- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 2S-293-590/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- D. R.
- Suinteresuotas asmuo
- BUAB „Naujasodžiu valda“, V. R., R. P., „Swedbank“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų vykdomojoje byloje 0179/12/0178 panaikinimo, suinteresuoti asmenys – BUAB „Naujasodžiu valda“, V. R., R. P., „Swedbank“, AB, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. R. skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio R. V. 2013-03-25 patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. 0179/12/0178-S vykdomojoje byloje 0179/12/0178. Skunde nurodė, kad antstolio 2013-03-25 patvarkymas Nr. 0179/12/0178-S, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi antstolis paskirstė ir išmokėjo hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ 26 033,06 Lt daugiau, negu hipotekos kreditorius turėjo gauti. Taip pat nurodė, kad antstolis nesilaikė CK 4.195 str. 1 d. įtvirtintų imperatyvių nuostatų, jog įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą įkeistu daiktu. Pažymėjo, jog paskirsčius išieškotą 150 000 Lt sumą, 142 958 Lt buvo išmokėti kreditoriui AB „Swedbank“ ir 26 033,06 Lt buvo viršytos pareiškėjo (įkeisto turto savininko) atsakomybės ribos, kadangi antstolis neatsižvelgė į privalomus mokėti mokesčius (įmokas) valstybei, todėl sudarė situaciją, kad pareiškėjas turi sumokėti mokesčius valstybei savo sąskaita. Nurodė, kad antstolis, vadovaudamasis CK 4.195 str. 1 d., turėjo išieškotą 150 000 Lt sumą paskirstyti taip – atskaičiuoti mokesčius valstybei, vykdymo išlaidas ir tik likusią sumą išmokėti kreditoriui AB „Swedbank“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-21 nutartimi pareiškėjo D. R. skundą dėl antstolio R. V. 2013-03-25 patvarkymo dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. 0179/12/0178-S vykdomojoje byloje 0179/12/0178 atmetė. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad išieškotos lėšos turėjo būti paskirstytos CK 4.195 str. 1 d. nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad CK 4.195 str. 1 d. nereglamentuoja jau išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos. Išieškotos lėšos yra paskirstomos vadovaujantis civilinio proceso taisyklėmis – CPK LV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas pareiškėjo argumentą, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma, turėjo atskaityti mokesčius valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, laikė nepagrįstu ir neatitinkančiu CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Teismas pažymėjo, kad antstolio veiklos ribas vykdymo procese apibrėžia vykdomasis dokumentas (CPK 586 str. 1 d.), todėl antstolis negali peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-21 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti, o nesant pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismui, kilus neaiškumų, dėl pareiškėjo atsakomybės ribų pagal CK 4.195 str. 1 d., parduodamų iš varžytinių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apmokestinimo PVM, turėjo imtis priemonių tokioms aplinkybėms išaiškinti CPK 179 str. tvarka. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino pareiškėjo argumentų dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 str. 2 d. taikymo bei pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra PVM objektas PVM įstatymo 32 str. 2 d. prasme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, t. y. būtinybę išsiaiškinti ir nustatyti svetimo turto hipotekos savininko, t. y. pareiškėjo, atsakomybės ribas. Antstolis paskirstė ir išmokėjo hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ 26 033,06 Lt daugiau negu hipotekos kreditorius turėjo gauti ir pažeidė CK 4.195 str. 1 d. įtvirtintas įkeisto daikto savininko atsakomybės ribas. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti specifines nagrinėjamos bylos aplinkybes, t. y. žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), apmokestinimą PVM ir nustatyti svetimo turto hipotekos savininko, t. y. pareiškėjo, atsakomybės ribas, o ne apsiriboti tik formaliu CK 4.195 str. 1 d. aiškinimu. Situacija, kai antstolis vykdymo procese paskirstė ir išmokėjo hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ 26 033,06 Lt (11 978,21 Lt + 14 057,85 Lt) daugiau negu hipotekos kreditorius turėjo gauti ir pažeidė CK 4.195 str. 1 d. įtvirtintas įkeisto daikto savininko atsakomybės ribas, nesuderinama su teisėtumo principu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolis R. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-21 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atskaityti mokesčius ir juos sumokėti į biudžetą be vykdomojo dokumento nėra numatytas vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl nėra suderinamas su antstoliui vykdymo procese nustatytomis pareigomis ir reikštų išieškojimą valstybės naudai neturint tam teisinio pagrindo (vykdomojo dokumento). Įstatyme neįtvirtinta antstolio pareiga numatyti, kokie mokesčiai ir kuriuo metu pardavus turtą gali atsirasti įkeisto turto savininkui ar skolininkui ir juos išskaityti bei sumokėti į valstybės biudžetą atliekant išieškotų lėšų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju, jeigu pardavus turtą kyla pareiga mokėti PVM, prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims. Pažymi, jog pardavus įkeistą turtą mokestinės pasekmės, kurios mokesčių administravimą ir apskaičiavimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu gali atsirasti skolininkui ar įkeisto turto savininkui kyla pačiam tam asmeniui. CK 4.195 str. nustatyta, kad jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba, jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja CPK 4.195 str. normą. Nurodytame straipsnyje suformuluota bendra taisyklė, apibrėžianti turto savininko, jeigu jis nėra skolininkas, atsakomybės ribas, kuri reiškia, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į kitą (neįkeistą) įkeisto daikto savininko turtą, tačiau šis straipsnis nereglamentuoja už parduotą turtą gautų lėšų paskirstymo tvarkos, tuo pačiu ir neįpareigoja iš pardavus turtą gautų lėšų atskaityti buvusio turto savininko mokėtinus mokesčius valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad antstolis R. V. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-04 išduotą nutartį Nr. 1618V/2009 dėl 8 720 261,10 Lt skolos išieškojimo iš BUAB „Naujasodžių valda“ išieškotojo „Swedbank“, AB naudai priverstinai parduodant įkeistą turtą iš varžytinių. Vykdymo metu įkeisto turto savininko (pareiškėjo) pasiūlytam pirkėjui pardavus dalį įkeisto turto – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 81 000 Lt, 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 34 500 Lt ir 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 34 500 Lt, iš viso buvo išieškota 150 000 Lt. Antstolio 2013-03-25 patvarkymu Nr. 0179/12/01078-S ši suma buvo paskirstyta taip: 7 042 Lt – vykdymo išlaidoms antstoliui (1 085 Lt papildomoms vykdymo išlaidoms ir 5 957 Lt atlyginimas antstoliui) ir 142 958 Lt – kreditoriui „Swedbank“, AB. Pareiškėjas D. R., nesutikdamas su išieškotų lėšų paskirstymo tvarka, pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti 2013-03-25 patvarkymą Nr. 0179/12/0178-S vykdomojoje byloje Nr. 0179/12/01078. Antstolis 2013-04-23 patvarkymu atmetė D. R. skundą dėl antstolio veiksmų kaip nepagrįstą bei persiuntė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui (b. l. 2-4). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-21 nutartimi pareiškėjo D. R. skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Pareiškėjas D. R., nesutikdamas su minėta 2013-05-21 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad antstolis, paskirstydamas išieškotas lėšas, išmokėjo hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ 26 033,06 Lt daugiau negu hipotekos kreditorius turėjo gauti ir pažeidė CK 4.195 str. 1 d. įtvirtintas įkeisto daikto savininko atsakomybės ribas. Taip pat nurodo, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra PVM objektas, todėl, pardavus jo žemės sklypus, pareiškėjui ateityje galimai kils pareiga mokėti PVM, kas peržengtų jo atsakomybės ribas CK 4.195 str. 1 d. prasme. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.195 str. 1 d. nustatyta, kad įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu. Įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos. Kaip teisingai ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši materialinės teisės norma nereglamentuoja jau išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos. Išieškotų lėšų paskirstymą reglamentuoja civilinio proceso teisės normos bei Sprendimų vykdymo instrukcija. CPK 756 str. nustatyta, kad išieškotas pinigų sumas antstolis paskirsto Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu. CPK 753 str. 1 d. numatyta, kad jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, išieškota suma paskirstoma šia eilės tvarka: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidoms, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti; 2) vykdomosios bylos administravimo papildomoms išlaidoms, patiriamoms atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; 3) kitoms su vykdymu susijusioms išlaidoms; 4) išieškotojams šio Kodekso 754 ir 755 straipsniuose nustatyta eilės tvarka ir antstoliui kaip atlygis už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Kaip matyti iš byloje esančio antstolio 2013-03-25 patvarkymo, antstolis CPK nustatytos išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos nepažeidė (b. l. 5).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prievolė mokėti PVM ar kitus mokesčius valstybei, pardavus žemės sklypus, nepatenka į apelianto minimą CK 4.195 str. 1 d. normą, kadangi įkeistu daiktu yra atsakoma tik už skolininko įsipareigojimų neįvykdymą. Pagal CK 4.192 str. 2 d., CPK 558 str. 1 d. nuostatas, kai per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ar esant šio teisei reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.196 str.), hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų lėšų atlyginta jam priklausanti suma. Pagal šį kreipimąsi hipotekos teisėjas nutartimi areštuoja įkeistą daiktą ir įspėja apie tai įkeisto daikto savininką bei skolininką, nurodydamas, kad, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos, įkeistas daiktas bus parduotas iš viešųjų varžytynių. Per nurodytą vieno mėnesio terminą hipoteka įkeisto daikto savininkas gali sumokėti skolininko skolą ir taip išvengti įkeisto turto pardavimo, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams pagal teismo nutartimi nustatytą areštą hipoteka įkeistam turtui, t. y. tinkamai laikytis draudimo neperleisti turto kitiems asmenims, neįkeisti, nenuomoti ar kitomis teisėmis nesuvaržyti jo ir t. t. Kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Šiuo atveju išieškojus skolą iš trečiojo asmens (pareiškėjo) įkeisto turto, atsakomybė už tai, kaip skola buvo išieškota tenka pačiam pareiškėjui, nes tik nuo jo priklauso, kaip jis vykdo prisiimtą įsipareigojimą už BUAB „Naujasodžių valda“.
Pareiškėjui pasirinkus pasyvų skolos grąžinimo būdą, t. y. turto pardavimą pareiškėjo pasiūlytam pirkėjui, jam pačiam ir kyla pareiga mokėti visus su jo asmeninėmis prievolėmis susijusius mokesčius. Todėl prievolė mokėti mokesčius valstybei galimai kyla pareiškėjui ne dėl to, kad jis atsakė už skolininko prievoles, o dėl to, kad buvo parduoti jam nuosavybės teise priklausę žemės sklypai. Todėl, galimų mokesčių mokėjimas už parduotą pareiškėjo turtą nėra pareiškėjo atsakomybės ribų peržengimas prieš kreditorių (išieškotoją) CK 4.195 str. 1 d. prasme.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma, turėjo atskaityti mokesčius valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog antstolio veiklos ribas vykdymo procese apibrėžia vykdomasis dokumentas (CPK 586 str. 1 d.) ir antstolio veiklą reglamentuojantys teisės aktai, todėl antstolis negali peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą, kai šiame dokumente tokio nurodymo nėra. Nagrinėjamu atveju antstolis R. V. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011-05-04 išduotą nutartį Nr. 1618V/2009 dėl 8 720 261,10 Lt skolos išieškojimo iš BUAB „Naujasodžių valda“ išieškotojo „Swedbank“, AB naudai priverstinai parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, kuri pagal kasacinio teismo praktiką yra vykdomasis dokumentas, vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Šioje nutartyje nurodymo išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą nėra, todėl antstolis neturėjo pagrindo paskirstydamas išieškotas lėšas iš jų atskaityti mokesčius valstybei.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.