- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-178-334/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45122-2023-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė, Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- L. T.
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Saulius Alysas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Sauliaus Alyso surašytą apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL, t. y. 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų dydžio bauda.
Paskirtą baudą nustatyta sumokėti per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokant ją visą ar dalimis į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų. Išaiškinta, kad nurodytu laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ji išieškoma priverstinai.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. P. nukentėjusiajai L. T. 800 (aštuoni šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš R. P. nukentėjusiajai L. T. 400 (keturi šimtai) Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Įrenginiai „AirTag“, saugomi prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti prie bylos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens L. T. gyvenimą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą datą ir laiku nukentėjusiosios L. T. automobilio TOYOTA AURIS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje, į vaistinėlę be L. T. žinios ir sutikimo įdėjo ir taip paslėpė ,,A. T.“ įrenginį, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą nustatyti buvimo vietą, ir pasitelkdamas savo turimas mobiliąsias technologijas tokiu būdu tyčia neteisėtai sekė L. T. buvimo vietas iki 2023 m. spalio 19 d. 15.00 val., kol paslėptą įrenginį rado L. T., po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą datą ir laiku be L. T. žinios ir sutikimo pritvirtino prie nukentėjusiosios L. T. automobilio TOYOTA AURIS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinio bamperio ,,A. T.“ įrenginį, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą nustatyti buvimo vietą, ir tokiu būdu, pasitelkdamas savo turimas mobiliąsias technologijas, tyčia neteisėtai sekė L. T. ir tokiu būdu vėl rinko informaciją apie privatų jos gyvenimą iki 2023 m. lapkričio 13 d., kol pritvirtintą įrenginį rado L. T..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo prijungti prie baudžiamosios bylos pridedamus dokumentus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti bei atlikti įrodymų tyrimą, išreikalaujant ir apžiūrint nukentėjusiosios L. T. dukters telefoną dėl galimų parodymų prieštaravimų pašalinimo. Priteisti R. P. iš valstybės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prideda dokumentus (interneto naujienų svetainės išrašai).
2.1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, todėl nepagrįstai R. P. pripažino kaltu pagal BK 167 str. 1 d
2.2. Apeliantas teigia, kad teismas padarė išvadą, jog nuteistasis slapta per du kartus patalpinęs į L. T. automobilį „A. T.“ įrenginius bei pasitelkęs savo turimas mobiliąsias technologijas neteisėtai rinko informaciją apie privatų jos gyvenimą. Tačiau tokia teismo išvada paremta vien prielaidomis, kadangi teismas nenustatė nei kokiomis aplinkybėmis nuteistasis šiuos įrenginius paliko automobilyje, nei kokiomis mobiliosiomis technologijomis naudojosi sekimui vykdyti.
2.3. Anot apelianto, byloje esantys duomenys netgi paneigia R. P. neteisėtai rinkus informaciją apie L. T. privatų gyvenimą. Apeliantas nurodo, kad kratos metu paimtuose daiktuose - laikrodyje „A. W.“, telefone „iPhone 14 Pro Max“ ir planšetėje „iPadPro“, jokios informacijos apie prie bylos pridėtus „A. T.“ nerasta. Apklaustas teisme R. P. taip pat nurodė, kad „A. T.“ skirta programėlė buvo įdiegta tik jo telefone, tačiau 2023 metų rudenį „A. T.“ prietaisais nesinaudojo, jo telefone buvusi programa, skirta palaikyti ryšiui su „A. T.“ įrenginiais, buvo išjungta, nes po telefono atnaujinimo, šios programos nebeaktyvavo. Apeliantas taip pat nurodo, kad nors teismas nurodė, jog dėl neva ilgo laiko tarp „A. T.“ įrenginių radimo ir kratos atlikimo, duomenys apie „A. T.“ sąsajas su nuteistojo prietaisais galėjo būti prarasti, tačiau ši aplinkybė atskirai nebuvo tirta, todėl objektyviai nėra įrodyta, kad R. P. pasitelkęs kokias nors mobiliąsias technologijas neteisėtai stebėjo „A. T.“ prietaisus. Nenustačius minėtos aplinkybės, nėra ir BK 167 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės, o būtent neteisėto L. T. buvimo vietos sekimo.
2.4. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas ignoravo duomenis, jog „A. T.“ prietaisai dėl savo konstrukcijos bei įdiegtų funkcijų nėra skirti slaptam sekimui. Be to, teismas neatsižvelgė, kad R. P. net neturėjo objektyvios galimybės sekti nukentėjusiosios, nes pastaroji nesinaudojo „iPhone“ modelio telefonais, kurie vieninteliai užtikrina „A. T.“ prietaisų veikimą. Apelianto teigimu, pati nukentėjusioji L. T. nurodė, kad nei ji, nei jos dukra nesinaudojo „Apple“ modelio telefonais, t. y. nukentėjusioji ir jos dukra turėjo „Samsung“ modelio telefonus. Taigi, kaltinime nurodytu laiku nukentėjusiajai važiuojant automobiliu T. A. ir neturint su savimi „iPhone“ modelio telefono, šalia esantis „A. T.“ prietaisas nebuvo aktyvuotas ir į R. P. „iPhone“ telefoną duomenų apie jos lokaciją nesiuntė. Apeliantas pažymi, kad gamintojo „Apple“ interneto svetainės išraše atskirai nurodyta, kad „A. T.“ sukonstruotas taip, jog padeda išvengti nepageidaujamo sekimo, o būtent, kad nuo šeimininko „iPhone“ telefono atitolęs „A. T.“ prietaisas iš pradžių siunčia įspėjimą arti esančiam svetimam „iPhone“ modelio telefonui, o po to ima skleisti garsą, tačiau teismas šiuo atveju netyrė, kiek turi praeiti laiko nuo išsiųsto įspėjimo iki garso skleidimo, todėl teismas padarė tik kaltinimui palankią prielaidą, jog nagrinėjamu atveju „A. T.“ prietaisai buvo tinkami neteisėtam sekimui.
2.5. Dėl rungimosi principo pažeidimo, apeliantas nurodo, kad 2024-07-03 teismo posėdžio metu teismui buvo pateikta interneto naujienų svetainės 15min.lt straipsnio ištrauka apie „A. T.“ ieškiklius, tačiau advokatui buvo pasiūlyta kitam teismo posėdžiui pateikti visą straipsnį. Visgi, 2024-07-25 teismo posėdžio metu pateikus visą minėtoje svetainėje publikuotą straipsnį, teismas atsisakė prijungti šiuos duomenis prie bylos. Tuo tarpu prokurorės pateiktą „Apple“ gamintojo svetainės apple.com/lt/airtag išrašą teismas prijungė prie bylos, nors prokurorės pateiktas išrašas buvo sumaketuotas eliminuojant informaciją apie ieškiklio antisekimo funkciją ir tokiu būdu nebeatitiko minėtos svetainės tikrojo turinio. Toks teismo sprendimas ne tik pažeidė rungimosi principą, bet ir pademonstravo akivaizdų šališkumą kaltinimą palaikiusiai prokurorei.
2.6. Dėl nenustatytų nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog R. P. turėjo tikslą sekti L. T.. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. P. būtų buvęs pavydus vyras ar ketinęs išsaugoti yrančią draugystę su L. T.. Pasak apelianto, R. P. nurodė, kad jis buvo iniciatorius dėl santykių nutraukimo, tuo tarpu nukentėjusioji L. T. tvirtina, kad iniciatorius buvo ji. Tačiau iš byloje esančių susirašinėjimų matyti, kad iki 2023-09-13 L. T. rašė meilias žinutes, kupinas ilgesio ir noro bendrauti, o R. P. atsakė šaltai ir trumpai. Anot apelianto, po išsiskyrimo jam nebuvo aktuali informacija apie L. T. buvimo vietas. Pati nukentėjusioji L. T. pripažino, kad R. P. buvo atskleidusi informaciją apie savo darbovietę, vaikus, gyvenamąją bei poilsio vietas, taip pat buvo nurodžiusi savo socialinių tinklų paskyras, kuriose skelbia duomenis apie save bei dukras. Net ir kaltinime aktualiu laikotarpiu nukentėjusioji nurodydavo savo buvimo vietas bei liepė jam vienam pasinaudoti jos automobiliu. Nors iš tiesų po išsiskyrimo kilo nesutarimų dėl daiktų susigražinimo (daiktų apimties ir grąžinimo būdo), tačiau ginčai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymų, t. y. informavus buvusią draugę, kad jei neatgaus daiktų, kreipsis į teisėsaugą dėl ko turės nepatogumų tiek L. T., tiek ir jos motina, todėl tokia teisėta nuteistojo turtinių teisių gynimo forma negali būti traktuojama kaip grasinimai ar ketinimai slapta sekti nukentėjusiąją. Kadangi byloje nenustatytas aiškus motyvas ir tikslas dėl nukentėjusiosios sekimo, nėra pagrindo ir išvadai dėl R. P. tyčinės kaltės formos.
2.7. Dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo, apeliantas nurodo, kad priešingai nei nustatė apylinkės teismas, nukentėjusiosios parodymai kaltinimo aspektu nėra informatyvūs. Apeliantas pažymi, kad viso proceso metu L. T. tvirtino, kad ji nežinanti kokiomis aplinkybėmis „A. T.“ prietaisai buvo padėti į jos automobilį. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad byloje nėra įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje bei nukentėjusiosios dukters telefono apžiūros protokolų, taip pat ant tyrimui pateiktų „A. T.“ prietaisų nebuvo ieškota R. P. ar nukentėjusiosios paliktų biologinių pėdsakų. Tuo tarpu nei R. P. susirašinėjimas žinutėmis su nukentėjusiąją ar šių žinučių turinys, nei R. P. buvimo vietos lokacija 2023 metų rudenį nesuteikia pagrindo teigti, kad būtent R. P. įdėjo „A. T.“ prietaisus į nukentėjusiosios automobilį. Pasak apelianto, nukentėjusioji apklausta teisme nurodė, kad su R. P. paskutinį kartą automobiliu važiavo 2023 metų rugpjūčio mėnesį, o, kad vėliau R. P. būtų naudojęsis jai priklausančiu automobiliu nukentėjusioji nenurodė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusiosios automobilis būtų laikytas neužrakintu, ar kad nuteistasis būtų turėjęs automobilio rakto dublikatą. Nukentėjusioji kaip galimą sekimo prielaidą nurodė R. P. žinutes jos dukrai, kuriose jis klausinėjo apie jos ir dukters buvimo vietas, tačiau proceso metu nukentėjusiosios L. T. dukra nebuvo apklausta, o aptartos žinutės nebuvo išviešintos, todėl akivaizdu, kad teismo išvada, jog tuos įrenginius padėjo būtent R. P. yra tik subjektyvi nukentėjusiosios nuomonė.
2.8. Galiausiai apeliantas nurodo, kad ši veika nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai būtų taikoma ultima ratio priemonė. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji 2023 metų kovo mėnesį savo noru vežėsi į Norvegiją su savimi prie R. P. telefono susietą „A. T.“ prietaisą išbandymui, o grįžusi į Lietuvą šio prietaiso jam nebegrąžino. Nukentėjusioji apie savo asmeninį gyvenimą ir toliau skelbia trijuose socialiniuose tinkluose. Net po santykių atšalimo ji R. P. siųsdavo žinutes apie savo buvimo vietas. Nukentėjusioji ir po dviejų „A. T.“ prietaisų radimo siūlė R. P. vienam pasinaudoti jos automobiliu. Nukentėjusios teigimu, ji į medikus nesikreipė, vaistų nepirko, valerijoną vartojo dėl įtempto darbo. Jos darbinė veikla ir pajamos nepakito.
3. Teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji L. T., jos atstovas advokatas ir prokurorė prašė nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
R. P.
gynėjo advokato S. Alyso apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl prašoma jį panaikinti ir R. P. išteisinti.
5. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad R. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. P. kaltės.
6. BK 167 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio 1 dalies kontekste, visų pirma, sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu. Jokių padarinių, kaip būtino požymio, neįtvirtinimas BK 167 straipsnio 1 dalies sudėtyje, nereiškia, jog, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta. Aiškinant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes neteisinga būtų teigti, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio. Minėta, kad privataus gyvenimo sąvoka yra plati sąvoka, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Vertinant tokią visumą, svarbu taip pat atsižvelgti į renkamos informacijos ryšį su konkretaus asmens privačiu gyvenimu (ar ji susijusi su išties svarbiais asmens privataus gyvenimo aspektais arba nors savaime nėra intymi, bet yra surinkta privatumą ribojančiais, paprastai teismo sankcijos reikalaujančiais būdais; ar tai tik bendresnio pobūdžio, dažnai įvairiais atvejais paties asmens atskleidžiama informacija).
7. Kaip matyti, apeliaciniame skunde ginčijama R. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, teigiant, kad byloje nenustatyti nei objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai - nėra įrodymų patvirtinančių, jog būtent R. P. per du kartus patalpino „AirTag“ įrenginį nukentėjusiosios L. T. automobilyje, nenustatyta kokiomis mobiliosiomis technologijomis naudotasi renkant informaciją apie privatų L. T. gyvenimą, nei subjektyvieji – R. P. buvo žinoma nukentėjusiosios rutina, todėl jis neturėjo tikslo sekti L. T..
8. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2013, 2K-296-788/2017). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.
9. Nuteistasis R. P. viso proceso metu tvirtino nepadaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir neturėjęs jokių informacijos rinkimo siekių ar tikslų. Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant teisingai įvertinti nuteistojo R. P. veiksmus, šiuo atveju tikslinga aptarti aplinkybes, susijusias su jam inkriminuota nusikalstama veika priešistore. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji L. T. ir nuteistasis R. P. iki 2023 m. rugsėjo pradžios, palaikė artimus asmeninius santykius keletą metų, tačiau sugyventiniai nebuvo ir bendro ūkio nevedė. Santykiai nutrūko L. T. iniciatyva (teisiamojo posėdžio metu tai patvirtino ir R. P.), kai iš R. telefono pradėjo gauti ne jai skirtų žinučių. Paskutinėje žinutėje buvo nurodyta kur vyksta ir kviečia papietauti, o tai ją veikė emociškai neigiamai. Pasak nukentėjusiosios, jie susipyko rugsėjo mėnesį, tačiau kada tiksliai išsiskyrė su nuteistuoju, nukentėjusioji L. T. nurodyti negalėjo, nes išsiskyrimas vyko kurį laiką, per tą laiką teko susitikti, pabendrauti (nuteistasis norėjo išsimontuoti signalizaciją, pasiimti daiktus ir t.t.). Iš byloje esančio nukentėjusiosios ir nuteistojo susirašinėjimo matyti, kad judviejų bendravimas pradėjo keistis 2024 m. rugsėjo pradžioje, jie epizodiškai bendravo trumposiomis žinutėmis iki 2024 m. spalio 24 d., kai trumposiomis žinutėmis R. P. pradėjo aktyviai priekaištauti nukentėjusiajai dėl jam priklausančių daiktų grąžinimo. Iš susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis turinio matyti, kaip R. P. nurodo, jog negrąžinus daiktų bus raštas į darbą, ant laiptinės durų (t. 1., b. l. 119), nurodoma pasitikrinti buto pašto dėžutę dėl gauto raštelio, byloje užfiksuotas nukentėjusiosios gautas raštelis „Manau, kad L. T. yra vagis“ (t. 1, b. l. 120), nurodoma, kad padarys gėdą (t. 1, b. l. 121), teigiama, kad daiktų klausimas bus skelbiamas teisiniu keliu (t. 1, b. l. 121), siūloma įvertinti pasekmes „Pati pagalvok, kol ne vėlu – ar tau viso to reikia: policijos šaukimų į darbą, galbūt net kratų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teks ir mamai į policiją vykti <...>“ (t. 1, b. l. 140). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji L. T. neprieštaravo daiktų grąžinimui, t. y. ji ne kartą siuntė jo daiktus paštu, siūlė pasiimti susitinkant, tačiau nuteistasis R. P. jų nepasiėmė. Taigi, apibendrinant aptartus duomenis, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad R. P. dėl susiklosčiusių konfliktiškų santykių tarp jo ir nukentėjusiosios – iširusių santykių, nesutarimų dėl daiktų grąžinimo, turėjo motyvą rinkti duomenis apie asmeninį L. T. gyvenimą ir jai pakenkti.
10. Tiesa, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog R. P. per du kartus slapta patalpino „A. T.“ įrenginius į L. T. automobilį, tačiau byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, įrodančių, jog būtent R. P., o ne kas kitas, patalpino minėtus įrenginius nukentėjusiosios automobilyje. Visų pirma, pažymėtina, kad R. P. neneigė, jog praeityje buvo įsigijęs keletą „AirTag“ įrenginių. Nuteistasis taip pat patvirtino, kad jis naudojasi „Apple“ firmos gaminiais (kratos metu buvo rastas „Apple“ firmos telefonas „Iphone 14 Pro Max“, laikrodis „A. W.“, planšetinis kompiuteris „iPadPro“), o būtent su „Iphone“ telefonu tik ir galima „AirTag“ prietaiso sąsaja bei vietos stebėjimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. P. šiais įrenginiais naudojosi ir žinojo kaip jie veikia, t. y. 2023 m., dar palaikant asmeninius santykius, L. T. vykstant į komandiruotę užsienyje, su jos sutikimu, R. P. buvo davęs „AirTag“ įrenginį, siekiant išbandyti jo funkcijas (buvo susiejęs „AirTag“ su savo „Iphone“ telefonu, matė jos buvimo vietą). Šiame kontekste pažymėtina, kad grįžusi iš komandiruotės ji susipyko su R. P. ir atidavė šį įrenginį broliui sunaikinti. Abejoti tuo, kad minėtas įrenginys buvo sunaikintas nėra pagrindo, juo labiau, kad ir šio įrenginio sąsaja, kaip minėta, galima tik su „Iphone“ telefonu, o byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusioji tuo metu naudojosi ir šiuo metu naudojasi „Samsung“ firmos telefonu, todėl turėti ir laikyti tik su „Iphone“ telefonu veikiantį „AirTag“ įrenginį neturėjo jokio tikslo, to nepatvirtina ir objektyvūs duomenys. Aptariamu atveju vertinant „AirTag“ įrenginių atsiradimo nukentėjusiosios automobilyje aplinkybes, svarbu atkreipti dėmesį ir į R. P. parodymų prieštaringumą, susijusį su turėtų „AirTag“ įrenginių skaičiumi, jų naudojimu ir praradimo aplinkybėmis. Iš pradžių nuteistasis nurodė, kad buvo įsigijęs „keletą“, vėliau – du, teigė naudojęs sau, artimiesiems, davęs L. T.. Visgi nurodęs, kad vienas „AirTag“ prietaisas liko pas nukentėjusiąją, negalėjo paaiškinti, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis prarado kitą nurodomą turėtą įrenginį, nuo kada ir kokiomis aplinkybėmis jo nebenaudojo savo daiktų (kompiuterio krepšyje, piniginėje) buvimo vietos stebėjimui. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai apie įrenginių, paliktų jos automobilyje, sužinojimą, radimą, buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Kaip matyti iš policijos pareigūnams pateiktų telefono ekrano nuotraukų, taip pat paaiškinimų teisme, apie automobilyje paliktus įrenginius nukentėjusioji sužinojo dukters telefone pasirodžius pranešimams apie kartu esančią stebėjimo priemonę (t. 1, 18, 23). Nukentėjusiajai patikrinus įrenginių priklausomybę, nurodyta, kad jie susieti su telefono numeriu, kurio paskutiniai keturi skaitmenys „XXXX“ (t. 1, b. l. 22, 24). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. P. patvirtino, kad ilgą laiką naudojasi telefono numeriu, kurio paskutiniai skaitmenys „XXX“. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo R. P. abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 180-186). Taigi, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes - R. P. buvo įsigijęs keletą „AirTag“ įrenginių, žinojo ir mokėjo jais naudotis, negalėjo paaiškinti turėtų įrenginių praradimo aplinkybes, taip pat įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistojo tuo metu buvusius konfliktinius santykius, aptariamų „AirTag“ įrenginių radimo laiką (2023 m. spalio 19 d. ir 2023 m. lapkričio 13 d.), kuris iš esmės sutampa su laikotarpiu, kuomet R. P. siuntė nukentėjusiajai neigiamo turinio žinutes, bei susieto telefono paskutinius keturis numerius, kurie sutampa su nuteistojo naudojamu telefono numeriu, neabejotina, jog minėtus įrenginius nukentėjusiosios automobilyje patalpino būtent R. P.. Nors nuteistasis kėlė versiją, kad galimai „AirTag“ įrenginius pametė, kažkas rado, gal netyčia iškrito nukentėjusiosios automobilyje, tačiau jų patalpinimo vieta – vienas rastas bagažinėje vaistinėje po vaistais, o kitas, pritvirtintas prie galinio bamperio, paneigia nuteistojo poziciją ir atskleidžia jo tyčios kryptingumą.
11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nebuvo nustatyta kada ir kokiomis aplinkybėmis šie įrenginiai buvo patalpinti nukentėjusiosios automobilyje. Nors šiuo atveju iš tiesų nebuvo nustatytas tikslus laikas ir būdas, kaip buvo palikti įrenginiai nukentėjusiosios automobilio vaistinėlėje bei pritvirtinant prie galinio bamperio, tačiau teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog nukentėjusios L. T. parodymai apie tai, jog aptariamu laikotarpiu (kalbant apie pirmąjį įrenginį) R. P. naudojosi jos automobiliu, yra važiavęs tiek su ja, tiek ir vienas, bei byloje esantis telefono išklotinių analizės turinys (t. 1, b. l. 180–186), iš kurio matyti nukentėjusiosios ir nuteistojo telefonų veikimo zonų sutapimai (kalbant apie antrąjį įrenginį), patvirtina, jog R. P. turėjo galimybę palikti įrenginius nukentėjusiosios automobilyje tiek kartu su ja naudojantis automobiliu palaikant artimus asmeninius santykius, tiek nutrūkus santykiams – sutampant jų buvimo vietai.
12. Apeliantas skunde nurodo, kad atliktos kratos metu paimtuose įrenginiuose nebuvo rasta jokios informacijos apie prie bylos pridėtus „A. T.“, taip pat nenustatyta kokiomis mobiliosiomis technologijomis R. P. naudojosi neteisėtai renkant informaciją apie L. T. asmeninį gyvenimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina ne pavieniui, o įvertina kiekvieną įrodymą atskirai, o po to įvertina ir jų visetą. Kaip matyti, pats nuteistasis patvirtino, kad „AirTag“ įrenginius naudojo savo asmeniniams tikslams, taip pat vieną įrenginį buvo davęs ir L. T. komandiruotės metu, buvo susiejęs jį su savo „iPhone“ telefonu ir būtent juo jis stebėjo L. T. buvimo vietą. Tačiau jokių duomenų apie „AirTag“ įrenginius, R. P. telefone nerasta. Iš byloje esančios specialisto išvados N(duomenys neskelbtini) matyti, jog tyrimo metu peržiūrėjus kratos metu paimtus daiktus – laikrodį „A. W.“, telefoną „iPhone 14 Pro Max“, planšetę „iPadPro“, jokios informacijos apie pridėtus „AirTag“ nebuvo aptikta. Taip pat tyrimo metu buvo bandoma nustatyti informaciją susijusią su „AirTag“, tačiau nepavyko (t. 1, b. l. 58–105). Kaip jau minėta, AirTag“ įrenginiai veikia tik su „iPhone“ telefonais ir remiantis byloje pateikta „AirTag“ naudojimosi instrukcija, matyti, jog „AirTag“ aktyvuojamas per „Find My“ programėlę, esančią „iPhone“ telefone. „Find My“ programėlėje galima aktyvuoti visus turimus „AirTag“ įrenginius, priskirti jiems unikalius pavadinimus („Mano kuprinė“, „Mano raktai“ ir t. t. ) ir juos stebėti, o jų nebenaudojant – juos pašalinti (ištrinti). Įvertinus nuteistojo R. P. parodymus, specialisto išvadą bei byloje pateiktą „AirTag“ naudojimo instrukciją, darytina pagrįsta išvada, kad aptariami „AirTag“ įrenginiai kartu su visa informacija, dar prieš atliekant tyrimą, iš R. P. telefone esančios programėlės „Find My“ buvo pašalinti. Dėl to, vien tai, kad R. P. „iPhone“ telefone specialistai nerado jokios informacijos apie „AirTag“ įrenginius, nepaneigia aplinkybės, kad R. P. savo „iPhone“ telefone buvo aktyvavęs „AirTag“, stebėjo L. T. buvimo vietą jai būnant užsienyje, ir, būtent, šia mobiliąja priemone jis toliau naudojosi neteisėtai renkant informaciją apie nukentėjusiąją. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo argumentai, kad 2023 metų rudenį „A. T.“ prietaisais nesinaudojo, jo telefone buvusi programa, skirta palaikyti ryšiui su „A. T.“ įrenginiais buvo išjungta, nes remiantis programėlės funkcionalumu, ji bet kada gali būti įjungta ir išjungta. Bylos duomenimis nustatyta, kad „AirTag“ akumuliatoriai buvo veikiantys, nukentėjusiosios dukters telefone pasirodė pranešimai apie sekimo įrenginius, kurių priklausomybė buvo susieta su telefono numeriu, kurio paskutiniai keturi skaitmenys „XXXX“, jie skleidė garsinį signalą (paspaudus „leisti garsą“). Visa tai rodo, kad įrenginiai veikė, jie buvo suporuoti su telefono numeriu, kurio paskutiniai skaičiai sutampa su nuteistojo telefonu numeriu, ir būtent šiame telefone aktyvuotais „AirTag“ buvo pasinaudota siekiant rinkti informaciją apie nukentėjusiąją.
13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad „A. T.“ prietaisai dėl savo konstrukcijos bei įdiegtų funkcijų nėra skirti slaptam sekimui, kadangi atitolę „A. T.“ prietaisai nuo suporuoto „iPhone“ telefono, iš pradžių siunčia įspėjimą arti esančiam svetimam „iPhone“ modelio telefonui, o paskui ima skleisti garsą. Teisėjų kolegija pastebi, kad į šiuos apelianto argumentus iš esmės jau yra motyvuotai ir itin išsamiai atsakyta skundžiamame nuosprendyje. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad nors „AirTag“ įrenginių tiesioginė funkcija – daiktų radimas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis jie neabejotinai gali būti panaudoti sekimui, informacijos rinkimui. Tai patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavęs specialistas. Tai, kad jis tinkamas sekimui patvirtina ir bylos duomenys, iš kurių matyti, jog komandiruotės užsienyje metu, nukentėjusioji jokio įspėjimo apie šalia esantį „AirTag“ negavo ir garsinio signalo jis neskleidė, nors nuteistasis (jo „iPhone“ telefonas, su kuriuo buvo suporuotas „AirTag“) tuo metu buvo Lietuvoje ir jis pats patvirtino stebėjęs nukentėjusiosios buvimo vietą užsienyje. Nors pagal įrenginio aprašymą, specialisto paaiškinimus, „AirTag“ nekaupia duomenų apie asmens maršrutą, neįrašo garso, vaizdo, tačiau jis nustato buvimo vietą. Ši informacija nusiunčiama į atitinkamą „iCloud“ ir gali būti peržiūrima „Find My“ programėlėje. Šiuo atveju aktualu tai, kad net ir nesant arti savininko „iPhone“ telefono, „AirTag“ sąveikauja su aplink esančiais svetimais „iPhone“ telefonais ir perduoda informaciją apie savo buvimo vietą suporuotam „iPhone“ telefonui. Remiantis gynėjo advokato pateikta informacija (2 t., b. l. 175) visame pasaulyje yra šimtai milijonų „iPhone“, „iPad“ įrenginių, kurie sąveikauja tarpusavyje, todėl vien tai, kad nukentėjusioji L. T. (tiek ir jos dukra) nesinaudoja „iPhone“ telefonais, nepaneigia to, kad nukentėjusiosios automobilyje paslėpti „AirTag“ prietaisai siuntė į R. P. „iPhone“ telefoną duomenis apie nukentėjusiosios lokaciją.
14. Atsakant ir atmetant apeliacinio skundo argumentus, jog šiuo atveju nenustatyta, kiek turi praeiti laiko nuo išsiųsto įspėjimo iki garso skleidimo, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas bando įtikinti teismą, jog „AirTag“ įrenginys nutolęs nuo šeimininko „iPhone“ telefono, po tam tikro laiko, pats pradeda skleisti garsą, dėl to, jis nėra skirtas slaptam sekimui. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad, remiantis gamintojo instrukcijomis, norint nustatyti tikslią „AirTag“ įrenginio, o tuo pačiu ir ieškomo daikto buvimo vietą, programėlėje „Find My“ programėlėje būtina aktyvuoti „AirTag“ garsinį signalą. Nukentėjusioji L. T. taip pat parodė, kad dukros telefone atsirado pranešimas su šauktuku, kad automobilyje yra sekimo įrenginys. Ir tik paspaudus garsinio signalo funkciją, pasigirdo pypsėjimas. Iš to seka, kad tiek „AirTag“ įrenginio savininkas, tiek ir kitas asmuo, šalia kurio yra minėtas įrenginys, gali nustatyti tikslią „AirTag?“ buvimo vietą ir tai jis gali padaryti tik atlikus aktyvius veiksmus, t. y. aktyvavus garsinį signalą, po kurio „AirTag“ ir pradeda skleisti garsą. Jokių duomenų, kad prietaisas nutolęs nuo šeimininko „iPhone“ pats ima skleisti garsą, nenustatyta.
15. Nagrinėjamoje byloje R. P. per du kartus slapta patalpino „AirTag“ įrenginius nukentėjusiosios L. T. automobilyje ir ją sekė. Iš byloje esančių telefono išklotinių analizės (t. 1, b. l. 187-195) bei trumpųjų žinučių turinio (1 t., b. l. 20) nustatyta, kad R. P. ne kartą buvo toje pačioje, kaip ir nukentėjusiosios, telefono veikimo zona, taip pat būdamas automobilyje stebėjo nukentėjusiąją. Nukentėjusioji L. T. parodė, kad jokio sutikimo stebėti jos buvimo vietą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ji nedavė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiosios duotą sutikimą stebėti jos buvimo vietą, todėl įrenginių palikimas nukentėjusiosios automobilyje laikytinas neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje R. P. rinko tokio pobūdžio informaciją apie nukentėjusiąją, kuri paprastai laikoma asmens privatumo dalimi, nors savaime ir nėra intymi. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, tai buvo daroma nesiekiant jokio teisėto tikslo, kuris galėtų pateisinti Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą. Kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004). Nagrinėjamoje byloje panaudotos informacijos rinkimo priemonės, rinkimo mastas ir trukmė artimesni būtent tokiai veiklai. Atsižvelgdama į R. P. panaudotas slaptam informacijos rinkimui pritaikytas technines priemones („AirTag“ įrenginiai), informacijos rinkimo sistemingumą ir trukmę, į tai, kad informacija buvo renkama neturint jokio tai pateisinančio tikslo ir buvo naudota siekiant nukentėjusiajai pakenkti (bauginti), teisėjų kolegija laiko, kad R. P. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, pažeidė L. T. privataus gyvenimo neliečiamumą ir pagrįstai įvertinti kaip neteisėtas informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio prasme. Vien tai, kad anksčiau nukentėjusiąją ir nuteistąjį siejo artimi santykiai, nuteistajam buvo žinoma nukentėjusiosios rutina, nepaneigia šių asmenų privatumo vienas kito atžvilgiu jiems išsiskyrus.
16. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aktualiu atveju byloje leistinais, patikimais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma yra įrodyta, kad R. P. suprato jam inkriminuotų veiksmų neteisėtumą, numatė galinčius kilti padarinius ir norėjo taip veikti. R. P. per du kartus slapta patalpino sekimui skirtus „AirTag“ įrenginius nukentėjusiosios automobilyje ir pasitelkdamas savo turimas mobiliąsias technologijas (telefoną), stebėjo jos buvimo vietą, atliekamus veiksmus kasdienybėje, tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie nukentėjusiosios L. T. privatų gyvenimą, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. P. kaltė yra įrodyta byloje esančių įrodymų visuma ir tokie jo tyčiniai, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį.
17. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas rungimosi principą ar teisę teikti įrodymus. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog šie teiginiai iš esmės grindžiami tuo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinami gynybos prašymai. Tačiau vien tai, kad apylinkės teismas atmetė prašymus prijungti pateikto straipsnio ištrauką, o kitame teismo posėdyje ir pilno straipsnio tekstą, savaime nereiškia, kad buvo suvaržyta teisė į gynybą ir teisingą teismą. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo gynėjo pateiktus prašymus, tai darė laikydamasis rungimosi principo, neišskirdamas nė vieno iš proceso dalyvių, žodžiu nurodydamas pagrindinius kiekvieno priimto sprendimo motyvus, o prašymą prijungti straipsnį iš „15 min.“, išklausius visų proceso dalyvių nuomones, atmetė motyvuodamas tuo, kad šis straipsnis įvardijamas kaip pranešimas spaudai ir galimai yra reklaminio pobūdžio (t. 2, b. l. 143). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog proceso dalyvių prašymų tenkinimas yra teismo teisė, o ne pareiga kiekvieną iš jų tenkinti, juolab jei tokie prašymai nepagrįsti. Todėl proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo ar (ir) jo gynybos, dalies prašymų motyvuotas atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, todėl teigti, kad atmesdamas gynybos nurodytus prašymus pirmosios instancijos teismas apribojo nuteistojo teisę į gynybą ir teisingą procesą, nėra jokio pagrindo. Juo labiau, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir tenkinus gynybos prašymą prijungti minėtą straipsnį, kuris įvertintas bendram kontekste kartu su kitais įrodymais, nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir tuo pagrindu padarytų išvadų. Taigi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įsitikino, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl šališko pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu neva pažeisto rungimosi principo, teisių į gynybą yra nepagrįsti. Atskirai pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, gynyba išreiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apžiūrėti nukentėjusiosios L. T. dukters telefoną, tačiau teisėjų kolegija nusprendė, kad prašomi duomenys yra pertekliniai ir nepaneigtų byloje esančių duomenų.
18. Taip pat atsakant ir atmetant apelianto skundo argumentus, jog šiuo atveju nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, neatliktas nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje, nepaimti biologiniai pėdsakai ir t.t., paminėtina, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris ir sprendžia, kokius tyrimo veiksmus yra tikslinga atlikti ir, ar pakanka tyrimo metu suriktų duomenų įtariamojo kaltei pagrįsti. Šiuo atveju prokuroras nematė pagrindo atlikti papildomus procesinius veiksmus, o proceso dalyviai jokių prašymų dėl procesinių veiksmų atlikimo neišreiškė, todėl apelianto argumentai dėl neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo taip pat yra nepagrįsti.
19. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P.gynėjas taip pat prašo iš valstybės priteisti visas turėtas bylinėjimo išlaidas - 700 Eur (2 t., b. l. 182-183). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu padaręs BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi pripažino, kad R. P. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai. Tokiu atveju advokatui moka pats nuteistasis iš savo lėšų ir bylinėjimosi išlaidos iš valstybės lėšų nėra atlyginamos (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis).
20. Nukentėjusiosios L. T.įgaliotasis atstovas advokatas A. Cemnolonskas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė iš nuteistojo R. P.priteisti nukentėjusiajai L. T., jos patirtas atstovavimo išlaidas ir pateikė tai patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji L. T. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme advokatui A. Cemnolonskui sumokėjo 400 Eur. (2 t., b. l. 198). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-134-696/2016, Nr. 2K-331-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato S. Alyso apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat atsižvelgusi į apeliacinio proceso trukmę (byla išnagrinėta surengus du teismo posėdžius, kadangi pirmasis posėdis neįvyko dėl advokato ir jo ginamojo neatvykimo), bylos sudėtingumą (bylą sudaro du tomai; byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas), tai, kad tas pats atstovas advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog nukentėjusiosios L. T. atstovo prašomos priteisti 400 Eur dydžio išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, yra ne per didelės – tokios apimties atstovo advokato išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu suma laikytina protinga ir priteistina iš nuteistojo R. P..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
nuteistojo R. P. gynėjo advokato Sauliaus Alyso apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. P.išieškoti nukentėjusiosios L. T. naudai 400 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu.