- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-09
- Bylos Nr.
- I1-6179-320/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00179-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. J. (toliau- ir pareiškėjas, ir A. J.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau– ir Utenos AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje (toliau– ir Areštinė) laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 27 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, taip neužtikrinant nustatytos kamerų ploto normos. Areštinės kamerose nebuvo atskiro, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirto, sanitarinio mazgo, todėl buvo pažeistas privatumas naudojantis jame įrengtu tualetu. Sanitariniame mazge buvo stebimas kitų nuteistųjų ir pareigūnų. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl juose tvyrojo blogas kvapas. Kamerose buvo tik tupimo tipo unitazai. Kameroje buvo įskilęs lango stiklas, todėl buvo šalta. Buvo nuolat tamsu, todėl negalėjo skaityti. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą, jis patyrė diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu (b. l. 11-14) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Areštinės kamerose, bet pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nebuvo laikomas kameroje Nr. 1. Areštinės kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinių mazgų įrengimas Areštinės kamerose buvo tinkamas, kadangi sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara. Sanitariniuose mazguose yra įrengti tik tupimi unitazai. Kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija. Sanitarinio mazgo zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo sistema veikė. Kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides. Kameroje Nr. 3 langelio stiklas buvo įskilęs, tačiau tai pastebėjus jis skubiai buvo pakeistas nauju, todėl pareiškėjas dėl įskilusio langelio nepatyrė didelių nepatogumų. Nėra duomenų, kad kameroje Nr. 1 buvo įskilęs langelis. Areštinėje apšvietimas yra natūralus per langus ir dirbtinis elektros apšvietimas, šviestuvais su kaitrinėmis bei liuminescencinėmis lempomis. Kamerose esanti temperatūra atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatytą oro temperatūrą. Nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 27 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl kamerų ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Areštinės kamerose vienam žmogui teko mažesnis plotas negu numatyta teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Areštinėje nuo 2020 m. gegužės 15 d. 21.39 val. iki 2020 m. gegužės 17 d. 14.40 val. - kameroje Nr. 3 (kameros plotas – 17,08 kv. m), šioje kameroje nuo 2020 m. gegužės 15 d. 21.39 val. iki 2020 m. gegužės 16 d. 11.13 val. su pareiškėju kartu buvo kitas asmuo; nuo 2020 m. gegužės 17 d. 14.40 val. iki 2020 m. gegužės 26 d. 10.36 val. - kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 16,81 kv. m), kartu su vienu asmeniu. Be to, Utenos AVPK nurodė, kad Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai užima 1,01-1,02 kv. m plotą. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3 ir šiais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo nuo 7,89 kv. m. iki 16,06 kv. m. kameros ploto (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą), tai yra pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 5 kv. m. ploto norma.
Dėl privatumo kamerose.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.
Utenos AVPK atsiliepime pripažino, jog Areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara. Pareiškėjas nuo 2020 m. gegužės 15 d. 21.39 val. iki 2020 m. gegužės 16 d. 11.13 val. ir nuo 2020 m. gegužės 17 d. 14.40 val. iki 2020 m. gegužės 26 d. 10.36 val. buvo kartu su vienu asmeniu.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenustatyta. Bet, Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, ir tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (LVAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas kameroje buvo su kitu asmeniu (iš viso 11 parų), pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.
Dėl ventiliacijos.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Areštinės kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl juose tvyrojo blogas kvapas.
Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodoma, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto (b. l. 18-19) matyti, kad 2018 m. spalio 30 d. patikrinimo metu Areštinės kamerose buvo patikrintas ištraukiamosios-teikiamosios ventiliacijos veikimas, bei užpildytas Teritorinės policijos įstaigos areštinės periodinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės klausimynas (b. l. 20-24). Konstatuota, jog Areštinės kamerose Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, jog Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija, bet sanitarinio mazgo zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema, be to kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides, tai yra gali būti papildomai vėdinami per orlaides. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kuriuos iš dalies patvirtina anksčiau aptartos aplinkybės, todėl konstatuotina, jog Utenos AVPK tinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Dėl tupimo tipo unitazų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Areštinės kamerose buvo tik tupimo tipo unitazai.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su klozetu (gali būti ir tupiamas) ir praustuve. Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad kamerų tipo gyvenamosiose patalpose įrengti klozetai gali būti tupiami, todėl konstatuotina, jog Utenos AVPK teisinio reglamentavimo nepažeidė.
Dėl apšvietimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Areštinės kamerose buvo nuolat tamsu, todėl negalėjo skaityti.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Areštinėje apšvietimas yra natūralus per langus ir dirbtinis elektros apšvietimas, šviestuvais su kaitrinėmis bei liuminescencinėmis lempomis. Teismas nenustatė jokio pagrindo abejoti šiais duomenimis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galimai netinkamų apšvietimo sąlygų Areštinėje buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie netinkamas apšvietimo sąlygas grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikomi nepagrįstais ir atmetami.
Dėl įskilusio stiklo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje buvo įskilęs lango stiklas, todėl buvo šalta.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 3 langelio stiklas buvo įskilęs, tačiau tai pastebėjus jis skubiai buvo pakeistas nauju, todėl pareiškėjas dėl įskilusio langelio nepatyrė didelių nepatogumų. Nėra duomenų, kad kameroje Nr. 1 buvo įskilęs langelis. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Utenos AVPK administraciją dėl įskilusio lango stiklo.
Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 2 ir Nr. 3, tačiau nurodė, kad kamerose esanti temperatūra atitinka Higienos normoje HN 134:2015 nustatytą oro temperatūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo akto Nr. PA-9-114 (16.16.8 9.12) matyti, kad išmatavus Areštinės kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 oro temperatūrą, oro santykinę drėgmę ir oro judėjimą, nustatyta, kad oro temperatūra, oro santykinė drėgmė ir oro judėjimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog, nesant nuteistųjų nusiskundimų dėl kamerų temperatūros, Utenos AVPK neturėjo pagrindo jos tikrinti ir neturėjo galimybės atliktų patikrinimų rezultatus pateikti teismui.
Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl šios pareiškėjo skundo dalies, todėl konstatuotina, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Areštinėje buvo pažeista tuo aspektu, kad 11 parų buvo kalinamas neužtikrinant visiško privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žiūrėti LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Utenos AVPK elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 1 parą kameroje buvo laikomas vienas (nuo 2020 m. gegužės 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d.). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).
Dėl nurodytų argumentų teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį tuo metu, kai jis buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu (iš viso 11 parų), ir nurodytų nepatogumų pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei už šį laikotarpį kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečios prašomos priteisti neturtinės žalos sumos, prašydamas ją priteisti teismo nuožiūra, atsižvelgus į EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose bei protingumą ir teisingumą. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą, nagrinėjamu atveju, priteistina maksimali 22 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.