Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-07-11 · Administracinė byla Nr. A-4381-822/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-11
Bylos Nr.
A-4381-822/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03121-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
N. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-4381-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03121-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. gegužės – lapkričio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, jose tvyrojo prieblanda, buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko gryno oro. Kamerose trūko kėdžių pavalgyti prie stalo, nes kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, o įrengtos tik dvi kėdutės. Sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas taip, kad atliekant gamtinius reikalus jį galėjo stebėti kiti kameroje esantys asmenys ir prižiūrėtojai, tarp kurių buvo ir moterų. Tokios sąlygos pažeidė pareiškėjo privatumą, žemino jo garbę ir orumą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 2,22 Eur bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su dokumentų teismui pateikimu, atlyginti.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. spalio 22 d. Atsakovas pripažino, jog pareiškėjui tekęs plotas ne visuomet atitiko minimalius reikalavimus. Tačiau Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Neigiamas laikymo sąlygų poveikis mažinamas sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 m aukščio sienele. Nuolatinis suimtųjų ar nuteistųjų stebėjimas įstaigoje vykdomas siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Visose kamerose yra stalas, taburetės ir lentynos maisto produktams bei higienos reikmenims susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada galima įrengti papildomų baldų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo N. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. spalio 22 d., iš viso 37 paras) pareiškėjui 7 paras teko nuo 1,87 kv. m iki 3,45 kv. m kameros ploto. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, buvo pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus.Dėl kamerų įrengimo (kėdžių skaičiaus) teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas neneigė, jog dėl mažo kamerų ploto jose gali būti tam tikrų baldų trūkumas. Iš atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjas didelę dalį ginčo laikotarpio buvo laikytas vienas arba dviese, išskyrus 2015 m. gegužės 8 d. (trise) ir 9–10 d. (aštuoniese), 2015 m. rugsėjo 12–13 d. (keturiese) ir 2015 m. spalio 17–18 d. (trise), kai pareiškėjui galbūt galėjo neužtekti sėdimos vietos prie stalo. Kita vertus, nurodytas pažeidimas iš esmės yra tiesiogiai susijęs su asmeniui tenkančio minimalaus ploto pažeidimu, todėl laikytas nurodyto pažeidimo dalimi ir atskirai dėl jo nepasisakyta. Juolab kad pareiškėjas nepagrindė šiuo pagrindu atsiradusios žalos, nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė negalėjimas pavalgyti prie stalo.Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, vadovaudamasis atsakovo pateikta informacija, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, teismas priėjo išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.Dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams (šalčio, drėgmės, tamsos, oro trūkumo) atsakovas teigė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langus. Teismo vertinimu, skundo argumentas, kad kamerose trūkdavo oro, nelaikytinas pakankamai konkrečiu, kadangi tokie pareiškėjo pojūčiai yra subjektyvaus pobūdžio ir nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas taip pat nepakankamai konkrečiai nurodė ir kitus Lukiškių TI-K laikymo sąlygų pažeidimus. Skundo teiginiai, susiję su kamerų apšvietimu, oro temperatūra ir santykine oro drėgme, yra labai abstraktūs ir neindividualizuoti. Pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet pastebėjo skunde nurodytus pažeidimus, taip pat nenurodė būdų, kaip jis juos nustatė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta tikrintose kamerose atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas neturėjo duomenų apie netikrintose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvusias laikymo sąlygas, tačiau pareiškėjui skunde jas apibūdinus visiškai deklaratyviai, atsakovui tenkanti pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų proporcingumo principo. Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, laikymo sąlygos (išskyrus asmeniui tenkančio ploto reikalavimus) neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjui pakankamai jų neindividualizavus ir nekonkretizavus, nuspręsta, kad pareiškėjas neįrodė higienos normų reikalavimų pažeidimų.Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertindamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Pareiškėjui priteista 400 Eur.Teismas pažymėjo, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju atsakovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, patirtų išlaidų visiškai nepagrindė, todėl atsakovo prašymas priteisti išlaidų atlyginimą netenkintas.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo pozicija yra nemotyvuota. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus nepatogumus.Pareiškėjas N. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, įpareigoti atsakovą laikytis Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių.Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamam ginčui yra aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau ne visi šio teismo nutarimai yra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Lukiškių TI-K yra šiurkščiai pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis. Įsakymo Nr. V-124 nuostatos, kuriose įtvirtintas 3,6 kv. m minimali ploto norma, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, į šį plotą neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Lukiškių TI-K šios aplinkybės nepripažįsta, ir vien to pakanka, kad pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, pareiškėjas prašo jam priteisti ne 400 Eur, o 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas (minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimas, netinkamas pareigūnų elgesys) jam sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius neigiamus išgyvenimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės – lapkričio mėn. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ne tik pasisakė dėl šio apeliacinio skundo turinio ir išreiškė prašymą jo netenkinti, bet ir suformulavo reikalavimus, kurie yra būdingi apeliaciniam skundui: priteisti iš atsakovo ne 400 Eur, o 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, įpareigoti atsakovą laikytis Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą pateikė 2018 m. gegužės 14 d. (žyma ant voko, II t., b. l. 2), t. y. nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 1 mėnesio termino apeliaciniam skundui paduoti, teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą laiko pareiškėjo apeliaciniu skundu ir vertina jame pateiktus reikalavimus.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (tai lėmė ir baldų kameroje trūkumą) bei privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nei pareiškėjas, nei atsakovas savo apeliaciniuose skunduose šių nustatytų aplinkybių iš esmės neginčijo, apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. spalio 22 d., iš viso 37 paras) pareiškėjas 7 paras buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 14–21; papildytas atsakovo atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 102–107), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, plotą ar su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 7 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotos veikti.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 6 paras teko nuo 1,87 kv. m iki 2,43 kv. m kameros ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Kitu metu jam teko 3,45 kv. m ploto (1 dieną) ir nuo 3,61 kv. m iki 7,78 kv. m kameros ploto. Papildytame atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, ar visose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengti sanitariniai mazgai yra tapačių matmenų. Teisėjų kolegija laiko, kad tą dieną, kai pareiškėjui teko 3,45 kv. m kameros ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą jam galėjo tekti mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kitu metu jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Taigi, 3 kv. m plotas (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 7 paras. Laikotarpiai, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, truko po 1–2 dienas kas kelias savaites, tuo metu jis laikytas su 1–7 asmenimis. Laikytina, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje trumpais atsitiktiniais laikotarpiais buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad dėl per mažo kamerų ploto kameroje kartais nepakakdavo baldų, pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (37 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinius mazgu, tačiau kiti sąlygų kamerose neatitikimai teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyti. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 37 paras – privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo kalinimo sąlygas prilygino baudimui kankinant, teigė dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo patyręs garbės ir orumo pažeminimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatai. Pastebėtina, jog, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog byloje nėra jokių reikšmingų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 800 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (7 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 37 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 400 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą laikytis Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių teisėjų kolegija akcentuoja, jog Konvencijoje, kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, įtvirtintos nuostatos yra imperatyvaus (privalomo) pobūdžio, todėl atsakovas ir jo atstovas savaime turi pareigą šių nuostatų laikytis ir jų nepažeisti. Teismo įpareigojimas atsakovui ir jo atstovui laikytis Konvencijos nuostatų ir užtikrinti joje įtvirtintas pareiškėjo teises ir laisves būtų deklaratyvus, beprasmis ir realiai pareiškėjo neapsaugotų nuo galimo jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo ateityje. Tuo atveju, jei atsakovas ar jo atstovas galbūt nesilaiko Konvencijoje (ar kitame teisės akte) nustatytų reikalavimų ir tai lemia pareiškėjo teisių ir / ar teisėtų lūkesčių pažeidimą, vadovaujantis konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises ir / ar teisėtus lūkesčių gali ginti, be kita ko, teisme, kaip ir padarė nagrinėjamoje byloje. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija netenkina šio pareiškėjo reikalavimo.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui N. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti nuo 400 Eur (keturių šimtų eurų) iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusDalia VišinskienėSkirgailė Žalimienė