- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- 1S-428/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00677-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Elena Vainienė
- Kaltinamasis
- D. P.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
- Kategorijos
- 2.1.16.1.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.16.1.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. P. gynėjo skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 13 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, kaltinamas tuo, kad jis, panaudodamas peilį, pasikėsino apiplėšti – pagrobti didelės vertės svetimą turtą, ir sunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2013 m. gruodžio 2 d., apie 11.45 val., atvyko prie sporto klubo „Era“, esančio (duomenys neskelbtini), priėjo prie A. U., siekdamas palengvinti nusikaltimo įvykdymą ir atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis, smogė jam 2 (du) kartus peiliu – 1 (vieną) kartą į krūtinę, padarydamas kiaurinį–durtinį krūtinės ląstos sužalojimą (atitinka sunkų kūno sužalojimą), 2 (antrą) kartą smogė į kairę ranką, padarydamas kairės alkūnės durtinę–pjautinę žaizdą (atitinka nežymų sveikatos sužalojimą); po patirtų sužalojimų A. U. iš įvykio vietos pabėgo su automobilio užvedimo rakteliais, todėl D. P. dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nepavyko pagrobti automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (85 000 Lt vertės).
Kaltinamasis D. P. (toliau – ir kaltinamasis) vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu buvo laikinai sulaikytas 2014 m. birželio 12 d., o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams. Šios kardomosios priemonės terminas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 13 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas (toliau – ir apygardos teismas, pirmosios instancijos teismas, žemesnysis teismas, teismas) 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi kaltinamajam D. P. pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. gruodžio 13 d., nes konstatavo, kad nėra išnykę ar pasikeitę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindai, o bylos aplinkybių visetas patvirtina, jog BPK 119 straipsnyje nustatytus tikslus galima pasiekti tik taikant griežčiausią kardomąją priemonę.
Šalies argumentai
Kaltinamojo D. P. gynėjas skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį. Skunde gynėjas nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nemotyvuota. Apygardos teismas nepagrindė savo išvadų, kodėl kaltinamasis bėgs (slėptis) nuo baudžiamojo proceso, darys naujus nusikaltimus, negalima paskirti švelnesnės kardomosios priemonės. Gynėjas pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką vien tik bausmės griežtumas negali būti pagrįstu ir pakankamu pagrindu daryti išvadą, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina D. P. pateiktų kaltinimų. Gynėjas tvirtina, kad kaltinamasis 2012–2013 metais turėjo legalų pragyvenimo šaltinį – pardavinėjo jo asmenine nuosavybę valdomą medieną. Be to, kaltinamojo sutuoktinė 2014 m. rugsėjo 8 d. pagimdė dukrą, o tai rodo, kad kaltinamasis yra sukūręs ir puoselėja glaudžius šeimyninius ryšius. D. P. laikomas suimtas jau daugiau nei 5 (penkis) mėnesius.
Teismo posėdyje kaltinamojo D. P. gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Klaipėdos apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar 3 (trims) mėnesiams, teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, tinkamai taikė ir aiškino BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių normas.
Apygardos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog kaltinamasis D. P. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: paties kaltinamojo D. P., liudytojų A. U., L. Z., S. B. ir kitų parodymai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniais pranešimai, specialistų išvados, apžiūrų protokolai, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.
Kaltinamojo gynėjas skunde analizuodamas bylos duomenis ir juos vertindamas daro išvadą, kad jie nepatvirtina D. P. pateiktų kaltinimų. Aukštesnysis teismas atkreipia kaltinamojo gynėjo dėmesį, kad teismui svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, o byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų vertinami tik tiek, kiek jie susiję su kardomosios priemonės – suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad žemesnysis teismas laikėsi BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatų. Priešingai nei nurodo kaltinamojo gynėjas skunde, apygardos teismo nutartis yra motyvuota, joje nurodyti bylos duomenys, kuriais teismas grindžia išvadas, nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos, išdėstyti motyvai (BPK 125 straipsnis).
Teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo (pratęsimo) pagrindai.
Kaltinamojo gynėjas skunde teisingai nurodo, kad gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kita vertus, byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindo buvimą, teisingai atsižvelgė į tai, kad D. P. kaltinamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, galbūt dėl savanaudiškų paskatų, o įstatymų leidėjas už tokių nusikalstamų veikų padarymą yra nustatęs griežtą, tik su laisvės atėmimu susijusią, bausmę. Be to, byloje yra duomenų ir apie tai, kad kaltinamasis yra anksčiau ne kartą teistas užsienyje, turi ryšių užsienyje ir šios aplinkybės padidina prognozuojamo bėgimo (slėpimosi) nuo teismo tikimybę; iš bylos medžiagos matyti, kad iškart po kaltinamajam inkriminuotų veikų padarymo, jis buvo išvykęs į Olandiją, iki sulaikymo nedirbo, neturėjo oficialaus pajamų šaltinio. Nurodyti duomenys suteikė pagrindą žemesniam teismui pagrįstai manyti, jog kaltinamasis D. P. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 2 ir 8 dalys).
Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į tai, kad kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sąraše, į inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, sunkumą, kaip minėta, anksčiau buvo ne kartą teistas užsienyje ir ši aplinkybė kaltinamąjį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nusikalsti, iki sulaikymo kaltinamasis niekur nedirbo, aukštesnysis teismas sprendžia, jog apygardos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskyrus kaltinamajam D. P. švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Gynėjo skunde samprotavimai apie galbūt ateityje ilgai truksiantį bylos nagrinėjimą teisme dėl to, kad nukentėjusysis ir liudytojas yra išvykę į užsienį, nesvarstytini, nes yra prielaidų pobūdžio ir teismo išvadų, nustatant suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir sąlygas, nekeičia.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada ji gali būti griežtinama, švelninama ir / ar jos taikymas praranda tikslingumą, teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Ši baudžiamoji byla yra perduota teismui ir paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi teismas privalo užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo D. P. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir / ar proceso teises, pagrindo nėra. Tokio pobūdžio kardomoji priemonė adekvati kaltinamojo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. D. P. yra suimtas šiek tiek daugiau nei 5 (penkis) mėnesius. Toks suėmimo terminas nėra neleistinos trukmės, kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas.
Kaltinamojo gynėjo skunde akcentuojamos aplinkybės, kad kaltinamasis iki suėmimo, t. y. 2012–2013 metais gavo pajamų iš medienos pardavimo, yra vedęs, susilaukė kūdikio, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Aplinkybė, kad žemesnysis teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau D. P., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo D. P. gynėjo skundą atmesti.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.