Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3947-1031/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „HC Gaivineta“ ir trečiajam asmeniui E. Č. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl ieškovės pareikšto atgręžtinio reikalavimo transporto priemonės, dalyvavusios eismo įvykyje užsienio valstybėje, valdytojui, įrodinėjimo apimties.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis) .

11. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos institutas, todėl draudžiama apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, pateikti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju, apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – 2016-12-16 (nurodoma Douai Apeliacinio teismo, Avesnes-sur-Helpe Aukščiausios instancijos teismo) koregavimo nuosprendį, kuriuo atsakovės darbuotojas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio Prancuzijoje. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismui šio dokumento nebuvo pateikusi, nes nespėjo jo gauti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nenurodė kada dokumentą gavo, dėl kokių priežasčių nespėjo jo gauti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir pan. Tačiau siekdama proceso ekonomiškumo, vadovaudamasi rungimosi, dispozityvumo principais ieškovė turėjo pareigą savalaikiai pateikti teismui visus įrodymus, kuriais grindė ieškinio reikalavimus ( CPK 178 straipsnis, 7,12 straipsniai), tačiau to nepadarė. Visgi vien tai, kad pateiktas dokumentas priimtas 2016-12-13, tai, kad ant nuosprendžio yra žyma, kad nuorašas išduotas 2017-03-21, tai, kad nėra aišku ar galėjo būti minėtas dokumentas atsiųstas el. paštu atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, savaime nesuteikia pagrindo ir nėra pakankami spręsti, kad ieškovė turėjo bet nepateikė pirmosios instancijos teismui šio dokumento. Teisėjų kolegija pažymi, jog išvadoms padaryti būtina įvertinti visas reikšmingas aplinkybes.

16. Iš esmės teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgus į tai, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus ir pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, sprendžia, kad į bylą naujai pateiktas įrodymas yra reikšmingas nustatant faktines aplinkybes, todėl yra priimtinas ir vertintinas kartu su kitais įrodymais.

17. Tuo pačiu pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl konkretaus dokumento išreikalavimo. LITEKO duomenimis ieškovė pareiškė patikslintą ieškinį ir į parengiamąjį posėdį neatvyko, pareiškė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti. 2018-05-17 parengiamajame posėdyje, ką patvirtina garso įrašas, atsakovė pareiškė prašymą įpareigoti ieškovę pateikti Prancūzijos teismo sprendimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad prašymą įpareigoti pateikti ieškovę sprendimą buvo pareiškusi teismui teikdama 2018-03-13 atsiliepimą į ieškinį. Be to parengiamajame teismo posėdyje atsakovė reiškė prašymą įpareigoti ieškovę pateikti papildomus įrodymus ir dėl išmokėtų sumų, iš ko susidaro konkrečios sumos, kokiu pagrindu patikslintame ieškinyje padidėjo prašoma priteisti suma. Teismas atmetė prašymus, konstatuodamas, kad pati ieškovė turi pareigą įrodinėti, apsispręsti kokia apimtimi ir kokiais įrodymais įrodinėti, todėl teismui nėra tikslinga nurodyti kokius ieškovei įrodymus pateikti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

18. 2018 m. birželio 12 d. parengiamojo teismo posėdžio metu buvo pereita į teismo posėdį ir byla išnagrinėta teismo posėdyje iš esmės. Jame dalyvavo atsakovės VšĮ „HC Gaivineta“ atstovė advokatė S. V. G. Nedalyvavo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovė ir trečiasis asmuo. Byloje buvo gautas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovės advokato padėjėjos I. V. pareiškimas, dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, kuriame nurodė, kad dalyvauja posėdyje kitame teisme, kuriuo prašė nagrinėti bylą parengiamajame teismo posėdyje jai nedalyvaujant, tačiau nurodė, kad ieškovė pageidauja per atstovą dalyvauti bylą nagrinėjant iš esmės, teismo posėdį atidedant kitai datai.

19. Teismas sprendė, kad nėra kliūčių bylą nagrinėti iš esmės. Teismo vertinimu nors ieškovės atstovė prašė bylos jai nedalyvaujant nenagrinėti, teismas atstovės neatvykimo į teismo posėdį nelaikė neatvykimu dėl svarbių priežasčių. Nors ieškovė nurodė, kad yra paskirtas posėdis kitame teisme, teismas laikė, kad kitas posėdis paskirtas po pietų (13 val. 30 min.), todėl atstovė galėjo dalyvauti bylos nagrinėjime - teismas 10 val. ryte. Be to pažymėjo, kad ieškovė atstovavimo sutartį yra sudariusi su advokatų profesine bendrija, kurioje dirba ir kiti advokatai, taip pat ieškovės ieškinyje yra nurodyta, kad ieškovė bylą ves ne tik per į posėdį neatvykusią advokato padėjėją, tačiau ir per advokatą T. D.. Ir šis atstovas į teismo posėdį taip pat neatvyko.

20. CPK 231 straipsnio 5 dalis nurodo, kad tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės atstovė 2018 m. birželio 12 d. pareiškime nurodė, kad byla yra parengta nagrinėti iš esmės, nenurodė, kad ketina teikti kitus įrodymus ir neteikė jokių prašymų be minėtojo dėl bylos atidėjimo. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas formaliai CPK įstatymo nuostatų netenkindamas ieškovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nepažeidė, teismo diskrecija spręsti ar yra pasirengta bylos nagrinėjimui ar ne. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu siekiant išsamaus byloje faktinių aplinkybių nustatymo ir įvertinimo, tikslinga buvo bylos nagrinėjimą atidėti. Netenkindamas prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nesudarydamas galimybės ieškovės atstovei dalyvauti teismo posėdyje, galimybės teikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, teismas sprendė per daug formaliai, ir tai galėjo turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Be to vadovaujantis CPK 231 straipsniu, šalims siūlytina išnaudoti galimybes spręsti taikiai.

21. Taip pat apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymo įpareigoti ieškovę pateikti papildomus įrodymus. ( šios nutarties 17 punktas) Pažymėtina, kad teismas, priėmęs ieškinį, prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), o kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, apeliacinio teismo vertinimu atsakovės prašymo tenkinimas, įpareigojimas ieškovės pateikti prašomus papildomus dokumentus nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo nes bylos nagrinėjimas parengiamajame posėdyje buvo atidėtas ir paskirtas kitas parengiamasis posėdis 2018 m. birželio 12 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovei - juridiniam asmeniui – profesionaliai veikiančiai draudimo ir žalų sureguliavimo srityje, kuri buvo atstovaujama profesionalių teisininkų (advokato ir jo padėjėjos), buvo visos galimybės tokį sprendimą pateikti iki bylos išnagrinėjimo. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu šiuo atveju turėtų būti taikoma de novo taisyklė draudžianti pateikti naujus įrodymus apeliaciniame procese, nes tokie įrodymai turėjo ir galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, į tai, kas pasisakyta šios teismo nutarties 12-17 punktuose, apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismas neturėjo pagrindo tenkinti minėtų prašymų, bei dėl prašytų pateikti dokumentų atsisakymo priimti apeliacinės instancijos teisme, nesutinka.

22. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ieškinį atmesti nustatė tokias teisiškai reikšmingas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes: atsakovės viešosios įstaigos „HC Gaivineta“ vairuotojas E. Č. 2016 m. liepos 7 d. Prancūzijoje VšĮ „HC Gaivineta“ priklausančios transporto priemonės MAN 12.225, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala F. L. priklausančiai transporto priemonei Kawasaki, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po eismo įvykio vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė, kad apgadinimai yra atsiradę F. L. motociklui. Eismo įvykio metu vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimo sutartį sudarant su ieškove. Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 7147,42 Eur draudimo išmoką.

23. Atsakovės vertinimu byloje nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo dalyvavo įvykyje, kad dėl įvykio kaltu yra pripažintas E. Č., kad buvo nustatytas jo neblaivumas, kada ir kokiomis priemonėmis tai padaryta ir kita.

24. Teismas pažymėjo, kad ieškovės vertinimu, eismo įvykio metu E. Č. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus - jam buvo nustatyta alkoholio koncentracija – 0,48 ml/l iškvėptame ore, būtent tokios būklės vairuotojas sukėlė eismo įvykį, o kadangi eismo įvykį vairuotojas sukėlė eidamas savo darbines pareigas, todėl pareigą atlyginti žalą ieškovei turi atsakovė – vairuotojo darbdavys.

25. Teismas sprendė, kad nors ieškovės darbuotojo susirašinėjime su Prancūzijos draudimo bendrove buvo pažymėta, kad trečiasis asmuo buvo teisiamas už vairavimą apsvaigus, kompetentingos institucijos sprendimas byloje nėra pateiktas. Teismo vertinimu byloje esantis šaukimas į teismo posėdį negali būti laikomas pakankamu įrodymu apie tam tikros veikos padarymą. Teismas, vertindamas pirmiau aptartus motyvus, sprendė, kad ieškovė ieškinio neįrodė. Teismas pažymėjo, kad savo vidiniu įsitikinimu ir ištirta bylos medžiaga negali padaryti labiau tikėtinos išvados, kad trečiasis asmuo vairavo neblaivus, todėl teismas ieškovės ieškinį nusprendė atmesti kaip neįrodytą.

26. Apeliacinio teismo vertinimu byloje atsižvelgiant į ieškovės paaiškinimus ir pateiktus duomenimis yra pagrindo manyti, kad atsakovės VšĮ „HC Gaivineta“ vairuotojas E. Č. 2016 m. liepos 7 d. Prancūzijoje su VšĮ „HC Gaivineta“ priklausančia transporto priemone MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo dalyvauti eismo įvykyje. Eismo įvykio metu, yra pagrindo manyti, kad galėjo būti padaryta žala F. L. priklausančiai transporto priemonei Kawasaki, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes Deklaracijoje nurodyta, kad apgadinimai (Visas motociklo dešinysis šonas sudaužytas, sulamdytas ir sudraskytas) yra atsiradę F. L. motociklui, kad sunkvežimio vairuotojas į jį atsitrenkė ir pabėgo. (1 t., b. l. 28, 40 ). Motociklo vairuotojas buvo sužeistas (1 t., b. l. 31). Bylos duomenimis eismo įvykio metu vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimo sutartį sudarant su ieškove (1 t., b. l. 5-6). Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 7 147,42 Eur draudimo išmoką. 2017-02-23 sumokėjo 5 628,06 Eur ir 2018-04-27 sumokėjo 1 519,36 Eur. (1 t., b. l. 7, 130). Ekspertizės ataskaitoje nurodyta, kad taisomos transporto priemonės, motociklo Kawasaki, remonto išlaidos sudaro 5 025,05 Eur (su PVM) (1 t., b. l. 34-37). AB „Lietuvos draudimas“ buvo 2017-02-06 pateikta sąskaita faktūra 5 628,06 Eur sumai. (1 t., b. l. 39). 2018-04-25 AB „Lietuvos draudimas“ buvo pateikta sąskaita faktūra 1 519, 36 Eur sumai. (1 t., b. l. 153-154). Tačiau apeliacinio teismo vertinimu neabejotinos išvados dėl faktinių aplinkybių bei žalos dydžio gali būti padarytos tik išsamiai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus.

27. Apeliantės vertinimu įrodymai, kuriais ji įrodinėjo E. Č. neblaivumą vairuojant transporto priemonę, atitinka CPK 177 ir 197 straipsniuose įtvirtintus kriterijus. Apeliantė teigia, kad įstatymas ar kasacinio teismo praktika neįpareigoja vairuotojo neblaivumą įrodinėti tik nuosprendžiu atitinkamoje baudžiamojoje byloje ar kompetentingo subjekto, turinčio teisę nustatyti neblaivumą ar jo laipsnį, sprendimu. Ieškovė, jos vertinimu galėjo pasirinkti įrodinėjimo priemones vairuotojo, sukėlusio eismo įvykį, neblaivumo faktui įrodinėti. Iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, kad kiekviena šalis turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis, teikti įrodymus savo nuožiūra ir pan. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodymų trečiojo asmens neblaivumui nustatyti nepakanka, tačiau iš esmės neanalizavo kitų įrodymų byloje, jų sąsajumo. Atsakovė iš esmės neigė E. Č. dalyvavimą eismo įvykyje. Pateikė trečiojo asmens rašytinį paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad eismo įvykyje nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas dėl šių nurodytų aplinkybių nepasisakė.

28. Sodros duomenimis E. Č. nuo 2012-07-26 iki 2016-08-12 dirbo VšĮ „HC Gaivineta“.

30. Dėl pažeidimų už netyčinį kūno sužalojimą su nedarbingumu ne ilgesniu nei 3 mėnesių laikotarpis, padarytų su mažiausiai dvejomis sunkinančiomis aplinkybėmis motorinės sausumos transporto priemonės vairuotojo ir įvykdytų 2016 liepos 7 d. Šiaurės Maubeuge E. Č. buvo nuteistas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme; priteisė sumokėti tūkstančio eurų (1000 eurų) baudą. Taip pat pripažino E. Č. atsakingu už L. F., civilinės šalies patirtą žalą, todėl priteisė E. Č. sumokėti F. L.:- penkių šimtų dviejų eurų ir penkiasdešimt centų (502,50 eurų) sumą turtinei žalai atlyginti; - aštuonių šimtų eurų (800 eurų) sumą žalai dėl kūno sužalojimo atlyginti; - penkių šimtų eurų (500 eurų) sumą neturtinei žalai atlyginti; - penkių šimtų eurų (500 eurų) sumą pagal baudžiamojo kodekso 475-1 straipsnį. (2 t., b. l2).

Dėl ieškovės teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos

31. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai – tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius reglamentuoja Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimti Vidaus nuostatai.

32. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad privalomo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Trečiuoju asmeniu tampa bet kuris nuo privalomu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalis). Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalis).

34. Sprendžiant iš byloje turimų duomenų, eismo įvykio valstybės – Prancūzijos draudikas InterEurope France, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs nukentėjusiajam žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos draudikui (ieškovei). Ieškovė Prancūzijos draudikui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei. Iš byloje turimų duomenų matyti, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ InterEurope France išmokėjo 7 147,42 Eur sumą - 2017-02-23 sumokėjo 5 628,06 Eur ir 2018-04-27 sumokėjo 1 519,36 Eur. Ekspertizės ataskaitoje nurodyta taisomos transporto priemonės, motociklo Kawasaki, remonto išlaidos, kurios sudaro 5 025,05 Eur (su PVM) ir detaliai nurodoma kiek kainuoja motociklo dalys ir darbas (1 t., b. l. 34-37).

35. Atsakovė nurodė, kad į bylą nepateikti jokie realias turto remonto išlaidas pagrindžiantys dokumentai, nors žalos dydis turėjo būti apskaičiuotas pagal būtinas turto remonto išlaidas. Pažymi, kad ieškovė sumokėjusi išmoką neįvertinusi, ar ji tinkamai apskaičiuota, pagrįsta, prisiima atitinkamą riziką ir nors pagal ekspertizės ataskaitą, minėta, žala nurodyta 5 025,05 Eur (įskaitant PVM), tačiau buvo išmokėta ir iš atsakovės prašoma priteisti suma yra 603,01 Eur didesnė. (1 t., b. l. 50). Be to atsakovė kėlė klausimus dėl nepagrįsto prašomos priteisti draudimo išmokos dydžio, teigė, kad nėra įvertintas transporto priemonės (keistų dalių) nusidėvėjimas, neturėjo būti skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, be to, sąskaitose nurodomas automobilio nusidėvėjimo mokestis (1 269,36 Eur) negali būti laikomas susijęs su byla, nes autoįvykyje dalyvavo motociklas, o 250 Eur aptarnavimo mokestis nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino minimų bylos aplinkybių.

36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasi žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą tais atvejais, kai atsakingas už žalos padarymą asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, kai jis vairavo transporto priemonę neblaivus.

37. Kasacinis teismas, bylose, kuriose draudikai pareiškia regresinius reikalavimus už žalą atsakingiems asmenims, nurodo, kad nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Bylose, kuriose keliamas klausimas dėl draudiko teisės susigrąžinti sumokėtą draudimo išmoką, būtent draudikė (ieškovė) turi įrodyti aplinkybes suteikiančias atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovei, siekiančiai susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovei, kuri įrodinėjo savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, taip pat atsakomybę mažinančių ar šalinančių sąlygų įrodinėjimas siekiant sumažinti atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis).

38. Šiuo atveju apeliantė, reikšdama reikalavimą grąžinti jos išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo yra atsakingas už žalos padarymą ir faktą, kad jis vairavo neblaivus ir kt. Apeliantė skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas netinkamai vertino apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina trečiojo asmens neblaivumo faktą. Ieškovė teigia, kad trečiojo asmens neblaivumą įrodinėjo rašytiniais įrodymais, t. y. 2017 m. sausio 31 d. elektroniniu susirašinėjimu su Prancūzijos draudimo bendrove ir jų pateiktais dokumentais bei Prancūzijos Respublikos šaukimu į teismą. Kaip minėta teismas sprendė, kad šaukimas į teismą, Prancūzijos draudimo kompanijos žalų vadybininkės elektroninis laiškas nelaikyti pakankamu E. Č. neblaivumo įrodymu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas AMV assurance deklaracijos priedas (Byla: M6A53469/CHASS), kuriame nurodytos eismo įvykio aplinkybės, tarp kurių, kad sunkvežimio vairuotojas nusižengė pabėgdamas iš įvykio vietos ir buvo sulaikytas policijos; alkoholio kiekio nustatymo testo rezultatas teigiamas (1 t., b. l. 32), tačiau teismas jo neanalizavo ir neįvertino. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nebuvo pateiktas Prancūzijos teismo sprendimas, nors jo pateikimo klausimas buvo keliamas ir parengiamajame posėdyje 2018 m. gegužės 17 d. Tačiau, kaip minėta teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl jo išreikalavimo. Teismas neanalizavo ir atsakovės argumentų dėl nuostolių dydžio nors galima spręsti žalos padarymo faktą nustatė ( šios nutarties 22, 35 punktas ir kt.) .

39. Apeliacinės instancijos teismui Prancūzijos teismo nuosprendis buvo pateiktas, jame nurodoma dėl E. Č. veiksmų, kad jis vairavo 2016 liepos 7 d. transporto priemonę, nurodoma dėl jo kaltės. Nagrinėjamu atveju, yra pagrindo spręsti, kad aplinkybė, kad trečiasis asmuo sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus yra konstatuotas Prancūzijos teismo nuosprendyje. Lietuvos teismai neturi teisinio pagrindo tikrinti užsienio institucijų kompetencijos apimties, atitinkamiems dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl negali spręsti dėl jų dokumentų, kaip oficialių rašytinių įrodymų, vertinimo. Ne Lietuvos Respublikos valstybės institucijų arba kitų valstybių įgaliotų asmenų išduoti dokumentai gali būti laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, tik kai jiems tokį statusą suteikia Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, ES teisė arba Lietuvos Respublikos įstatymai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei įrodžius E. Č. neblaivumo faktą būtų pagrindas spręsti dėl išmokėtas išmokas atlyginimo atsakovei pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį.

40. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teismo pareiga atskleisti bylos esmę yra suprantama kaip pareiga nustatyti ir tinkamai kvalifikuoti bylos aplinkybes, tačiau ši teismo pareiga negali būti prilyginta šalies įrodinėjimo naštai, nes tuo atveju, jeigu teismas atliktų tokius veiksmus, kuriuos teisę atlikti turi pati šalis (savo nuožiūra rinkti įrodymus), būtų paneigti teismo nešališkumo ir neutralumo principai, o priešingai - šaliai kiltų abejonės ne tik dėl sąžiningo civilinio proceso, tačiau ir abejonės dėl teisės į teisingą teismą (Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Įrodymų sasajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti. Pažymėtina, kad įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė. Tačiau nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo dydžio iš viso nebuvo analizuojamas ir dėl jo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nepasisakė. Įstatymas įpareigoja teismą pasisakyti dėl visų pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), šios pareigos neįvykdymas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui spręsti dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pasisakė dėl ieškovės pareigos įrodinėti, įrodinėjimo apimties, tačiau kaip minėta nagrinėjamu atveju neatskleidė bylos esmės todėl reikalinga iš naujo tirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus.

42. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

43. Įvertinus visumą bylos duomenų, atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, per daug formaliai sprendė dėl byloje išreikalautinų papildomų įrodymų, ko pasėkoje neištyrus ir neįvertinus visų bylos teisingam išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių nusprendė jog atsakovei nekyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio, nenustatinėjo atlygintinos žalos dydžio pagrįstumo ir konkrečiu atveju atsižvelgiant į išreikalautinų, iš naujo vertintinų įrodymų apimtį bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytą kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Proceso operatyvumas yra viena iš principinių proceso nuostatų, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas (Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-147/2014). Kadangi teismo sprendimas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti ankščiau nurodytus procesinius pažeidimus, spręsti dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti bylai reikšmingus įrodymus, atsižvelgiant į šioje teismo nutartyje aukščiau išdėstytus argumentus. Iš dalies sutikdamas su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

45. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme galutinis sprendimas nepriimamas, o panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-916/2016). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir grąžintinas nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimas spręstinas pirmos instancijos teismas, priimant galutinį sprendimą šioje byloje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3947-1031/2018 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.