Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-08-08 · Administracinė byla Nr. I-2918-789/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-08-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-10-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-08
Bylos Nr.
I-2918-789/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01507-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2918-789/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01507-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. teismui pateikė skundą, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) po 10 Eur už parą, t. y. 1 530 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., iš viso 153 paras, sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma po 2 asmenis. Kamerų plotas buvo apie 7 kv. m., iš kurių 2 kv. m. ploto užėmė sanitarinis mazgas. Taip pat kameros plotą mažino kameroje esantys baldai, t. y. lova, stalas, suolas. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nėra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų sienos, lubos ir grindys buvo atsilupusios, matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,30 kv. m. sienele, nebuvo įrengta ventiliacija, sklido nemalonus kvapas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą ir nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais, Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais (b. l. 17–27).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kilo dėl galimai netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. (b. l. 8).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko Taisyklių reikalavimus ir buvo ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų plotą mažino baldai, t. y. lova, stalas, suolas. Teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų sienos, lubos ir grindys buvo atsilupusios, ištrupėjusios, matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti. Tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo ir apšvietimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), kuria pripažinta netekusia galios Lietuvos higienos norma 76:2010. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., todėl nagrinėjamu atveju taikoma Lietuvos higienos norma 134:2015.

Lietuvos higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (14 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 108, 150, 200, 272, 313, 322, 344, 345. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu kamerose Nr. 108 ir 322 santykinės oro drėgmės pažeidimų, vizualiai matomų pelėsių požymių bei valymui išduoto inventoriaus ir priemonių pažeidimų nebuvo ir atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus (b. l. 25–27, 36–38, 52–53, 54–55).

Centro 2017 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-190 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. gruodžio 4 d., buvo vizualiai nešvarūs langai, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 22–23). Iš Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 6 d. rašto Nr. 9-2730 matyti, jog kameroje Nr. 108 langai išvalyti (b. l. 24). Taip pat Centro 2017 m. balandžio 25 d. atliktame pakartotiniame patikrinime Nr. PA.10-581 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 108 langai buvo vizualiai švarūs (b. l. 31–32). Šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta, nes pažeidimas nustatytas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas.

Centro 2018 m. sausio 10 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-19 nustatyta, kad kameroje Nr. 313, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., sienos dalyje ties gultu buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (b. l. 42–43). Byloje pateiktas 2018 m. sausio 26 d. Lukiškių TI-K raštas Nr. 9-1087, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 313 vietose, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, nušlifuotos ir naujai užglaistytos (b. l. 44). Centro atliktame 2018 m. vasario 19 d. atliktame pakartotiniame patikrinime Nr. (10-12 15.4.8) PA-362 nurodyta, kad šioje kameroje sienos dalyje ties gultu vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta (45–46). Pažymėtina, jog šioje kameroje pažeidimas nustatytas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Centro 2018 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-51 nustatyta, kad kameroje Nr. 322, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. balandžio 29 d, buvo vizualiai nešvarūs lango stiklai (b. l. 47–48). Iš byloje pateikto 2018 m. sausio 26 d. Lukiškių TI-K rašto Nr. 9-1087 matyti, jog šioje kameroje langai išvalyti (b. l. 49). Taip pat Centro 2018 m. vasario 13 d. atliktame pakartotiniame patikrinime Nr. (10-12 15.4.8) PA-293 nurodyta, kad kameroje Nr. 322 lango stiklai buvo vizualiai švarūs (b. l. 50–51). Šiuo atveju taip pat pažeidimas nustatytas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje Nr. 322 nebuvo laikomas, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus) (b. l. 14–21). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams, tarakonams, graužikams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu taip pat nekonstatuotini.

Kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų, t. y., kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, kamerų sienos, lubos ir grindys buvo atsilupusios, ištrupėjusios, Centras nenustatė. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,30 kv. m. sienele, kuriame nebuvo įrengta ventiliacija, todėl sklido nemalonus kvapas. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau šios higienos normos 3 punkte tvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato HN 134:2015 17 punktas. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų aktų duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 22–23, 25–27, 31–32, 36–38, 42–43, 45–48, 50–55).

Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėn. tarnybiniame pranešime „Dėl J. K. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Laikantis Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimų, Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (kameros Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 56–57).

Remiantis šia informacija, matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismas konstatuoja, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d., nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d., nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. balandžio 8 d., nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 15 d., nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 19 d., nuo 2018 m. balandžio 21 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 29 d., iš viso 140 dienų, todėl Lukiškių TI-K laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog nustatyti pažeidimai, susiję su privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę (pareiškėjas 140 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-07-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4381-822/2018), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 530 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. K. (J. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė