Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Arūno Kaminsko ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B. ir V. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Klaipėdos apskrities VMI atlikusi mokestinį patikrinimą 2017 m. balandžio 12 d. surašė mokestinio patikrinimo aktus Nr. (9.6)FR0680-149 ir Nr. (9.6)FR0680-148. Juose V. B. papildomai apskaičiavo 55 286,43 Eur, o V. B. – 55 406,63 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), taip pat nurodė, kad gali būti paskirta bauda (nuo 10 iki 50 proc. priskaičiuoto mokesčio sumos) ir apskaičiuoti delspinigiai už mokesčių nesumokėjimą, sumokėjimą ne laiku ar nepagrįstą mokesčių permokos grąžinimą (įskaitymą).

2017 m. gegužės 12 d. pareiškėjai pateikė rašytines pastabas dėl mokestinio patikrinimo aktų. Jose pripažino savo prievolę sumokėti 3 460,82 Eur GPM iš asmeninių lėšų, nors prievolės išskaityti šį mokestį nuo A klasės pajamų ir sumokėti į valstybės biudžetą neįvykdė ne jie, o RUAB „Vėtrūna“. Su likusiais patikrinimo aktų rezultatais ir išvadomis pareiškėjai nesutiko. Tą pačią dieną jie gavo turto arešto aktus, t. y. jų turtas buvo areštuotas dar nesant sprendimo dėl patikrinimo aktų patvirtinimo.

Mano, kad turto arešto aktai yra visiškai nemotyvuoti, be to, pareiškėjų turtas areštuotas nesant tam įstatyme apibrėžto pagrindo, o areštuoto turto suma viršija arešto mastą.

Nurodo, kad mokesčių administratorius nenustatė ir nevertino realaus pavojaus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pažymi, kad pareiškėjai turi daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų. Jų vertė yra daug kartų didesnė, nei gresianti mokestinė prievolė. Jie turi daug finansinio turto, gauna stabilias nuomos pajamas iš ilgalaikių nuomos sutarčių, darbo užmokestį, dividendus ir kitų pajamų.

Šie duomenys paneigia riziką, kad pareiškėjai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Tokią riziką paneigia ir faktas, kad kiekvienais metais jie sumoka gerokai daugiau mokesčių, nei yra priskaičiuotas GPM.

Taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius, priimdamas turto arešto aktus, nesilaikė ribojimo, nurodyto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 2 dalyje, t. y. mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjos V. B. 55 406,63 Eur dydžio galimai prievolei užtikrinti areštavo 156 000 Eur vertės turtą (tris kartus didesnės vertės), o V. B. 55 286,43 Eur galimai prievolei užtikrinti – 63 700 Eur vertės turtą.

Skundžiami turto arešto aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, t. y. juose nenurodyti argumentai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti: kokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai sieks perleisti turimą turtą bei kad egzistuoja grėsmė mokestinei prievolei, jei tokia atsirastų, įvykdyti.

Be to, mokesčių administratorius turto arešto aktuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pareiškėjai slėpė pajamas, vadinasi, jie gali vengti būsimų mokestinių prievolių. Pažymi, kad pareiškėjai pajamų neslėpė ir tokio pobūdžio pažeidimų mokesčių administratorius, atlikęs mokestinius patikrinimus, nenustatė.

Turto areštai pareiškėjų turtui varžo jų nuosavybės teisę. Jie patiria itin daug nepatogumų, kadangi yra žinomi asmenys verslo visuomenėje, susikūrę garbingų ir patikimų verslininkų reputaciją. Pareiškėjas V. B. yra vienos iš bendrovių vadovas, todėl informacija apie vadovo (akcininkų) turto areštą daro neigiamą įtaką jų valdomų bendrovių veiklai, ypač santykiams su užsienio partneriais.

Paaiškina, kad, pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tais atvejais, jeigu mokesčių administratoriui priėmus pavedimą dėl specialisto išvados pateikimo vykdymo metu ir patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

Nurodo, kad rizikos fakto buvimą grindžia mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotos 55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur sumos yra nemažareikšmės ir, netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nesiėmimas jokių priemonių gali lemti situaciją, kai gali būti sunku arba neįmanoma iš pareiškėjų išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Be to, šios sumos gali didėti pareiškėjams nesumokėjus nustatytos mokestinės prievolės, nes gresia baudos ir delspinigiai.

Pažymi, kad pareiškėjų siekimas laiku tinkamai neįtraukti į apskaitą visų mokestinių prievolių vertintinas pažeidimu, kuris siejamas su pajamų slėpimu bei vengimu sumokėti mokesčius, o tai leidžia teigti, kad jie ir ateityje sieks išvengti patikrinimo aktu priskaičiuotos mokestinės prievolės, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad gali slėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai yra verslininkai, o šių subjektų atsakomybė yra didesnė, jiems žinoma pareiga mokėti įstatyme nustatytus mokesčius už atitinkamą laikotarpį.

Paaiškina, kad pareiškėjai turto arešto aktu taikytas disponavimo teisės turtui – ½ buto, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė 78 000 Eur, apribojimas. Butas įgytas santuokos metu (1998-12-27) ir yra bendra jungtinė nuosavybė. Pareiškėjos mokestinė skola – 55 406,63 Eur. Taikant turto areštą, kaip nustato Taisyklių 8.1 p., kurios nustato mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijus (patvirtintos VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-130), apskaičiavus 55 406,63 Eur GPM mokesčio skolos, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur.

Pareiškėjui turto arešto aktu taikytas disponavimo teisės turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė 63 700 Eur, apribojimas. Pareiškėjo mokestinė skola – 55 286,43 Eur. Taikant turto areštą, apskaičiavus 55 286,63 Eur GPM mokesčio skolos, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur.

Abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur (skirtumas 3 333,67 Eur, t. y. 2,4 proc. daugiau nei visa areštuotina suma).

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 678 straipsnis detaliai reglamentuoja turto arešto akto turinį. Remiantis šiuo straipsniu, turto arešto akte nėra būtina nurodyti aplinkybių, kuriomis remdamasis mokesčių administratorius areštuoja turtą. Taikytų apribojimų faktinės aplinkybės pareiškėjams buvo žinomos iš patikrinimų aktų.

Nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad turto arešto aktais yra varžoma jų nuosavybės teisė. Paaiškina, kad, areštuodamas pareiškėjų turtą, mokesčių administratorius neapribojo jų teisės naudotis turtu bei jį valdyti, t. y. turto areštas netrukdo pareiškėjams vykdyti veiklą bei gauti pajamų. Apribojus disponavimą turtu, draudžiama tik perleisti. Be to, turto areštai taikyti tik 2 objektams iš 37.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų areštuoti pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš pateiktų įrodymų matyti, kad 2015 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos apskrities VMI pavedimu Nr. (9.6) FR0773-3590 buvo pavesta patikrinti pareiškėjos MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą, mokestinį patikrinimą pradėti 2015 m. gruodžio 23 d., o baigti 2016 m. sausio 28 d.

Tos pačios dienos pavedimu Nr. (9.6)FR0773-3589 buvo pavesta patikrinti pareiškėjo MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą, mokestinį patikrinimą pradėti 2015 m. gruodžio 23 d., o baigti 2016 m. sausio 28 d.

2017 m. balandžio 12 d. Klaipėdos apskrities VMI surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-148, kuriame konstatavo, kad, atlikus GPM perskaičiavimą ir įvertinus deklaruotą mokėtiną ir deklaruotą bei nepagrįstai grąžintą GPM pagal pateiktas 2010–2013 m. metines pajamų mokesčio deklaracijas (forma GPM308), patikrinimo metu V. B. už 2010–2013 m. papildomai apskaičiuota 191 308 Lt GPM: 2010 m. – 50 262 Lt (50 037 Lt + 225 Lt), 2011 m. – 62 350 Lt (62 395 Lt - 45 Lt), 2012 m. – 51 368 Lt (50 717 Lt + 651 Lt), 2013 m. – 27 328 Lt (26 873 Lt + 455 Lt), t. y. patikrinimo metu pareiškėjai V. B. papildomai apskaičiuota sumokėti į biudžetą 55 406,63 Eur.

2017 m. balandžio 12 d. Klaipėdos apskrities VMI surašė patikrinimo aktą Nr. (9.6)FR0680-149, kuriame konstatavo, kad, atlikus GPM perskaičiavimą ir įvertinus deklaruotą mokėtiną ir deklaruotą bei nepagrįstai grąžintą GPM pagal pateiktas 2010–2013 m. metines pajamų mokesčio deklaracijas (forma GPM308), patikrinimo metu V. B. už 2010–2013 m. iš viso papildomai apskaičiuota 190 893 Lt GPM: 2010 m. – 50 262 Lt (36 186 Lt + 14 076 Lt), 2011 m. – 62 124 Lt (61 894 Lt + 230 Lt), 2012 m. – 51 179 Lt (331 833 Lt - 280 654 Lt), 2013 m. – 27 328 Lt (390 711 Lt - 363 383 Lt), t. y. patikrinimo metu pareiškėjui V. B. papildomai apskaičiuota sumokėti į biudžetą 55 286,43 Eur.

2017 m. gegužės 3 d. VMI turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1147 areštavo pareiškėjai V. B. ½ priklausančio buto, unikalus Nr. 2397-1000-2013:0044, registro Nr. 50/101641, esančio (duomenys neskelbtini). Viso areštuoto turto vertė – 78 000 Eur.

2017 m. gegužės 2 d. VMI turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1119 areštavo pareiškėjui V. B. priklausantį komercinės paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Viso areštuoto turto vertė – 63 700 Eur.

Pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato MAĮ (redakcija, galiojusi turto arešto aktų surašymo metu).

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje. Čia tarp kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų nurodytas ir turto areštas.

Mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, nustatytų MAĮ IV skirsnyje. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (MAĮ 101 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje išvardyti atvejai, nustatantys, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas, t. y. jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011) yra konstatavęs, kad minėtoje MAĮ nuostatoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje nustatytą poveikio priemonę: 1) kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Dėl pirmosios sąlygos LVAT yra išaiškinęs, kad turto arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 straipsnio 3 dalis), bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. MAĮ 101 straipsnio 4 dalis leidžia mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-850/2008, 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011).

Dėl antrosios sąlygos (kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų) LVAT praktikoje pažymima, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nėra pateiktas užbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą, t. y. kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, darytina išvada, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos šiam atlikus, mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra pavojingi. Tai, kad nustatytos mokestinių nepriemokų sumos nėra mažareikšmės, leidžia pagrįstai manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011).

Siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, jog egzistuoja realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Pareiškėjai kaip vieną iš turto arešto aktų panaikinimo argumentų skunde nurodo tai, kad jų turtas buvo areštuotas dar nesant sprendimo dėl patikrinimo aktų patvirtinimo.

Iš MAĮ nuostatų ir LVAT formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, kad turto arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Taigi, nors byloje nėra duomenų dėl priimto sprendimo, kuriuo būtų patvirtinti patikrinimo aktai, tačiau tai nekliudo mokesčių administratoriui taikyti pareiškėjų turto areštą, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, todėl toks pareiškėjų argumentas atmestinas.

Pareiškėjai mano, kad mokesčių administratorius neįrodė, kad jie turtą gali slėpti ir dėl to išieškojimas taptų neįmanomas.

Kaip minėta, mokesčių administratorius turi teisę areštuoti turtą, kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Iš ginčijamų turto arešto aktų matyti, kad pareiškėjos V. B. atžvilgiu arešto mastas yra 55 406,63 Eur, o pareiškėjo V. B. arešto mastas – 55 286,43 Eur. Pareiškėjai yra fiziniai asmenys, todėl preliminariai nustatytas mokestinės prievolės sumas vertinant vidutinio vartotojo požiūriu šios sumos (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) laikytinos ne mažareikšmėmis, o didelė mokestinės nepriemokos suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Pažymėtina, kad sumos gali dar didėti, jeigu pareiškėjams neįvykdžius mokestinės prievolės bus priskaičiuoti delspinigiai bei paskirtos baudos.

Tiek iš skundo turinio, tiek iš paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjai su patikrinimo metu nustatyta didžiąją mokestinės prievolės sumos dalimi nesutinka. Jie pripažįsta prievolę sumokėti 3 460,82 Eur.

Pareiškėjai, pagrįsdami argumentą, kad nėra rizikos, jog jie gali turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti skundų ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, pateikė butų sąrašą iš nekilnojamojo turto skelbimų puslapio domoplius.lt, taip pat minimalius duomenis iš valstybės įmonės Registrų centro puslapio apie jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Teismo nuomone, šie įrodymai, visų pirma, nėra informatyvūs, o antra, savaime nepagrindžia, kad minėtos rizikos nėra.

Pareiškėjų argumentai, kad jie mokesčių neslepia, per vienus metus jų sumokėjo daugiau kaip vieną milijoną eurų, jų turto vertė daug kartų didesnė nei gresianti mokestinė prievolė, gauna stabilias pajamas, o mokesčių suma, kurią turėtų sumokėti valstybei, nėra didelė, teismo nuomone, taip pat nepaneigia rizikos, kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku išieškoti mokestinę nepriemoką.

Rizikos pagrįstumą mokesčių administratorius turto arešto aktuose grindė tuo, kad tiek pareiškėjos, tiek pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir priskaičiuota suma nėra mažareikšmė. Teismas sutinka su šia mokesčių administratoriaus išvada. Pažeidimų pobūdis, t. y. GPM nepriemoka, kuri tęsėsi nuo 2010 m., bei tai, kad pareiškėjai su didžiąja mokestinės prievolės suma nesutinka, leidžia manyti, kad rizika, jog jos išieškojimas gali būti apsunkintas, yra reali.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad turto arešto akto surašymas leidžiamas ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-850/2008, 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011.

Pareiškėjai nurodo, kad atsakovė, priimdama turto arešto aktus, nevertino jų turtinės padėties ir juos charakterizuojančios medžiagos, o turto arešto suma viršija turto arešto mastą.

Kadangi nei MAĮ, nei LVAT formuojamoje praktikoje nenustatyta pareiga mokesčių administratoriui, priimant turto arešto aktus, vertinti pareiškėjus charakterizuojančią medžiagą ir jų turtinę padėtį, pareiškėjų argumentas atmestinas.

Kaip minėta, mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (MAĮ 101 straipsnio 2 dalis).

Mokesčių administratorius, nustatydamas turto arešto mastą, vadovavosi VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-130, kuris pakeistas VMI 2016 m. įsakymu, patvirtintais Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijais. Šių kriterijų 8.1 papunktyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų arba galinčių atsirasti mokestinių nepriemokų išieškojimą, t. y. areštuojamo turto vertė turi būti 25 proc. didesnė nei mokestinė nepriemoka, be to, prie apskaičiuotos areštuojamo turto vertės turi būti pridedami 39 eurai, skirti papildomoms vykdymo išlaidoms apmokėti.

Vadovaujantis minėtų kriterijų 8.1 papunkčiu, pareiškėjų areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur (pareiškėjos atžvilgiu) ir 69 108,04 Eur (pareiškėjo atžvilgiu). Taigi, abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur (skirtumas 3 333,67 Eur, t. y. 2,4 proc. daugiau negu visa areštuotina suma).

Nors mokesčių administratorius areštavo 2,4 proc. didesnės sumos pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio turto, teismas daro išvadą, kad toks nukrypimas yra neesminis.

Kaip matyti iš ginčijamų turto arešto aktų, areštuotam pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiam turtui yra apribota tik disponavimo teisė, t. y. teisė turtą parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėjų teisė turtą naudoti ir valdyti nėra apribota, todėl areštuotą turtą jie gali naudoti, gauti pajamas ir taip įgyvendinti savininkų teises.

Pareiškėjai mano, kad turto arešto aktai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodyto individualaus administracinio akto reikalavimų, nes juose nenurodyti argumentai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti.

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

VMI viršininkas, vadovaudamasis, be kita ko, MAĮ, 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (aktuali įsakymo redakcija nuo 2014 m. gruodžio 17 d.), patvirtino turto arešto akto formą FR0506, kurią mokesčių administratorius naudojo ir priimdamas šioje byloje ginčijamus turto arešto aktus.

LVAT yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija, Nr. 20, 2010).

Ginčijamuose turto arešto aktuose nurodyta, kad dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka ir mokestinė prievolė, yra mokesčių administratoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. pavedimai tikrinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjams patikrinimų metu nustatytos aplinkybės ir pažeidimai buvo žinomi, nes 2017 m. gegužės 11 d. Klaipėdos apskrities VMI teikė pastabas dėl priimtų patikrinimų aktų. Ginčijamuose turto arešto aktuose taip pat nurodytas turto arešto mastas (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur), pažymėta, kad priskaičiuota suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Teismo nuomone, nors ši turto arešto aktuose nurodyta motyvacija ir nėra itin plačiai detalizuota, tačiau laikytina pakankama turto areštui taikyti.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, LVAT praktiką, formuojamą šiuo klausimu, bei ginčijamų turto arešto aktų formą ir turinį, darytina išvada, kad šie dokumentai iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio1 dalyje, nekliudo asmeniui suvokti dokumento esmės ir suprasti jo teisių ribojimo aplinkybių ir pagrindų, todėl tokie pareiškėjų argumentai atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI ginčijami 2017 m. gegužės 2 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319- 1119 ir 2017 m. gegužės 3 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-1147 yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis MAĮ nuostatomis, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjų atstovė teismo posėdyje prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. B. ir V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.