Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Akvedukas“ atstovei advokatei R. M.,

atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei R. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės (skundą padavusi institucija) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,Akvedukas“ dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė (skundą padavusi institucija) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau– ir Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2022 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 21R4-15 administracinėje byloje Nr. AG4-98/20-2021 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Skunde nurodo, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – Komisija) sprendimu panaikintas Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus rajono skyriaus 2021 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. SD(19.1)-7329 ,,Dėl 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA(19.1)-1“ (toliau – Užimtumo tarnybos sprendimas). Be to, Komisijos sprendimu Užimtumo tarnyba įpareigota uždarosios akcinės bendrovės ,,Akvedukas“ (toliau – UAB „Akvedukas“) 2021 m. gegužės 21 d. prašymą dėl darbo vietų steigimo termino pratęsimo išnagrinėti iš naujo, ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Mano, kad Komisijos sprendime išdėstytas teisės aktų aiškinimas darbo vietos įsteigimo termino kontekste, vertintinas kritiškai, tuo pačiu prieštaraujantis teisiniam reglamentavimui, nurodytam teisės aktuose, reglamentuojančiuose vietinių užimtumo iniciatyvų (toliau – VUI) projektų įgyvendinimo tvarką. Be to, Komisija nagrinėdama šalių sudarytą 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA (19.1)-1 (toliau – Sutartis) netinkamai aiškino ne tik Sutarties nuostatas, bet ir teisės aktus, kurie tiesiogiai reglamentuoja darbo vietų įsteigimo terminą. Tuo pačiu, Komisija savo sprendimu pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalies normą ir paneigė sutarčių privalomumo principą.

Užimtumo tarnyba kategoriškai nesutinka su Komisijos sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu, kurie reglamentuoja 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo terminą. Komisijos aiškinimas iškreipia Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį. Vadovaujantis Komisijos pateiktu išaiškinimu, 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo terminą, skaičiuojant iš naujo nuo kiekvieno naujo sudaryto susitarimo, o ne nuo Sutarties sudarymo, jis galėtų būti tęsiamas iki begalybės, o tai, ne tik lemtų, kad viena iš Sutarties šalių (Užimtumo tarnyba) atsirastų nelygioje pozicijoje, bet dar ir aiškiai parodo, kad neatsižvelgiant į Sutarties privalomumo principą, pareiškėjas Sutartį galėtų įvykdyti bet kaip ir bet kada.

Pažymi, kad Sutartis buvo pasirašyta ekstremalios situacijos metu, o pareiškėjos nurodymas, neva Covid-19 pandemija sutrukdė vykdyti Sutartį, nepateikiant jokių šias aplinkybes įrodančių dokumentų, negali būti vertinama, kaip pateisinama priežastis Sutarties nevykdymui.

Atkreipia dėmesį, kad VUI rėmimas yra susijęs su valstybės lėšų, skiriamų darbo užimtumui remti ir darbo užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti, todėl nėra ir negali būti vertinamas kaip neišsenkantis ir gaunamas nepaisant nustatytų sąlygų ir teisės aktų reikalavimų, todėl kiekvienas projekto teikėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kaip kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir tinkamai vykdyti Sutartį. Mano, kad bet koks išimtinių sąlygų suteikimas pareiškėjai, leidžiant darbo vietą steigti ilgiau negu numato teisės aktais, reikštų Užimtumo tarnybos nesąžiningus veiksmus kitų subsidijos gavėjų atžvilgiu, kurie darbo vietas įsteigė VUI sutartyse numatytais terminais, kurie nebuvo ilgesni negu 10 mėnesių nuo sutarčių pasirašymo dienos, ir kuriems darbo vietų įsteigimo terminas taip pat nebuvo pratęstas daugiau negu 10 mėnesių.

Nurodo, kad šiam ginčui aktualūs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-4479-463/2021 pateikti argumentai, taip pat susiję su teisės aktų, reglamentuojančių darbo vietų įsteigimo terminą taikymu bei su Sutarties 2.1 papunkčio vertinimu.

Pareiškėja UAB ,,Akvedukas“ su atsakovės skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad atsakovė, nesutikdama su Komisijos sprendimu, iš esmės atkartoja savo pačios Komisijai teiktus argumentus ir siekia kitokio jų vertinimo, tačiau nepagrindžia Komisijos sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Vien tik atsakovės nesutikimas su Komisijos sprendimu ir jame išdėstytais motyvais nesuponuoja pagrindo jį naikinti.

Paaiškina, kad atsakovė, netenkindama pareiškėjos 2021 m. gegužės 21 d. prašymo, nevertino prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių termino praleidimą dėl Covid-19 pandemijos padarinių. Jei, atsakovės manymu, pareiškėjos nurodytos priežastys nebuvo pakankamos ir svarbios Sutarties pratęsimui pagrįsti, tokie atsakovės motyvai turėjo būti teikiami Užimtumo tarnybos sprendime. Šiuo atveju atsakovė nepagrįstai skunde nurodo naujus Užimtumo tarnybos sprendimo motyvus, kuriais šis sprendimas nebuvo grindžiamas.

Atkreipia dėmesį, kad Komisijos sprendimas nėra grindžiamas argumentais, neva pareiškėja Sutartį gali vykdyti bet kaip ir bet kada, o Komisijos išvada, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas bei Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Užimtumo tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. Al-388 (toliau - ADRPP aprašas) nenustato, jog 10 mėnesių terminas yra naikinamasis, nereiškia, jog neturi būti vertinamos termino praleidimo priežastys. Komisijos sprendime kaip tik nurodoma priešingai.

Mano, kad Komisijos išvada, kad Užimtumo įstatymas bei ADRPP aprašas nenustato, jog 10 mėnesių terminas yra naikinamasis, grindžiama išsamia teisės aktų analize, remiantis sisteminiu teisės aiškinimu, motyvuotai atsižvelgiant į teisės nuostatų tarpusavio ryšį, reguliuojamų teisinių santykių esmę ir dalyką, nustatytą tikslą, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Atsakovė nepateikė iš esmės jokių teisinių argumentų, kurie tokią Komisijos išvadą paneigtų.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovė skunde akcentuodama juridiniam asmeniui keliamus didesnius atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimus, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1 12/2008 bei 2010 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010, tačiau šių bylų nagrinėjimo dalykas ir kontekstas visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Be to, pažymi, kad atsakovės teiginiai apie pareiškėjai keliamus padidintus atidumo, rūpestingumo jos veikloje reikalavimus savaime nepaneigia pareiškėjos prašymo pratęsti sutarties vykdymo terminą pagrįstumo, juolab, kad atsakovė savo sprendime nevertino termino praleidimo priežasčių ir savo sprendimo tuo nemotyvavo.

Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamam ginčui aktualūs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-4479- 463/2021 pateikti argumentai, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

UAB „Akvedukas“ taip pat prašo priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė palaikė atsiliepime į skundą teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo atsakovės skundą atmesti.

Atsakovės atstovė teisminio nagrinėjimo metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2022 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 21R4-15 administracinėje byloje Nr. AG4-98/20-2021 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ir atsakovė 2020 m. liepos 24 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA(19.1)-1, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įsteigti 12 darbo vietų iki 2021 m. vasario 18 d., panaudojant skirtą subsidiją darbo priemonėms (įrangai) įsigyti. Atsižvelgiant į pareiškėjos 2021 m. vasario 9 d. raštą Nr. A2021 -02-09/1, tarp šalių 2021 m. vasario 15 d. buvo pasirašytas Susitarimas dėl Sutarties pakeitimo Nr. VUIA (19.1)-29 (toliau – Susitarimas), kuriuo buvo pratęstas darbo vietų įsteigimo terminas, nustatytas Sutarties 2.1. papunktyje, iki 2021 m. gegužės 21 d.

Iki 2021 m. vasario 15 d. Sutarties pakeitimo pasirašymo pareiškėja jau buvo įvykdžiusi Sutartyje numatytas darbo priemonių, būtinų darbo vietoms įsteigti, pirkimo procedūras – įvykdytas konkursas ir 2020 m. rugsėjo 28 d. su Latvijos tiekėju „Business Financial Solution“, SIA sudaryta prekių (darbo priemonių) tiekimo sutartis.

Įrangos tiekėjui informavus pareiškėją, kad visa įmonė „Business Financial Solution“, SIA yra saviizoliacijoje dėl darbuotojų užsikrėtimo COVID-19 virusu (serga daugiau kaip pusė darbuotojų, likusi dalis darbuotojų yra saviizoliacijoje), dėl ko įmonė priversta stabdyti kai kuriuos procesus, todėl užsakyta įranga (darbo priemonės, būtinos Sutartyje numatytoms darbo vietoms įsteigti) nebus pristatyta per numatytą terminą, pareiškėja 2021 m. gegužės 21 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama pratęsti Sutarties vykdymo terminą iki 2021 m. liepos 20 d. Atsakovei pareikalavus, 2021 m. birželio 1 d. buvo gautas bei atsakovei pateiktas rašytinis tiekėjo aukščiau nurodytų aplinkybių patvirtinimas, tiekėjas minėtame rašte taip pat patvirtino, jog įranga jau yra atvykusi į muitinės sandėlį ir ji bus pristatyta iškart, kai įmonėje situacija pagerės. Rašte tiekėjas sutiko pratęsti įrangos garantinį terminą nuo 3 iki 4 metų trukmės.

Pareiškėjos 2021 m. gegužės 21 d. prašyme pratęsti Sutarties vykdymo terminą, be kita ko, buvo nurodoma, jog pareiškėja yra pilnai atsiskaičiusi už prekes, t. y. sumokėjusi tiekėjui ne tik Sutartyje numatytą nuosavų lėšų sumą (281.658,00 Eur; Sutarties 2.2 punktas) bei Užimtumo tarnybos išmokėtos 50 proc. subsidijos dalies sumą (75.831,00 Eur; Sutarties 3.2.1 punktas), bet ir yra apmokėjusi likusią darbo priemonių kainos dalį (75.831,00 Eur), kuri pagal Sutarties 3.2.2 punktą sudaro likusią subsidijos dalį. Taigi už darbo priemones jau yra sumokėta/panaudota visa Sutartyje numatyta projekto įgyvendinimo suma – 433.320 Eur.

2021 m. birželio 23 d. elektroniniu laišku pareiškėja informavo atsakovę, kad iš tiekėjo yra gauta informacija, jog 2021 m. birželio 25 d. įranga bus išsiųsta į Lietuvą. 2021 m. birželio 30 d. įranga jau buvo Lietuvoje ir priima pareiškėjos.

Pareiškėja 2021 m. liepos 1 d. elektroniniu paštu gavo atsakovės 2021 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. SD(19.1)-7329 ,,Dėl 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA(19.1)-1“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2021 m. gegužės 21 d. prašymą pratęsti Sutarties vykdymo terminą iki 2021 m. liepos 20 d. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri Užimtumo tarnybos sprendimą panaikino bei įpareigojo atsakovę pareiškėjos 2021 m. gegužės 21 d. prašymą nagrinėti iš naujo bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Būtent šį Komisijos sprendimą atsakovė ginčija nagrinėjamoje byloje.

Vietinių užimtumo iniciatyvų (minėta, toliau - ir VUI) projektų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d.), Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Al-348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - ir Užimtumo rėmimo aprašas), Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Užimtumo tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V- 388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ (minėta, toliau - ir ADRPP aprašas).

Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas, tai naujų darbo vietų steigimo bedarbiams įdarbinti projektų, padedančių sutelkti vietos bendruomenės ir socialinių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių (seniūnijų) gyventojų užimtumą, įgyvendinimas organizuojamas bedarbių neterminuotam įdarbinimui remti steigiant naujas darbo vietas (Užimtumo įstatymo 46 straipsnio 1 dalis). Vietinių užimtumo iniciatyvų projektai įgyvendinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytose savivaldybių ar seniūnijų teritorijose, kuriose bedarbių dalis, skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, projektų įgyvendinimo laikotarpiu yra didesnė negu vidutiniškai šalyje, nedarbo pasekmėms švelninti (Užimtumo įstatymo 46 straipsnio 3 dalis).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja iki 2021 m. vasario 15 d. susitarime dėl Sutarties 2.1 papunkčio pakeitimo nustatyto termino (2021 m. gegužės 21 d.) neįsteigė 12 darbo vietų. Taip pat nekyla ginčas ir dėl to, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktu, subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė(nepritaikė) darbo vietų iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio, kas taip pat numatyta ir Sutarties 8.1.2 papunktyje. Ginčas šioje byloje iš esmės kilęs dėl to, ar Užimtumo tarnyba turėjo svarstyti pareiškėjos prašymą dėl termino darbo vietoms įsteigti pratęsimo, ar galėjo, esant pagrindui, tą terminą pratęsti, ar tai draudžia imperatyvios teisės aktų normos, kaip nurodoma skunde teismui.

Nagrinėjamu atveju atsakovė atsisakė pratęsti Sutartyje (2.1 papunktis) numatytą darbo vietų steigimo terminą argumentuodama tuo, jog dėl teisinio reglamentavimo (konkrečiai nenurodyta), atsakovė negali pratęsti darbo vietų įsteigimo ilgesniam nei 10 mėnesių terminui, o tai atitinkamai pareiškėjai sukelia teisines pasekmes – subsdidijos grąžinimą.

Sutarties 17 punktas, numato, kad Sutartis gali būti nutraukta, pakeista, papildyta šalių susitarimu. Teismas atkreipia dėmesį, kad Sutartyje nėra nustatyta ribojimų ar draudimų, susijusių su tuo, dėl ko šalys galėtų susitarti keisdamos sutarties nuostatas, t. y. sutartyje nėra nustatyta ribojimo keisti sutarties įvykdymo terminą. Pagal Sutarties 19 punktą ginčai dėl sutarties vykdymo, be kita ko, sprendžiami derybomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, nors Užimtumo tarnybos 2021 m. liepos 1 d. rašte nėra nurodyti teisės aktai, kuriais remiasi atsakovė, tačiau procesiniuose dokumentuose Komisijai ir teismui atsakovė nurodo, jog imperatyvi įstatyminė nuostata, neleidžianti Tarnybai pratęsti darbo vietų įsteigimo terminą ilgesniam negu 10 mėnesių laikotarpiui yra įtvirtinta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte.

Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo vietoms steigti yra teikiama ši parama: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, jog subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį. Taigi, įstatyme aiškiai yra įtvirtinta išimtis – „išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį“. Šiuo atveju teismas pritaria Komisijai, jog darbo vietą nuo sutarties pasirašymo dienos per 10 mėnesių privalo įsteigti subjektai, gavę subsidijas darbo vietų steigimui (pritaikymui), o taip pat gavę paramą savarankiškam užimtumui įgyvendinti, bet ne tie subsidijų gavėjai, kurie įgyvendina vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, todėl negalima konstatuoti, jog 10 mėnesių terminas darbo vietoms įsteigti yra naikinamasis VUI projektų įgyvendinimo atveju.

ADRPP aprašas ginčijamo Užimtumo tarnybos sprendimo priėmimo metu nustatė darbdavių, pageidaujančių įgyvendinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones, atrankos kriterijus, dalies patirtų išlaidų kompensavimo darbdaviams, įdarbinusiems Užimtumo tarnybos siųstus asmenis pagal pameistrystės darbo sutartį, pasiūlymų dėl remiamojo įdarbinimo priemonių, paraiškų dėl paramos darbo vietoms steigti priemonių teikimo ir nagrinėjimo bei kelionės išlaidų kompensavimo darbdaviui, įdarbinusiam Užimtumo tarnybos siunčiamą bedarbį ir patiriančiam bedarbio vežimo į darbo vietą ir atgal išlaidas, tvarką. Minėto ADRPP aprašo 47.1 papunktyje nustatyta, subsidijos gavėjas iki VUI sutartyje numatytų darbo vietų įsteigimo dienos privalo per 10 mėnesių nuo VUI sutarties pasirašymo dienos atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas bei pateikti galutinę nustatytos formos Veiklos finansinę ataskaitą (ADRPP aprašo 17 priedas) su išlaidas pagrindžiančių ir išlaidų apmokėjimą įrodančių dokumentų (pirkimo-pardavimo sutarčių, jeigu buvo sudarytos, sąskaitų – faktūrų, banko išrašų arba pavedimų elektronine bankininkyste) kopijomis, patvirtintomis subsidijos gavėjo atstovo parašu, lietuvių kalba; o 47.4 papunktyje numatyta, kad pasikeitus VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimo terminui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo aplinkybių pasikeitimo dienos raštu informuoti Klientų aptarnavimo skyrių, pateikiant nustatytos formos Veiklos finansinę ataskaitą (ADRPP aprašo 17 priedas) ir prašymą dėl termino pratęsimo, bet ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos. Be to, ADRPP aprašo 47⁶.2.1 papunktyje numatyta, kad subsidijos gavėjas iki VUI sutartyje numatytų darbo vietų įsteigimo dienos gali sudaryti susitarimą dėl VUI sutarties keitimo dėl darbo vietų įsteigimo termino pratęsimo, bet ne ilgesniam laikotarpiui nei numatyta ADRPP aprašo 47.1 papunktyje.

Iš teisinio reglamentavimo, darytina išvada, jog subsidijos gavėjas privalo per 10 mėnesių nuo VUI sutarties pasirašymo dienos atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas, tačiau pasikeitus VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimo terminui, privalo pateikti prašymą dėl termino pratęsimo VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimui ir tas terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui, nuo VUI sutarties pasirašymo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog ADRPP aprašo 47.4 papunktyje nustatyta sąlyga - galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Užimtumo tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena. Tokia išvada daroma dėl to, kad susitarimai dėl vienokių ar kitokių pradinės VUI sutarties pakeitimų, papildymų, yra neatsiejami nuo VUI sutarties ir turi šalims tokią pačią juridinę galią kaip ir VUI sutartis. Be to, priešingas ADRPP aprašo nuostatų vertinimas neatitiktų anksčiau aptartų Užimtumo įstatymo nuostatų.

Atsakovei, be kita ko, vadovaujantis gero viešo administravimo principu, iš pareiškėjos 2021 m. gegužės 21 d. pateikto Prašymo ir patikslintos paraiškos dalies buvo galima aiškiai įvertinti, kad pareiškėja jau yra sudariusi tam tikras materialines ir teisines sąlygas naujoms darbo vietoms sukurti, tačiau numatytą darbo vietų įsteigimo terminą lėmė reikiamos įrangos tiekimo iš užsienio – Latvijos Respublikos sutrikimai, kurie buvo įtakoti Covid-19 pandemijos. Pareiškėjos teigimu, termino pratęsimas tik dviejų mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2021 m. liepos 20 d. naujoms darbo vietoms sukurti nesutrukdys pasiekti planuojamų VUI projekto rezultatų ir, iš esmės, atsakovė galės atlikti reikiamą patikrinimą ir surašyti darbo vietos steigimo darbų atlikimo aktą. Taigi, tokioje situacijoje atsakovei buvo pagrindas vertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir spręsti, kad darbo vietos realiai gali būti sukurtos per šiek tiek ilgesnį, nei buvo apibrėžta VUI Sutartyje, terminą. Taigi, atsakovės argumentai, jog dėl tų pačių aplinkybių terminas naujoms darbo vietoms įsteigti jau sykį buvo pratęstas Susitarimu ar, kad 10 mėnesių terminas naujoms darbo vietoms įsteigti ir taip pakankamai ilgas, pareiškėjai nesuteikiant protingo ir pakankamai trumpo (2 mėnesių) papildomo termino tai padaryti galimai sudarant naują susitarimą, neatitinka viešojo administravimo proporcingumo principo. Juo labiau vertinant tą faktą, jog pareiškėjos pagalba būtų įsteigtos naujos darbo vietos. Tuo tarpu atsakovės sprendimas kelia pareiškėjai neabejotinai neigiamas pasekmes, kadangi ji, tikėdamasi gauti subsidiją, patyrė išlaidas darbo vietoms sukurti, įsigijo visą reikiamą įrangą, kuri jau pristatyta pareiškėjai, ir neneigia savo pareigos įvykdyti Sutartį iki galo ir pasiekti planuojamus VUI projekto rezultatus.

Teismas kartu pažymi, kad nors nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai imperatyviai nenustato, kaip turi būti įformintas sprendimas, kai atsisakoma tenkinti subsidijos gavėjo prašymą ir kartu įpareigojama subsidijos gavėją grąžinti avansu išmokėtą subsidijos dalį, tačiau iš Užimtumo tarnybos sprendimo turinio matyti, jog yra aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, t. y. atsisakymas pratęsti terminą ir reikalavimas pareiškėjai grąžinti išmokėtą subsidiją, be to, nurodyta Užimtumo tarnybos sprendimo apskundimo tvarka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) administracinį sprendimą apibrėžia kaip teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikštą vienkartinę viešojo administravimo subjekto valią dėl teisės taikymo, privalomą ir skirtą konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Taigi Užimtumo tarnybos sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu VAĮ prasme, todėl jam inter alia taikytini ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje be kita reikalaujama, kad administraciniame sprendime būtų nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; taip pat administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Primintina, kad teisės aktai nenumato nei teisės, nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022).

Šiuo aspektu sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad Užimtumo tarnybos sprendime nėra nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurios neleidžia atsakovei pratęsti Sutarties įvykdymo terminą, taip pat nėra pateiktas pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių (susijusių su Sutarties įgyvendinimo vėlavimu) vertinimas. Taigi konstatuotina, kad Užimtumo tarnybos sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, todėl ir šiuo požiūriu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisija tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti atsakovės skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atsakovės Užimtumo tarnybos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja teismui pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad pareiškėja sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokate R. M.. Pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrindu nustatyta, kad pareiškėja patyrė 2.690 eurų bylinėjimosi išlaidas advokato teisinėms paslaugoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu ikiteisminėje administracinių ginčų nagrinėjimo institucijoje bei Vilniaus apygardos administraciniame teisme, apmokėti.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Tačiau pabrėžtina, kad: 1) gali būti atlyginamos tik su administracinės bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu (nagrinėta byla) susijusios išlaidos; 2) priteistinos tik būtinos išlaidos. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismo vertinimu, pagrįsta šiuo atveju ir iš atsakovės pareiškėjai priteistina 1080 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovės (skundą padavusi institucija) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,Akvedukas“ iš atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1080 eurų (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.