- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-10
- Bylos Nr.
- A-2167-415/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00343-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Virginija Volskienė, Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K) 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, todėl buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nustatytų reikalavimų. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros kamerų erdvės, todėl pareiškėjas juo naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje. Taip pat kamerose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti 3,66 Eur išlaidų už dokumentų kopijų bylai parengimą.
4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų ir esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kuriose kamerose kalinamam asmeniui tenkantis plotas gali būti per mažas. Tačiau atsakovo atstovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį asmenims, sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Kameros yra aprūpintos reikalingu inventoriumi ir baldais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovo atstovas buvo ir yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su įmone, atliekančia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
7. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, bei atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.
8. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neginčija Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas visada siekė 3,6 kv. m, t. y. atitiko Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus.
Atsiliepimas
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, įvertinęs Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktą informaciją, teismas konstatavo, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, yra pagrįsti. Tačiau teismas pažymėjo, jog ginčui aktualioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nėra numatytas reikalavimas sanitariniame mazge įrengti atskirą oro šalinimo sistemą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokių HN 76:2010 reikalavimų atsakovo atstovas neužtikrino, be to, pažymėjo, kad ši higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. ginčo santykiams ji netaikytina, todėl atsakovo atstovas neturėjo pareigos užtikrinti minėtos higienos normos reikalavimų laikymosi.
11. Atsižvelgęs į pažeidimo (pažeistos teisės į privatumą) mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas pabrėžė, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytą neturtinę žalą, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
12. Spręsdamas dėl Lukiškių TI-K prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, kad atsakovo atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,66 Eur sumą. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias dokumentų kopijų parengimo išlaidas. Nors atsakovo atstovas išlaidas grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka (toliau – ir Tvarka), tačiau Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet šis teisės aktas nėra skirtas nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, netaikytina. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų kopijų bylai parengimą.
III.
13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą, papildomai pažymėdamas, kad atsakovo atstovas, teikdamas teismui medžiagą, nuslėpė, jog jis buvo laikomas ir kameroje Nr. 109 kartu su dar 2 asmenimis, todėl jo teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą buvo pažeista.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjo teigimu, jis teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad kameroje Nr. 109 buvo laikomas su dar 2 asmenimis, dėl to jo teisė į minimalų 3,6 kv. m plotą buvo pažeista, tačiau šie įrodymai teismo buvo gauti per vėlai ir teismas šių įrodymų nevertino. Todėl pareiškėjas prašo priimti šiuos įrodymus, pagrindžiančius jo teisių pažeidimą, jam kalinti Lukiškių TI-K.
Atsiliepimas
16. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų kopijų bylai parengimą.
17. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
18. Dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovo atstovas pažymi, kad, ruošdamas dokumentinę medžiagą ir formuodamas administracinę bylą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras dokumentų kopijas esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, todėl buvo patirtos bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidos, kurias turi atlyginti pareiškėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
22. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).
24. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
25. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.
26. Dėl naujų įrodymų. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.
27. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybių teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis įrodymų laiku nebuvo pateikęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas priimti ir įvertinti įrodymus, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
28. Dėl ploto. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.
29. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
30. Dėl higienos normų reikalavimų. Higienos normų reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimo, kad kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, nėra, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad padarytas pareiškėjo kalinimo sąlygų, nustatytų teisės aktuose, pažeidimas.
31. Dėl sanitarinio mazgo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, dėl to vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018).
32. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas mūrine sienele. Atsiliepime pirmosios instancijos teismui atsakovo atstovas nurodė, kad atsiliepimo pateikimo dieną kai kurių kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos. Durų ar užuolaidų įrengimas paprastai laikomas privatumą užtikrinančiomis priemonės ir pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018). Tačiau šiuo atveju atsakovo atstovas neįrodė, kad užuolaidos buvo įrengtos pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis neizoliuotu sanitariniu mazgu nepaneigti ir laikytini įrodytais.
33. Pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo kalinamas 22 dienas. Tai jam sukėlė neigiamų emocinių padarinių, t. y. buvo padaryta neturtinė žala, kuri priteistina pinigais, nes vien pažeidimo konstatavimas, įvertinant pažeidimo pobūdį ir trukmę, vertintinas kaip nepakankama satisfakcija. Todėl pareiškėjui priteistina 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
34. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, nes bylinėjimosi išlaidų atlyginimas įstatymu numatytas tik tuo atveju, kai sprendimas priimamas tos proceso šalies, kuri jų patyrė, naudai (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Šiuo gi atveju yra patenkinamas pareiškėjo skundas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo M. Š. skundą patenkinti.
Priteisti pareiškėjui M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.