai, kada nusileido, kad skrydis vykdomas ne pagal grafiką, yra nesuprantamas ir neteisėtas. Taigi jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai kėlė klausimą dėl sąlygų nesąžiningumo.Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (ESTT 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Monika Kušionov prieš SMART Capital A.S., C-34/13, 48 punktas; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo byloje ERSTE Bank Hungary Zrt prieš Attila Sugar, C-32/14, 39 punktas). Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Espanol de Crédito SA prieš Joaquan Calderón Camino, C-618/10, 40 punktas). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos teismai ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).Nors skundžiamo teismo sprendimo 14 ? 16 punktuose pasisakoma dėl sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas keliais sakiniais pasisakydamas dėl sąlygų teisingumo neatskleidė ginčo sąlygų esmės, neatliko sutarties sąlygų analizės bei plačiau nepasisakė dėl jų turinio aiškinimo konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju SEB sutartyje bei Šiaulių banko sutartys sudarytos trečiojo asmens naudai, t. y. minėtomis sutartimis apdrausti turtiniai banko mokėjimo kortelių savininkų (ieškovų) bei jų šeimos narių turtiniai interesai. Pastebėtina, kad minėtos sutartys ir iš esmės analogiškos, pavyzdžiui, abiejų sutarčių Specialiojoje dalyje yra atskiras skyrius „Kelionių vėlavimo draudimas“ (Šiaulių banko sutarties Specialiosios dalies VI skyrius, SE sutarties Specialiosios dalies IV skyrius, todėl toliau tekste šio skyriaus nuostatos įvardijamo kaip draudimo sutartis), pagal kurias draudimo objektas yra apdraustojo turtiniai interesai, susiję su kelionės vėlavimu (draudimo sutarties 1.1 punktas). Sutartyje kelionės vėlavimas apibrėžiamas kaip viešojo transporto priemonės, išvykstančios pagal iš anksto nustatytą grafiką, išvykimo laiko nukėlimas į vėlesnį laiko momentą. Pagal draudimo sutarties 2.1 punktą draudžiamuoju įvykiu dėl kelionės vėlavimo yra laikomas atvejis (išskyrus atvejus, nurodytus nedraudžiamųjų įvykių sąraše), kai apdraustasis patiria šiame taisyklių skyriuje nustatytus nuostolius dėl pagal iš anksto nustatytą grafiką išvykstančios viešojo transporto priemonės, kuria turi vykti apdraustasis, vėlavimo, su sąlyga, kad apdraustasis užsakė kelionę minėta transporto priemone likus 48 val. iki jos išvykimo pagal iš anksto nustatytą grafiką arba anksčiau. Pagal Šiaulių banko draudimo sutartį atlyginami tik tiek nuostoliai, jei vėluojama 5 val. arba daugiau, o pagal SEB sutartį – 3 val. arba daugiau, taigi skiriasi tik vėlavimo trukmės terminas. Draudimo išmoka yra mokama už kiekvieną kelionės vėlavimo pilną valandą, pradedant skaičiuoti nuo atitinkamai trečios ar penktos kelionės vėlavimo pilnos valandos, tačiau ne ilgiau kaip iki kelionės pradžios arba kelionės atšaukimo momento, priklausomai nuo to, kuris įvykis atsitinka anksčiau (Šiaulių banko draudimo sutarties 4.1 punktas, SEB sutarties 5.1 punktas).Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovai daugiau nei prieš 48 val. iki išvykimo įsigijo lėktuvo bilietus (bilietai nupirkti 2015 m. gruodžio 15 d., numatytas skrydis – 2016 m. liepos 18 d.), kad lėktuvo skrydis iš Barselonos į Rygą vėlavo 2 val. 57 min., kad ieškovai tik 2016 m. liepos 19 d. 6.44 val. nusileido galutiniame kelionės tiksle, Rygos oro uoste. Ieškovų teigimu, vėlavimas apima visą kelionės laiką nuo numatytojo pagal išankstinį grafiką iki tol, kol keleiviai pasiekia galutinę kelionės vietą, t. y. reikėtų atsižvelgti į Reglamento bei ESTT praktiką, kaip aiškinama „skrydžio atidėjimo“ sąvoka. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad vėlavimas yra siejamas išimtinai tik išvykimo laiko pakeitimu, t. y. jo nukėlimo vėlesniam laikui, taigi šalys nesutaria dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties, todėl nagrinėjamu atveju kyla klausimas ar draudimo sąlygos yra aiškios ir suprantamos.Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalį teismas turi atlikti vartojimo sutarties sąlygų vertinimą nesąžiningumo požiūriu tik tuo atveju, kai šios sąlygos neatitinka skaidrumo principo, t. y. nėra aiškios ir suprantamos vartotojui. Ši įstatymo norma perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę įgyvendinant Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalies normą, todėl aiškinant jos turinį atsižvelgiama į ESTT pateikiamus išaiškinimus.Pasisakydamas dėl kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti vertindamas, ar konkreti vartojimo sutarties nuostata patenka į minėtos išimties taikymo sritį, ESTT nurodė, kad reikia išnagrinėti: pirma, ar konkreti sutarties sąlyga sudaro pagrindinį draudimo sutarties dalyką; antra, ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 32 punktas). Pasak Teisingumo Teismo, prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, priskirtinomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį (ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimo byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C-484/08, 34 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje C-26/13, 49 punktą). Siekiant nustatyti, ar sutarties sąlyga priskirtina prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, ši sąvoka turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir visas nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje C-26/13, 50 ir 51 punktai). Ar konkreti draudimo sutarties sąlyga apriboja draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę ir nustato esmines prievoles pagal nagrinėjamą draudimo sutartį, nustatė nacionaliniam teismui (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 36 punktas).Remiantis CK 6.987 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata. Minėta sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys. Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi ir šios sąlygos laikomos esminėmis draudimo sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų argumentu, kad „kelionės vėlavimo“ sąvokos apibrėžimas nagrinėjamu atveju yra viena esminių sutarties sąlygų, todėl sprendžiant šios sutarties normos teisėtumo klausimą teismas turi patikrinti antrąjį kriterijų, t. y. ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai.Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus prekybininko ar tiekėjo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb AG prieš Verbraucherzentrale Nordrhein-Westfalen eV, C-92/11, 44 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13, 74 punktas). Sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 50 punktas). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, kad informavimo pareiga buvo įvykdyta, tenka draudikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016). Taigi būtent draudikas turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias ikisutartines pareigas, t. y. kad konkreti draudimo sutarties sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo ekonominius padarinius, todėl pripažintina, kad vien aplinkybė, jog draudikas įsipareigojo paskelbti draudimo sąlygas į savo internetinį puslapį (SEB sutarties 2.1.19 punktas), kad kartu su ieškiniu buvo pateiktos draudimo sutarties sąlygos savaime nepanaikina draudiko pareigos įrodyti, kad vartotojai prieš sudarydami sutartį buvo tinkamai informuoti apie sudaromą sutartį, jos sąlygas. Nagrinėjamoje byloje teismas nesiaiškino, ar vartotojai turėjo galimybę susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, pavyzdžiui, draudikui pateikiant kelis standartinių sutarties sąlygų variantus, kuriuose, atsižvelgiant į nustatytas į draudimo apsaugos ribas, ar draudėjas turėjo galimybę šias sąlygas individualizuoti, apskaičiuojant kitokį mokamos įmokos dydį. Kitaip tariant, nagrinėjamos bylos atveju svarbu išsiaiškinti, ar vartotojas turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį. Tokiai galimybei esant, vartotojui turėjo būti išaiškintas ryšys tarp suteikiamos apsaugos apimties. Vien tai, kad kelionės draudimas taikomas ieškovams kaip atitinkamo banko mokėjimo kortelės turėtojams pagal banko ir draudiko susitarimą, kad draudimo išmokos maksimali suma diferencijuojama priklausomai nuo mokėjimo kortelės tipo (SEB banko draudimo sutarties 3.1 punktas) dar nerodo, kad ieškovai kaip vartotojai turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtis, t. y. vartotojui nesant galimybės remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti dėl ginčo sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius, t. y. ar aiškinant draudimo sutartyje numatytą kelionės vėlavimo sąvoka yra tapati Reglamente minimai skrydžio atidėjimo sąvokai. Pastebėtina ir tai, šiuo atveju apdraustasis nėra tiesiogiai sudaręs sutarties su draudiku, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą, kokia draudiminė apsauga suteikta apdraustajam būti įvertinti ne tik draudiko bei apdraustojo argumentus, kaip jie aiškina šias sutarties sąlygas, tačiau ne mažiau svarbi yra ir draudėjo pozicija, kaip jis suprato sudaromos draudimo sutarties sąlygas. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, teismo išvada, kad vartotojai negali remtis aplinkybe, kad sutarties sąlygos neaiškios, siekdami išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo, yra skubota, nes teismas išsamiai neišanalizavo sutarties sąlygų, tikrųjų ketinimų ir kita, net neanalizavo ar ieškovai tyrėjo galimybę individualiai susitarti dėl sutarties sąlygų ir jiems taikomos draudiminės apsaugos.Pastebėtina ir tai, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį įrodinėjimo pareiga, kad sąlygos yra aiškios ir suprantamos tenka draudikui, taigi nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai (vartotojai) neįrodė sąlygų nesąžiningumo. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovams.Įvertinus ginčo santykius pastebėtina ir tai, kad atsakomybę dėl atidėtos kelionės reglamentuoja specialus teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintos Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklės (toliau ? Taisyklės). Taisyklių 13.4 ir 13.5 punktuose keleivio teisės įvykus minėtam įvykiui, t. y. teisė į nemokamą pagalbą (maistą, gaivinamuosius gėrimus, apgyvendinimą viešbutyje ir kt.), atgauti sumokėtą sumą, vykti kitu maršrutu arba gauti atitinkamą kompensaciją tais atvejais, kurie numatyti Reglamente (Taisyklių 13.4 punktas), taip pat gauti kompensaciją, jeigu buvo sugadintas, prarastas ar sunaikintas bagažas arba keleivis patyrė žalą dėl vėlavimo vežant jį ir jo bagažą, kaip numatyta Konvencijoje dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (Monrealio konvencija) (Taisyklių 13.5 punktas). Taigi įstatymų leidėjas pasisakydamas dėl atsakomybės atidėjus oro vežėjo kelionę pateikia nuorodas į tarptautinius teisės aktus, kurie yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Reglamentas yra tiesioginio taikymo teisės aktas, taigi Reglamento nuostatos suteikiančios apsauga keleiviams (vartotojams) nereikalauja specialaus nacionalinio teisės akto joms įgyvendinti. Taigi įvertinus aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju Reglamentas suteikia plačią keleivių (vartotojų) teisių apsaugą (žalos atlyginimo klausimus, kompensacijos mechanizmą už nepatogumus) kelionės vėlavimo atveju, apeliacinio teismo vertinimu, siekiant atskleisti draudiminės apsaugos ribas dėl ieškovams taikomos Kelionių draudimo apsaugos, kai viešojo transporto vežėjas (oro vežėjas Wizzair) atidėjo skrydį, būtina atsižvelgti į Reglamento tikslus bei jo taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sutikdamas su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra taikytinos Reglamento nuostatos neanalizavo jų taikymo srities, todėl skubotai padarė išvadą, kad Reglamento nuostatos bei jas aiškinanti ir plėtojanti ESTT praktika negali būti taikoma atskleidžiant draudimo sutarties sąlygų turinį („skrydžio atidėjimas“ ir „vėlavimas“ sąvokas).Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos ir nenustatęs bei neįvertinęs tam reikšmingų, su draudimo sutarties sudarymu susijusių faktinių aplinkybių dėl ieškovų patirtų nepatogumų dėl skrydžio vėlavimo, pakeisto skrydžio maršruto. Byloje esantys duomenys neištyrus visumos faktinių aplinkybių nesuteikia pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kad šiuo atveju nėra draudžiamojo įvykio, todėl draudikas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nebuvo pakankamai aiškinamasi dėl visų reikšmingų ginčui išspręsti aplinkybių, t. y. ar draudikas tinkamai įvykdė savo ikisutartines sąlygas ir vartotojus informavo apie esmines sutarties sąlygas, jas tinkamai atskleidė, ieškovų galimybes pasirinkti draudiminę apsaugą, dėl galimybės draudimo sutartyje numatytą „kelionės vėlavimo“ sąvoką aiškinti atsižvelgiant į Reglamento nuostatas, be to, spręsdamas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teisėtumo, sąžiningumo klausimus neįtraukė į bylos nagrinėjimą vieno ir sutarties šalių, t. y. draudėjo. Dėl šių aplinkybių įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes neišsiaiškintos draudimo sutarties sudarymo aplinkybės, lėktuvo vėlavimo priežastys (ar jos patenka į nedraudiminio įvykio sąvoką, numatytą sutartyje), ieškovams taikomos draudiminės apsaugos ribos, galimybės taikyti Reglamento nuostatas aiškinant draudimo sutarties sąlygas. Taip pat nebuvo įvertinta ar ieškovams buvo kompensuoti nuostoliai dėl skrydžio atidėjimo (vėlavimo), nes byloje yra prieštaringi duomenys, pavyzdžiui, ieškovas dar 2016 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame laiške atsakovui nurodė, kad kreipėsi į oro vežėją dėl kompensacijos už skrydžio atidėjimą, tačiau oro vežėjas nurodė, kad kompensacijos neišmokėjo, dėl kokių priežasčių ieškovų nepatogumai nebuvo kompensuoti Reglamente nustatyta tvarka. Kai tuo tarpu ieškovai prašymuose dėl žalos atlyginimo nurodė, jog pinigų sumas (atitinkamai 300 Eur ir 45 Eur) iš kelionės organizatorius, vežėjo ar kito trečiojo asmens dėl skrydžio vėlavimo, tačiau nėra aišku, nei kas ir kokiu pagrindu jas sumokėjo ieškovams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis). Teismo sprendimas šiuos reikalavimus atitinka tik tuomet, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Pirmiau paminėtus klausimus išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje šalims.