Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. (R. F.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių bausmės pridedant dalį – 7 (septynis) mėnesius – skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir R. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, R. F. turi būti suimtas ir bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio R. F. sulaikymo dienos.

R. F. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Iš R. F. priteista 3,45 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

Procesas dėl (duomenys neskelbtini) pareikšto civilinio ieškinio (97,31 Eur suma) nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. nuteistas už tai, kad žalojo žmogų, dėl to jis ilgai sirgo, bet jam nekilo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai: jis 2018 m. rugpjūčio 31 d. apie 1 val. prie sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, keturis kartus ranka smogė D. R. į galvą, jam pargriuvus ant cementinio grindinio, R. F. nukentėjusiajam po dešimt kartų ranka smogė į veidą ir galvą ir ne mažiau kaip 10 kartų spyrė į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam indradermalines kraujosruvas abiejų momenų ir kairio prieausio – kairio skruosto – srityse, poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelyje, krūtinės dešinėje ir kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, dešiniame skruoste, kairės ausies kaušelyje, abiejose alkūnėse, dešinės plaštakos I piršto artimajame falange, keliuose ir blauzdose, kraujosruvas su ryškiu aplinkinių audinių patinimu lūpų dešinėje gleivinės pusėje, poodines kraujosruvas su ryškiu aplinkinių audinių patinimu kairės akies vokuose, dešinės akies vokų vidiniame kampe, žaizdelę nosies srityje, nosikaulio lūžį, o tai D. R. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

R. F. tvirtina ne kartą D. R. prašęs liautis, nustoti kabinėtis prie merginų, nebedaryti gėdos, tačiau nukentėjusysis į apelianto prašymus nereagavo. Taigi tarp R. F. ir D. R. kilo žodinis konfliktas, kurio metu R. F. nukentėjusiajam vieną kartą trenkė kumščiu į veidą, tačiau tvirtina daugiau smūgių nesudavęs. Nuo šio vienintelio smūgio D. R. atsisėdo ant kėdės, o nuteistasis su merginomis išėjo. Apeliantas nurodo, jog nežino, kaip atsirado nukentėjusiojo sužalojimai, aprašyti specialisto išvadoje. R. F. apeliaciniame skunde pateikia svarstymus, jog D. R., būdamas labai girtas, galėjo susižaloti pats. Aplinkybę, kad konflikto iniciatorius buvo D. R., patvirtino ir liudytojos V. S. ir A. S. Pirmosios instancijos teismas šiais liudytojų parodymais nesirėmė, darydamas išvadą, kad merginos galėjo būti suinteresuotos duoti nuteistajam palankius parodymus. Anot apelianto, šių liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, nes jos prisiekė pirmosios instancijos teisme duoti teisingus parodymus. R. F. teigia, kad jo veiksmus lėmė neteisėti ir provokuojami nukentėjusiojo veiksmai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Nijolė Žemaitytė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo R. F. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog bylos duomenys patvirtina, kad R. F. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų. Jo padarytas nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio. Nuteistasis, nors ir jauno amžiaus, yra teistas aštuonis karus, iš jų šešis kartus už smurtinius ir turtinius nusikaltimus, teistumai nėra išnykę, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus 2 mėnesiams po to, kai buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. R. F. prisipažįsta tik iš dalies, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, prokurorė daro išvadą, jog laisvės apribojimo arba arešto bausmės paskyrimas R. F. būtų aiškiai per švelni bausmė ir neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors iš esmės R. F. apeliaciniu skundu prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo turinio analizės yra matyti, kad nuteistasis pateikia ir savo veiksmų vertinimą, tik iš dalies prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nevisiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta jo veiksmų kvalifikacija. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje, iš esmės pasisakydamas dėl R. F. paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo, trumpai aptaria ir kitus skunde nurodytus klausimus.

R. F., duodamas parodymus, neneigė vieną kartą sudavęs nukentėjusiajam D. R., tačiau nepripažino, kad nuo šio smūgio D. R. galėjo būti padarytas tokio masto sveikatos sutrikdymas, koks nustatytas specialisto išvadoje. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tokie nuteistojo parodymai vertintini kritiškai ir traktuotini kaip siekis sušvelninti gresiančią atsakomybę. Tuo tarpu nukentėjusysis D. R. parodė, kad pasikvietė nuteistąjį, kuris atvyko su dviem merginomis, į sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini) g. Sandėliuke vartojo alkoholį, buvo neblaivus ir tarp jo bei R. F. kilo konfliktas, po to, išėjus į lauką, nuteistasis jam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių. Dėl ko kilo konfliktas, nukentėjusysis paaiškinti negalėjo (t. 2, b. l. 22–23). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis nurodė, jog, išėjus į lauką parūkyti, nuteistasis pradėjo jam sakyti „žertva“ ir vadinti kitais necenzūriniais žodžiais. D. R. paklausus, kodėl R. F. jį įžeidinėja, pastarasis nieko nesakęs du kartus kumščiu smogė į galvą. Nuo smūgio nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant betoninio grindinio. Tada nuteistasis priėjo prie jo ir pradėjo jį gulintį daužyti, sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir ne mažiau kartų spyrė į įvairias kūno vietas. Po to R. F. kartu su merginomis išėjo (t. 1, b. l. 26–27). Iš to, kas aptarta, matyti, jog nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme davė išsamius, neprieštaringus parodymus, kurie nepatvirtina R. F. versijos, kad nuteistojo veiksmus lėmė provokuojamas nukentėjusiojo elgesys.

Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. A. parodė, kad gavo iš budėtojų pranešimą, jog asmenį sumušė pažįstamas asmuo. Užfiksavo, kad nukentėjusysis tvirtino, jog buvo nuolat mušamas. Minėjo, kad prie garažų jį mušė vienas asmuo. Iš pokalbio policijos pareigūnas suprato, kad su nukentėjusiuoju buvęs asmuo atvažiavo jau po įvykio (t. 2, b. l. 30). Daiktų apžiūros protokole užfiksuota Bendrojo pagalbos centro garso įrašo perklausa atitinka tiek liudytojo M. A. nurodytą aplinkybę, kad su nukentėjusiuoju buvęs draugas atvyko jau po įvykio, tiek nukentėjusiojo nurodytas patirto smurto aplinkybes (t. 1, b. l. 158–160). Nukentėjusiojo parodymai atitinka ir specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad D. R. nustatyti sužalojimai, t. y. indradermalinės kraujosruvos abiejų momenų ir kairio prieausio – kairio skruosto – srityse, poodinės kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, krūtinės dešinėje ir kairiame dilbyje, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, dešiniame skruoste, kairės ausies kaušelyje, abiejose alkūnėse, dešinės plaštakos I piršto artimajame falange, keliuose ir blauzdose, kraujosruvos su ryškiu aplinkinių audinių patinimu lūpų dešinėje gleivinės pusėje, padaryti mažiausiai 17 trauminių poveikių, o poodinės kraujosruvos su ryškiu aplinkinių audinių patinimu kairės akies vokuose, dešinės akies vokų vidiniame kampe, žaizdelė nosies srityje, nosikaulio lūžis padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 41–42). Taigi, skirtingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, jo kaltė padarius nusikaltimą nėra grindžiama išimtinai vien tik pareigūnų parodymais, o grindžiama taip pat ir kitais bylos medžiagoje esančiais objektyviais duomenimis.

Be kita ko, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytai pozicijai, jog negalima besąlygiškai remtis liudytojų V. S. ir A. S. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad būtent nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, nes liudytojas pažinojo ir į nukentėjusiojo sandėliuką pasikvietė būtent nuteistasis R. F., kuris po įvykio kartu su merginomis pasišalino, todėl minėtos liudytojos iš tiesų gali būti suinteresuotos duoti nuteistajam naudingus parodymus. Šios išvados savaime nepaneigia vien ta aplinkybė, jog merginos teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu davė priesaiką ir prisiekė duoti teisingus parodymus. Vis dėlto abi liudytojos patvirtino, kad tarp nuteistojo R. F. ir nukentėjusiojo D. R. grumtynės buvo (t. 2 b, l. 23–24). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą – R. F. teistas aštuonis kartus, iš kurių net penki yra susiję su smurto vartojimu prieš kitus asmenis, o tai rodo, kad R. F. yra linkęs smurtauti. Aplinkybė, kad R. F. atlygino dėl D. R. gydymo išlaidų (duomenys neskelbtini) padarytą žalą (t. 1, b. l. 198–199), patvirtina, jog nuteistasis pripažino sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą. Atsižvelgdamas į surinktus ir detaliai aptartus įrodymus, kurie neprieštarauja vieni kitiems, vieni kitus papildo ir sudaro vieningą visumą, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra priežastiniu ryšiu susiję su nuteistojo R. F. atliktais veiksmais ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Aptariant nuteistajam paskirtą bausmę, pažymėtina, jog nors R. F. prašo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (šis klausimas dar bus aptariamas toliau nutartyje) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog R. F. nuteistas jau ne pirmą kartą, anksčiau ne kartą yra teistas taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams bei nusikaltimus žmogaus sveikatai (t. 1, b. l. 92–99). R. F. yra daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 83–91). Pirmiausia šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad R. F. daromų nusikalstamų veikų pobūdis ir dažnumas rodo, jog nuteistasis reikiamų išvadų nedaro ir jau turi susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės bei socialines normas. Bylos duomenys patvirtina, kad R. F. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų. Jo padarytas nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio. Nuteistasis, nors ir jauno amžiaus, yra teistas aštuonis karus, iš jų šešis kartus už smurtinius ir turtinius nusikaltimus, teistumai nėra išnykę, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus 2 mėnesiams po to, kai buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taigi apygardos teismas, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą padaryta išvada, jog laisvės apribojimo arba arešto bausmės paskyrimas R. F. būtų aiškiai per švelni bausmė ir neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo reikalavimų.

Iš viso to, kas aptarta anksčiau, akivaizdu, jog R. F. savo ankstesnių veiksmų nevertina neigiamai ir savo elgesyje neįžvelgia atitinkamo pavojingumo bei neteisėtumo. Nuteistajam anksčiau už kitų nusikaltimų padarymą buvo paskirtos įvairios bausmės, taip pat laisvės atėmimas, tačiau ankstesnės bausmės, net ir pačios griežčiausios, nesustabdė R. F. nuo nusikalstamų veikų darymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. F. paskyrus švelnesnę bausmę. R. F. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo pozityvių socialinių ryšių, t. y. kad jis dirba, gyvena su moterimi, kuri laukiasi kūdikio, lanko Probacijos skyrių individualiam darbui, negali būti pripažįstamos reikšmingomis, skiriant jam švelnesnę bausmę, kadangi šios aplinkybės nekliudė nuteistajam daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, vien tas faktas, kad R. F., atlikdamas bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, vyko į Probacijos skyrių ir dalyvavo elgesį keičiančiose programose, neturi reikšmės bausmės už nagrinėjamu atveju padarytą nusikalstamą veiką skyrimui. Taigi apygardos teismas konstatuoja, jog padaryto nusikaltimo ir nuteistojo R. F. asmenybės pavojingumas, didelė nusikalstamo elgesio recidyvo galimybė sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris yra praradęs aplinkos pasitikėjimą, negalimas be realaus laisvės atėmimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje yra nustatęs, jog R. F. atlygino dėl D. R. gydymo išlaidų (duomenys neskelbtini) padarytą žalą (t. 1, b. l. 198–199). Nepaisant to, ši aplinkybė nebuvo pripažinta lengvinančia nuteistojo R. F. atsakomybę. Pažymėtina, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tuo atveju, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Taigi nagrinėjamoje byloje, įvertinus R. F. (duomenys neskelbtini) atlygintą žalą, konstatuotina viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Vis dėlto, nepaisant nustatytos vienos R. F. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apygardos teismas daro išvadą, jog mažesnės nei normos sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra pakankamai švelni bausmė, ypač atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, todėl paskirtą bausmę švelninti dar labiau nėra jokio pagrindo.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad R. F. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Be to, paskiriama bausme siekiama užtikrinti taip pat ir proporcingumo bei teisingumo principų įgyvendinimą – R. F. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, esant R. F. atsakomybę lengvinančiai ir atsakomybę sunkinančiai aplinkybėms. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. F. (R. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti R. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.