Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2003 m. spalio 17 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, bausmės iš dalies sudedėtos ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d.

R. K. dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. b p.p., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. gruodžio 4 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, laisvės atėmimo bausmę keičiant laisvės atėmimu, bausmės iš dalies sudėtos, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba mokytis, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

E. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

P. M. civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Priteista solidariai iš A. S., V. S. ir Raimondo K. P. M. 86,89 turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

J. B. civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Priteista solidariai iš A. S., V. S., R. K., M. B., E. M., pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos D. M., J. B. 146,07 Eur turtinės ir 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkintas. Priteista solidariai iš A. S., V. S., R. K., M. B., E. M., pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos D. M., Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 496,08 Eur žalos atlyginimui.

Priteista iš A. S., V. S., R. K., M. B., E. M., pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos D. M., po 57,92 Eur iš kiekvieno J. B. proceso išlaidų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Tuo pačiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu nuteisti A. S., V. S. ir M. B., jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis, A. S., V. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. rugsėjo 8 d. apie 3 val., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį P. M., (duomnys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam, tuo padarydami jam poodines kraujosruvas kairės ausies srityje ir dešinės akies viršutiniame voke, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo P. M. sveikatą, po to,paėmę už sprando bei už rankos ties pečiu, ištempė iš buto, įsodino į automobilį ir nuvežė į J. B. namus, esančius (duomenys neskelbtini), tai yra savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą ir tariamą teisę į žalos už pavogtus telefonus atlyginimą, tai yra reikalavo iš nukentėjusiojo P. M. grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus.

R. K. ir E. M. nuteisti už tai, kad jie, A. S., V. S., M. B., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2013 m. rugsėjo 8 d. apie 3 val. 30 min, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį J. B., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, suduodami nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam, padarydami jam poodines kraujosruvas abiejuose momenyse, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. B. sveikatą, bei iš kambario pasiėmė nešiojamą kompiuterį „Samsung“ 2300 litų, t. y. 666,13 Eur, vertės kaip užstatą, tuo padarydami nukentėjusiajam J. B. turtinę 2300 Lt, t. y. 666,13 Eur, žalą, tai yra savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą ir tikrą teisę į žalos už pavogtus telefonus atlyginimą, tai yra reikalavo iš nukentėjusiojo J. B. grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 2 d. apie 18val., atvažiavęs pas nukentėjusįjį J. B. ir liudytoją D. B. į gyvenamojo namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), pavartodamas psichinę prievartą, tai yra užuominomis grasindamas pavartoti fizinį smurtą pasitelkdamas draugus, siūlydamas pinigų, reikalaudamas, kad nukentėjusysis J. B. ir liudytoja D. B., 2013-09-08 ir 2013-10-02 liudytojų apklausos metu davę parodymus apie tai, jog jis mušė J. B., pakeistų savo parodymus, jog jis nemušė J. B., o tik atėjo tada, kai J. B. jau buvo sumuštas, jo draugų taip pat ten nebuvo, ir šitokiu būdu siekė paveikti nukentėjusįjį J. B. ir liudytoją D. B., kad šie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Be to, R. K., E. M. buvo kaltinami pagal BK 178 str. 2 d. tuo, kad jie, A. S., V. S. ir M. B., veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. rugsėjo 8 d. apie 3 val. (duomenys neskelbtini) , įsibrovę pro atrakintas duris į P. M. gyvenamą butą, sulankstydami lauko duris ir sugadindami durų užraktą 200 litų vertės, pagrobė rankinę su joje buvusiais vaistais Livosil, Raniberl, Activ ir kt. bendros 180 litų vertės ir 300 litų, padarydami nukentėjusiajam P. M. 680 litų turtinę žalą.

Apeliantas nesutinka su skundžiamo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalimi, priimta jo atžvilgiu, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. ir BK 233 str. 1 d., ir mano, jog ši nuosprendžio dalis neteisėta ir nepagrįsta, priimta esmingai pažeidžiant BK 2 str. 3 d., kur aiškiai nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

Teigia, kad visos šios anksčiau išdėstytos ir išanalizuotos aplinkybės tvirtina, kad apylinkės teismo išvada dėl jo panaudoto smurto nukentėjusiųjų P. M., J. B. atžvilgiu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir rodo, kad tokios išvados padarymą lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu patvirtindamas kaltinamajame akte prokuroro nurodytų jo tariamų veiksmų objektyviosios pusės apimtį, pasirėmė nepatikimais, tarpusavyje iš esmės prieštaraujančiais įrodymais. Taigi, teismas pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nutylėjo kai kuriuos bylos duomenis, o būtent kitų nuteistųjų parodymus, kurie patvirtina jo nekaltumą, ir kurie patvirtina jo parodymus, kad jis nukentėjusiųjų atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, ir esminius prieštaravimus liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose, vertino ne kaip abejones, kurios turėjo būti įvertintos jo naudai, tačiau kaip nenuginčijamus jam inkriminuotos ir jo ginčijamos veikos įrodymus.

Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog nagrinėjamoje byloje esančių prieštaringų duomenų pakanka išvadai dėl jo kaltės sukėlus nukentėjusiesiems sveikatos sutrikdymus, šioje byloje vis tiek nėra būtinojo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d. požymio – didelės žalos. Teigia, kad konkrečiu atveju, nei prokuroras, surašydamas kaltinamąją aktą, nei pirmosios instancijos teismas, pagal prokuroro surašytą kaltinamąją aktą, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas jį, negrindė didelės žalos požymio, jog šis būtinas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d. požymis – didelė žala, net nėra inkriminuotas nė vienam iš nuteistųjų. Taigi, be to, kad įvertinus objektyvius šioje byloje esančius duomenis, nėra pagrindo išvadai, jog jis būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, šis būtinasis objektyvusis BK 294 str. 2 d. požymis net nėra jam inkriminuotas, todėl jis net negali atsakyti už tai, kuo nėra ir nebuvo kaltinamas. Pasak apelianto, esant tokioms aplinkybėms, t. y. jo veikoje nenustačius objektyviosios pusės požymio – didelės žalos, nebelieka ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.).

Pasak apelianto, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas todėl, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtus įrodymus, tarp jų esančius esminius prieštaravimus laikė neegzistavusių aplinkybių patvirtinimu, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikalimus, numatytus BK 294 str. 2 d. ir BK 233 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti ir priimti kitą nuosprendį sušvelninant paskirtą bausmę bei teisingai ir objektyviai išspręsti civilinių ieškinių priteisimą iš kiekvieno kaltinamojo, nustatant kaltinamųjų veiksmais padarytos žalos dydį.

Teigia, kad jį pripažino kaltu pagal BK 294 str. 2 d., jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykusio. Nurodo, kad teismas priteisdamas iš visų kaltinamųjų turtinę ir neturtinę žalą solidariai netinkamai taikė žalos atlyginimo institutą, nes kaltinamųjų nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai yra skirtingi. Pažymi, kad A. S. pripažino, jog jis sulaužė nukentėjusiajam J. B. nosį. Specialisto išvadoje šis sužalojimas yra pripažintas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl kitų padarytų dviejų poodinių kraujosruvų, teismas bylos nagrinėjimo metu nesiaiškino, ar jomis galėjo būti padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ar kitokio dydžio sužalojimas. Mano, kad dėl šios priežasties teismo taikomas neturtinės žalos atlyginimas solidariai yra neadekvatus. Teigia, kad liudytojai, nukentėjusysis ir kaltinamieji nurodo skirtingas aplinkybes dėl nukentėjusiojo J. B. sužalojimo ir atskirų epizodų, kuriuose buvo naudojamas smurtas prieš jį. Teismas šių aplinkybių nuosprendyje neįvertino, jų prieštaravimų nepanaikino, neatmetė ir netikslino. Liudytojai teisme paaiškino, kad nukentėjusysis J. B. buvo mušamas epizodiškai atskirų asmenų, kas taip pat įrodo, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas šiuo atvejų turi būti detalizuojamas pagal padarytų sužalojimų sunkumą, o ne dėl kaltinamųjų bendrų veiksmų, nes tarpusavyje nebuvo jokio susitarimo dėl fizinės prievartos ir smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį J. B..

Taip pat apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog teismui netinkamai įvertinus jo padaryto nusikaltimo sunkumą, jam buvo netinkamai taikyta ir bausmė.

Teismo posėdyje nuteistieji R. K., E. M. ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo

Nuteistasis nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl nuteistojo kaltės padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nuteistasis apeliaciniame skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 294 str. 2 d. ir 233 str. 1 d.

Be to, iš dalies nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes dėl R. K. panaudoto fizinio smurto patvirtina ir nuteistieji A. S., V. S., M. B., E. M.. Nuteistieji A. S. ir V. S. patvirtino, kad į P. M. namus kartu su jais ėjo ir R. K.. V. S. parodė, kad P. M. smūgius sudavė tiek jis, tiek jo brolis V. S. ir R. K.. Pas J. B. į namus ėjo R. K. ir A. S., paskui juos įėjo E. M., M. B., o paskui jį į vidų įėjo A. R. ir E. M.. Matė ant lovos gulintį J. B., kurio nosis jau buvo kruvina. Nuteistasis E. M. taip pat parodė, kad pas J. B. į namus pirmi įėjo A. ir V. S. bei R. K.. Nors nuteistasis M. B. parodė, kad tiek pas nukentėjusįjį P. M., tiek pas J. B. į namus R. K. įėjo tik vėliau, jog jis nematė, kad R. K. buvo vartojęs nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtą, tačiau šie nuteistojo parodymai atmestini, kadangi prieštarauja tiek nukentėjusiųjų, tiek anksčiau nurodytų liudytojų, nuteistųjų A. ir V. S., E. M. parodymams.

Pažymėtina, jog pats nuteistasis A. K. neneigė įvykio metu buvęs tiek pas P. M., tiek pas J. B. namuose, tačiau jis neigė bet kokio smurto vartojimo aplinkybes. Tokie nuteistojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja anksčiau aptartų logiškai tarpusavyje susijusių duomenų visumai, todėl apylinkės teismas pagrįstai jų nelaikė patikimais ir jais nesivadovavo.

Nukentėjusiųjų P. M., D. M., T. M., J. B. D. B., liudytojų A. R., E. M. parodymais, specialistų išvadomis nustatyta ne tik tai, kad nukentėjusiajam P. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jam padaryta ir didelė neturtinė žala – nakties metu neteisėtai įsibrovė į jo namus, išgąsdino ne tik jį, bet ir jo žmoną, mažametį vaiką, jį mušė sūnaus ir sutuoktinės akivaizdoje, po to sumuštas buvo prievarta išvežtas iš namų. Dėl šių veiksmų, P. M. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir stresą, buvo pažemintas, jautėsi nesaugus savo paties namuose, jautėsi įbaugintas dėl išsakomų grasinimų, kad užmuš, sušaudys, buvo sukeltas išgąstis sutuoktinei ir vaikui, patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų, emocijų, po patirto išgąsčio sūnui atsirado tikas, dėl kurio kreipėsi į gydytojus ir buvo skiriami raminamieji vaistai. Taip pat minėtais įrodymais nustatyta, kad J. B. padaryta didelė fizinė žala – patyrė fizinį smurtą, sulaužytas nosies kaulas, jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata, bei padaryta ir didelė neturtinė žala, nes nukentėjusysis patyrė akivaizdžius matomus sužalojimus – nosies kreivumas, dėl patirtų sužalojimų, tam tikrą laiką buvo nedarbingas, patyrė skausmą, tiek jis, tiek kartu su juo buvusi žmona, mažametis vaikas patyrė didžiulį išgąstį, kadangi į jų namus nakties metu įsibrovė nemažas asmenų skaičius, nepatogumus, baimę, nes įsibrovę asmenys J. B. atžvilgiu naudojo smurtą, grasino, kad užmuš, jei skųsis, kurie leido įtikinamai manyti, kad grasinsimai gali būti įvykdyti, nes prieš tai buvo pavartotas fizinis smurtas. Šios aplinkybės rodo, jog tiek nukentėjusysis P. M., tiek ir nukentėjusysis J. B. jautėsi esą nesaugūs, jautėsi įbauginti, akivaizdžiai patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus, todėl pagrįstai konstatuota, jog buvo padaryta didelė neturtinė žala nukentėjusiųjų neturtiniams interesams ir tai yra neteisėto nuteistojo elgesio pasekmė.

R. K. būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, dirbantis pagal verslo liudijimą, neabejotinai turintis gyvenimiškos patirties, suvokė, jog jo veika pavojinga, neteisėta, suvokė, kad savo veiksmais – fiziniu smurtu, grasinimais siekia įbauginti nukentėjusiuosius, reikalavo iš nukentėjusiųjų P. M., J. B. grąžinti tariamai pavogtus V. S. mobiliojo ryšio telefonus, ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

Esant šioms aplinkybėms, byloje išsamiai ištyrus ir teisingai įvertinus surinktų įrodymų visumą pagrįstai nustatyta, jog R. K. veikdamas bendrininkų grupėje, 2013 m. rugsėjo 8 d. apie 3 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas fizinę prievartą, t. y. suduodamas smūgius P. M., po to J. B., grasinęs jiems, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą ir tariamą teisę į žalos už pavogtus telefonus atlyginimą, tai yra reikalavo iš nukentėjusiųjų P. M. ir J. B. grąžinti tariamai pavogtus mobiliojo ryšio telefonus tokiais savo veiksmais jis padarė didelę moralinę ir fizinę žalą tiek nukentėjusiajam P. M. ir jo šeimai, tiek ir J. B. bei jo šeimai.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai bei motyvuotai pripažino, kad dėl nuteistojo R. K., A. S., V. S. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis P. M., dėl nuteistojo R. K., E. M., A. S., V. S. ir M. B. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis J. B., patyrė didelę neturtinę žalą ir jų nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 294 str. 2 d.

Nuteistasis apeliaciniu skundu teigia, kad neaiškus jam inkriminuotų veikų aprašymas. Šie nuteistojo deklaruojami teiginiai atmestini, kadangi teisiamojo posėdžio protokole aiškiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo R. K. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, ir kaltu neprisipažįstantis (3 t. 147 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. R. K. padarė veikdamas bendrininkų grupėje, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, o dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems iš jų.

Taip pat nuteistasis R. K. nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 233 str. 1 d. ir prašo jį išteisinti.

Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013).

R. K. pagal BK 233 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, siekdamas paveikti nukentėjusįjį J. B. ir liudytoją D. B., 2013 m. gruodžio 2 d. apie 18 val., atvažiavęs pas pas juos į gyvenamojo namo kiemą, pavartodamas psichinę prievartą, t. y. užuominomis grasindamas pavartoti fizinį smurtą pasitelkdamas draugus, siūlydamas pinigus, reikalavo, kad nukentėjusysis J. B. ir liudytoja D. B. pakeistų parodymus ir sakytų, kad jis nemušė J. B., o tik atėjo tada, kai J. B. jau buvo sumuštas, jog jo draugų taip pat ten nebuvo. Taip, pasak teismo, jis siekė, kad nukentėjusysis ir liudytoja duotų melagingus parodymus ir tokiu būdu jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų nukentėjusiajam ir liudytojams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 str.). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 str.). BPK 78 straipsnio prasme liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas apklausai. Ikiteisminis tyrimas pagal J. B. pateiktą pareiškimą pradėtas 2013 m. rugsėjo 8 d. Tą pačią dieną J. B. apklaustas liudytoju, pripažintas nukentėjusiuoju, 2013 m. spalio 2 d. D. B. apklausta liudytoja. R. K. pas nukentėjusįjį ir liudytoją į namus atvyko siekdamas paveikti juos, kad jie pakeistų parodymus, 2013 m. gruodžio 2 d., t. y. jis atvyko pas juos jau po to, kai J. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir apklaustas, D. B. apklausta liudytoja, t. y. jie jau buvo pripažinti baudžiamojo proceso dalyviais.

Apeliantas nesutinka su J. B. ir D. B. parodymais, teigia, kad jų parodymai prieštaringi, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo jais tikėti, kad be jų parodymų, jo kaltės nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, tačiau su tokiais nuteistojo teiginiais, teisėjų kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis R. K. savo atsiprašymu, siūlydamas 2000 Lt, o vėliau netiesioginiais grasinimais, kad jam tėvai pasamdys gerą advokatą ir niekas jais nepatikės, siekė, kad nukentėjusysis J. B. ir liudytoja D. B. pakeistų savo parodymus, neduotų parodymų prieš jį, kaltę suverstų A. S. ir V. S.. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai R. K. pripažino kaltu pagal BK 233 str. 1 d. Pagrindo netikėti nuoskeliais nukentėjusiojo J. B. ir liudytojos D. B. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl anksčiau išdėstytų motyvų.

Taigi, skundžiamas nuosprendis R. K. atžvilgiu iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos, dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti dėl R. K. išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo E. M. apeliacinio skundo

Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. M. bausmę, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

E. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. Minėto straipsnio sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti skiriamas areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę E. M., atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, po šios nusikalstamos veikos padarė naują nusikalstamą veiką ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo teistas. Taigi, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus E. M. BK 294 str. 2 d. sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę artimą minimumui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl dar labiau švelninti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, neteisingai vadovavosi BK 75 str. nuostatomis. Nuteistajam E. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, todėl, atidedant bausmės vykdymą, jam turėjo būti taikomos ne BK 75 straipsnio, bet BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, o konkrečiau tariant, teisės norma, reglamentuojanti bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui (BK 92 str.). Kolegija, atsižvelgdama iš šiuos argumentus, konstatuoja, kad teismas, taikydamas BK 75 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi, Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nepagrįstai atidėtas vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5, 8 p. Todėl ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 str. 1 p.), nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidedant vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d., be to, vadovaujantis BK 82 str. 5 p. ir 87 str. 1 d. ir 3 d. 5 p., paskiriant vieną auklėjamojo poveikio priemonę.

Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu. Jo teigimu, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas turi būti detalizuojamas pagal padarytų sužalojimų sunkumą, o ne dėl kaltinamųjų bendrų veiksmų, nes tarpusavyje nebuvo jokio susitarimo dėl fizinės prievartos ir smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį J. B..

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.279 str. 1 d. nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žalą padaro nusikalstamos veikos bendrininkai. Tačiau tai nėra vienintelis solidariosios atsakomybės taikymo atvejis. Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas E. M. ir nuteistieji A. S., V. S., R. K., M. B. bendrais veiksmais, pavartodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį J. B., suduodami nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš to seka, kad E. M. ir nuteistieji A. S., V. S., R. K., M. B. veikė kaip bendrininkai. Taigi šioje byloje solidariosios atsakomybės taikymą pagrindžia tai, kad nustatytas nuteistųjų bendrininkavimas. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra vieninga kelių asmenų veika. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą (susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir t. t.). Taigi, nors nuteistasis E. M. skunde tvirtina, kad nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam J. B. padarė A. S., šis apelianto skundo argumentas nepaneigia teismo sprendimo dėl nuteistųjų solidarios atsakomybės. Kaip minėta, pagal civilinę teisę solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žala nukentėjusiajam padaroma bendrais kaltininkų veiksmais, taip pat ir tais atvejais, kai žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš šių asmenų veiksmų, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie atsakingi, rezultatas (CK 6.279 str. 1, 4 d.). Nepaisant to, kad nuteistųjų E. M., A. S., V. S., R. K., M. B. veiksmai buvo skirtingi, tačiau šiuo atveju nusikaltimo bendrininkus sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu ir visi nusikaltimo bendrininkai atsako už visą padarytą žalą solidariai. Teismų praktikoje įteisintas būtent toks bendrininkų padarytos turtinės žalos atlyginimo principas. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą solidariai iš apelianto E. M. ir nuteistųjų A. S., V. S., R. K., M. B. yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistiesiems E. M., A. S., V. S., R. K., M. B. išdėstytame kaltinime nurodyta, jog suduodami nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam, padarydami jam poodines kraujosruvas abiejuose momenyse, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. B. sveikatą. Tačiau byloje 2013-09-11 ir 2013-11-18 specialisto išvadomis Nr. G 1309/13(04) ir pG 125/13-1309/13(04), nustatyta, kad nukentėjusiajam J. B. įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuosprendžio motyvuojampoje dalyje teismas taip pat konstatavo, jog nukentėjusiajam J. B. dėl nosies kaulų lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis konstatuoja, kad nukentėjusiajam J. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir dėl to ginčo byloje nėra. Kadangi byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam J. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ši faktinė aplinkybė įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, nesunkina nuteistųjų teisinės padėties, dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 5 p. E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir skirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant per tą laiką tęsti mokytis arba dirbti ir uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Pakeisti kaltinimine nurodytą nukentėjusiajam J. B. padarytą sužalojimo mąstą, nurodant, kad nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. B. sveikatą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.