Kauno apylinkės teismo sprendimas

Sudarant 2012-01-31 pinigų skolinimo sutartį su ieškove A. J., joks nekilnojamas ar kilnojamas turtas nebuvo įkeistas, ieškovei buvo siūlytas įkeisti butas, tačiau pati ieškovė atsisakė. Pirkimo pardavimo sutartis dėl dviejų kambarių buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, tai yra 2012-04-13. Šiuos faktus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Analogiškai yra ir su butu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo perleistas K. K. 2013-01-03 dovanojimo sutartimi, tai yra nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, ieškovei net nepareikalavus grąžinti skolos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šis butas yra įkeistas SEB bankui, kuris davė leidimą sudaryti dovanojimo sandorį. Kaip matyti iš rašytinių įrodymų tiek atsakovė, tiek jos sutuoktinis, tiek pilnametė K. K. neveikė nesąžiningai, tai yra buvo gauti visi reikiami sutikimai ir leidimai iš kreditorių dovanojimo sandoriui sudaryti, veikdami sąžiningai, sudarė dovanojimo sandorį. Šiai dienai skola pagal paskolos sutartį nėra priteista ir nėra išieškoma, tad ieškovės, kaip kreditorės padėtis nėra pablogėjusi dėl sudarytos dovanojimo sutarties, tuo tarpu ieškovė būdama apdairi ir rūpestinga nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įregistruota hipoteka, nepasirūpino tinkama paskolos sutarties apsauga. Tad šioje situacijoje yra akivaizdu, jog ieškovė net nebuvo analogiškoje situacijoje su kitais kreditoriais, kurių teisės nebuvo pažeistos sudaranti ginčijamą sandorį. Ieškovė nebuvo įsipareigojusi ieškovei neperleisti nekilnojamojo turto, nekilnojamasis turtas nebuvo ieškovei įkeistas, o siekdami tinkamai realizuoti savo pareigas kredito įstaigai, kuris įvertino atsakovės bei jos sutuoktinio amžių bei sveikatos būkles, gavo papildomą garantą - pilnametę K. K., kuri kredito įstaigai įsipareigojo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Ieškovė A. J. teismo posėdžių metu pažymėjo, kad tarp jos ir atsakovės buvo sudaryti du sandoriai- pirmasis žodinis 2007 vasarą, pagal kurį ieškovė, įsidarbinusi Anglijoje, uždirbtas užsienyje ir gautas už buto nuomą pinigines lėšas palikdavo D. K. nepasirašant jokių dokumentų. Iš šių pinigų D. K. mokėjo mokesčius už ieškovės butą, pirkdavo įvairius pirkinius, t.y. rūpinosi ieškovės reikalais Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės D. K. konkliudentiniai veiksmai - atliekami įvairūs mokėjimai už suteikiamas paslaugas, net ir vykstant šios bylos nagrinėjimui bei pateikti duomenys priešieškinyje. Pagal šio žodinio sandorio sąlygas nuo 2007 m. rugsėjo iki dabar D. K. ieškovė yra palikusi apie 69000 litų įvairia valiuta (litais, svarais sterlingais). Dėl šio sandorio ginčų tarp šalių nėra. Antras rašytinis sandoris sudarytas 2012 m. sausio 31 dieną, patvirtintas Kauno rajono notarės R. S. registro Nr. 2-844, pagal kurį D. K. savo šeimos reikmėms tenkinti, be procentų pasiskolino iš A. J. 75 000,00 Lt. D. K. pinigų gavimo faktą patvirtino savo ranka sutartyje parašydama <pinigus 75 000,00 Lt. esu gavusi> ir savo parašu. Sutartyje skolininkė įsipareigojo visus pinigus grąžinti iki 2013 m. sausio 31 dienos, t.y. prievolę įvykdyti tik pinigais, o ne kokiais nors mokėjimais už paslaugas ar kitaip. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl antrojo, rašytinio sudaryto 2012 m. sausio 31 dieną ir notariškai patvirtinto, sandorio. Mano, kad atsakovė D. K. visokiais būdais bando jei neišvengti prievolės pagal antrąjį rašytinį sandorį, tai nors gerokai susimažinti jos mastą. Teikdama teismui priešieškinį, kuriuo siekia pirmojo žodinio sandorio pagrindais, dėl kurio ginčo nėra, pakeisti antrojo rašytinio sandorio sąlygas (sumažinti prievolės dydį nuo 75000,00 Lt iki 25672,00 Lt), atsakovė elgiasi nesąžiningai, vilkina bylą, klaidina teismą.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 31 d. notaro patvirtinta sutartimi D. K. pasiskolino iš A. J. 75000 Lt, be procentų, kuriuos privalo grąžinti iki 2013-01-31; laiku negrąžinus paskolos, ieškovė įsipareigojo sumokėti 0,2 proc. netesybų už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos (I t., 9 b.l.). Šioje sutarties 5 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo pinigų perdavimo momento. Po sutarties teksto ir notaro žymų yra atsakovės ranka parašytas prierašas „Pinigus 75 tūkstančius esu gavusi“.

2012 m. gruodžio 19 d. A. J. atstovas advokatas V. A. kreipėsi į D. K., reikalaudamas patvirtinti, kad 2012-01-31 sutartį įvykdys tinkamai (I t., 36 b.l.). Atsakydama į šį reikalavimą atsakovė nurodė, kad dar nėra suėjęs terminas prievolei įvykdyti ir nurodė, kad prie reikalavimo nėra pridėti jokie įrodymai, patvirtinantys, jog yra tam tikros aplinkybės, leidžiančios manyti, jog sutartis nebus įvykdyta (I t., 37 b.l.). 2013 m. sausio 28 d. reikalavimu ieškovė pareikalavo vykdyti prievolę ir grąžinti 75000 Lt skolą (I t., 9 b.l.), reikalavimas atsakovei įteiktas 2013-01-29 (I t., 10 b.l.).

2012-04-13 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. VL-1237 D. K. pardavė butą (duomenys neskelbtini), savo dukrai K. K. (I t., 33-35 b.l.). Šį butą ieškovė įsigijo 2006-07-14 pirkimo- pardavimo sutartimi Nr. VL-5318.

2013-01-03 dovanojimo sutartimi Nr. VL-1 D. K. ir S. K. perleido jiems nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), dukrai K. K. ( I t., 39-40 b.l.). Šis butas nuo 2006-11-30 apsunkintas hipoteka, nuo 2013-02-05 naujas sutartinės hipotekos skolininkas K. K. (I t., 137-139 b.l.). Pagal šią sutartį bendras prievolės dydis 45634,58 EUR, prievolės įvykdymo terminas 2030-10-31; įkeisto daikto vertė168700 Lt. Iš S. K. sąskaitos išrašo matyti, kad kas mėnesį pagal šią sutartį jis moka vidutiniškai 143,74 EUR, t.y. 497,53 Lt (III t., 82-86 b.l.).

2013-04-30 antstolis Raimundas Stanislauskas patvarkymu įkainojo areštuotą atsakovo S. K. turtą automobilį ir nustatė, kad jo kaina 8000 Lt (I t. 166 b.l.).

2006 m. S. K. ir D. K. kiekvienas VMI deklaravo gavę po 55765 Lt nekilnojamojo daikto pardavimo pajamų (II t., 109-116 b.l.). Buto (duomenys neskelbtini) remontui, baldų įsigijimui 2006-2007 m. išleido 23498,08 Lt (III t., 18-57 b.l.).

Atsakovės K. K. draudžiamosios pajamos nuo 2012-01-01 iki 2013-05-03 iš viso sudarė 4749,59 Lt (I t., 171 b.l.).

Iš atsakovės priešieškinyje suformuluoto reikalavimo ir jame išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia CK 6.875 straipsniu, teigdama, kad gavo mažiau pinigų, negu nurodyta sutartyje ir nurodydama, kad suklydo dėl sumos bei sudarant sutartį dėl įtampos, streso ir ligų bei naudojamų medikamentų nelabai suvokė, kas vyksta (II t., 79-82 b.l.). Nėra pagrindo teigti, kad ginčo sandoris buvo sudaryti dėl suklydimo ir(ar) apgaulės (CK1.90, 1.91 str.). Remiantis CK 1.90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK1.90 str. 2 d.). Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį, suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis, tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK1.90 str. 5 d.).

Atsakovė teigia, kad paskolos sutartį ji pasirašė dėl suklydimo, t. y. 75000 Lt skolą ieškovei prisiėmė sau, neturėjusi galimybės susiskaičiuoti, kiek iš tiesų yra skolinga ieškovei, tačiau pagal kitu pagrindu susiklosčiusius santykius. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis apdairaus ir normaliai atidaus elgesio standartų. Atsakovė yra aukštesniojo išsilavinimo, ji kasdien dirba darbą, susijusį su piniginėmis operacijomis, turi pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties. Byloje nustatyta, kad su ieškove dėl vykimo pas notarą pasirašyti šią sutartį susitarė vėliausiai išvakarėse, o galimai ir anksčiau, todėl galėjo pasitikrinti ir susiskaičiuoti, kokią pinigų sumą jai perdavė ieškovė, arba, vertinant atsakovės poziciją, kad pinigai perduoti buvo žymiai anksčiau kitų teisinių santykių pagrindu- suskaičiuoti, kiek ji yra iš ieškovės gavusi, kiek grąžinusi bei kiek skolinga ieškovei, kadangi pati vedė iš ieškovės gaunamų pinigų apskaitos užrašus ir juos kaip įrodymus pateikė į bylą. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad tokie atsakovės paaiškinimai susiformavo siekiant išvengti savo pareigos mokėti skolą tik tada, kai ieškovė iškėlė bylą dėl paskolos grąžinimo. Būtent iki tol atsakovė jokių reikalavimų dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nekėlė, užvedusi bylą dėl santuokos nutraukimo ieškovę nurodė savo kreditore, o atsakydama į ieškovės advokato pretenzijas, nurodė, kad dar nėra suėjęs terminas sutarčiai įvykdyti. Pažymėtina, kad atsakovė pasirašė sutartį 75000 Lt sumai, nors procesiniuose dokumentuose teigia, kad ieškovei yra skolinga 25672 Lt, t.y beveik tris kartus mažesnę sumą. Jokiais rašytiniais įrodymais, išskyrus atsakovės pateiktus į bylą paskaičiavimus ir jos pačios darytus užrašus, atsakovė pinigų gavimo iš ieškovės ir jų grąžinimo nuo 2007 m. iki ginčo sutarties sudarymo 2012-01-31 nepateikė, atsakovės paaiškinimai teismo neįtikino, kad sudarant paskolos sutartį jai nebuvo žinomas skolos ieškovei dydis ir ji suklydo, nurodydama, kad gavo iš ieškovės (ir yra skolinga sutarties sudarymo dieną) 75000 litų, nes joks normaliai atidus, apdairus ir rūpestingas žmogus, nebūdamas skolingas didelės sumos, tokio turinio sutarties nepasirašytų. Be to, vertinant K. šeimos turtinę padėtį sutarties sudarymo metu, matyti, kad S. K. 2011 m. VMI deklaravo gavęs 13619,99 Lt pajamų, D. K.- 12642,64 Lt pajamų (II t., 64-71, b.l.), taigi, šeimos pajamos 2011 m. sudarė 2188,55 Lt per mėnesį. Iš šių pajamų reikėjo mokėti 500 Lt pagal kreditavimo sutartį, išlaikyti du butus- (duomenys neskelbtini), pragyventi trijų asmenų šeimai, todėl spręstina, kad šeimos turtinė padėtis tuo metu buvo sunki. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti nereikėjo kito sutuoktinio sutikimo, jei jie buvo sudaryti šeimos interesais. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad atsakovų santuoka paskolos sutarties sudarymo metu buvo faktiškai iširusi, kad jie nevedė bendro ūkio, santuokos nutraukimo byla užvesta tik 2012-09-18 , byla 2013-01-06 nutraukta sutuoktiniams susitaikius, D. K. ir S. K. lig šiol susituokę. Nors atsakovė teigia, kad prievolę ji prisiėmė asmeniškai, pinigus panaudojo gydymosi tikslais, tačiau jokių sąskaitų, kvitų už gydymo paslaugas nepateikė. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog tai, ką atsakovė gavo pagal sutartį iš ieškovės, nebuvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovei nustatytu laiku paskolos negrąžinus, yra pagrindas priteisti skolą iš abiejų atsakovų solidariai. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad užvesta santuokos nutraukimo byla, ją sustabdžius, nebuvo atnaujinta. Šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas vertinti, kad atsakovė, sudarydama paskolos sutartį, suprato, ką daro ir iš esmės nesuklydo.

CK1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Niekuo nepagrįstas argumentas, jog atsakovės atžvilgiu buvo panaudotas realus grasinimas tikslu priversti ją pasirašyti sutartį CK 1.91 str. prasme. Liudytojas A. B. (III t., 70 b.l.) nenurodė konkrečių ieškovės grasinimų, priešingai, jis paliudijo, jog atsakovė 2012 m. gegužės mėn. tvirtino, kad turėjo problemų, vyras buvo padaręs avariją, darėsi remontą, bet jos santuoka nutraukta, ji jokio turto neturi ir paskolos negrąžins. Atsakovės šeimos narių paaiškinimai nevertintini kaip objektyvūs atsakovės atžvilgiu.

Atmestini atsakovės argumentai ir dėl aplinkybių, susijusių su jos sunkia sveikatos būkle ir negalėjimu suvokti savo veiksmų paskolos sutarties pasirašymo momentu. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad D. K. Kalniečių poliklinikos psichikos sveikatos centre lankėsi nuo 2008-04-17 iki 2010-04-23, jai diagnozuotas pasikartojantis vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F33.1), gydymui skirti antidepresantai, trankviliantai (I t., 129 b.l.). Sutarties sudarymo metu ji dirbo degalinėje operatore, į jos funkcijas įėjo ir finansinės kasos operacijos, jokių duomenų apie psichikos sveikatos sutrikimus 2012 m. sausio 31 d. byloje nėra, notarei dėl jos sveikatos būklės jokių abejonių nekilo.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Atsakovė nepateikė įrodymų, jog gavo kitą pinigų sumą nei skolinosi. Atsakovė, neigdama 75000 Lt gavimo faktą, turėjo nuginčyti paskolos sutarties sudarymo bei pinigų gavimo prezumpciją, tačiau jokių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti nepateikė ir jos pasirašytos paskolos sutarties 1 punkte nurodytos pinigų sumos negavimo fakto jokiais įrodymais nepagrindė.

Tiek ieškovė, tiek atsakovė nurodė, kad nuo 2007 m. ieškovei išvykus dirbti į užsienį, atsakovė atliko įvairius jos pavedimus- prižiūrėjo butą, rūpinosi jo remontu, baldų nupirkimu, mokėjo komunalinius mokesčius, saugojo ieškovės atsivežtus pinigus ir kt. Šiam tikslui ieškovė palikdavo įvairias pinigų sumas, be to, už buto nuomą atsakovei būdavo perduodami nuompinigiai. Šiems santykiams jokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, pakvitavimais ar kokiais kitais dokumentais pinigų įforminimo faktas užfiksuotas nebuvo. Kaip nurodė atsakovė, pinigų apskaitai ji vedė užrašus, atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje pateikė lentelę apie jos teigimu gautas ir išleistas lėšas. Be to, iš atsakovės pateiktų jos užrašų, kuriuose buvo fiksuojamos ieškovės jai perduotos sumos, matyti, kad 2009-2011 m. atsakovei buvo perduotos didesnės sumos, nei 75000 Lt (I t. 76-79 b.l.). Teismo nuomone, šie šalių susiklostę 2007-2011 m. santykiai kvalifikuotini pavedimo santykiais (CK XXXVI skyrius), kadangi atsakovė įsipareigojo ieškovės vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Tokių santykių buvimą patvirtina atsakovės pateikti į bylą įrodymai- parduotuvių ir paslaugų teikėjų kvitai, ieškovės rašyti laiškai su įvairiais prašymais atsakovei (III t. 45-58 b.l.). Atsakovė pripažino, kad dalį iš ieškovės pavestų saugoti lėšų panaudojo savo asmeninėms reikmėms, yra už 10000 Lt pasiskolintus iš ieškovės pinigus sumokėjusi 1000 Lt „procentus“ (III t. 69 b.l.). Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir visų pirma tai, kad atsakovė pasirašė paskolos sutartį 75000 Lt sumai įsipareigodama šią sumą grąžinti, kai jos teigimu buvo skolinga ieškovei pavedimo santykių pagrindu ne 75000 Lt, o tik 25672 Lt, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog šalys sudarė du atskirus susitarimus ir 2012-01-31 sutartis nėra tik nuo 2007 m. susiklosčiusių pavedimo santykių teisinis įforminimas. Tokį teismo įsitikinimą suformavo ir tai, kad po paskolos sutarties sudarymo ieškovė perleido visą turėtą nekilnojamąjį turtą dukrai, siekė nutraukti santuoką, sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių prievolės ieškovei įvykdymą prisiimdama išimtinai sau, iš karto po ginčo sutarties sudarymo jos neginčijo. Šių aptartų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo yra pagrįstas bei tenkintinas pilna apimtimi, o atsakovės priešieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Atsakovė paskolos sutartimi įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2013 m. sausio 31 d. Atsakovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji ieškovei 75000 litų grąžino, iš atsakovų D. K. ir S. K. ieškovei solidariai priteistina 75000 Lt skola (CPK 178 str.).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos vadinamosios procesinės palūkanos priteistinos ieškovei iš atsakovės, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Ieškovė nurodo, kad jos skolininkai sutuoktiniai K., 2013-01-03 dovanojimo sutartimi Nr. VL-1, likus trims savaitėms iki prievolės ieškovei įvykdymo, perleido savo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), savo dukrai K., tuo pažeidė jos kaip kreditorės teises, kadangi po šio sandorio sudarymo tapo nemokiais, kito turto, iš kurio galima būtų vykdyti išieškojimą, išskyrus nedidelės vertės automobilį, neturi; atsakovai buvo nesąžiningi, sudarydami ginčijamą sandorį, kadangi atsakovė D. K., būdama skolinga ieškovei ir žinodama, kad kito turto neturi, turėjo suprasti, jog dovanojimo sutarties sudarymas pažeis ieškovės teises.

Atsakovai iš esmės nesutinka su visų Actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimu, mano, kad sandorio sudarymas nepagrindžia atsakovės nemokumo, kadangi ji daug metų dirba ir gauna pastovias pajamas. Ieškovei buvo žinomas faktas, kad šis butas yra skirtas dukrai bei įkeistas bankui, ieškovei įkeisti buto atsakovė neįsipareigojo. Mano, kad siekdami tinkamai realizuoti savo pareigas bankui, atsižvelgiant į jų amžių, pagrįstai suteikė bankui papildomą garantą- K. K..

Pirmoji Actio Pauliano ieškinio patenkinimo sąlyga reikalauja, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, ji taikoma, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Actio Paulino ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi, tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-575/2004). Sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą Actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio mėn. 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Byloje nustatyta, kad atsakovė pagal jos pasirašytą paskolos sutartį gavo iš ieškovės 75000 Lt, tačiau įsipareigojimų ieškovei pagal šią sutartį iki 2013 m. sausio 31 d., kaip buvo numatyta, neįvykdė. Ginčijamo turto dovanojimo metu atsakovai buvo ieškovės skolininkai. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovams D. K. ir S. K., kadangi ginčijamas sandoris sudarytas po prievolės atsiradimo momento. Antroji Actio Pauliano ieškinio sąlyga aiškintina taip, kad CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio mėn. 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17). Tai reiškia, kad šioje byloje reikia vertinti, ar atsakovai dėl 2013- 01-03 sudaryto sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškove, ar yra reali grėsmė, kad sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Ieškovė nurodo, kad 2013-01-03 dovanojimo sutartis pažeidė jos teises, nes dėl šios sutarties atsakovai tapo nemokūs, jie neteko turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas tenkinant ieškovės reikalavimus, šias aplinkybes patvirtino 2013-04-30 antstolis Raimundas Stanislauskas, patvarkymu įkainojęs areštuotą atsakovo S. K. turtą automobilį ir nustatęs, kad jo kaina 8000 Lt (I t. 166 b.l.), o kito turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, atsakovai neturi.

Atsakovai teigia, kad ieškovė neįrodė jų nemokumo, todėl ginčo sandorio sudarymas negali būti vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Mano, kad gauna pastovias pajamas ir to pakanka įvykdyti ieškovės kreditorinius reikalavimus. Tačiau teismas nesutinka su tokiais atsakovų argumentais ir juos atmeta kaip prieštaraujančius bylos faktinėms aplinkybėms. Kaip jau buvo nustatyta šioje byloje, atsakovai nekilnojamojo turto neturi, jų gaunamos pajamos nėra didelės, dalį jų skiria kreditui padengti, išieškojimas be darbo užmokesčio gali būti nukreiptas tik į antstolio aprašytą automobilį. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ir iki dovanojimo sutarties sudarymo butas (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. buvo įkeistas AB DnB bankui, ir liko įkeistas, o hipotekos kreditorius yra privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi bus tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitiems skolininko kreditoriams (CK 4.192 straipsnis). Iš susitarimo dėl sutartinės hipotekos pakeitimo ir papildymo (I t., 137-139 b.l). matyti, kad įkeičiamo daikto vertė 168700 Lt, prievolės dydis 45634,58 EUR, pagal banko skaičiuojamą kursą 3,4613 EUR/LIT , t.y. prievolė hipotekos kreditoriui yra 10745 Lt mažesnė už įkeisto turto vertę, todėl neatmestina galimybė iš šio turto patenkinti ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių reikalavimus. Teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovų mokumas sumažėjo. Taigi, nustatyta, kad po turto perleidimo sandorio sudarymo skolininkai iš esmės nebeturi turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriumi ieškove A. J., todėl darytina išvada, kad būtent ir dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovai neturi realios galimybės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų ir atsiskaityti su ieškove. Dėl to teismas daro išvadą, kad atsakovų sudaryta 2013-01-03 dovanojimo sutartis neabejotinai pažeidžia ieškovės teises. Atsakovams perleidus nekilnojamąjį turtą dukrai, buvo apribotos ieškovės galimybės išieškoti skolą iš atsakovų.

Trečioji Actio Paulianio ieškinio patenkinimo sąlyga siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Sandoris sudarytas 2013-01-03, senaties terminas nėra suėjęs.

Ketvirtoji Actio Paulianio instituto taikymo sąlyga grindžiama su neprivalomumu skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Ieškovė mano, jog atsakovai neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties. Atsakovai šios Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos neginčijo, tačiau nurodė, kad perleisdami turtą savo dukrai K., jie sudarė bankui papildomas galimybes užsitikrinti savo reikalavimą iš jauno ir perspektyvaus asmens. Pažymėtina ir tai, kad 2012-12-03 pareiškime bankui atsakovai D. K. ir S. K. nurodė, kad jie dovanojimo sutartį nori sudaryti todėl, kad ketina emigruoti į užsienio valstybę, tačiau ir toliau pasilieka sau vykdyti įsipareigojimus bankui (III t. 167 b.l.). D. K. teigia, kad kreditą moka K. K., reikalingas sumas pervesdama į S. K. sąskaitą (III t. 78-86, 142-156 b.l.). Atsakovų pateikti įrodymai apie K. K. gaunamas pajamas ir jos įmokėtas sumas į S. K. sąskaitą nesudaro pagrindo spręsti, kad paskolos dengimą ji perėmė iš savo tėvų, nes jos gaunamos pajamos yra menkos, 2012 m. kovo- 2013 m. rugsėjo mėn. kas mėnesį vidutiniškai sudarė 369 Lt (III t. 142 b.l.), o D. K. ir jos pačios teiginiai, kad K. K. materialiai remia jos draugas, jokiais įrodymais nepagrįsti. Taigi, akivaizdu, kad pasilikdami sau vykdyti įsipareigojimus, o turtą perleidę dukrai, atsakovai tokios sutarties sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str.1 d.).

Penktoji ir šeštoji Actio Paulianio instituto taikymo sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašo taikyti CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatytą prezumpciją. Kadangi atsakovai sudarė sandorį su savo dukra, preziumuojama, kad dovanojimo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Be to, šis sandoris buvo neatlygintinas, todėl jis gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 ir 2 d.), nekilnojamasis turtas- butas, esantis (duomenys neskelbtini), grąžintinas atsakovams D. K. ir S. K..

Ieškovė 2013-07-17 bei 2013-10-09 prašymais (III t. 3-4, 92-93 b.l.) prašo priteisti jos turėtas išlaidas, susijusias su jos atvykimu iš Jungtinės Karalystės bei dėl to prarastą užmokestį už darbą bei dokumentų vertimą į valstybinę kalbą -atitinkamai 2002,65 Lt ir 1369,19 Lt. Atsakovės atstovės prašymu ieškovės dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, nes jos nuomone ieškovės atstovas negalėjo paaiškinti su paskolos sutarties sudarymu susijusių esminių bylos aplinkybių. Nors šalys turi teisę vesti bylą patys ar per atstovą, šalių paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių ir atvykti į teismą ir duoti tokius paaiškinimus yra ne tik šalių teisė, bet ir pareiga (CPK 42 str.1 d., 51 str. 1, 2 d.). Ieškovė neturėjo galimybės pasirinkti bylą nagrinėti Jungtinėje Karalystėje, kurioje ji ne vienerius metus gyvena ir dirba (CPK 29 str.), todėl jos atvykimo į teismą išlaidos priskirtinos prie kitų būtinų išlaidų pagal Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Ieškovė 2013-07-17 į teismo posėdį atvyko, davė paaiškinimus, atsakė į proceso dalyvių klausimus, tačiau posėdis buvo atidėtas, ieškovės atstovui pareikalavus trečiojo asmens notarės dalyvavimą pripažinti būtinu bei išreikalauti papildomus įrodymus iš AB DnB banko, t.y. pačios ieškovės prašymu. Jei toks prašymas nebūtų pareikštas, byla galimai būtų buvusi baigta nagrinėti 2013-07-17 posėdyje, t.y. papildomos atvykimo į 2013 m. spalio 9 d. posėdį išlaidos susidarė išimtinai dėl ieškovės atstovo pareikštų prašymų. Be to, ieškovė prašo priteisti jos prarastą darbo užmokestį už 5 darbo dienas kiekvieną kartą atvykstant į teismą, nors teismo posėdis yra numatytas tik vieną dieną, todėl teismas sutinka su atsakovės atstovės nuomone, kad atvykimui, dalyvavimui teismo posėdyje ir grįžimui į darbą pakanka trijų dienų. Įvertinus šias aplinkybes teismas sprendžia, kad teisinga ir sąžininga ieškovei iš atsakovų priteisti atvykimo į 2013-07-17 posėdį išlaidas, mažinant išlaidas už prarastą darbo užmokestį iki trijų dienų (t.y. iki 150 svarų sterlingų), t.y. priteisiant 1602,65 Lt, o prašymą dėl išlaidų atvykti į 2013-10-09 posėdį priteisimo atmesti.