Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir V. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. gegužės 2 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1119 ir 2017 m. gegužės 3 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1147 (toliau – Turto arešto aktai). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Klaipėdos AVMI), atlikusi mokestinį patikrinimą, 2017 m. balandžio 12 d. surašė mokestinio patikrinimo aktus Nr. (9.6)FR0680-148 ir Nr. (9.6)FR0680-149 (toliau – ir 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktai). Minėtuose aktuose pareiškėjui papildomai apskaičiuota 55 286,43 Eur, o pareiškėjai – 55 406,63 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), taip pat nurodyta, kad gali būti paskirta bauda (nuo 10 iki 50 proc. priskaičiuoto mokesčio sumos) ir apskaičiuoti delspinigiai už mokesčių nesumokėjimą, sumokėjimą ne laiku ar nepagrįstą mokesčių permokos grąžinimą (įskaitymą). Pareiškėjai 2017 m. gegužės 12 d. pateikė rašytines pastabas dėl minėtų mokestinio patikrinimo aktų ir pripažino savo prievolę sumokėti po 3 460,82 Eur GPM iš asmeninių lėšų. Su likusiais patikrinimo aktų rezultatais ir išvadomis jie nesutiko. Tą pačią dieną pareiškėjai gavo ginčijamus Turto arešto aktus, t. y. jų turtas buvo areštuotas dar nesant sprendimo dėl patikrinimo aktų patvirtinimo.

2.2. Turto arešto aktai yra visiškai nemotyvuoti, o pareiškėjų turtas areštuotas nesant tam įstatyme apibrėžto pagrindo. Mokesčių administratorius nenustatė ir nevertino realaus pavojaus, kad pareiškėjai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjai turi daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų. Jų vertė yra daug kartų didesnė nei gresianti mokestinė prievolė. Pareiškėjai taip pat turi daug finansinio turto, gauna stabilias nuomos pajamas iš ilgalaikių nuomos sutarčių, darbo užmokestį, dividendus ir kitų pajamų. Minėtos aplinkybės dėl pareiškėjų turimo turto paneigia riziką, kad pareiškėjai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tokią riziką paneigia ir faktas, kad kiekvienais metais pareiškėjai sumoka gerokai daugiau mokesčių, nei yra priskaičiuota GPM.

2.3. Mokesčių administratorius, priimdamas Turto arešto aktus, nesilaikė ribojimo, nurodyto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 2 dalyje, t. y. mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Pareiškėjos 55 406,63 Eur dydžio galimai prievolei užtikrinti areštuota 156 000 Eur vertės turto, o pareiškėjo 55 286,43 Eur galimai prievolei užtikrinti – 63 700 Eur vertės turto.

2.4. Turto arešto aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, t. y. juose nenurodyti argumentai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti: kokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai sieks perleisti turimą turtą ir kad egzistuoja grėsmė mokestinei prievolei, jei tokia atsirastų, įvykdyti. Mokesčių administratorius Turto arešto aktuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pareiškėjai slėpė pajamas, vadinasi, jie gali vengti būsimų mokestinių prievolių. Pareiškėjai pajamų neslėpė ir tokio pobūdžio pažeidimų mokesčių administratorius, atlikęs mokestinius patikrinimus, nenustatė.

2.5. Turto areštai pareiškėjų turtui varžo jų nuosavybės teisę. Jie patiria itin daug nepatogumų, kadangi yra žinomi asmenys verslo visuomenėje, susikūrę garbingų ir patikimų verslininkų reputaciją. Pareiškėjas yra vienos iš bendrovių vadovas, todėl informacija apie vadovo (akcininkų) turto areštą daro neigiamą įtaką jų valdomų bendrovių veiklai, ypač santykiams su užsienio partneriais.

2.6. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Paaiškino, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjai turtą gali slėpti ir dėl to išieškojimas taptų neįmanomas. Pareiškėjai mokesčių neslepia. Per vienus metus jų sumokėjo daugiau kaip vieną milijoną eurų. Nėra nė vieno kriterijaus, kuris galėtų būti taikytinas areštuojant pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovo nurodyta mokesčių suma, kurią pareiškėjai turėtų sumokėti valstybei, nėra jiems didelė. Atsakovas nevertino jų turtinės padėties ir juos charakterizuojančios medžiagos.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tais atvejais, jeigu mokesčių administratoriui priėmus pavedimą dėl specialisto išvados pateikimo vykdymo metu ir patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

3.2. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjams priskaičiuotos 55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur sumos nėra mažareikšmės ir, netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nesiėmimas jokių priemonių gali lemti situaciją, kai gali būti sunku arba neįmanoma iš pareiškėjų išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Be to, šios sumos gali didėti pareiškėjams nesumokėjus nustatytos mokestinės prievolės, nes gresia baudos ir delspinigiai.

3.3. Pareiškėjų siekimas laiku tinkamai neįtraukti į apskaitą visų mokestinių prievolių vertintinas kaip pažeidimas, kuris siejamas su pajamų slėpimu ir vengimu sumokėti mokesčius, o tai leidžia teigti, kad jie ir ateityje sieks išvengti patikrinimo aktais priskaičiuotų mokestinių prievolių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjai gali slėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims. Pareiškėjai yra verslininkai, o šių subjektų atsakomybė yra didesnė, jiems žinoma pareiga mokėti įstatyme nustatytus mokesčius už atitinkamą laikotarpį.

3.4. Pareiškėjai taikytas disponavimo teisės turtui – ½ buto, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 78 000 Eur, – apribojimas. Butas įgytas santuokos metu ir yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjos mokestinė skola – 55 406,63 Eur. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-368 patvirtintų Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijų (toliau – Kriterijai) 8.1 punktą, taikant turto areštą ir apskaičiavus 55 406,63 Eur GPM mokesčio skolą, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur. Pareiškėjui Turto arešto aktu taikytas disponavimo teisės turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 63 700 Eur, – apribojimas. Pareiškėjo mokestinė skola – 55 286,43 Eur. Taikant turto areštą, apskaičiavus 55 286,63 Eur GPM mokesčio skolą, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur. Taigi abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur, t. y. 3 333,67 Eur (2,4 proc.) daugiau nei visa areštuotina suma.

3.5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 678 straipsnis detaliai reglamentuoja turto arešto akto turinį. Vadovaujantis minėtu CPK straipsniu, turto arešto akte nėra būtina nurodyti aplinkybių, kuriomis remdamasis mokesčių administratorius areštuoja turtą. Taikytų apribojimų faktinės aplinkybės pareiškėjams buvo žinomos iš patikrinimo aktų. Turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. jie pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, šie aktai yra pasirašyti ir patvirtinti tinkamai įgaliotų asmenų.

3.6. Turto arešto aktais nėra varžoma pareiškėjų nuosavybės teisė. Areštuodamas pareiškėjų turtą, mokesčių administratorius neapribojo jų teisės naudotis turtu ir jį valdyti, t. y. turto areštas netrukdo pareiškėjams vykdyti veiklą ir gauti pajamų. Apribojus disponavimą turtu, draudžiama tik jį perleisti. Be to, turto areštai taikyti tik pareiškėjų turimiems 2 objektams iš 37.

3.7. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Dėl VAĮ 8 straipsnio taikymo paaiškino, kad yra patvirtinta turto arešto akto forma, kurią privalu užpildyti. Nurodė, kad yra pritaikytas tik pareiškėjų turto disponavimo apribojimas, o kitomis savininko teisėmis, t. y. turto valdymo ir naudojimo, pareiškėjai gali naudotis. Pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos suma yra ne mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų areštuoti pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nurodė, kad iš MAĮ nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog turto arešto akto priėmimas įstatymų leidėjo leidžiamas ir tais atvejais, kai, pradėjus ir vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Taigi nors byloje nėra duomenų dėl priimto sprendimo, kuriuo būtų patvirtinti patikrinimo aktai, tačiau tai nekliudo mokesčių administratoriui taikyti pareiškėjų turtui areštą, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu turto arešto mastas yra 55 406,63 Eur, o pareiškėjo atžvilgiu turto arešto mastas – 55 286,43 Eur. Pareiškėjai yra fiziniai asmenys, todėl preliminariai nustatytas mokestinės prievolės sumas vertinant vidutinio vartotojo požiūriu šios sumos (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) laikytinos ne mažareikšmėmis, o didelė mokestinės nepriemokos suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą. Sumos gali dar didėti, jeigu pareiškėjams neįvykdžius mokestinės prievolės bus priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos. Tiek iš skundo turinio, tiek iš paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjai su patikrinimo metu nustatyta didžiąją mokestinės prievolės sumos dalimi nesutinka. Jie pripažįsta prievolę sumokėti tik po 3 460,82 Eur.

8. Nors pareiškėjai, pagrįsdami argumentą, kad nėra rizikos, jog jie gali turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, pateikė butų sąrašą iš internetinio nekilnojamojo turto skelbimų portalo domoplius.lt, taip pat minimalius duomenis iš VĮ Registrų centro portalo apie jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau, teismo nuomone, šie įrodymai, visų pirma, nėra informatyvūs, o, antra, savaime nepagrindžia, kad minėtos rizikos nėra. Pareiškėjų argumentai, kad jie mokesčių neslepia, per vienus metus jų sumokėjo daugiau kaip vieną milijoną eurų, jų turto vertė daug kartų didesnė nei gresianti mokestinė prievolė, gauna stabilias pajamas, o pati mokesčių suma, kurią turėtų sumokėti valstybei, nėra didelė, teismo nuomone, taip pat nepaneigia rizikos, kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku išieškoti mokestinę nepriemoką. Rizikos pagrįstumą mokesčių administratorius Turto arešto aktuose grindė tuo, kad tiek pareiškėjos, tiek pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir priskaičiuota suma nėra mažareikšmiai. Teismas sutiko su šia mokesčių administratoriaus išvada. Pažeidimų pobūdis, t. y. GPM nepriemoka, kuri tęsėsi nuo 2010 m., bei tai, kad pareiškėjai su priskaičiuota didžiąja dalimi mokestinės prievolės sumos nesutinka, leidžia manyti, kad rizika, jog jos išieškojimas gali būti apsunkintas, yra reali.

9. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad atsakovas, priimdamas Turto arešto aktus, nevertino jų turtinės padėties ir juos charakterizuojančios medžiagos, o turto areštų sumos viršija jų mastą, kadangi nei MAĮ, nei LVAT formuojamoje praktikoje nenustatyta pareiga mokesčių administratoriui, priimant Turto arešto aktus, vertinti pareiškėjus charakterizuojančią medžiagą ir jų turtinę padėtį.

10. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas turto arešto mastą, vadovavosi Kriterijais. Šių Kriterijų 8.1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų arba galinčių atsirasti mokestinių nepriemokų išieškojimą, t. y. areštuojamo turto vertė turi būti 25 proc. didesnė nei mokestinė nepriemoka, be to, prie apskaičiuotos areštuojamo turto vertės turi būti pridedami 39 Eur, skirti papildomoms vykdymo išlaidoms apmokėti. Vadovaujantis minėtų Kriterijų 8.1 punktu, pareiškėjų areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur (pareiškėjos atžvilgiu) ir 69 108,04 Eur (pareiškėjo atžvilgiu). Taigi abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur (t. y. 2,4 proc. daugiau negu visa areštuotina suma). Nors mokesčių administratorius areštavo 2,4 proc. didesnės sumos pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio turto, teismas darė išvadą, kad toks nukrypimas yra neesminis. Areštuotam pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiam turtui yra apribota tik disponavimo teisė, t. y. teisė turtą parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėjų teisė turtą naudoti ir valdyti nėra apribota, todėl areštuotą turtą jie gali naudoti, gauti pajamas ir taip įgyvendinti savininkų teises.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose Turto arešto aktuose nurodyta, jog dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka ir mokestinė prievolė, yra mokesčių administratoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. pavedimai tikrinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjams patikrinimų metu nustatytos aplinkybės ir pažeidimai buvo žinomi, nes pareiškėjai 2017 m. gegužės 11 d. Klaipėdos AVMI teikė pastabas dėl priimtų patikrinimo aktų. Ginčijamuose Turto arešto aktuose taip pat nurodytas turto arešto mastas, pažymėta, kad priskaičiuota suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismo vertinimu, nors ši Turto arešto aktuose nurodyta argumentacija ir nėra itin plačiai detalizuota, tačiau laikytina pakankama turto areštui taikyti. Todėl teismas konstatavo, kad ginčijami Turto arešto aktai iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo pareiškėjams suvokti dokumento esmės ir suprasti jų teisių ribojimo aplinkybių ir pagrindų.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino ginčijamus Turto arešto aktus teisėtais ir pagrįstais, dėl to jų panaikinti neturėjo pagrindo. Netenkinęs pareiškėjų skundo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų atstovės teismo posėdyje išreikšto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.1. Ginčas administracinėje byloje iš esmės kilo tik dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytos turto arešto taikymo sąlygos egzistavimo, t. y. ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai paslėps, praras, parduos ar kitokiu būdu neteks savo turto ir dėl to taps nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką. Nei VMI atsiliepime į skundą, nei posėdžio metu išdėstytuose paaiškinimuose, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodytos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti ar bent jau daryti prielaidą, kad pareiškėjai gali slėpti, parduoti ar kitokiu būdu prarasti turtą. Taigi VMI neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo šios būtinosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos.

14.2. VMI atstovė teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, jog nei pareiškėjų turto sudėties, turtinės padėties, nei faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie riziką būsimos mokestinės prievolės įvykdymui, nevertino. Turto areštą VMI taikė, vadovaudamasi lygiateisiškumo principu, t. y. taiko visiems, kurių mokestinė nepriemoka yra didesnė nei 3 000 Eur. Tačiau pareiškėjai pateikė įrodymus, kad turi daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų. Taip pat pateikė įrodymus, kad 5 iš turimų daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų vertė yra 850 172 Eur. Internetinio skelbimų portalo www.domoplius.lt informacija atskleidžia, kad vien areštuoto buto (duomenys neskelbtini) vertė lyginant pagal panašių parduodamų objektų kainą yra mažiausiai 100 000 Eur didesnė, nei įvertino VMI ir VĮ Registrų centras. Taigi pareiškėjai ne tik įrodė, jog turi pakankamai turto mokestinės prievolės įvykdymui, tačiau ir tai, kad jo kiekis paneigia bet kokią riziką, kad pareiškėjai mokestinio ginčo laikotarpiu gali prarasti arba paslėpti visą savo turtą, t. y. paslapčia perleisti daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų yra akivaizdžiai neįmanoma. Be to, prieš teismo posėdį teismui buvo pateikti įrodymai, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjai neperleido ir jokiu kitu būdu neprarado nei vieno nekilnojamojo turto objekto, priešingai įsigijo naują žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjai neslepia ir neketina slėpti turto siekdami išvengti savo prievolių, o tik didina jo mastą.

14.3. Teismas ginčo šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog pareiškėjai neįrodė, kad neketina parduoti, perleisti, suvaržyti savo turto, tačiau akivaizdu, kad teismas tokia išvada reikalavo iš pareiškėjų įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes, t. y. aplinkybes, kad jie nesiekia prarasti savo turto. Teismo išvada, kad nei MAĮ, nei teismų praktika mokesčių administratoriaus vertinti mokesčių mokėtojo turtinę padėtį ar jį charakterizuojančias aplinkybes neįpareigoja, reiškia, kad VMI, taikydama turto areštą, ne tik neprivalo vertinti, ar tam yra įstatymo numatytas pagrindas, tačiau vykstant teisminiam procesui ji netgi neprivalo įrodinėti, kad toks pagrindas realiai egzistuoja. Tokiu būdu visą įrodinėjimo naštą, netgi ir aplinkybių, kurių neįmanoma įrodyti, teismas perkėlė pareiškėjams. Be to, teismas kaip teisiškai nereikšmingas įvertino aplinkybes, patvirtinančias, kad apskritai nėra grėsmės, jog pareiškėjai gali tapti nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką, jeigu tokia bus pripažinta, t. y., kad jie bet kuriuo atveju turi ne tik pakankamai turto, bet ir pakankamas bei stabilias pajamas savo prievolėms įvykdyti.

14.4. Teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu. Visų pirma, šią aplinkybę, įvertinusi skundo argumentus, paneigė pati VMI, atsiliepime nurodydama, kad turto arešto akte yra pateiktas klaidingas mokestinio pažeidimo interpretavimas. Antra vertus, pareiškėjų atstovė teismui dėl to paaiškinimus teikė posėdžio metu, tačiau gavo teismo pastabą, kad šioje byloje nėra sprendžiamas patikrinimo aktų teisėtumo klausimas. Tačiau mokestinis ginčas nėra susijęs su pajamų slėpimu, visos pareiškėjų pajamos buvo deklaruotos ir ginčo dėl to nėra, ginčas tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus yra kilęs tik dėl sandorių teisinio vertinimo ir iš jų atsirandančių pajamų priskyrimo (nepriskyrimo) neapmokestinamoms pajamoms.

14.5. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties. Teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą patvirtina skundžiamo sprendimo išvada, kad pareiškėjai yra fiziniai asmenys, todėl preliminariai nustatytas mokestinės prievolės sumas vertinant vidutinio vartotojo požiūriu šios sumos (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) laikytinos ne mažareikšmėmis, o didelė mokestinės nepriemokos suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą. Ši išvada patvirtina, kad spręsdamas ginčą teismas gresiančios mokestinės prievolės dydį paireiškėjams vertino ne pagal konkrečias šioje byloje atskleistas aplinkybes, tačiau kaip nurodė pats teismas – pagal vidutinio vartotojo standartą. Nagrinėjant bylą VMI atstovė neslėpė, kad VMI taiko savus standartus ir areštą taiko nevertindama yra tam įstatyme apibrėžtas pagrindas, ar nėra, atsižvelgiant tik į tai, kad mokestinės prievolės suma yra didesnė nei 3 000 Eur ir vadovaudamasi lygiateisiškumo principu, pagal kurį areštą būtina taikyti visiems asmenims, kurių atžvilgiu vykdomos mokesčių kontrolės procedūros. Tačiau teismas turėjo išlikti nešališkas, nebūti tendencingas ir arešto taikymo pagrįstumą turėjo vertinti kiekvienu atveju individualiai. Turto arešto taikymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal jokius standartus, tarp jų ir pagal vidutinio vartotojo standartą, nes sprendimų priėmimas pagal išgalvotus standartus reiškia, jog atitinkamo pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl arešto panaikinimo, absoliučiai joks asmuo jokiais atvejais negalės apginti savo pažeistų teisių. Vidutinio vartotojo standarto joks teisės aktas neapibrėžia, todėl galima tik spėlioti, ką, teismo nuomone, toks standartas reiškia. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjų pajamos per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2015 m. sudarė apie 9,2 mln. Eur. Taigi išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas pažeidė asmens teises į sąžiningą, nešališką, objektyvų procesą ir veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą.

14.6. Mokesčių administratorius Turto arešto aktuose nenurodė visiškai jokių argumentų MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti, t. y. nenurodė nei kokios aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjai sieks perleisti turimą turtą ar gali jį prarasti, nei kas leidžia spręsti, jog egzistuoja grėsmė mokestinės prievolės, jei tokia atsirastų, įvykdymui. Taigi Turto arešto aktai neatitinka imperatyvios VAĮ 8 straipsnio 1 dalies normos, numatančios individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, be kita ko, reikalavimą, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais, argumentais ir įrodymais) ir teisės aktų normomis.

14.7. Ginčo atveju pareiškėjų nuosavybės teisė buvo apribota ne tik nesant tam būtinybės, tačiau ir nesant teisėto pagrindo. VMI atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjų turto areštas nepažeidžia jų teisių, kadangi areštuoti tik 2 iš daugelio jų turimų objektų. Taigi, pasak VMI, pareiškėjai turi tiek daug turto, dėl to kelių nekilnojamojo turto objektų areštas jų teisių pažeisti tiesiog negali. Teismas tokią VMI atstovės poziciją pripažino pagrįsta papildomai nurodydamas, kad turto areštai netrukdo pareiškėjams tuo turtu naudotis. Taigi skundžiamame sprendime teismas iš esmės pateikė išvadą, kad net ir nepagrįstas disponavimo teisės apribojimas asmeniui, jeigu jis turi daug turto, nelaikomas jo teisių pažeidimu. Tokia teismo išvada reiškia konstitucinių vertybių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, paneigimą.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo šališkumo nepatvirtina bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo. Pareiškėjai nepagrindė teisės normomis savo pozicijos, kad jų turtinė padėtis, gaunamos pajamos turėjo būti įvertintos individualiai, t. y. būtent jų atžvilgiu. MAĮ ir jį lydinčiuosiuose teisės aktuose neįtvirtintas mokesčių administratoriui reikalavimas surinkti duomenis apie asmens, padariusio pažeidimą, socialinę padėtį ir ją vertinti sprendžiant apribojimo nuosavybei taikymą. Būtent todėl VMI, spęsdama pareiškėjų nuosavybės teisių apribojimo taikymą dėl padaryto MAĮ pažeidimo už mokesčių nesumokėjimą laiku, nerinko duomenų apie pareiškėjų turtinę padėtį ir charakterizuojančios medžiagos, o taikė apribojimus jų nuosavybės teise priklausančiam turtui esant įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams ir vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir mokesčių mokėtojų lygybės principais. Teismas neturėjo jokios išankstinės nuomonės dėl bylos baigties, o išnagrinėjo bylą objektyviai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymais, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.

15.2. VMI taikytas nuosavybės teisės apribojimas – turto areštas draudžiantis disponavimą turtu – yra pagrįstas įstatymu, ribojimas būtinas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, t. y. viešajam interesui apginti, o taikytu apribojimu nepaneigta mokesčių mokėtojų nuosavybės teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, nes palikta pareiškėjams teisė valdyti ir naudotis turtu. Apribojimo mastas atitinka priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį bei užtikrina, kad mokestinė nepriemoka ateityje bus sumokėta arba išieškota. Nepažeisti jokie pareiškėjų konstituciniai pamatiniai teisės principai, tarp jų ir mokesčių mokėtojų nuosavybės teisės.

15.3. Pareiškėjai turėjo pareigą įrodyti, kad nebuvo teisinių pagrindų taikyti areštą jų nuosavybei, nes jie nepraras, neperleis savo nuosavybės teise turimo turto ir pasibaigus mokestiniam ginčui dėl 51 945,81 Eur ir 51 825,61 Eur GPM. Pareiškėjų pateikti įrodymai apie jų turimo turto vertę vertintini kritiškai. Pateiktos pajamų deklaracijos už 2014–2015 m. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjų gautą darbo užmokestį ir kitas pajamas už 2016 m. (deklaracijos teikiamos iki 2017 m. gegužės 2 d.) ir 2017 m. pirmąjį ketvirtį. Juo labiau nėra jokių detalių duomenų apie kiekvieną mėnesį gaunamas pareiškėjų pajamas. Pareiškėjų nuosavybės teise priklausančių objektų vertės nurodytos Nekilnojamojo turto registro išrašuose yra nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tvarką, kuria reglamentuotas nekilnojamojo turto masinis vertinimas, ir patvirtintą metodiką, bet tai neatspindi realios turto vertės. Pateikti pareiškėjų atstovės internetinių portalų duomenys apie nekilnojamojo turto vertes vertintini kritiškai, nes internetinėse svetainėse skelbimus gali patalpinti bet kokie asmenys ir nurodyti bet kokią turto vertę. Tikrąsias nekilnojamojo turto vertes nustato turto vertintojai atlikę konkretaus turto vertinimą. Todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių tikrųjų (objektyviųjų) pareiškėjų turimų nekilnojamojo turto objektų verčių. Pareiškėjai yra verslininkai, todėl, sprendžiant galimo rizikos nebuvimo klausimą, byloje turėjo būti pateikti duomenis apie jų turimus sutartinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir įsipareigojimų terminus, mastą, taip pat duomenys, patvirtinantys sutartiniuose įsipareigojimuose nesant numatytos pareiškėjų atsakomybės turtu, duomenys, jog pareiškėjai gebės iki mokestinio ginčo laikotarpio pabaigos įvykdyti sutartinius įsipareigojimus nerealizuojant, neperleidžiant ar kitaip nedisponuojant nuosavybės teise turimu turtu. Tokių duomenų nėra. Pareiškėjų pateikti duomenys neleidžia daryti išvados, kad paskaičiuotos 55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur mokestinės nepriemokos sumos jiems nėra didelės. Pareiškėjai 2017 m. gegužės 15 d. skunde buvo sutikę su priskaičiuotomis mokestinėmis nepriemokomis kiekvienam po 3 460,82 Eur, tačiau šias sumas sumokėjo ne iš karto, o tik 2017 m. birželio 21 d., t. y. praėjus 38 dienoms nuo skundo padavimo dienos, arba 50 dienų nuo apribojimo turtui taikymo dienos. Tai patvirtina, kad net 3 460,82 Eur sumos pareiškėjams yra didelės. Nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad teismas vertino jų mokestinės prievolės dydį ne pagal konkrečias aplinkybes, o pagal vidutinio vartotojo standartą. Teismo sprendime nėra minimas žodis „standartas“.

15.4. Pareiškėjų žinojimas apie pareigą mokėti mokesčius, nustatytas pažeidimas, kuris susijęs su siekimu paslėpti pajamas siekiant išvengti mokesčių už laikotarpį nuo 2010 iki 2013 m., patikrinimo metu priskaičiuota didelė mokestinė nepriemoka pagrindžia riziką, kad pareiškėjai gali savo turimą turtą perleisti kitiems asmenims, o tai buvo pagrindu taikyti apribojimus Nekilnojamojo turto registre įregistruotam pareiškėjų nekilnojamajam turtui, kurio areštuota vertė atitiko apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista MAĮ 101 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad VMI atsiliepime pripažino, jog Turto arešto aktuose yra pateiktas klaidingas mokestinio pažeidimo interpretavimas.

15.5. Turto arešto aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka. Turto arešto aktai yra pasirašyti ir patvirtinti tinkamai įgaliotų asmenų. Turto arešto aktuose taikytų apribojimų faktinės aplinkybės išdėstytos patikrinimo aktuose, kurie buvo išsiųsti pareiškėjams ir įteikti, su kuriais jie susipažino ir išsakė savo poziciją dėl jų. Turto arešto aktuose esančiose dalyse „Pastabos“ išdėstyti individualūs apribojimų taikymo motyvai. Todėl turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arešto aktų, kuriais mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, areštavo pareiškėjams priklausančio nekilnojamojo turto dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjų skundą dėl Turto arešto aktų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad mokesčių administratorius, pareiškėjų atžvilgiu pradėjęs mokestinį patikrinimą ir padaręs preliminarią išvadą apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, turėjo teisę taikyti pareiškėjų turtui areštą. Teismas, nustatęs, kad Turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įvertinęs patikrinimo aktuose preliminariai nustatytų mokestinių prievolių dydį (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) ir tai, kad šie pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, sprendė, kad turto areštas pritaikytas pagrįstai.

18. Pareiškėjai su teismo sprendimu, nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, kad nagrinėjamu atveju Turto arešto aktai buvo priimti nepaisant to, jog nebuvo vienos iš būtinųjų MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, t. y. realios grėsmės, kad pareiškėjai paslėps, praras, parduos ar kitokiu būdu neteks savo turto ir dėl to taps nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką (žr. nutarties 14 p.).

19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, ar VMI laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pagrįstai priėmė skundžiamus Turto arešto aktus. Šioje byloje teismas nesprendė, ar pagrįstai pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuota GPM ir su juo susijusios sumos, t. y. nevertino 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktų (I t., b. l. 12–59) teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas, atsižvelgiant į Turto arešto aktų priėmimo metu buvusias aplinkybes.

23. Ginčo Turto arešto aktus VMI priėmė, vadovaudamasi, be kita ko, MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi. Bylos duomenys patvirtina, kad Turto arešto aktai grindžiami mokestinio patikrinimo metu nustatytomis ir 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktuose (I t., b. l. 12–59) užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais teisiniais vertinimais. Iš Turto arešto aktų (I t., b. l. 8–11) turinio matyti, kad:

(1) VMI, siekdama užtikrinti 55 286,43 Eur dydžio mokestinės prievolės įvykdymą, 2017 m. gegužės 2 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį 63 700 Eur vertės žemės sklypą. VMI tai padarė atsižvelgusi į tai, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčo turto arešto aktas, patikrinimo aktu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2011 m. ir 2013 m. gavo palūkanų, kurios pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas priskiriamos apmokestinamoms pajamoms, tačiau už šias pajamas nesumokėjo GPM, taip pažeisdamas GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 16 punktus, 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, 22 ir 23 straipsnius. VMI nurodė, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, o už šiuos pažeidimus bus skiriamos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai. VMI, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir paskaičiuota suma nėra mažareikšmė, konstatavo, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų;

(2) VMI, siekdama užtikrinti 55 406,63 Eur dydžio mokestinės prievolės įvykdymą, 2017 m. gegužės 3 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančią 78 000 Eur vertės 1/2 buto dalį. VMI tai padarė atsižvelgusi į tai, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčo turto arešto aktas, patikrinimo aktu buvo nustatyta, jog pareiškėja 2011 m. ir 2013 m. gavo palūkanų, kurios pagal GPMĮ nuostatas priskiriamos apmokestinamoms pajamoms, tačiau už šias pajamas nesumokėjo GPM, taip pažeisdama GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 16 punktus, 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, 22 ir 23 straipsnius. VMI nurodė, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, o už šiuos pažeidimus bus skiriamos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai. VMI, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių ir paskaičiuota suma nėra mažareikšmė, konstatavo, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčio mokėtoja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

24. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Turto areštas sureguliuotas MAĮ 101 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta: turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (1 dalis); mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (2 dalis); mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (5 dalis). MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

25. Aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, LVAT yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Antroji paminėtoje normoje numatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).

26. Nutarties 14.1–14.4, 14.6, 14.7 punktuose nurodyti pareiškėjų argumentai tiesiogiai susiję su jų pozicija, jog ginčo Turto arešto aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes, pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra antroji MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ir kad šios sąlygos buvimo mokesčių administratorius nepagrindė ginčijamuose Turto arešto aktuose. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka.

27. Bylos duomenys (žr. nutarties 23 p.) patvirtina, kad Turto arešto aktai grindžiami 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktuose užfiksuotomis, mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patikrinimo aktuose nustatytų pažeidimų pobūdį ir galbūt nesumokėtų mokesčių dydį, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams (žr. nutarties 6–12 p.) ir jų nekartodama konstatuoja, kad Turto arešto aktų priėmimo metu patikrinimo aktuose nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tikėtinai pareiškėjų (mokesčių mokėtojų) turto praradimo rizikai konstatuoti, t. y. antrajai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjai, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus Turto arešto aktus, turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą preliminariai spręsti, kad pareiškėjams administraciniais sprendimais gali būti nustatytos mokestinės nepriemokos, ir šiuos pagrindus pakankamai aiškiai atskleidė skundžiamuose administraciniuose aktuose.

28. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (žr. nutarties 14.5 p.), aplinkybių, kurios sudarytų ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytą pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teisėjų šališkumą, pareiškėjai nepateikia, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėjai šališki vien dėl to, jog priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą, nėra teisinis pagrindas abejoti teisėjų nešališkumu.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų V. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.