Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-1147-638/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-11-06
Bylos Nr.: 2A-1147-638/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-04312-2018-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Marius Bartninkas, Diana Labokaitė
Ieškovas: K. V.
Atsakovas: UAB „Nermeka“

Kategorijos

1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.5.10Kiti klausimai, susiję su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis
1.3.6.3.2.9Neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)
1.3.6.4.1.3Atleidimas iš darbo

Civilinė byla Nr. 2A-1147-638/2019Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04312-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.10; 1.3.6.3.2.9; 1.3.6.4.1.3; (S)

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Albinos Rimdeikaitės,

sekretoriaujant R. M.,dalyvaujant ieškovui K. V., jo atstovui advokatui V. P.,atsakovės UAB „Nermeka“ direktoriui M. B. ir atstovui advokatui F. V.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-140-374/2019 pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nermeka“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. K. V., patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė priteisti 312 Eur nesumokėtų dienpinigių už 2018 m. vasario mėn., 320 Eur nesumokėtų vykimo ir grįžimo iš komandiruotės išlaidų, 989,42 Eur išskaitytų ir negrąžintų Vokietijos mokesčių, ieškovo vidutinį darbo užmokestį, padaugintą iš uždelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, 150 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. rugsėjo mėn. 28 d. su atsakove UAB „Nermeka“ sudarė neterminuotą laikinojo darbo sutartį, pagal kurią jis buvo priimtas dirbti plataus profilio statybininku, nurodant, kad darbo funkcijas atliks darbdavio nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai. Darbo sutartyje buvo nustatytas 495 Eur dydžio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, taip pat nurodyta, kad galimi priedai, premijos pagal lokalinius įmonės teisės aktus. Darbo sutarties 11 punktas numatė, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal teisės aktus, pagal darbdavio lokalinį teisės aktą. Ieškovo teigimu, darbo sutarties priede Nr. 1 nurodyta, kad pagal Vokietijos mokesčių įstatymą asmuo, išdirbęs komandiruotėje daugiau negu 183 dienas per kalendorinius metus, privalo nuo uždirbto atlyginimo sumokėti Vokietijoje mokesčius (14,5 proc.) už visą laikotarpį, o jei komandiruotėje neišdirbama 183 dienas, nuskaičiuoti mokesčiai grąžinami. Ieškovas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo mėn. pabaigos pagal pasirašytą laikinojo įdarbinimo sutartį buvo komandiruotas į V. F. Respubliką ir pirmos komandiruotės trukmė buvo iki 2017 m. gruodžio 22 d. (spalio mėn. komandiruotės dienų skaičius - 31 d., lapkričio mėn. - 30 d., gruodžio mėn. - 22d.). Antrą kartą pas tą patį darbo naudotoją ieškovas buvo komandiruotas nuo 2018 m. sausio mėn. pradžios iki 2018 metų kovo mėnesio 14 d. (sausio mėn. komandiruotės dienų - 24 d., vasario mėn. - 28 d., kovo mėn. - 14 d.). Ieškovas nurodė, kad iš atlyginimo lapelio už 2018 m. vasario mėn. matyti, jog komandiruočių dienų skaičius vasario mėn. sudarė 28 d., o priskaičiuotų dienpinigių suma - 500 Eur, nors turėjo būti priskaičiuota mažiausiai 812 Eur (28 d. x 29 Eur), t. y. ieškovui priskaičiuota ir išmokėta 312 Eur dienpinigių mažiau. Ši dienpinigių suma, ieškovo teigimu, jam nebuvo sumokėta ir nutraukiant darbo sutartį. Ieškovas nurodė, kad atlyginimo lapeliuose nurodyta: už 2017 m. spalio - gruodžio mėn., iš ieškovui priskaitytų mokėtinų sumų buvo išskaitoma: už 2017 m. spalio mėn. 355,02 E. V. mokesčių, už 2017 m. lapkričio mėn. - 342,33 E. V. mokesčių, už 2017 m. gruodžio mėn. - 292,07 E. V. mokesčių, iš viso - 989,42 Eur. Nuo 2018 m. sausio tokie mokesčiai nebuvo išskaitomi. Šie mokesčiai atsakovo įmonėje buvo išskaityti ir deponuoti, nes ieškovas neišdirbo per kalendorinius metus daugiau nei 183 dienų V. F. Respublikoje. Nei atleidimo iš darbo metu, nei vėliau tokios sumos nebuvo sumokėtos, nors, ieškovo teigimu, tokią pareigą atsakovas yra pripažinęs ir žadėjęs tai padaryti. Ši nesumokėta suma - 989,42 Eur, ieškovo nuomone, jam taip pat priteistina iš atsakovo. Ieškovas taip pat teigia, kad DK 107 straipsnis numato pareigą darbdaviui kompensuoti ir vykimo bei parvykimo į/iš komandiruotės sąnaudas. Tiek atsakovo skelbime, tiek ir priimant į darbą buvo užtikrinta, kad bus atlyginamos 80 Eur į vieną pusę kelionės išlaidos (160 Eur už vieną išvykimą ir parvykimą į komandiruotę), tačiau šios išlaidos taip pat nebuvo kompensuotos, nors, kaip matyti iš susirašinėjimo, tokias išlaidas kompensuoti ieškovas reikalavo, o atsakovas tokios pareigos neginčijo. Ieškovo teigimu, bendra uždelsta atsiskaityti su ieškovu suma sudaro 1797,82 Eur, todėl pagal DK 147 straipsnio 2 dalį atsakovui taikytinos netesybos - šešių vidutinių ieškovo darbo užmokesčių dydžių suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Nermeka“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad darbo sutarties 11 punkte šalys numatė, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal teisės aktus, pagal darbdavio lokalinį teisės aktą. Atsakovas sutiko, kad šalys darbo sutartimi sulygo, jog atsakovas mokės ieškovui vykstant į komandiruotę užsienyje ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių pagal darbo sutartį ir priklausančių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 526 „D. K. išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“. Ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, sutiko, jog bus mokama ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių tuo atveju, jeigu bus komandiruojamas į užsienio valstybę. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „D. K. išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ ginčo laikotarpyje patvirtinta V. F. Respublikoje dienos dienpinigių norma buvo 58 Eur. Atsižvelgdamas į tai atsakovas nurodė, kad ieškovas 2018 m. vasario mėn. komandiruotėje buvo 28 dienas, dienpinigių suma paskaičiuota - 1069,06 Eur. Ieškovas 2018 m. kovo mėn. komandiruotėje buvo 14 dienų, dienpinigių suma paskaičiuota - 406 Eur, balandžio mėn. ieškovas komandiruotėje buvo 3 dienas, dienpinigių suma paskaičiuota - 241,52 Eur, t. y. iš viso už vasario, kovo ir balandžio mėn. (45 dienos komandiruotėje) ieškovui buvo sumokėta 1716,58 Eur dienpinigių, kas iš viso sudaro 38,15 Eur per vieną dieną. Vadinasi, atsakovo nuomone, jis nėra skolingas ieškovui dienpinigių, kadangi su ieškovu yra atsiskaityta visa apimtimi. Dienpinigių norma vidutiniškai buvo 38,15 Eur per vieną dieną. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo komandiruotės metu patirtas sąnaudas, t. y. transporto, kelionės, nakvynės ir kitas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Ieškovo reikalavimas priteisti 320 Eur nesumokėtų išlaidų vykimo ir grįžimo iš komandiruotės yra nepagrįstas. Atsakovas nesutinka ir su ieškovo reikalavimu jam sumokėti 989,42 Eur, t. y. grąžinti išskaitytų V. F. Respublikos mokesčių. Jokie teisės aktai nenumato, kad darbdavys privalo kreiptis dėl to, jog būtų grąžinami nuskaičiuoti mokesčiai iš šalies, kurioje buvo komandiruotas dirbti darbuotojas. Darbuotojas pats privalo kreiptis ir pateikti visus būtinus dokumentus, kad jam būtų grąžinami nuskaičiuoti mokesčiai. Šį faktą pats ieškovas žino ir supranta, kadangi prie ieškinio prideda „Pajamų mokesčio atmintinę“. Minėtoje atmintinėje yra nurodyta, kokie mokesčiai yra mokami, kada nuskaičiuoti mokesčiai yra grąžinami, kur kreiptis, jog būtų grąžinami nuskaičiuoti mokesčiai. Taigi, atsakovo įsitikinimu, jis neprivalo atlikti veiksmų, kuriuos ieškovas turi atlikti savarankiškai. Be to, jokie mokesčiai V. F. Respublikai ieškovo darbo laikotarpiu nebuvo nuskaityti ir nėra ką grąžinti. Tai patvirtina pačio ieškovo pateikti atsiskaitymo lapeliai, kuriuose, nors ir nurodytas „Vokietijos mokestis“, bet realiai jis nebuvo atskaičiuotas, o išmokėtas ieškovui. Todėl ir nėra sumų, kurias reiktų grąžinti ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad ieškovas nesutinka su atsakovo pateiktų žiniaraščių duomenimis, tačiau nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šių dokumentų teisėtumą. Ieškovo ranka pildyti žiniaraščiai nėra tinkami įrodymai (b. l. 84–89), kurių pagrindu teismas galėtų laikyti atsakovo pateiktus dokumentus suklastotais ar neteisėtais. Šalys 2017 m. rugsėjo 28 d. darbo sutarties 11 punkte numatė, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę mokama ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal teisės aktus, pagal darbdavio lokalinį teisės aktą. Vadinasi, šalys darbo sutartimi sulygo, jog atsakovas mokės ieškovui vykstant į komandiruotę užsienyje ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių pagal darbo sutartį ir priklausančių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 526 „D. K. išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - nutarimas). Ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, sutiko, jog bus mokama ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių tuo atveju, jeigu bus komandiruojamas į užsienio valstybę. Ginčo laikotarpiu patvirtinta V. F. Respublikoje dienos dienpinigių norma buvo 58 Eur. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad su ieškovu yra atsiskaityta visa apimtimi.

6. Teismas nurodė, kad tiek atsakovo skelbime, tiek ir priimant į darbą, ieškovo teigimu, buvo užtikrinta, jog bus atlyginamos 80 Eur į vieną pusę kelionės išlaidos (160 Eur už vieną išvykimą ir parvykimą į komandiruotę), tačiau ieškovui nepateikus jokių dokumentų, patvirtinančių jo komandiruotės metu patirtas sąnaudas, t. y. transporto, kelionės, nakvynės ir kitas išlaidas patvirtinančių dokumentų, ieškovo reikalavimas priteisti 320 Eur nesumokėtų išlaidų vykimo ir grįžimo iš komandiruotės yra nepagrįstas ir atmestinas.

7. Teismas nurodė, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Vokietijos mokesčių iš viso - 989,42 Eur. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neneigia aplinkybės, kad atlyginimo lapeliuose yra nurodytos tam tikros sumos eilutėje „Vokietijos mokestis“. Tačiau realiai tokie mokesčiai nebuvo išskaičiuoti, darbuotojui buvo sumokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Tai patvirtina tuose pačiuose atlyginimo lapeliuose nurodytos sumos: eilutės „iš viso priskaityta“ ir „iš viso atskaityta“ nurodytos sumos yra vienodos (b. l. 14–16). Ieškovas neneigia fakto, kad atlyginimo lapeliuose nurodytas sumas gavo. Atsakovas paaiškino, kad įmonės vadovai nežinojo Vokietijos mokesčių mokėjimo tvarkos, todėl galimą atskaityti sumą nurodydavo atlyginimų lapeliuose, nors realiai šių sumų neatskaičiuodavo. Vėliau, kai jau buvo aiški šių mokesčių skaičiavimo tvarka, atlyginimų lapeliuose nurodydavo „0,00“ (b. l. 17–18). Teismo nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą grąžinti išskaitytus mokesčius Vokietijai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovas K. V. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos elektroninį susirašinėjimą apie kainas, vykstant į/iš Vokietiją, kuris patvirtins vidutiniškai patiriamų tokių išlaidų dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas nenurodė, kuo remiantis nustatant dienpinigių apskaičiavimo teisingumą vadovavosi dienpinigių vidurkio skaičiavimu (ir skaičiavimu už savo pasirinktą kelių mėnesių laiką), o ne skaičiavimu, kiek kiekvieną ataskaitinį mėnesį darbuotojui priklausytų dienpinigių ir kiek tą konkretų mėnesį darbuotojui jų sumokėta. Atsakovas įsipareigojo mokėti ne mažiau kaip 50 proc. maksimalios dienpinigių sumos, kas reiškia, kad dienpinigių suma atskirais mėnesiais gali būti ir didesnė, nei nustatyta minimali jų riba, ką atsakovas ir darė, tačiau tai nereiškia, kad kitais mėnesiais darbdavys gali mokėti dienpinigius pažeisdamas nustatytą minimalią dienpinigių sumą.

1.2. Neatitinka tikrovės teismo išvada, kad atsakovas ieškovui už 2018 m. vasario mėn. priskaitė ir sumokėjo 1069,06 Eur dienpinigių. Kaip matyti iš atlyginimų lapelio, kurį parengė ir atsiskaitydamas už 2018 m. vasario mėn. ieškovui pateikė atsakovas, už šį mėnesį ieškovui buvo priskaičiuota 500 Eur dienpinigių ir 445,94 Eur etatinio atlyginimo. Lygiai tokios pačios sumos ieškovui buvo ir sumokėtos 2018 m. kovo 5 ir kovo 27 dienos mokėjimais, kas patvirtina, kad atsakovas vykdė mokėjimus tiksliai pagal atlyginimų lapelių duomenis. Tai pasakytina ir apie visų ankstesnių mėnesių mokėjimus.

1.3. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl remiasi būtent kritiškai vertintinais žiniaraščiais ir nesivadovauja paties atsakovo parengtais ir ieškovui pateiktais atlyginimų lapelių duomenimis. Ieškovui už 2018 m. vasario mėn. buvo priskaičiuota ir jis gavo tik 500 Eur dienpinigių, kas sudarė mažiau nei 50 proc. nustatyto dienpinigių dydžio Vokietijoje. Atsakovas byloje pripažino, kad mokesčių į Vokietijos biudžetą nemokėjo, todėl teismas turėjo pagal surinktus įrodymus įvertinti, ar tokių mokesčių išskaitos buvo realiai atliekamos, ir kodėl apskaitos dokumentuose jos būdavo nurodomos.

1.4. Teismas netyrė, kiek realiai ieškovui buvo sumokėta, kiek kiekvieną mėnesį buvo priskaityta ir kodėl, jei atsakovas teigia, kad tokie mokesčiai nebuvo realiai išskaitomi, ieškovas negavo išskaitytų sumų. Ieškovas Lietuvoje atsakovo įmonėje nebuvo įdarbintas, nes laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. nėra jokių socialinio draudimo įrašų, tačiau visą šį laiką atsakovas išskaitydavo tiek gyventojų pajamų mokestį, tiek SODROS mokestį, tiek privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, nors akivaizdu, kad tokių mokesčių Lietuvoje nemokėjo.

1.5. Teismas nesiaiškino, kokio dydžio vidutiniškai yra tokios išlaidos, neprašė atsakovo pateikti kitiems į tas pačias komandiruotes vykusiems darbuotojams išmokėtų sumų dydžio ir reikalavimą atmetė kaip neįrodytą. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nebuvo atstovaujamas advokato, t. y. negalėjo tinkamai įvertinti, ar pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų pakanka ieškinio šioje dalyje patenkinimui. Darbo bylose teismas yra aktyvus ir nustatęs, kad ieškovas realiai įgijo teisę į tokių išlaidų kompensavimą, teisingai spręsdamas ginčą, turėjo tokių vidutinių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus išreikalauti iš atsakovo.

1.6. Atsakovo uždelsta atsiskaityti su ieškovu suma sudaro daugiau, nei jo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl pagal DK 147 straipsnio 2 dalį atsakovui taikytinos netesybos - šešių vidutinių ieškovo darbo užmokesčių dydžių suma, kuri tenkinant apeliacinį skundą priteistina iš atsakovo.

9. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl dienpinigių apskaitos ir išmokėjimo, komandiruotės metu patirtų išlaidų kompensavimo, iš darbuotojo išskaitytų ir nepanaudotų sumų grąžinimo (DK 107 str., 146 str.).

12. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas pagal laikinojo darbo sutartį 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas dirbti plataus profilio statybininku. Šalių sudarytos darbo sutarties 11 p. nurodyta, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal teisės aktus, pagal darbdavio lokalinį teisės aktą (b.l. 8). Šalių pasirašytame priede Nr. 1 prie darbo sutarties ieškovo komandiruotės pradžia buvo nustatyta 2017 m. rugsėjo 30 d., o planuojama komandiruotės pabaiga – 2018 m. kovo 30d. ( t.1, b.l. 9).

13. Darbo kodekso 107 str. 3 d. nustato, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d.) buvo patvirtintas Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau - Aprašas), kurio 9 ir 10 p. nustatė, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas, o komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Darbo kodekso 146 str. 1 d. nustato, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo - kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.

14. Kadangi ieškovui paskirta komandiruotė buvo planuojama pusės metų trukmės ( nuo rugsėjo 30d. iki kitų metų kovo 30 d.), tai darbuotojui už darbą turėjo būti apmokama taikant DK 146 str. ir 107 str. nuostatas, t.y. atsiskaitoma už kiekvieną komandiruotės mėnesį ne vėliau kaip per 10 dienų po mėnesio pabaigos. Iš pateiktų atlyginimo lapelių matyti, kad atsakovės įmonėje taip ir buvo daroma, t.y. ieškovui dienpinigiai buvo skaičiuojami ir mokami kartu su darbo užmokesčiu kiekvieną mėnesį ( t.1, b.l. 13-19).

15. Iš jau minėto darbo sutarties 11 p. darytina išvada, kad minimali dienpinigių norma turėjo būti ne mažesnė kaip 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu nustatytos, tačiau kiekvienai komandiruotei turėjo būti išleidžiamas darbdavio lokalinis teisės aktas, kokio konkretaus dydžio dienpinigiai bus mokami už konkretų komandiruotės mėnesį. Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka 2019 m. spalio 8 d. posėdyje atsakovės direktorius M. B. į teismo klausimą dėl konkrečių lokalinių aktų dėl dienpinigių dydžio atsakė, kad jis kiekvieną mėnesį priimdavo įsakymus, kiek mokėti dienpinigių, tačiau tų įsakymų į bylą neteikė, negali paaiškinti, kodėl. Mokėdavo dienpinigių avansą, jeigu darbuotojas paprašydavo, o likusią sumą išmokėdavo vėliau. Jeigu nesumokėjo už vasario mėnesio komandiruotę, tai gal dėl to, kad darbuotojas neprašė daugiau sumokėti, gal jis taupė, todėl likutį sumokėjo atleidžiant iš darbo 2018 m. balandžio mėnesį (2019 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašo nuo 39:05 min.).

16. Nesant konkrečių atsakovės direktoriaus priimtų įsakymų, koks dienpinigių dydis nustatomas kiekvieną komandiruotės mėnesį, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi darbdavio sudarytais ir ieškovui elektroniniu paštu atsiųstais atlyginimo lapeliais, kuriuose nurodomas kiekvieną mėnesį ieškovui paskaičiuotų dienpinigių dydis (t.1, b.l. 13-19). Kadangi darbo sutartyje dienpinigių dydis buvo aptartas ne konkrečia suma, o intervalu nuo 50 proc. Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos iki bet kokios didesnės sumos darbdavio nuožiūra, tai kiekvieną mėnesį dienpinigių galėjo būti mokama ir daugiau, negu kad 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu nustatytos sumos.

17. Apeliantas nurodė, kad jam buvo per mažai išmokėta dienpinigių už 2018 m. vasario mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo argumentams, nustatė dienpinigių vidurkį iš 2018 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesių ir sprendė, kad atsakovas dienpinigius skaičiavo ir išmokėjo tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nes tokios teismo išvados prieštarauja jau minėto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 ir 10 punktams, Darbo kodekso 146 str. nustatytiems darbo užmokesčio mokėjimo terminams ir yra teisiškai nepagrįstos.

18. Iš ieškovui atsiųsto atlyginimo lapelio už 2018 m. vasario mėnesį matyti, kad atsakovė priskaitė ieškovui 500 Eur mokėjimo už komandiruotes, t.y. dienpinigių, ir 524 Eur atlyginimo, kurie buvo išmokėti 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. kovo 26 d. ( t.1, b.l. 18). Iš 2018 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad ieškovas komandiruotėje buvo 28 dienas (t.1, b.l. 33). Iš atsakovės į bylą pateikto 2018 m. vasario mėnesio darbo užmokesčio žiniaraščio (t.1, b.l. 33, II pusė) matyti, kad ieškovui buvo priskaičiuota 1069,06 Eur dienpinigių. Padalinus dienpinigių sumą (1069,06 Eur) iš komandiruotės dienų skaičiaus ( 28), išeitų, kad vienos dienos dienpinigių norma buvo 38,18 Eur, t.y. atitinkanti šalių sutartą ne mažiau kaip 50 proc. Vokietijoje nustatytos dienpinigių sumos. Skirtumas tarp ieškovo faktiškai gautų dienpinigių sumos (500 Eur) ir darbdavio paskaičiuotos sumos (1069,09) sudaro 569,09 Eur, ir šis skirtumas turėjo būti išmokėtas ieškovui ne vėliau kaip 2018 m. kovo 10 d. kartu su darbo užmokesčiu už 2018 m. vasario mėnesį.

19. Ieškovas nurodė, kad jam neišmokėta dienpinigių suma sudaro 312 Eur. Ieškovas skaičiavo dienpinigius už 28 komandiruotės dienas imdamas po 50 proc. Vokietijoje nustatytos dienpinigių normos (58 Eur), t.y. 28 dienos x 29 Eur, gaunama 812 Eur, atimama 500 Eur, kurie išmokėti, lieka 312 Eur. Kolegija, įvertinusi dispozityvumo principą civiliniame procese (CPK 13 str.), nustatantį, kad šalys laisvai disponuoja joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, vadinasi, gali prašyti ginti jų pažeistą teisę ir mažesne apimtimi, negu kad priklausytų pagal teisės normas, sprendžia, kad ieškovo reikalavimas tenkintinas ir ieškovui priteistina iš atsakovės 312 Eur dienpinigių už 2018 m. vasario mėnesį. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas tenkinti ieškinį.

20. Apeliantas nurodė, kad iš jo tris mėnesius iš eilės buvo atskaityti vadinamieji Vokietijos mokesčiai, 2017 m. spalio mėnesį buvo atskaityta 355,02 Eur, 2017 m. lapkričio mėnesį buvo atskaityta 342,33 Eur, o 2017 m. gruodžio mėnesį atskaityta 292,07 Eur, iš viso 989,42 Eur, darbdavys žadėjo šias sumas grąžinti, tačiau negrąžino. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo ieškinio šioje dalyje nurodydamas, kad atlyginimo lapeliuose ( t.1, b.l. 14-16) nurodytos sumos eilutėse „iš viso priskaityta“ ir „iš viso atskaityta“ yra vienodos ir kad ieškovas neneigia gavęs atlyginimo lapeliuose nurodytas sumas. Kolegija tokius pirmosios instancijos teismo motyvus vertina kaip niekuo nepagrįstus ir neteisingus, dėl ko buvo neteisingai išspręstas reikalavimas.

21. Iš tų pačių atlyginimo lapelių už 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius matyti, kad vadinamieji Vokietijos mokesčiai buvo nurodyti kaip atskaitomi, o ieškovui išmokėtos sumos, kurios matyti ieškovo pateiktoje banko sąskaitos išklotinėje ( t.1, b.l. 20), patvirtina, kad ieškovas atskaitytų Vokietijos mokesčių sumų nėra gavęs. Pažymėtina, kad atsakovė savo pradiniame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad esą atskaityti mokesčiai buvo sumokėti Vokietijos mokesčius renkančiai institucijai, todėl ieškovas pats privalo kreiptis, kad jam būtų grąžinti nuskaičiuoti mokesčiai ( t.1, b.l. 31-32). Vėliau atsakovo direktorius pakeitė savo poziciją ir 2019 m. sausio 28 d. teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas parodė, kad vis dėlto Vokietijos mokesčiai nebuvo sumokėti Vokietijos valstybei, o atlyginimo lapeliuose įrašytas skaičius yra tik įmonės apskaitai, įmonė būtų sumokėjusi tokį mokestį, tačiau darbuotojui jis taip pat nepriklauso (2019 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašo nuo 34:31 min.). Nagrinėjant šią bylą žodinio proceso tvarka Kauno apygardos teisme, 2019 m. spalio 8 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas M. B. paaiškino, Vokietijai mokamas gyventojų pajamų mokestis yra 14,5 proc. nuo paskaičiuoto priskaityto, vadinamojo bruto (atlyginimas pinigais, apimantis tiesiogiai darbdavio darbuotojui mokamą pagrindinį darbo užmokestį ir papildomą uždarbį, įskaitant darbuotojo mokamas socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį) darbuotojo atlyginimo, tačiau jis buvo paskaičiuotas tik apskaitai, hipotetiškai, o iš tikrųjų nebuvo sumokėtas ir nuo darbuotojui priklausančio atlyginimo nebuvo nuskaičiuotas, nes Vokietijos mokesčių sumos nėra darbo užmokesčio žiniaraščiuose (2019 m. spalio 8 d. posėdžio garso įrašo nuo 51:39 min.).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateikto 2017 m. spalio mėnesio atlyginimo lapelio, kuris, kaip nustatyta, buvo atsiunčiamas darbuotojui į elektroninį paštą (t.1, b.l. 14), matyti, kad darbuotojui už 2017 m. spalio mėnesį buvo priskaičiuota 2448,43 Eur dienpinigių ir atlyginimo. Nuo šios sumos 14,5 proc. sudaro 355,02 Eur, t.y. būtent atlyginimo lapelyje nurodyta Vokietijos mokesčio suma. 2019 m. spalio 8 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovas M. B. teigė, kad atlyginimo lapelis nėra tinkamas įrodymas, darbuotojas nesuprato ir girdėjo tai, ką norėjo girdėti, iš tikrųjų darbuotojui buvo priskaityta mažiau dienpinigių ir atlyginimo. M. B. aiškino, kad logiškai mąstydamas ieškovas turėjo iš karto reikalauti grąžinti jam Vokietijos mokesčius, o ne tada, kai buvo atleistas iš darbo (2019 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašo nuo 51:39 min.).

23. Teisėjų kolegija tokius atsakovės atstovo paaiškinimus vertina kaip gynybinę versiją ir atmeta. Palyginus ieškovo pateiktus atlyginimų lapelius už 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius su duomenimis atsakovės pateiktoje pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ( t.1, b.l. 162) matyti, kad pvz., 2017 m. spalio mėnesio bendra priskaityta suma nurodyta 2093,41 Eur, t.y. būtent suma, gauta iš 2448,43 Eur (atlyginimo lapelyje nurodytos priskaitytos sumos) atėmus 355,02 Eur (Vokietijos mokesčių sumą). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, nenorėdama išmokėti darbuotojui atskaitytų 14,5 proc. (Vokietijos mokesčių), atgaline data nusprendė skaičiuoti darbuotojui mažesnius dienpinigius ir atlyginimą, t.y. perrašė duomenis pagal jau įvykusio išmokėjimo faktus teigdama, kad darbuotojui priklauso mažesnės sumos. Toks vienašališkas susitarimo dėl priskaičiuotų sumų pakeitimas iš darbdavio pusės laikytinas neteisėtu ir nesąžiningu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas 2018 m. kovo 7 d. raštu kreipėsi į darbdavį dėl Vokietijos mokesčių grąžinimo, į ką atsakovės direktoriaus pavaduotoja G. K. atsakė, kad deklaracijos Vokietijai bus pateiktos iki gegužės 1 d., kai bus žinoma tikslesnė informacija, gaus pranešimą ( t.1, b.l. 23). Šis atsakymas taip pat įrodo, kad Vokietijos mokesčiai kaip ieškovui priklausanti atlyginimo dalis buvo sulaikyta, nes įmonė nebuvo tiksliai išsiaiškinusi, ar reikės juos mokėti Vokietijos valstybei.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, daro išvadą, kad atsakovė 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesį iš priskaičiuotų ieškovui priklausančių mokėjimų atskaitė 14,5 proc. sumą kaip Vokietijai skirtus mokesčius, tačiau šių sumų nesumokėjo nei Vokietijos valstybei, nei ieškovui. Todėl atsakovė turi grąžinti ieškovui priklausančią atlyginimo dalį, kuri sudaro už minėtus tris mėnesius 989,42 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas patenkinti ieškinį šioje dalyje.

25. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti jam 320 Eur išlaidų už dvi keliones iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal. Darbo kodekso 107 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kt. išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė nurodęs, kad ieškovas nėra pateikęs išlaidas patvirtinančių įrodymų. Su šia teismo išvada kolegija sutinka, nes kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Ieškovas nurodė, kad kvitų už kelionėse patirtas išlaidas nėra gavęs ir jų atkurti negali, todėl kompensuoti jam kelionės išlaidas nėra pagrindo.

26. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti jam netesybas už tai, kad su juo nebuvo atsiskaityta atleidimo iš darbo dieną. Šiuo sprendimu nustačius, kad ieškovui atleidimo iš darbo dieną, t.y. 2018 m. balandžio 4 d., nebuvo sumokėti dienpinigiai už 2018 m. vasario mėnesio komandiruotę ir neišmokėta 989,42 Eur darbo užmokesčio dalis, darbdavio sulaikyta kaip Vokietijos mokesčiai, konstatuotina, kad su ieškovu nebuvo pilnai atsiskaityta jį atleidžiant iš darbo. Darbo kodekso 147 str. 2 d. nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Ieškovas K. V. atsakovės įmonėje dirbo šešis mėnesius ir 7 dienas (nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.), jo vidutinis darbo užmokestis buvo 24,37 Eur per darbo dieną ( t.1, b.l. 66), 2018 m. vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius buvo nustatytas 20,9 ( Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. A1-629 Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2018 metais patvirtinimo), todėl vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 509,33 Eur (24,37 Eur dauginama iš 20,9). Kolegijos nuomone, pagrįsta ir protinga suma už pavėluotą atsiskaitymą būtų keturių mėnesių ieškovo mėnesio darbo užmokesčio netesybos, kas sudaro 2037,33 Eur (priskaityta suma).

27. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio, tame skaičiuje ir dienpinigių, mokėjimą (DK 107 str., 146 str.), netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, išskyrus dalyje dėl kelionės išlaidų kompensavimo. Todėl pirmosios instancijos sprendimas iš dalies panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas patenkinti ieškinį.

28. Iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis valstybei 90,80 Eur (skaičiuojama 3 proc. nuo priteistos sumos 3026,75 Eur, CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

29. Šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams (CPK 93 str.). Laikytina, kad ieškinys yra tenkinamas 80 proc. (buvo reiškiami reikalavimai priteisti 312 Eur dienpinigių, 320 Eur už kelionės išlaidas, 989,42 Eur neišmokėto atlyginimo, iš viso 1621 Eur, yra tenkinama reikalavimų už 1301 Eur (netesybos neskaičiuojamos). Ieškovo išlaidos pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje sudarė iš viso 600 Eur. Ieškovui iš atsakovės proporcingai patenkintiems reikalavimams priteistina 480 Eur bylinėjimosi išlaidų.

30. Atsakovė pateikė duomenis, kad turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai. Proporcingai atmestiems reikalavimams atsakovei iš ieškovo priteistina 60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atliekamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas (CK 6.130 str.) ir ieškovui iš atsakovės priteistina galutinė suma yra gaunama 420 Eur.

31. Valstybės išlaidos procesinių dokumentų siuntimui sudaro 7,43 Eur. Proporcingai patenkintiems reikalavimams iš atsakovės priteistina 6 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Iš ieškovo likusi dalis nepriteistina, nes yra mažesnė, negu kad minimalus priteistinas dydis pagal CPK 96 str. 6 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. M. apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui K. V., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB „Nermeka“, įm.k. 304070928, 312 Eur (tris šimtus dvylika Eur) dienpinigių už 2018 m. vasario mėnesį, 989,42 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 42 ct, išmokėtina suma) negauto darbo užmokesčio, 2037,33 Eur (du tūkstančius trisdešimt septynis eurus ir 33 ct, priskaityta suma) netesybų, 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Nermeka“, įm.k. 304070928, 90,80 Eur (devyniasdešimt eurų ir 80 ct) žyminį mokestį ir 6 Eur (šešis eurus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasDiana LabokaitėAlbina Rimdeikaitė