Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2016-10-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-556-177/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2016-10-28
Bylos Nr.
1A-556-177/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė (pran.), Laima Garnelienė, Regina Gaudutienė
Nuteistasis
B. P.
Nukentėjusysis
J. M.
Civilinis ieškovas
J. M.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-556-177/2016Proceso Nr. 1-01-1-25928-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.3.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),teisėjų: Laimos Garnelienės, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,gynėjai Virginijai Pluščiauskienei,nuteistajam B. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. M. ir nuteistojo B. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo B. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – 13 metų;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš B. P. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. M. 1 888,46 Eur turtinei žalai ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent:

2015 m. gegužės 3 d. apie 24 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. 54, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė rankomis ir kojomis 22 smūgius D. M. į galvą bei ne mažiau kaip 29 smūgius į kitas kūno vietas, tuo padarydamas D. M. kaukolės pamato lūžį, galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, nosies kaulų, kairio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio lūžius, apatinio žandikaulio centrinių kandžių išnirimą, muštines žaizdas kairiame momenyje, kairiame antakyje, abiejų akių viršutiniuose vokuose, abiejose lūpose, kraujosruvas pakaušyje, kairiame ir dešiniame momenyje, ausų kaušeliuose, kaktoje, abiejų akių vokuose, lūpose, smakre, dešinėje plaštakoje, kairio kelio priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairės ausies lezgelyje, veide, kakle, krūtinės kairėje pusėje, kairiame petyje, kairiame žaste, dešinėje plaštakoje, juosmens kairiame šone, dešiniame sėdmenyje, dešinėje šlaunyje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, dėl to D. M. įvykio vietoje mirė nuo kaukolės pamato kaulų lūžio ir galvos smegenų sumušimo, t. y. taip nužudė D. M.

Be to, B. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, disponavo šaudmenų dalimis, o būtent:

2015 m. gegužės 2 d. laikotarpiu nuo 12 iki 17 val. (duomenys neskelbtini), ieškodamas senovinių daiktų, iškasė ir taip įgijo šešias „A“ kategorijos šaudmenų dalis – pramoninės gamybos (Vokietija) 2-ojo pasaulinio karo laikotarpio (1944 m.) kovinių kumuliatyvinio (šarvamušio) poveikio šautuvinių granatų „Gro?e gewehr-Panzergranate“ („gr. G. Pzgr.“) dalis, kurių granatos buvo skirtos šaudyti iš šautuvinės mortyros, jas neteisėtai gabeno automobiliu ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki savo namų ir neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini) namo rūsyje esančiame sandėliuke, iki 2015 m. gegužės 7 d. 11.30 val., kol juos rado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnai.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji J. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai B. P. veiką perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad B. P. jos sūnui sudavė 51 smūgį, 22 smūgius į galvą. Tai rodo ypatingą nusikaltimo ir kaltininko žiaurumą. Prieš mirtį sūnui sukeltos fizinės kančios. Nusikaltimas padarytas viešoje vietoje. B. P. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai nustatė, kad B. P. prisipažino padaręs nusikaltimą. Jo prisipažinimas nebuvo savanoriškas. Ikiteisminio tyrimo metu, siekdamas išvengti atsakomybės, jis keitė parodymus. Be to, prisidengdamas atminties praradimu, nepasakė, kokius veiksmus atliko kartu su juo buvę asmenys, matyt, nenorėdamas turėti dar vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Teismas neteisingai konstatavo, kad iki nužudymo B. P. nebuvo susiformavusios antivisuomeninės nuostatos. Faktiškai iki nužudymo jis buvo padaręs tęstinį nusikaltimą. Jis disponavo šaudmenimis, juos laikė neturėdamas leidimo, nors, tarnaudamas krašto savanorių apsaugos pajėgose, negalėjo nežinoti, jog tokius veiksmus draudžia įstatymas. B. P. elgesys iki nužudymo nebuvo tinkamas, jis blogai charakterizuojamas.

Teismas nepagrįstai priteisė tik minimalią sumą neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji su sūnumi gyveno kartu, artimai bendravo, jo netikėta mirtis yra didelė netektis. Ji patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, prarado galimybę bendrauti su jai brangiu žmogumi. Nukentėjusioji neturtinę žalą įvertino 150 000 Eur suma ir norėtų, kad tokia suma būtų priteista.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji J. M. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti B. P. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus; paskirti griežtesnę bausmę ir priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Nuteistasis B. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo išvada, jog jis, veikdamas tiesiogine tyčia, nužudė D. M., neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, nes jis dėl girtumo neadekvačiai pasielgė, mušdamas nukentėjusįjį, tačiau turėjo numatyti, kad dėl suduotų smūgių į galvą jis gali numirti. Nors mirties nesiekė, bet savo veiksmais leido sukelti mirtį. Jis D. M. nužudė, veikdamas netiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bausmių skyrimo teismų praktikoje taisykles už nužudymą jam turėjo skirti bausmės vidurkį atitinkančią bausmę. Dėl sutrikusios psichikos ir elgesio jis netiesiogine tyčia nužudė D. M. Jis suprato, kad negali vartoti alkoholio. Blaivus tokio nusikaltimo niekada nebūtų padaręs. Nusikaltimų metu jam buvo tik 19 metų. Jis prarado galimybę mokytis, tarnauti savanorių pajėgose, ginti Tėvynę tik dėl savo apgailėtino elgesio ir besaikio kiekio išgerto alkoholio. Neranda atsakymo, kodėl taip pasielgė. Jis nepažinojo nukentėjusiojo, nebuvo motyvo jį nužudyti. Liudytojas T. P. nurodė, kad faktiškai konfliktinė situacija prasidėjo dėl to, jog girtas D. M. pats atėjo prie jų, ilgai nesitraukė, ir tik dėl girtumo, esant nereikšmingam pretekstui, apeliantas su juo apsistumdė. Apeliantas nebuvo kilusio incidento iniciatorius, nepriekabiavo nei prie D. M., nei prie kitų asmenų, pretekstas ginčui kilo dėl paties nukentėjusiojo veiksmų. Iš byloje surinktos charakterizuojančios medžiagos galima matyti, kad apeliantas neturėjo polinkio į žiaurumą, blaivus elgėsi nepriekaištingai, o įvykio metu konfliktą išprovokavo tiek apelianto, tiek nukentėjusiojo išgertas alkoholis. Apeliantas nieko nekaltina, bet mano, kad girtas, be tėvų priežiūros paliktas nepilnametis D. M. galėjo neiti prie nepažįstamų girtaujančių asmenų, o, prašomas eiti namo, galėjo nueiti nuo jų.

Šalies argumentai

Nuteistasis B. P. apeliaciniame skunde prašė sušvelninti paskirtą bausmę ir grąžinti jam daiktinius įrodymus: kastuvą bei kareiviškus batus.

Atsiliepimas

Nukentėjusioji J. M. atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodė, kad su B. P. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo B. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiosios J. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, B. P. kaltė padarius skundžiamą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai taikė BK 61 straipsnio nuostatas ir už nužudymą paskyrė neteisingą bausmę, be to, netiksliai išsprendė dėl kai kurių daiktinių įrodymų. Dėl to nuosprendis keičiamas.

Nukentėjusioji ir nuteistasis neskundė nuosprendžio dalies dėl neteisėto disponavimo šaudmenų dalimis, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl tyčios turinio ir veikos kvalifikavimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad D. M. nužudė, veikdamas netiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, jog B. P., veikdamas tiesiogine tyčia, nužudė D. M.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, tik patikslina, kad aptariama veika padaryta, veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai reiškia, kad galimybę atsirasti įvairiems kaltininko pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) jis numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kokių iš jų.

Kai veikiama tiesiogine neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – šiuo atveju kaip nužudymas.

Apie B. P. tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia ne vien iš apelianto žodžių, jog jis nenorėjo nužudyti, bet atsižvelgusi į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nuteistasis D. M. mušė rankomis ir kojomis; nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 51 smūgiu, iš jų 22 smūgiai į galvą, o tai rodo smurto intensyvumą; po padarytų sužalojimų nuteistasis nesiėmė priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą, priešingai, jis kvietė T. P. užkasti nukentėjusįjį.

Nors nuteistasis teigė, kad D. M. mirties nesiekė, tačiau iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog D. M. mirtis, B. P. atlikus smurtinius veiksmus, buvo neišvengiama arba labai tikėtina. Nuteistasis neabejotinai suvokė savo pavojingus veiksmus, suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ir sveikatai, tokių padarinių norėjo, tačiau jų nedetalizavo, visokiems galimiems padariniams buvo abejingas, jį tenkino bet kokie padariniai.

Taigi B. P. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Apeliaciniame skunde ginčydama nuteistojo veikos kvalifikavimą, nukentėjusioji nurodė, kad nuteistojo B. P. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymas, padarytas itin žiauriai.

Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-235-222/2016 ir kt.).

Sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie itin žiaurų nužudymo ypatumą teismas daro išvadą, remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentas, kuriuo ji grindžia prašymą B. P. veiksmus vertinti kaip itin žiaurų nužudymą, yra suduotų smūgių skaičius.

Byloje objektyviai nustatyta, tai patvirtina specialisto išvados Nr. M 257/15 (04) ir Nr. pM 9/15-257/15 (04), kad nuteistasis B. P. nukentėjusiajam D. M. kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 51 smūgį į įvairias kūno vietas, iš jų 22 smūgius į galvą. Kaukolės pamato kaulų lūžiui ir galvos smegenų sumušimui, tapusiam mirties priežastimi, padaryti reikėjo vieno smūgio (t. 1, b. l. 107–109, 114). Pagal eksperto J. S. paaiškinimą teisme netrukus po kaukolės pamato lūžio ir galvos smegenų sumušimo nukentėjusysis turėjo būti netekęs sąmonės, todėl galima daryti išvadą, jog D. M. prieš mirtį nejautė labai didelio skausmo. Be to, nusikaltimo metu nukentėjusysis buvo stipriai girtas (2,7 promilės alkoholio), o tai taip pat sumažino jautrumą skausmui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje suduotų smūgių skaičius, sužalojimų pobūdis ir smurto intensyvumas neduoda pagrindo daryti išvadą, jog, gyvybės atėmimo metu suduodant smūgius nukentėjusiajam D. M., buvo sukeltos didelės fizinės ar dvasinės kančios ir gyvybė atimta itin žiauriai, todėl nuteistojo B. P. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Negalima sutikti ir su nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentu, kad B. P. D. M. nužudė dėl chuliganiškų paskatų, t. y. jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, jog veika padaroma be priežasties ar yra akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2011, 2K-381/2013 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2012 ir kt.).

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. P. veikoje nebuvo chuliganiškų paskatų.

Byloje nustatyta, jog tarp B. P. ir D. M. susiklostė asmeniniai santykiai, konfliktas kilo būtent dėl kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių aiškinimosi.

Iš liudytojo T. P. parodymų matyti, kad atėjusio D. M. elgesys nepatiko B. P., nes po pasisveikinimo B. P. jį pastūmė. Liudytojas girdėjo, kaip D. M. priekaištavo, kad B. P. jį pastūmė, pastarasis vis kartojo D. M. eiti namo, bet jis neklausė. Tada B. P. pasisiūlė palydėti D. M. iki namų, o po 20 minučių pamatė už namo išbėgantį D. M., kurį vijosi B. P.

Iš liudytojos T. S. parodymų matyti, jog D. M. atėjo pas ją ir prašė išvaryti jos vyro draugus iš kiemo, nes jie prie jo kabinėjasi, arba jis pats iškvies policiją. Vėliau girdėjo iš D. M. buto vyrišką balsą sakant: ,,Ar tu man policiją iškviesi?“

Taigi vidinė paskata, lėmusi B. P. pasiryžimą nusikalsti, buvo noras išsiaiškinti su D. M. tarpusavio santykius.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nesant kvalifikuojamųjų požymių.

Dėl bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutiko tik su už nužudymą paskirtu bausmės dydžiu, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl bausmės, paskirtos už neteisėtą disponavimą šaudmenų dalimis, nepasisako.

Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei jos dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.

Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės ribą (nuo septynerių iki penkiolikos metų). Vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: tai, kad B. P. padarė tyčinį labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą, kuriuo sukeltos nebepataisomos pasekmės – jauno žmogaus mirtis; jis yra jauno amžiaus, neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis; Šiaulių profesinio rengimo centro, kur mokėsi iki suėmimo, seniūnijos bei Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų, kur atliko tarnybą, rinktinės vado charakterizuojamas gerai; nustatė vieną atsakomybę lengvinančią (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) bei vieną atsakomybę sunkinančią (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti) aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą B. P. už nužudymą skirti didesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis bausmę motyvavo dideliu nukentėjusiajam suduotų smūgiu skaičiumi ir gyvybės nevertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas nuteistajam griežtinti bausmę.

Teismas atsižvelgė į gyvybės nevertinimą, tačiau ši aplinkybė nužudymo atveju pati savaime nėra išskirtinė, palyginus su kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal BK 129 straipsnį, kadangi visų tokių nusikaltimų esmė yra žmogaus nužudymas. Be to, priešingai nei nurodė teismas, ši aplinkybė rodo ne nužudymo pavojingumo laipsnį, o šio nusikaltimo pavojingumo pobūdį.

Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog intensyviai naudojamas smurtas prieš nukentėjusįjį rodo didesnį nužudymo pavojingumo laipsnį, tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir kitas aplinkybes: nebuvo panaudoti jokie žmogui žaloti įrankiai, nusikaltimas nebuvo suplanuotas, padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, pats nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, jo veiksmai išprovokavo konfliktą (jis priėjo prie geriančių asmenų, priekaištavo nuteistajam, kad šis jį pastūmė; nėjo namo, kai nuteistasis jam tai sakė), nors tai ir nepateisina apelianto poelgio. Šios aplinkybės švelnina nuteistojo atsakomybę ir mažina veikos pavojingumo laipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, B. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažina iki vidutinės trukmės. Tokia bausmė yra labiau individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį ir BK 61 straipsnyje numatytą bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę lengvinanti bei sunkinanti aplinkybės.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad B. P. prisipažinimas nebuvo savanoriškas.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.).

Nuteistasis B. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai pripažino sudavęs smūgius D. M. į veidą, spyręs į krūtinę, pripažino, kad būtent nuo jo suduotų smūgių jis galėjo mirti, t. y. pripažino esmines bylos aplinkybes. Tai rodo, jog nuteistasis savanoriškai pripažino savo kaltę dėl tyčinio nužudymo.

Byloje nėra duomenų, kad D. M. nužudant dalyvavo kiti asmenys, todėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentas, jog B. P. nepasakė, kokius veiksmus atliko kartu su juo buvę asmenys, atmetamas kaip nepagrįstas.

Taigi teismas B. P. prisipažinimą ir nuoširdų gailestį pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nukentėjusioji J. M. pareiškė 150 000 Eur dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas prašomą neturtinės žalos atlyginimą sumažino ir iš B. P. priteisė J. M. 50 000 Eur.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji J. M. dėl vienintelio sūnaus nužudymo patyrė dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, įvertino nukentėjusiosios ryšį su nužudytu sūnumi: jie kartu gyveno, buvo labai artimi, sūnus jos klausydavo, padėdavo buityje. Taip pat atsižvelgė į nuteistojo jauną amžių, jo turtinę padėtį (jokio turto neturi).

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios J. M. prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, o pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Dėl daiktų

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašė grąžinti kastuvą ir kareiviškus batus.

Skundžiamu nuosprendžiu kastuvą nuspręsta sunaikinti, o dėl kareiviškų batų teismas nepriėmė jokio sprendimo.

Iš 2015 m. gegužės 4 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenų (t. 1, b. l. 82) matyti, kad liudytoja L. A. pateikė B. P. priklausančius juodus kareiviškus kerzinius batus. Bylos duomenys rodo, jog tą pačią dieną batai apžiūrėti (t. 1, b. l. 83–85). Nors apžiūros protokole nurodyta, kad nieko nepaimta, tačiau byloje nėra įrodymų, jog batai grąžinti juos pateikusiai L. A. arba pačiam B. P.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, atsižvelgiant į teisme nukentėjusiojo bei nuteistojo išsakytą nuomonę ir daiktų vertę.

Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. Pagal to paties straipsnio 5 punkto nuostatas kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę.

Nesant byloje duomenų apie aptariamų daiktų vertę ir apeliantui prašant grąžinti kastuvą bei batus, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis išvardinti daiktai grąžinami nuteistajam B. P.. Kastuvas saugomas Telšių apskrities VPK daiktinių įrodymų saugojimo kameroje (t. 1, b. l. 136–137), batų buvimo vieta byloje nenurodyta.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti:

B. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 11 (vienuolikos) metų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį bausme ir galutinę subendrintą bausmę B. P. paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kastuvą bei kareiviškus batus – grąžinti B. P.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiosios J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjos Laima GarnelienėRegina Gaudutienė