Kauno apygardos teismo sprendimas

2023-03-09 · Civilinė byla Nr. e2A-212-343/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2023-03-09
Bylos Nr.
e2A-212-343/2023
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Palubinskaitė
Pareiškėjas
E. I.
Suinteresuotas asmuo
D. K., M. I., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-212-343/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10700-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 9 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti, suinteresuoti asmenys D. K., M. I. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas E. I. (toliau – pareiškėjas) pareiškime teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas L. I., sūnus F., iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybėje (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 4,3820 ha žemės sklypo plotą, atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti.

2. Nurodė, kad L. I., sūnus F., iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 3,81 ha žemės. Buvusio savininko L. I. įpėdiniai yra G. I. ir S. I., kurie yra mirę. Nuosavybės teisių į buvusio savininko L. I. turėtą žemę atkūrimo byloje yra trys pretendentai: 1) M. I., kuriai tenkanti atkurti žemės dalis yra 0,925 ha; 2) S. I., kuris yra miręs ir kuriam tenkanti atkurti žemės dalis yra 1,905 ha; 3) pareiškėjo tėvas G. I., kuris yra miręs ir kuriam tenkanti atkurti žemės dalis yra 0,9525 ha. Nurodė, kad jo tėvas G. I. 1992 m. vasario 25 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą 10 ha žemę. Kartu su prašymu pateikė 1992 m. vasario 20 d. archyvo pažymėjimą Nr. I-12, kuriame nurodyta, kad L. I. (duomenys neskelbtini) iš viso turėjo 3,81 ha žemės. Prašymo ir archyvo pažymėjimo pagrindu pareiškėjo tėvui buvo atkuriamos nuosavybės teisės į ¼ dalį iš turėtos 3,81 ha žemės. Pareiškėjo tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad jo mirusio tėvo vardu, kaip pretendentui, yra atkuriamos nuosavybės teisės. Apie tai pareiškėjas sužinojo (duomenys neskelbtini) ir tik (duomenys neskelbtini) įstojo į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kaip pretendento įpėdinis. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo eigoje, pareiškėjo įgaliotas asmuo O. V. pastebėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius (toliau – NŽT) nebuvo parengęs buvusio savininko smetoninių ribų (kartografinio) plano, nustatant L. I. turėtos žemės ribas, todėl 2017 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą dėl šių ribų nustatymo. 2017 m. birželio 9 d. iš NŽT gavo raštą Nr. (duomenys neskelbtini) su parengtu L. I. turėto žemės sklypo preliminarių ribų planu. Plane nurodyta, kad 1949 m. rugsėjo 20 d. Kauno Inventor. Tech. Biuro duomenimis, L. I. mokėjo už 4,3820 ha žemės sklypo Nr. 32, buvusio (duomenys neskelbtini) inventorizaciją. Pareiškėjo vertinimu, tai reiškia, kad L. I. sklypas buvo inventorizuotas ir nustatyta 0,5720 ha didesnis žemės sklypo plotas nei nurodyta archyvinėje pažymoje. Anot pareiškėjo, paaiškėjo, jog pretendentams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į mažesnį žemės sklypą nei buvęs savininkas faktiškai turėjo, kadangi neįskaičiuotas 0,5720 ha žemės plotas buvęs po pastatais, po nugriauta namų valda. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą reikalinga nustatyti tuo tikslu, jog būtų teisingai atlyginta už visą buvusio savininko turėtą žemę, t. y. už 4,3820 ha, kadangi šiuo metu yra atlyginta tik už 3,81 ha žemės plotą. Pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi NŽT, atkurdama nuosavybės teises, vadovaujasi tik 1992 m. vasario 20 d. archyvo pažymėjimu. Pareiškėjo tvirtinimu, būtent teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą – didesnį turėtos žemės kiekį, būtų privalomas NŽT ir sukeltų pareigą atlyginti papildomai už 0,5720 ha žemę.

3. Suinteresuotas asmuo M. I. sutiko su pareiškėjo argumentais ir jiems pritarė.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo NŽT su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo įstatymas), o nuo 1997 m. liepos 9 d. reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Nutarimas arba Tvarka) bei kiti teisės aktai. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Tvarkos 12 punkte nustatytų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, bei kitų, leistinų ir patikimų įrodymų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašymą atnaujinti praleistą terminą, priteisė iš pareiškėjo valstybei 8,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

6. Nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad buvęs žemės savininkas L. I., be 3,81 ha žemės, į kurią nuosavybė jo įpėdiniams yra atkurta, iki nacionalizacijos valdė 0,5720 ha didesnį žemės sklypą, t. y., kad bendras jo valdytos žemės sklypo plotas buvo 4,3820 ha. Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų teisingai atlyginta už visą buvusio savininko turėtą žemę.

7. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis iki 1940 m. liepos mėnesio datuotas nuosavybę patvirtinantis dokumentas yra Kauno valstybės archyvo 1992 m. balandžio 6 d. pateiktas Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąrašas, sudarytas 1938 m. vasario 21 d., kuriame nurodyta, kad iš viso L. I. turėjo 3,81 ha žemės. Sprendė, kad pareiškėjo minimi kiti dokumentai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys nuosavybės teises, kadangi jie sudaryti po nacionalizacijos. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodyti duomenys patvirtina ne nuosavybės teises, o galimai po nacionalizacijos jau nacionalizuotą žemę galimai naudojusius asmenis ir tos žemės plotą, kuris skirtinguose dokumentuose nurodytas skirtingai: pavyzdžiui: 1949 m. rugsėjo 20 d. Kauno miesto Inventorizacijos Techn. Biuro duomenimis, L. I. 1949 m. rugsėjo 9 d. mokėjo už 43820 (mato vienetas nenurodytas) žemės sklypo Nr. 32, buvusio (duomenys neskelbtini) inventorizaciją, tačiau inventorinėse žemės sklypo žiniose sklypo plotas nurodytas 390 kv. m, iš šio skaičiaus 98 kv. m užimta pastatais.

8. Laikė neįrodytu ir nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad, gavus 2017 m. birželio 9 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) su preliminariu planu, paaiškėjo, jog buvo neįskaičiuotas 0,5720 ha žemės plotas, buvęs po pastatais, po nugriauta namų valda. Teismas laikėsi pozicijos, kad minėtas preliminarus planas šių aplinkybių nenustatė, o tik preliminariai apibrėžė ribas, kuriose galimai iki nacionalizacijos galėjo būti 3,81 ha L. I. valdytas žemės plotas. Vertino, kad minėtas planas nėra ir negali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu įrodymu. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 1938 m. vasario 21 d., sudarant Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąrašą, nebuvo vertintas po pastatais buvęs plotas.

9. Teismas nenustatė, kad byloje būtų pateikti archyviniai dokumentai, kurie patvirtintų, jog L. I. iki nacionalizacijos valdė būtent 4,3820 ha žemės, taip pat, kad tokie nuosavybę patvirtinantys dokumentai egzistavo ar turėjo egzistuoti, bet buvo sunaikinti, ar kitaip prarasti ir nėra išlikę. Nurodė, kad nėra pateikta ir netiesioginių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad iki nacionalizacijos L. I. valdė didesnį nei 3,81 ha žemės sklypą.

10. Sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvęs savininkas L. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės sklypą ir nuosavybės teisės įpėdiniams atkurtos į mažesnį plotą nei buvęs žemės savininkas faktiškai turėjo, todėl pareiškimą atmetė.

11. Teismas, nenustatęs juridinę reikšmę turinčio fakto, kad L. I. papildomai valdė 0,5720 ha žemės, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, sprendžiant dėl buvusio žemės sklypo ploto, kurį valdė L. I., negalima vadovautis dokumentais, išduotais vėliau nei 1940 m. Apelianto teigimu, be jokio pagrindo nebuvo tinkamai įvertinti jo į bylą pateikti įrodymai. Be to, teismas, atsisakydamas vertinti į bylą pateiktą 1949 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo dokumentą, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, nesilaikė teismų suformuotos praktikos aktualiu klausimu.

Atsiliepimas

12.2. Teismo sprendime vadovautasi vien tik NŽT atsiliepime nurodyta pozicija, papildomai nedetalizuojant ir nepateikiant teisinių motyvų, kodėl apelianto įrodymai atmetami, ar jais nesivadovaujama. Akivaizdu, jog toks teismo sprendimas priimtas pažeidžiant esmines procesinės teisės normas, todėl yra naikintinas.

12.3. Teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, vertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, pareiškėjui taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Apeliantui nesuprantama, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo remtis preliminariomis L. I. žemės ribomis, kurios buvo pridėtos prie NŽT 2017 m. birželio 9 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto vertinimu, teismas, paneigdamas minėto rašto su pridėtu preliminariu ribų brėžiniu įrodomąją galią, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai šį dokumentą vertino kaip nepakankamą žemės sklypo riboms nustatyti, todėl padarė neteisingas išvadas apie iki nacionalizacijos L. I. valdytą žemės plotą.

12.4. Nesutinka su teismu, kad neįrodytas pareiškėjo teiginys apie tai, jog, gavus 2017 m. birželio 9 d. raštą su preliminariu planu, paaiškėjo, kad buvo neįskaičiuotas 0,5720 ha žemės plotas buvęs po pastatais, po nugriauta namų valda. Tvirtina, kad į bylą yra pateiktas 1971 m. gegužės 5 d. Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 224, kuris patvirtina, kad iš O. I. valdos buvo paimtas apie 5000 m² ploto žemės sklypas. 1972 m. rugsėjo 27 d. Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 519 buvo patvirtintos namų valdos ir jose esantys statiniai bei želdiniai, kurie buvo nukelti ryšium su valdine statyba. Taigi, jeigu daroma išvada, kad, vadovaujantis 1938 m. vasario 21 d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąrašu, L. I. priklausė tik 3,81 ha žemės, visiškai nesuprantama, kaip 1971 m., paėmus apie 5000 m² žemės, vis tiek liko 3,81 ha žemės. Akivaizdu, kad L. I. priklausė 4,3820 ha žemės, nes atėmus minimus 5000 m²,būtent ir liko archyvinėje pažymoje nurodytas 3,81 ha žemės sklypas.

Žemesnės instancijos teismas

12.5. Teismas priimtu sprendimu paneigė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principą. Teigia, kad 2017 m. NŽT sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į L. I. priklausiusią 4,3820 ha žemę. Šias aplinkybes pagrindžia į bylą pateiktas NŽT 2017 m. gruodžio 12 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo buvo kreiptasi į VĮ Registrų centras.

12.6. Kitos sudėties teismas, kai pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į jį su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, 2021 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17638-375/2021 jo pareiškimą atsisakė priimti, motyvuodamas, kad pareiškėjas turi dokumentus, patvirtinančius, jog L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybėje valdė 4,3820 ha žemės plotą.

12.7. Teismas neteisingai konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog L. I. valdė 4,3820 ha žemės sklypą, nepagrįstai sprendė ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pateikti dokumentus į nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

Atsiliepimas

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo NŽT prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Priešingai apelianto teiginiams, teismas byloje išsamiai ir nuosekliai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus.

13.2. Apeliantas į bylą nėra pateikęs jokių Tvarkos 12 punkte bei Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Taigi, teismas teisingai sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės sklypą.

13.3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad tik, gavus 2017 m. birželio 9 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) su preliminariu planu, paaiškėjo, jog buvo neįskaičiuotas 0,5720 ha žemės plotas buvęs po pastatais, po nugriauta namų valda. Suinteresuoto asmens teigimu, jokiais leistinais dokumentais nepatvirtinama, kad nebuvo vertintas po pastatais buvęs plotas. Skunde nurodomi raštai niekaip nepatvirtina, kad L. I. galėjo valdyti būtent 4,3820 ha žemės plotą. Pažymi, kad Kauno miesto skyrius nei 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), nei žemės sklypo preliminarių ribų plane, neįvardijo ir nenustatė, kokio ploto žemės sklypas priklausė L. I. iki nacionalizacijos, o tiesiog paminėjo turimuose dokumentuose esančius skaičius.

13.4. Reikalavimas dėl termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, nes jis buvo praleistas dėl nuo apelianto priklausiusių aplinkybių – jis iki 2017 m. nesirūpino savo teisėmis, nors į bylą įstojo nuo 2006 m.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašymas atnaujinti praleistą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

18. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje bylos Nr. 3K-3-416/2011).

19. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).

20. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybėje (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 4,3820 ha žemės sklypo plotą, atnaujinti praleistą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas siekia, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad buvęs žemės savininkas L. I., be 3,81 ha žemės, į kurią nuosavybė jo įpėdiniams yra atkurta, iki nacionalizacijos valdė 0,5720 ha didesnį žemės sklypą, t. y., kad bendras jo valdytos žemės sklypo plotas buvo 4,3820 ha. Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų teisingai atlyginta už visą buvusio savininko turėtą žemę.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės sklypą. Apylinkės teismas nenustatė, kad byloje būtų pateikti archyviniai dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomą aplinkybę, ar, kad tokie nuosavybę patvirtinantys dokumentai egzistavo ar turėjo egzistuoti, bet buvo sunaikinti, ar kitaip prarasti ir nėra išlikę.

22. Apeliantas dėl priimto teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, ko pasėkoje buvo priimtos apeliantui nepalankios teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs apelianto pareiškimo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, paneigdamas NŽT 2017 m. birželio 9 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) su pridėtu preliminariu ribų brėžiniu įrodomąją galią, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Anot apelianto, teismas nepagrįstai šį į bylą pateiktą dokumentą vertino kaip nepakankamą žemės sklypo riboms nustatyti, todėl padarė neteisingas išvadas apie iki nacionalizacijos L. I. valdytą žemės plotą. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šis įrodymas negali būti laikomas tinkamu ir neginčijamai patvirtinančiu aplinkybę, kad L. I. nuosavybės teises turėjo į didesnį nei 3,81 ha žemės sklypo plotą. Pažymėtina, kad apelianto nurodomos preliminarios ribos buvo sudarytos atsižvelgiant į L. I. 1949 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo už inventorizaciją duomenis, tačiau mokėjimo duomenys nėra nuosavybės teises patvirtinantys neginčytini faktai. Be to, nagrinėjamu atveju yra reikšmingi duomenys, buvę iki nacionalizacijos ir patvirtinantys nuosavybės teises.

24. Pareiškėjas, kvestionuodamas priimto teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu paneigė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principą. Anot apelianto, 2017 m. NŽT sukūrė jam teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į L. I. priklausiusią 4,3820 ha žemę. Šias aplinkybes pagrindžia į bylą pateiktas NZ?T 2017 m. gruodžio 12 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo buvo kreiptasi į VĮ Registrų centras. Apeliacinės instancijos teismas su nurodyta apelianto argumentacija nesutinka. Pažymėtina, kad apelianto minimu raštu buvo kreipiamasi į VĮ Registrų centras tikslu išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes vykdant atkūrimo procesą, tačiau iš VĮ Registrų centras nebuvo gauta jokių duomenų, pagrindžiančių, kad L. I. iki nacionalizacijos priklausė 43820 kv. m ploto žemės sklypas. Vienintelis dokumentas, kuriame yra minimas šis skaičius, yra 1949 m. rugsėjo 9 d. už inventorizacijos atliktus darbus išrašyta sąskaita. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, NŽT nei 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), nei žemės sklypo preliminarių ribų plane, neįvardijo ir nekonstatavo, koks konkretus žemės sklypo plotas priklausė L. I. nuosavybės teise iki nacionalizacijos, o tiesiog paminėjo turimuose dokumentuose esančius skaičius. Darytina išvada, kad 2017 m. gruodžio 12 d. raštas ir preliminarus planas negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys žemės sklypo plotą, kurį valdė L. I. iki nacionalizacijos, todėl priešingai nei teigia apeliantas, jis nepagrįstai susikūrė lūkesčius, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į 4,3820 ha žemę.

25. Apeliaciniame skunde, be jau aptartų argumentų, nurodoma ir tai, kad pirmą kartą pareiškėjui kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas 2021 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17638-375/2021 jo pareiškimą atsisakė priimti, motyvuodamas, kad pareiškėjas turi dokumentus, patvirtinančius, jog L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės plotą. Apelianto teigimu, kitos sudėties teismui buvo akivaizdu, kad prie pareiškimo pateikti įrodymai pagrindžia faktą dėl L. I. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyto 4,3820 ha žemės ploto. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenimis nustatyta, kad apelianto minima nutartis Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1543-886/2021, patenkinus jo atskirąjį skundą (jis nesutiko, kad jo pateiktų dokumentų pakanka nustatyti, kad L. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės), buvo panaikinta ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl vadovautis apelianto minima 2021 m. liepos 9 d. nutartimi, su kuria jis nesutiko ir kuri yra panaikinta, nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties.

27. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad buvęs savininkas L. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,3820 ha žemės sklypą. Kartu pažymėtina, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems ar nepakankamiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuojamas pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakankamumas prašomam juridiniam faktui nustatyti, vertintinas kaip pagrįstas ir teisingas. Visa tai sudaro pagrindą pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Palubinskaitė