- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-843-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10131-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Albina Pupeikienė, Marius Dobrovolskis
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
- Atsakovas
- Arvydui Mažeikai
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Dukantas“
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2A-843-163/2016
Teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova (Proceso Nr. 2-06-3-10131-2015-5)
2016 m. birželio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškinį atsakovui Arvydui Mažeikai dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo BUAB „Dukantas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama priteisti 9162,92 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas Arvydas Mažeika nuo 2011-03-30 iki 2015-07-23 buvo UAB „Dukantas“ vadovu. Ieškovė nurodo, kad bendrovės įsiskolinimas 2015-08-05 dienai sudarė 39368,82 Eur. VMI 2015-01-27 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu UAB „Dukantas“ iškelti bankroto bylą, tačiau bendrovė atsiliepimu prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovė moki ir veikia pelningai. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-16 iškėlė UAB „Dukantas“ bankroto bylą. Įmonė pateikė atskirąjį skundą, kurį apeliacinės instancijos teismas 2015-07-09 atmetė ir paliko galioti pirmos instancijos nutartį. Ieškovės teigimu, bendrovės nemokumo momentas yra 2014-12-31. Būtent tada UAB „Dukantas“ vadovas Arvydas Mažeika žinojo, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, negalės vykdyti savo įsipareigojimų ir privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigė, kad iš 2014 m. finansinės atskaitomybės matyti, kad įmonės nuosavo kapitalo ir turto vertė sudarė 122834,99 Eur (424135,00 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 178520,33 (616395,00 Lt). 2014-12-31 UAB „Dukantas“ mokestinė nepriemoka biudžetui buvo 30205,90 Eur (104293,86 Lt). Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2015-01-27, kol vyko pareiškimo dėl bankroto bylos nagrinėjimo mokestinė nepriemoka padidėjo ir buvo padaryta žala kreditoriui (ieškovei). Ieškovės nuomone, žala laikytina skolų apimties kreditoriui padidėjimas, kuris atsirado dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo momento, t. y. nuo 30205,90 Eur (nepriemoka 2014-12-31 dienai, kai įmonė buvo nemoki) iki 39368,82 Eur (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos), tokiu būdu bendras skolos apimties padidėjimas sudaro 9162,92 Eur. Pažymėjo, kad atsakovas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo jau 2014-12-31.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovui Arvydui Mažeikai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas byloje nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusioje 2015-04-16 priimtoje nutartyje konstatavo, kad UAB „Dukantas“ realaus turto turi daugiausia už 2223,74 Eur (121146,00 Eur - 61913,21 Eur - 41313,49 Eur - 10647,59 Eur - 5047,97 Eur = 2223,74 Eur), o pradelsti įmonės įsipareigojimai yra 40970,77 Eur. Taip pat teismo sprendime nurodė, kad kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turto vertė buvo nurodyta 121146,00 Eur ir tik teismui įvertinus byloje esančius duomenis, debitorių finansinius duomenis nustatyta, kad reali turto vertė daugiausiai 2223,74 Eur. Teismas įvertino ieškovės teiginius, kad įmonės nemokumo momentas galimai 2014-12-31 ir būtent tada atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, ieškovė šią pareigą sieja su balanse už 2014 m. nurodyta informacija, kad įmonės turto vertė sudaro 122834,99 Eur (424135,00 Lt), o mokėtinos sumos bei įsipareigojimai 178520,33 Eur (616395,00 Lt) bei tuo, kad pradėti išieškojimo veiksmai nukreipti į įmonės turtą, lėšas. teismas įvertinęs, atsakovo poziciją, jog ieškovė nepagrįstai į bendrą įsipareigojimų sumą įtraukė ir 126100,56 Eur (435400,00 Lt), t. y. po vienerių metų mokėtinas sumas, kadangi atsakovo paskaičiavimu turtas sudarė 122837,99 Eur (424135,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė tik 52419,77 Eur (180995,00 Lt). Taigi atsakovas nelaikė po vienerių metų mokėtinų sumų kaip pradelstų įmonės įsipareigojimų, atsakovas negalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo, esant, jo manymu, įprastiniams finansiniams rodikliams. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Dukantas“ balansas už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 buvo sudarytas tik 2015-03-31 ir pateiktas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Taigi 2014-12-31, tai yra ieškovės nurodomu įmonės nemokumo atsiradimo momentu, atsakovas objektyviai negalėjo žinoti ir vertinti įmonės finansinės būklės ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo žinomos tokios aplinkybės apie įmonės finansinę padėtį, kurios sudarytų pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Teismas taip pat konstatavo, jog duomenų, patvirtinančių, jog kiti teismai, nagrinėję bankroto bylą, pripažino atsakovą nesąžiningai naudojantis procesinėmis teisėmis ir piktnaudžiaujant jomis, nenustatė. Vadovaudamasis šiais nustatytais faktais byloje, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusioje 2015-04-16 priimtoje nutartyje konstatavus, kad UAB „Dukantas“ realaus turto turi daugiausia už 2223,74 Eur (121146,00 Eur - 61913,21 Eur - 41313,49 Eur - 10647,59 Eur - 5047,97 Eur = 2223,74 Eur), o pradelsti įmonės įsipareigojimai yra 40970,77 Eur. Ieškovė nesutinka su teismo pozicija, kad ieškovė nepagrįstai į bendrą įsipareigojimų sumą įtraukė ir 126100,56 Eur (435400,00 Lt), t. y. po vienerių metų mokėtinas sumas. Apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartyje pasisakė, kad per vienerius metus gautinos sumos yra detalizuotos debitorių sąraše. Debitorių sąraše ne viena įmonė laikytina turinti finansinių sunkumų, iš kurių neįmanoma išsiieškoti skolų. Taigi atsakovas turėjo žinoti apie debitorių finansinę padėtį ir jų skolų negalėjo įtraukti į įmonės turtą. Tai kad atsakovo vadovaujamos įmonės finansiniai rodikliai nebuvo įprasti patvirtina ir VMI prie FM mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, kurie sistemingai buvo vykdomi nuo 2011 m (pateikti byloje). Nepagrįstas Klaipėdos miesto apylinkės teismo argumentas, kad balansas sudarytas tik 2015-03-31, dėl to atsakovas negalėjo anksčiau objektyviai įvertinti įmonės finansinės būklės. Atsakovas žinojo apie įmonės finansinius sunkumus, žinojo apie tai, kad atgauti debitorines skolas yra praktiškai neįmanoma. Atsakovui taip pat buvo žinoma apie mokestinę nepriemoką VMI prie FM ir prieš bendrovė nukreiptus išieškojimo veiksmus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų bandęs gerinti įmonės finansinę būklę.Teismas taip pat netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką byloje, kadangi nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka šioje byloje esančių aplinkybių, pasisakydamas, jog vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei Civilinio kodekso 6.263 straipsnio pagrindu. Apeliantė nurodo, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą; vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti. Priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi pastarasis yra nepagrįstas, grindžiamas prielaidomis, klaidingu įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialinių teisės normų aiškinimu, tendencingu ir formalistiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos interpretavimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Atsakovas nurodo, kad ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos faktas (dydis), ieškovės apskaičiuotas kaip skirtumas nuo 2014-12-31 iki pat teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, laikytinas nepagrįstu, priežastiniu ryšiu nesusijęs su atsakovo nurodytais neteisėtais veiksmais (neveikimu) - bankroto bylos neinicijavimu. Pagal paties ieškovės logiką, jeigu ieškovė dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis į teismą 2014-12-31, atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir nebūtų atsakingas už žalą kreditoriams, nepriklausomai nuo to, kada įsiteisėtų sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi atsakovas pavėlavo kreiptis į teismas dėl bankroto bylos iškėlimo 2 mėnesius. Taip pat ieškovė nurodydama šį tikslų momentą, remiasi išimtinai 2015-03-31 sudarytu į bankroto bylą pateiktu 2014-01-01 - 2014-12-31 balansu. Ieškovė neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju balansas buvo sudarytas praėjus lygiai 4 mėnesiams nuo ieškovės nurodomo nemokumo momento, bei kad atsakovas neturėjo prievolės sudaryti balanso anksčiau. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovas žinojo apie įmonės nemokumą 2014-12-31, grindžiami po keturių mėnesių sudarytu balansu, tėra niekuo nepagrįstos nelogiškos prielaidos. Ieškovė deklaratyviai teigdama, kad įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, be 2015-03-31 balanso ir ieškovės nepriemokos išieškojimo veiksmų taip ir nenurodė (jau nekalbant apie pateikimą) jokių kitų įrodymų, kurie 2014-12-31 dienai galėtų patvirtinti įmonės nemokumą. Be to neginčijant VMI teisės būti savarankiška ieškove, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, remdamasis ĮBĮ 8straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra įmonės bankroto administratorius, o konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai - sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo laiku nesikreipusio į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti iš įmonės vadovo žalą, kadangi nuo 2014-12-31 įmonė tapo nemoki, tačiau įmonės vadovas laiku nesukreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl ko padidėjo nemokestinė nepriemoka ieškovei. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės kreditoriams.
Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus irt kitus teisės aktus. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Taigi vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žalos, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, šios pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, t. y. tuo atveju, kai įmonė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.).
Dėl juridinio asmens vadovams reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą procesinės įgyvendinimo formos.
Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje yra nustatyta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą su ieškiniu įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo įmonei gali kreiptis bankroto administratorius arba įmonės kreditorius su netiesioginiu ieškiniu. Netiesioginio ieškinio, kurį, įgyvendinant skolininko teises, jo vardu turi teisę pareikšti kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, jeigu skolininkas pats šių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus, paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko neveikimo tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teisių į trečiąjį asmenį ir ginti savo interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį ir taip užtikrinamas visų kreditorių lygiateisiškumas (įskaitant vienodą teisių apsaugą), nes gautos sumos panaudojamos proporcingai visų kreditorių reikalavimams tenkinti, kaip tai nustatyta ĮBĮ 35 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/201; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014).).
Kasacinio teėsimo praktikoje taip pat pripažįstama kreditorių galimybė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas.
Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip BUAB „Dukantas“ kreditorė, gindama savo turtinius interesus, kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš bankrutuojančios įmonės vadovo, kadangi pastarasis nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau toks ieškinys pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, tačiau to nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju iš LITEKO informacinės sistemos duomenų matyti, kad BUAB „Dukantas“ bankroto procesas civilinėje byloje Nr. eB2-862-881/2016 Vilniaus apygardos teisme nėra baigtas. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai išanalizavo byloje susiklosčiusias aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu (LRCPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, būtų pagrindas nagrinėti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui apeliacinės instancijos teisme, tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, todėl šis atsakovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.